Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokato padėjėjui Visvaldui Petrylai,

atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vakarų Lietuvos teisės skyriaus atstovui Tadui Būdvyčiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl savavališkos statybos aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės ieškovei surašytų 2020 m. vasario 27 d. savavališkos statybos akto, 2020 m. vasario 28 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir 2020 m. kovo 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo ir pagrįstumo bei ieškovės išpiltos skaldos ant žemės kelio servituto vietoje atitikties statinio požymiams. Ieškovė nepripažįsta, jog savavališkai pastatė II grupės nesudėtingąjį susisiekimo komunikacijos inžinerinį statinį, motyvuodama tuo, kad biri skalda, kurią ji užpylė miško sklype kelio servituto vietoje, nėra statinys. Atsakovė su ieškovės ieškiniu nesutinka ir atsiliepime bei triplike išdėstė savo nesutikimo su ieškiniu argumentus.

Dėl ieškovės įrengto vidaus privažiavimo kelio vertinimo

Teismo vertinimu, tokie ieškovės argumentai nepagrįsti.

Pagal CK 1.98 straipsnio 2 dalį nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

CK 4.2 straipsnyje įtvirtinta, kad nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.

Šiam šalių ginčui išspręsti taip pat aktuali statinio sąvoka. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte numatyta, kad statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 punkte numatyta, kad inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Atsižvelgiant į tokią statinio sąvoką, statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -345/2008). Taigi statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau - Statybos įstatymas) 2 straipsnio 85 dalyje numatyta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį; 2 straipsnio 90 dalyje numatyta, kad statybos darbai – darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai). Specialiųjų darbų rūšys nustatomos normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose.

Šiuo nagrinėjamu atveju valstybinio miško kelio atkarpos, ant kurios ieškovė užpylė skaldą, matmenys yra 5 m pločio ir 102 m ilgio, taigi šios atkarpos išmatavimai yra pakankamai dideli, kas sudaro pagrindą išvadai, kad norint perkelti įrengtą statinį į kitą vietą, jį būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, ieškovės įrengtas privažiavimo kelias turi patvarų sąlytį su žeme. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės sukurtas objektas atsparus įprastoms gamtoms jėgoms – neatsiduria kitoje vietoje esant didesniam vėjui ar audrai, taigi kelio danga, kaip ir bet kuri kita (pvz. asfaltas, trinkelės ir pan.), yra atspari įprastoms gamtos jėgoms. Be to, ieškovės įrengtas vidaus privažiavimo kelias pakankamai taisyklingos konfigūracijos, kuri yra įprasta tokio inžinerinio statinio (keliams) formai, kelio danga buvo įrengta, asmenims vykdant statybos darbus vietoje, naudojant statybinę medžiagą – smulkią skaldą. Nors ieškovė teigia, kad jokie statybos darbai nebuvo atliekami, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiami privalomieji nurodymai Nr. PNSD-30-200228-0001 ir Nr. PNSSP-30-200302-00010, surašyti 2020 m. vasario 27 d. savavališkos statybos akto pagrindu Nr. SSA-30-200227-00012, kuriame nurodyti duomenys, užfiksuoti 2020 m. vasario 12 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. BIPA-30-200212-00013. Iš kartu su minėtu faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu pateiktų fotofiksacijos, dangų plano, situacijos schemos, akivaizdžiai matosi, kad ginčo vietoje yra įrengtas vidaus privažiavimo kelias, kas leidžia logiškai spręsti, kad ieškovė, siekdama sukurti tokį privažiavimą prie jai priklausančių pastatų, nors pati ir neigia, turėjo atlikti statybos darbus vietoje (atvežti skaldą, pašalinti dalį žemės, ją išvalyti, išlyginti, sudrėkinti, sutankinti skaldą ir ją išlyginti, padaryti sankasas ir kt.). Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad norint ieškovės sukurtą objektą perkelti į kitą vietą, jį reikėtų išardyti, ir priešingai, nei teigia ieškovė, vienkartinis išardymas (montavimas) reikalautų tiek darbo, tiek laiko, tiek finansinių sąnaudų, jį išardžius jo vertė taptų mažesnė, todėl kelią išmontavus, nuimant skaldos sluoksnį, panaudotos skaldos vertė neabejotinai taptų mažesnė, nei jau sumontuotas objektas.

