Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Vakarų geodezija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų geodezija“ ieškinį atsakovams G. S., A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Vakarų geodezija“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti: 1) iš atsakovo G. S. 30 153,08 Eur žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) solidariai iš atsakovų G. S. ir A. B. (toliau – atsakovai) 10 474,83 Eur žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės mažosios bendrijos „Nemokumas“ (toliau – bankroto administratorė), nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį, kuria ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatuotus prejudicinę galią turinčius faktus ir aplinkybes neteisėti atsakovo G. S. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Atsakovų neteisėti veiksmai – jų nesikreipimas į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko nuo 2018 m. (kai UAB „Vakarų geodezija“ tapo faktiškai nemoki) tęsiant nuostolingą įmonės veiklą, sumažėjo kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Be to, atsakovai neperdavė bankroto administratorei visų bendrovės dokumentų, dėl ko negalima išsiaiškinti įmonės ūkinės – komercinės veiklos, atlikti jos veiklos analizės ir įvertinti sudarytus sandorius. Šie neteisėti atsakovų veiksmai lėmė bendrovės skolinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą. Žalos dydį, anot ieškovės, sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartimi LUAB „Vakarų geodezija“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių 40 627,91 Eur finansiniai reikalavimai. Žalą, atsiradusią kreditoriams iki 2019 m. balandžio 15 d. (bendrovės direktoriumi buvo atsakovas G. S.) turi atlyginti atsakovas G. S., o žalą, atsiradusią kreditoriams nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo, turi atlyginti abu atsakovai solidariai. Per atsakovo G. S. de jure (teisiškai) ir de facto (iš tikrųjų) vadovavimo laikotarpį susiformavo 30 153,08 Eur įsiskolinimas kreditoriams; per atsakovo A. B. de jure ir atsakovo G. S. de facto vadovavimo laikotarpį – 10 474,83 Eur įsiskolinimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

9. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas likviduojamos dėl bankroto bendrovės buvusiam įmonės vadovui atsakovui A. B. pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo.

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

10. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis), jai taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Pareiga paneigti kaltės prezumpciją tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011).

11. Ieškovė, nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo A. B. atžvilgiu netaikyti civilinės atsakomybės, teigia, kad nagrinėjamu atveju privalu atsižvelgti į UAB „Vakarų geodezija“ bankroto pripažinimo tyčiniu faktą. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad atsakovo A. B. veiksmuose nėra neteisėtumo, nepagrįstai ignoravo ir paneigė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi konstatuotus prejudicinius faktus, o būtent – atsakovo A. B. neteisėtus veiksmus.

12. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas A. B. UAB „Vakarų geodezija“ vadovavo nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartis dėl bankroto bylos UAB „Vakarų geodezija“ iškėlimo). Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-763-460/2020 atmetė bankroto administratorės pareiškimą dėl LUAB „Vakarų geodezija“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir pripažino UAB „Vakarų geodezija“ bankrotą tyčiniu, kadangi jis atitinka požymius, numatytus iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ir ginčo atveju taikomo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu), ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (juridinio asmens teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas).

13. Juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam dėl tyčinio bankroto atsiradusios žalos atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

Dėl atsakovo A. B. veiksmų teisėtumo

14. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

15. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartyje konstatuota, kad jau 2018 m. LUAB „Vakarų geodezija“ iš esmės buvo nemoki, bendrovės vadovas turėjo suprasti, kad įmonė turi sisteminių finansinių sunkumų ir privalėjo į juos reaguoti, vykdyti pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Analizuodamas būtinumą taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad bankroto administratorei nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, ir tai įvertinta kaip tyčinio bankroto sąlyga. Be minėtų aplinkybių, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartyje akcentavo, kad dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nėra nustatomi konkretūs asmenys, kurių veiksmai lėmė tyčinį įmonės bankrotą.

16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo A. B. veiksmų teisėtumą, kadangi byloje dėl LUAB „Vakarų geodezija“ bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo detalizuota, koks konkrečiai vadovas atliko sąmoningus veiksmus, privedusius įmonę prie nemokumo.

17. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „Vakarų geodezija“ direktoriumi nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo atsakovas G. S.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas A. B. direktoriumi tapo įmonei jau esant nemokiai, jis nebuvo priimtas į darbą UAB „Vakarų geodezija“, jam įmonės dokumentai buvo perduoti tik 2019 m. rugpjūčio 14 d., t. y. kreditoriui pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad jis jokių funkcijų kaip vadovas neatliko, laikas nuo jo paskyrimo direktoriumi iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo yra labai trumpas – trys mėnesiai, sprendė, jog atsakovas A. B. neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių jam kiltų civilinė atsakomybė.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure (oficialiam) vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

19. Ieškovės argumentas, kad atsakovas A. B. veikė kartu su atsakovu G. S., atliko veiksmus, neleidžiančius atsiskaityti su UAB „Vakarų geodezija“ kreditoriais, neturi objektyvaus pagrindimo. Ieškovė, siekdama pripažinti bendrovės valdymo organo pasikeitimo fiktyvumą, neįrodė, kad atsakovas A. B., būdamas įmonės vadovu de jure, buvo ir įmonės vadovas de facto, tuo pagrindžiant ieškovės reikalavimą atsakovo A. B. atžvilgiu.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde cituoja kasacinio teismo išaiškinimus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, 2018 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, pagal kuriuos tuo atveju, kai bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai, o pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui.

21. Taigi, kaip spręstina iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų taisyklių, asmuo, būdamas de jure vadovu, solidariai su de facto vadovu privalo atlyginti kreditoriams padarytą žalą tuo atveju, kai byloje nustatyta, kad jis, turėdamas galimybę tinkamai vadovauti bendrovei, neatliko ar netinkamai atliko bendrovės atstovui pagal įstatymą priskirtas pareigas.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas A. B., tapęs UAB „Vakarų geodezija“ direktoriumi, nedisponavo finansinės atskaitomybės dokumentais, o juos perėmė tik kreditoriui pasikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jog jokių funkcijų, veiksmų šis atsakovas, būdamas vadovu, neatliko. Ieškovė neįrodė, kad bendrovę valdė abu atsakovai, kad atsakovas A. B., kaip de jure bendrovės vadovas, pažeidė jam nustatytas pareigas, be kita ko, pareigą tinkamai organizuoti bendrovės veiklos apskaitą ir saugoti bendrovės turtą. Nesant įrodytiems faktams, kad atsakovas A. B. priimdavo valdingus sprendimus, vadovaudamas įmonei, atliko veiksmus, susijusius su jo, kaip direktoriaus, pareigų atlikimu, nėra pagrindo pripažinti jį atsakingu už ieškovei padarytą žalą.

Dėl procesinės bylos baigties

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

24. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 ir 302 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.