Šiuo nagrinėjamu atveju taip pat aktualios Automobilių kelių standartizuotų dangų konstrukcijų projektavimo taisyklių KPT SDK 19 (patvirtintose Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 25 įsakymu Nr. V-16) nuostatos, kuriose išdėstyti techniniai reikalavimai automobilių kelių ir kitų eismo zonų dangų konstrukcijų projektavimui ir pateikiamos reglamentuojamos standartizuotos dangų konstrukcijos, taip pat pateikiami reikalavimai valstybinės reikšmės kelių naujų dangų konstrukcijų ir jų atnaujinimo projektavimui bei rekomendacijos vietinės reikšmės kelių ir kitų eismo zonų dangų konstrukcijų projektavimui (1 ir 2 punktas), numatyta, jog danga gali būti asfalto, betono, trinkelių, plytelių bei žvyro (dangos sluoksnis be rišiklių) (9 punktas), o vietoje dangos mažo eismo intensyvumo keliuose ant pagrindo sluoksnio be rišiklių gali būti numatomas paviršiaus apdaro sluoksnis pagal 12 lentelę (naudojant skaldos pagrindo sluoksnį). Kaip matyti iš nustatyto teisinio reguliavimo, vietinės reikšmės kelio (šiuo atveju vidaus kelio) danga taip pat gali būti ir žvyras ir skalda, todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepaneigia galimybės ieškovės įrengtą kelio dangą, pasirenkant statybinę medžiagą – skaldą, priskirti vienai iš statinio rūšių, t. y. susisiekimo komunikacijos inžineriniam statiniui. Taigi ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji kelio dangos įrengimui pasirinko statybos produktą – smulkią skaldą, nepaneigia vidaus privažiavimo kelio priskyrimo statiniui, kaip jis apibrėžtas Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. sausio 23 d. Palangos miesto savivaldybės administracija raštu Nr. (4.12)-D3-366 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, Nacionalinę žemės tarnybą, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, Kultūros paveldo departamentą, informuojant šias institucijas, kad 2020 m. sausio 17 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos specialistai užfiksavo, jog valstybiniame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi kelio statybos darbai, kurių metu galbūt neteisėtai buvo pašalinti želdiniai ir įrengtas 6 m pločio kelias, jungiantis Gedimino gatvę su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Rašte taip pat nurodyta, kad Palangos miesto savivaldybės administracija nėra išdavusi leidimų (sutikimų) želdinių šalinimui ir kelio įrengimui šiame valstybiniame žemės sklype, todėl inžinerinis statinys turbūt įrengtas neteisėtai. 2020 m. vasario 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus specialistai, siekdami įvertinti aplinkybes apie savavališkai įrengtą kelią bei pašalintus želdinius valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2020 m. vasario 4 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-94-(5.63) užfiksuota, kad per miško ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Palangoje, nutiestas penkių metrų žvyruotas kelias į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje. Taigi ne tik atsakovės pareigūnams, bet ir Palangos miesto savivaldybės specialistams, Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus, vykdančio žemės naudojimo valstybinę kontrolę pagal patvirtintą žemės naudojimo valstybinės kontrolės vykdymo metų planą, pareigūnams įvertinus aplinkybes ginčo vietoje, nekilo abejonių, kad ieškovės sukurtas objektas yra ne vien tik skaldos papylimas, kaip teigia ieškovė, o įrengtas susisiekimo komunikacijos inžinerinis statinys - vidaus privažiavimo kelias.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad vadovaujantis CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkto nuostatomis, ieškovės įrengtas kelias laikytinas nekilnojamuoju daiktu – susisiekimo komunikacijos inžineriniu statiniu (vidaus privažiavimo keliu).

Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi, savavališka statyba - statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Aptariamu atveju, savavališkos statybos konstatavimas yra susijęs su statybą leidžiančio dokumento neturėjimo faktu. Atsakovė laikosi pozicijos, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą prieš atlikdama statybos darbus, ko pasėkoje savavališkai buvo įrengtas vietinės reikšmės IIIv kategorijos II grupės nesudėtingasis susisiekimo komunikacijos inžinerinis statinys - vidaus privažiavimo kelias.

Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja statybą leidžiančio dokumento privalomumo atvejus: „leidimas statyti naują statinį - naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują neypatingąjį statinį); naujo nesudėtingojo statinio statybai mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; naujo nesudėtingojo statinio statybai kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais“. Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau - Reglamentas) 3 priedo nuostatos numato atvejus, kada privalomas statybą leidžiantis dokumentas naujo nesudėtingojo statinio statybai. Minėto priedo 1 ir 1.2. punkto nuostatos konkrečiai įvardija atvejus, kuomet privalomas statybą leidžiančio dokumento gavimas, naujai statant nesudėtingosios kategorijos statinius. Leidimas statyti naują statinį privalomas šiais naujo nesudėtingojo statinio statybos atvejais: mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, upėje ar jos dalyje, kuri įgyvendinant Vandens įstatymą įtraukta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zonoje (jei pagal Saugomų teritorijų įstatymą šioje teritorijoje statyba galima), Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje (jeigu statoma ne sodyboje) - statant II grupės nesudėtingąjį statinį.

Dėl ginčijamų individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo

Savavališkos statybos aktas, yra iš esmės administracinis aktas, kuriuo fiksuojamas pats savavališkos statybos faktas, šiuo atveju – savavališko naujo vidaus privažiavimo kelio įrengimo faktas, o jo pagrindu surašyti privalomieji nurodymai – nevykdyti jokių statybos darbų ir pašalinti savavališkos statybos padarinius, numato pareigas, šiuo atveju ieškovei nevykdyti jokių statybos darbų bei pašalinti statybos padarinius, nugriaunat savavališkai pastatytą vietinės reikšmės IIIv kategorijos II grupės nesudėtingąjį susisiekimo komunikacijos inžinerinį statinį - vidaus privažiavimo kelią, dėl kurio surašytas savavališkos statybos aktas.

Nagrinėjamu atveju iš savavališkos statybos akto, matyti, kad jame yra nurodyta statinio, dėl kurio konstatuota savavališka statyba, statybos rūšis (naujo statinio statyba), paskirtis (vidaus kelias), pavadinimas (vidaus privažiavimo kelias), kategorija (nesudėtingas), tiksli savavališkos statybos vieta, savavališkai pastatyto naujo statinio matmenys, kurie užfiksuoti patikrinimo akte, bei prie jo pridėtoje situacijos schemoje, dangų plane, nurodyta įrengto privažiavimo dangos rūšis (smulki skalda), atlikta fotofiksacija, detaliai aprašyta pažeidimo esmė, bei pateiktos nuorodos į teisės aktų pažeidimus. Skundžiamuose privalomuosiuose nurodymuose taip pat yra aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos faktinės aplinkybės, teisės normos, kurių pagrindu jie surašyti. Statybos valstybinę priežiūrą atliekantis pareigūnas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 puntu, 2020 m. vasario 28 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSD-30-200228-00012 nurodė ieškovei nevykdyti jokių savavališkai pastatyto vidaus privažiavimo kelio statybos darbų iki kol nebus pašalinti savavališkos statybos padariniai fiksuoti 2020 m. vasario 27 d, savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-200227-00012, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu 2020 m. kovo 2 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSSP-30-200302-00010 nurodė ieškovei nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, ieškovė įpareigota reikalavimą įvykdyti iki 2020 m. rugsėjo 2 d. Šiuo privalomuoju nurodymu ieškovei nurodyta nugriauti savavališkai pastatytą vietinės reikšmės IIIv kategorijos II grupės nesudėtingąjį susisiekimo komunikacijos inžinerinį statinį – vidaus privažiavimo kelią, kurio matmenys apie 5 m pločio ir apie 102 m ilgio, esantį valstybiniame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijoje, jų apsaugos zonoje, rekreacinių miškų teritorijoje, Palangos miesto istorinės dalies U2 valstybės teritorijoje, jungiantį Gedimino g., Palangoje, su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Teismas konstatuoja, kad tiek savavališkos statybos aktas, tiek privalomieji nurodymai atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatytus reikalavimus.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu taip pat turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis)

Byloje nustatyta, kad 2020 m. vasario 5 d. ieškovės laikinai einantis pareigas direktorius E. V. atsakovei pateikė paaiškinimą dėl servitutinio įvažiavimo įrengimo, kuriame nurodė, kad „dėl privažiavimo raštiškai kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę, tačiau į jos pateiktus prašymus atsakyta nebuvo. Kadangi buvo visiškai izoliuoti nuo svečių atvykimo su asmeniniu transportu į viešbutį „Vila komoda“, klostėsi ypatingai nepalanki situacija ieškovės verslui. Siekiant išspręsti susidariusią nepalankią situaciją, ieškovė buvo priversta įsirengti nesudėtingą statinį, privažiavimo kelią“. Taigi iš šio ieškovės paaiškinimo turinio spręstina, kad ji pripažįsta, jog negavusi Palangos miesto savivaldybės administracijos atsakymo dėl privažiavimo kelio įrengimo, pati įsirengė privažiavimo kelią, kurį įvardija kaip nesudėtingą statinį. Vadinasi, ieškovė suprato, kad savavališkai atliko statybos darbus, įrengė privažiavimo kelią – nesudėtingą statinį, neturėdama statybos leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai. Ieškovės paaiškinime nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovei žinomos ir suprantamos atsakovės nustatytos faktinės aplinkybės, fiksuoto pažeidimo esmė, kuri aiškiai ir suprantamai išdėstyta savavališkos statybos akte, o privalomuosiuose nurodymuose aiškiai suformuluoti reikalavimai bei nurodytos teisės normos, kurių pagrindu jie surašyti, todėl teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovė, priimdama skundžiamus aktus, juose nurodė neteisingus faktus, savo sprendimų neargumentavo, nemotyvavo, neteisingai nurodė teisinius pagrindus. Šiame kontekste, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė, dar prieš surašant skundžiamus ginčijamus aktus, ėmėsi aktyvių veiksmų pravažiavimo kelio projekto parengimui, t. y. 2020 m. vasario 5 d. per Geoportal.lt sistemą Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriui pateikė prašymą „Tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėj žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“, kuriuo prašoma įsirengti privažiavimo kelią ir ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad ieškovei buvo suprantama ir žinoma, kad siekiant įsirengti privažiavimo kelią miško sklype, tam reikalinga gauti statybą leidžiančius dokumentus.

Teismas, įvertinęs 2020 m. vasario 27 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-200227-00012, 2020 m. vasario 28 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-200228-00012, ir 2020 m. kovo 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-200302-00010 turinį, daro išvadą, jog ginčijami aktai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Ginčijami aktai yra motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, privalomuosiuose nurodymuose nurodyta apskundimo tvarka, terminai ir pasirašyti įgalioto pareigūno. Iš ginčijamų aktų turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai. Priimti aktai nesukėlė teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržė ieškovės galimybės tinkamai apginti savo teises, o tai reiškia, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, numatytų viešojo administravimo principų. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškovė teismui neįrodė, kad faktinis ir teisinis pagrindas, kuriais remiantis priimti ginčijami aktai yra neteisėti ar negaliojantys bei nenurodė objektyvių priežasčių, dėl ko atsakovės priimtus aktus ji laiko nepagrįstais. Teismas, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad ieškovės abstraktūs argumentai, kad smulki skalda nėra statinys ir ieškovė statybos darbų neatliko, kuriais ji grindžia aktų neteisėtumą ir nepagrįstumą, teismo vertinimu, yra išimtinai ieškovės subjektyvi, gynybinė pozicija, nes ji be subjektyvaus pasvarstymo į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodomas aplinkybes.

Ieškovės argumentai, susiję su jos nuosavybės teisių ribojimu, taip pat nepagrįsti. Teismo vertinimu, ieškovė turi visas galimybes nevaržomai patekti į savo nuosavybes teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą, nes jai yra nustatyti du servitutai, notariškai patvirtinta 2016 m. sausio 26 d. Servituto sutartimi Nr. JD- 226, sudaryta tarp ieškovės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, vadovaujantis Kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. ĮV- 309, patvirtintu Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613, buvęs kodas U2) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu, pagal kurį į (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklypą numatomas patekimas iš Gedimino gatvės, Palangos m., servitutiniu keliu per miško sklypą. Tai, kad ieškovė pati savavališkai, neturėdama privalomojo statybą leidžiančio dokumento, naujai įsirengė susisiekimo komunikacijos inžinerinį statinį - vidaus privažiavimo kelią (kelio servituto ribose) nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovės surašyti administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti. Priešingai, atsakovė, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, privalo tinkamai ir laiku sureaguoti į savavališkai atliekamus statybos darbus. Ieškovės elgesys, kai ji statinį pastatė, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, ignoruodama teisės aktų reikalavimus, negali būti pripažintas teisingu, protingu ar sąžiningu elgesiu, todėl ji pati ir turėtų prisiimti atsakomybę bei visas jai kilusias dėl to pasekmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Ieškovei argumentuojant teisinių pasekmių proporcingumu, taip pat pažymėtina, jog, tik nuo pačios ieškovės valios ir veiksmų priklauso privalomųjų nurodymų įvykdymo būdas, juo labiau, kad atsakovė neginčija ieškovės teisės nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą. Kita vertus, pažymėtina, jog statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje H. prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03, pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą.

Ieškovė, ginčydama atsakovės priimtus aktus, taip pat kaip vieną iš savo argumentų pagrindu nurodo 2019 m. spalio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019, teigdama, kad teismas leido nutiesti kelią miško sklype kelio servituto vietoje, atitinkantį miško kelio reikalavimus, nurodydamas, kad tai neprieštaraus miško sklypo pagrindinei žemės naudojimo paskirčiai ir būdui. Tokiu būdu atsakovės reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius toje vietoje įrengiant IIIv kategorijos II grupės nesudėtingą susisiekimo komunikacijos inžinerinį statinį – vidaus privažiavimo kelią, prieštarauja minėtam teismo sprendimui, kuriuo buvo leista įrengti miško kelią, nes statiniui įrengti reikia keisti viso miško sklypo paskirtį į kitą, nustatant naudojimo būdą į susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių koridorių, keisti miško žemės naudmenas kitomis griežtai draudžiama.

Teismas sutinka su atsakove, kad ieškovė klaidingai aiškina 2019 m. spalio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos (ieškovės) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas patenkintas ir panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas, priimtas naujas sprendimas: pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas patenkintas ir atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą leisti neatlygintinai žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų servitutų ribose kirsti mišką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje išsprendė ginčą dėl miško kirtimo ginčo situacijoje, pasisakydamas žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimo klausimu, analizuojant ir vertinant, kokia veikla leidžiama nustatytos konkrečios paskirties ir būdo teritorijose – rekreaciniuose valstybinės reikšmės miškuose, ir pagrindžiant tokios ūkinės veiklos, kaip miško kelių tiesimas, galimumą nustatytos miškų ūkio paskirties bei rekreacinių valstybinės reikšmės miškų naudojimo būdo teritorijose, tačiau šioje byloje ginčo dėl žemės naudojimo pagal žemės naudojimo paskirtį ir būdą nėra. Atsakovės ginčijami sprendimai priimti ne dėl sklypo savininkui ir naudotojui taikytinos pareigos naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą pažeidimo pagrindu, o yra motyvuojami neteisėtu statytojo teisės, kai neturima privalomo statybą leidžiančio dokumento, įgyvendinimu.

Teismas, įvertinęs atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priimtus ir ieškovės skundžiamus administracinius aktus, konstatuoja, jog skundžiami individualūs administraciniai aktai, priimti dėl ieškovės, yra surašyti kompetentingų, specialiųjų žinių turinčių valstybės pareigūnų, pagrįsti patikrinimo duomenimis ir aktu, specialiųjų žinių turinčio specialisto atliktais matavimais, situacijos schema, dangų planu, fotonuotraukomis bei statybą reglamentuojančiomis bendrosiomis bei specialiosiomis teisės normomis, savavališkos statybos aktas ir privalomieji nurodymai ieškovei surašyti teisėtai ir pagrįstai pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo reikalavimus, todėl nesant šiuos duomenis ir jų pagrindu surašytus aktus paneigiančių duomenų, laikytina, kad administracinius aktus priėmęs viešojo administravimo subjektas pareigą įrodyti priimtų aktų teisėtumą yra įvykdęs.

CPK 178 straipsnis nustato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teismas pažymi, jog ieškovė, įrodinėdama skundžiamų teisės aktų neteisėtumą, jokių papildomų įrodymų (pvz., nuotraukų, savo matavimų, kitų specialistų išvadų ar pan.) į bylą neteikė, priešingai, ji rėmėsi atsakovės į bylą pateiktais duomenimis (fotonuotraukomis, atliktais matavimais, be to, kaip minėta pirmiau, ieškovė su padarytu pažeidimu sutiko, pateikdama 2020 m. vasario 5 d. paaiškinimus “Dėl servitutinio įvažiavimo įrengimo”, nurodydama, kad siekdama išspręsti nepalankią situaciją buvo priversta įsirengti nesudėtingą statinį, privažiavimo kelią.

Teismas, įvertinęs išdėstytus motyvus, vadovaudamasis CPK 178 straipsniu, bei atsižvelgdamas į tai, jog teismo pripažinta, kad atsakovė pareigą įrodyti priimtų aktų teisėtumą yra įvykdžiusi, konstatuoja, jog ieškinio reikalavimai dėl įrengto vidaus privažiavimo kelio, panaudojant statybinę medžiagą – smulkią skaldą, priskyrimo kilnojamiesiems daiktams, dėl atsakovės surašytų aktų neteisėtumo ir prieštaravimo teisės aktams, neįrodyti, todėl ieškinio reikalavimai dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2020 m. vasario 27 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-200227-00012, 2020 m. vasario 28 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-200228-00012, 2020 m. kovo 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-200302-00010, panaikinimo atmestini, nes jie nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią civilinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovė prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (75 Eur žyminio mokesčio ir 780 Eur atstovavimo išlaidų). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinio reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad byloje būtų patyrę bylinėjimosi išlaidų, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės “(duomenys neskelbtini)” ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose.