Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-124-576/2021 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00997-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.; 21.11.10 (S)

2021 m. gegužės 10 d.

dalyvaujant Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovui T. V. (vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

administracine tvarka nubaustam asmeniui E. (E.) P. (vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal E. P. (toliau – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimo, kuriuo E. P. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 1500 Eur dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) vyriausiasis darbo inspektorius G. Z. 2020 m. kovo 17 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) E. P. už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini) direktore/atsakingu asmeniu, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) nuostatas, o būtent: esant darbo sutarties požymiams, nesudariusi rašytinių darbo sutarčių ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios su G. M., E. V. (E. V.) ir apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino ir leido įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai G. M. 2020 m. vasario 10 d. atlikti valytojos darbą ir E. V. 2020 m. vasario 10 d. atlikti administratoriaus darbą, tokiu būdu savo veiksmais (neveikimu) pažeidė DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimu E. P. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 1500 Eur dydžio bauda. Nutarime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 10 d., apie 11.53 val., G. M. faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir paklūstant nustatytai tvarkai vykdė patalpų Hostelyje „(duomenys neskelbtini)“ valymo darbus, t. y. atliko valytojos darbą (funkcijas), o E. V. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 10 d. faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir paklūstant nustatytai tvarkai vykdė patalpų priežiūros, asmenų įleidimo į Hostelį ,,(duomenys neskelbtini)“ ir jo patalpų parodymo, patalynės atvežimo ir valytojų kontrolės funkcijas, t. y. atliko administratoriaus darbą (funkcijas), nesudarę su darbdaviu (UAB „(duomenys neskelbtini)“) darbo sutarties raštu, bei darbdaviui nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie šių darbuotojų priėmimą į darbą. Teismas nustatė, kad E. P., 2020 m. vasario 10 d. ėjusi įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas, buvo atsakinga tiek už darbo sutarčių su G. M. bei E. V. sudarymą, tiek už tinkamą pranešimą apie jų įdarbinimą VSDFV. Teismas padarė išvadą, jog darbuotojų (G. M. ir E. V.) atliekamų pareigų vykdymas ir darbdavio sutikimas be sudarytos darbo sutarties atlikti valytojos bei administratoriaus darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai bei nepranešimas VSDFV teritorinei įstaigai apie darbuotojų priėmimą į darbą buvo nelegalus darbas ANK 95 straipsnio 1 dalies prasme.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. E. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti kitos sudėties Vilniaus miesto apylinkės teismui, įpareigoti teismą apklausti liudytojus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buhalterę B. S., įpareigoti Vilniaus miesto apylinkės teismą skundžiamą nutarimą pateikti jai rusų kalba.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kad neapklausė E. P. liudytojų, kad apklausė liudytojus, neturinčius jokio ryšio su byla. Taip pat nurodoma, kad patikrinimo metu VDI darbuotojai E. P. atžvilgiu naudojo rusofobiško pobūdžio pasisakymus, kuriuos teismas palaikė priimdamas nutarimą. Nurodoma, jog apeliantė nuo 2019 m. lapkričio mėnesio buvo Rusijoje ir neturėjo galimybės bendradarbiauti su VDI, tai patvirtina ir informacija apie vaiko gimimą.

3.2. Toliau skunde nurodoma, kad nutarime neteisingai teigiama, jog E. P. žinojo apie G. M. ir E. V. darbą. Nurodoma, kad apie G. M. apeliantė sužinojo tik 2020 m. vasario 10 d., VDI surašius protokolą. Teigiama, kad E. V., apeliantei paprašius, tik prižiūrėjo hostelio būklę, jai nesant. Pasak apeliantės, netiesa, kad E. V. dirbo administratoriumi, o G. M. – valytoja. Taip pat teigiama, kad byloje nėra jokios informacijos, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius T. M. susirašinėjo su E. ir G. L.. Nurodoma, kad abu asmenys konfliktuoja su UAB „(duomenys neskelbtini)“.

3.3. Teigiama, kad teismas netyrė ir apeliantei nebuvo pateikti vaizdo įrašai, kuriuos 2020 m. vasario 10 d. nufilmavo VDI darbuotojai. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įstatymo normas ir savo sprendimą grindė neleistinais įrodymais, nes į bylą pridėjo įrodymus rusų kalba (G. L. ir T. M. susirašinėjimas su E.). Taip pat nurodyta, kad apeliantei niekada nebuvo išsiųstas nutarimas rusų kalba, siekiant sutrukdyti pateikti apeliacinį skundą.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodoma, kad E. P., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore (atsakingu asmeniu), pažeidė imperatyvias DK bei Užimtumo įstatymo nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Teigiama, kad E. P. kaltė įrodyta 2020 m. kovo 17 d. nelegalaus darbo tyrimo aktu, bylos dokumentine medžiaga, paaiškinimais gautais nelegalaus darbo tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu.

5. Teismo posėdžio metu E. P. prašė apeliacinį skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Susipažinus su apeliaciniu skundu nustatyta, kad apeliantė ginčija, jog ji nelegaliai įdarbino ir leido įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai G. M. 2020 m. vasario 10 d. atlikti valytojos darbą ir E. V. 2020 m. vasario 10 d. atlikti administratoriaus darbą, t. y. jog buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Taigi apeliacinės instancijos teismui yra suteikti plačiausi įgaliojimai, tikrinant skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste.

7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, su skundžiamu nutarimu bei administracinio nusižengimo bylos medžiaga, nustatė, kad ANK 630 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, nepaskelbė rašytinės bylos medžiagos, su kuria E. P. nebuvo susipažinusi (nustatyta, kad E. P. 2020 m. vasario 10 d., t. y. VDI patikrinimo metu nebuvo Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu VDI 2020 m. kovo 17 d. surašė nelegalaus darbo tyrimo aktą, administracinio nusižengimo protokolą E. P. ir tą pačią dieną bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 5 d. elektroniniu paštu E. P. išsiuntė administracinio nusižengimo protokolą ir nelegalaus darbo tyrimo aktą (1 t., b. l. 71)), be kita ko, neištyrė byloje esančių vaizdo įrašų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą: paskelbė rašytinę bylos medžiagą, išvardindamas byloje esančius dokumentus (1 t., b. l. 1-41, 49-51) bei peržiūrėjo VDI pateiktame kompaktiniame diske esančius vaizdo įrašus (1 t., b. l. 40). Kadangi apeliantė apeliaciniame skunde kėlė klausimą, be kita ko, ir dėl vaizdo įrašų ištyrimo, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš tiesų padarytas ANK 630 straipsnio 1 dalies pažeidimas, ir ištyrė vaizdo įrašus, plačiau šiuo aspektu pasisakyti nėra pagrindo.

Dėl teismo šališkumo

8. Apeliantė skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, turėdamas išankstinę nuomonę, paremtą VDI darbuotojų „rusofobišku“ požiūriu.

9. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo atstovai turi teisę pareikšti nušalinimus. Teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka (ANK 576 straipsnio 1-2 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 4 d., dalyvaujant vertėjai, teismas E. P., be kita ko, išaiškino ir teisę pareikšti nušalinimus teismui, tačiau nušalinimų pareikšta nebuvo. Susipažinus su bylos medžiaga, nenustatyta, kad būtų teismo nušalinimo pagrindai, numatyti BPK 58 straipsnyje, be kita ko, nenustatyta, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų turėjęs išankstinę nuostatą E. P. nubausti administracine tvarka ar juo labiau, kad diskriminuotų E. P. dėl jos tautybės. Be kita ko, pastebėtina, jog E. P. tokią poziciją išdėstė tik apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui priėmus jos atžvilgiu nepalankų nutarimą. Visgi vien tai, kad jos netenkina teismo sprendimas, savaime nerodo teismo šališkumo. Taigi apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas.

Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje

10. E. P. nubausta už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore (atsakingu asmeniu) esant darbo sutarties požymiams, nesudariusi rašytinių darbo sutarčių ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios su G. M., E. V., ir apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdama VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino ir leido įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai G. M. 2020 m. vasario 10 d. atlikti valytojos darbą ir E. V. 2020 m. vasario 10 d. atlikti administratoriaus darbą.

11. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta darbdavių ar kitų atsakingų asmenų administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Minėta ANK nuostata yra blanketinė, t. y., nukreipianti į teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. E. P. nubausta už tai, kad ji pažeidė DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. DK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis), minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek G. M., tiek E. V. 2020 m. vasario 10 d., esant darbo sutarties požymiams, nesudarius rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka, nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

13. Kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

14. DK 34 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2020 m. vasario 10 d., apie 11.53 val., G. M. realiai vykdė valytojos funkcijas, kadangi valė patalpas, priklausančias UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir tose pačiose patalpose ne savo asmeniniais tikslais skalbė (adresu (duomenys neskelbtini). Be kita ko, nustatyta ir tai, kad E. V. 2020 m. vasario 10 d. realiai vykdė administratoriaus funkcijas, kadangi jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), šias patalpas aprodė G. M., davė raktus nuo kambarių, paaiškino, kur ir kas sudėta bei gyvenimo hostelyje tvarką. Nors abu minėti asmenys neigia, jog realiai dirbo ir už tai gavo atlygį (G. M. apskritai neigia, kad dirbo, o E. V. teigia, jog jis šias funkcijas vykdo neatlygintinai, iš draugiškumo E. P.), tačiau teismas tokią liudytojų keliamą versiją vertina kaip siekį padėti E. P. išvengti atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nors nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, jog buvo tartasi dėl apmokėjimo už darbo funkcijų atlikimą, visgi teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015). Taip pat pažymėtina, kad tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

15. Šiuo gi atveju pažymėtina, kad įvykio dieną E. P. Lietuvos Respublikoje nebuvo, o, kadangi tą dieną oficialiai įmonėje dirbo tik E. P. bei buhalterė, tai tik jos ir galėjo vykdyti funkcijas, tiesiogiai susijusias su įmonės vykdoma veikla. Pastebėtina, kad E. V. nagrinėjamu atveju teikė pagalbą ne E. P. kaip fiziniam asmeniui, tačiau įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovė ji yra, instruktuodamas bei suteikdamas kitą reikalingą pagalbą (aprodydamas patalpas, perduodamas raktus, nurodydamas, kur yra buitinės chemijos priemonės bei kiti valymui skirti reikmenys) valytojos funkcijas atliekančiai G. M.. Be kita ko, E. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad, jai išvykus gimdyti, kažkas turėjo prižiūrėti hostelį, todėl ji paprašė E. V.. Paaiškino, kad iki to laiko, jį prižiūrėdavo ji pati. Kadangi E. V. teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įdarbintas, nors egzistavo darbo sutarties požymiai, be to, jis realiai funkcijas vykdė, atitinkamai jis neturėjo teisės atlikti jokių funkcijų minėtos įmonės naudai. Tuo pačiu pažymėtina, kad, nors E. P. ir teigė, jog ji pati atliko administravimą nuotoliniu būdu, tačiau tokį jos teiginį paneigia E. V. atlikti veiksmai bei jo paties paaiškinimai, jog jis aprodo teritoriją potencialiems klientams, o ir G. M. paaiškino, jog dėl nuomos ir dėl kainos ji tarėsi su E. V.. Be kita ko, G. M. apklausiama teisme E. V. įvardijo kaip hostelio darbuotoją, o įvykio dieną atvykus VDI specialistams ji jį nurodė kaip administratorių. Be to, E. V. aiškino, jog G. M. pažįsta trumpai, o E. P. teigė, jog jis su G. M. yra labai geri draugai. Be to, teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad raktai nuo kambarių yra pas jį. Svarbu ir tai, kad, viena vertus E. V. aiškino, jog G. M. kambarius aprodė E. P. prašymu, kita vertus, pati E. P. nurodė, jog jai dėl G. M., kaip labai geros draugės, paskambino E. V.. E. P. aiškino, kad G. M. buvo pirmas žmogus, kurį jie norėjo apgyvendinti, sudarius ilgalaikės nuomos sutartį, tuo tarpu E. V. aiškino, jog patalpas jis aprodydavo potencialiems klientams ir anksčiau. Taigi tarp minėtų asmenų parodymų yra esminių prieštaravimų, kas tik sustiprina teismo įsitikinimą, jog E. V. realiai vykdė administratoriaus funkcijas E. P. vadovaujamoje įmonėje.

16. Toliau pasisakant dėl G. M. pažymėtina, kad 2020 m. vasario 10 d., apie 11.53 val., neplaninio patikrinimo nelegalaus darbo kontrolės klausimais metu ji, vilkėdama mėlynos spalvos chalatą, būdingą valymo paslaugas atliekančioms darbuotojoms, bei mūvėdama gumines pirštines, valė ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ji paaiškino, kad hostelyje gyvena dvi savaites, tačiau, paklausus, kuris jos kambarys, moterys atsakyti negalėjo. Toliau nurodė, jog dar nenusprendė, kuriame kambaryje gyvens. Įvykio vietoje surašydama paaiškinimą ji nurodė, kad ji adresu (duomenys neskelbtini), plauna grindis ir WC, nes susitarė su šeimininku, jog gyvens, kad išplovė du kambarius ir WC, kad kambariuose, kuriuos išvalė, niekas negyvena, kad savo kambarį išvalė (1 t., b. l. 7). Taigi jau iš karto po įvykio ji nurodė, kad išvalė du kambarius ir tualetus, kad kambariuose niekas negyvena, taip pat pabrėžė, kad išvalė savo kambarį. Visgi, patikrinimą atlikusiems specialistams paklausus, kur yra jos kambarys, moteris atsakyti negalėjo, be to, teigė, kad jos kambario raktą išsinešė kita moteris. Į bylą buvo pateikta 2018 m. rugpjūčio 17 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje numatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomoja keturis kambarius (1 straipsnio 2 punktas), kad nuomotojas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) privalo pasirūpinti, jog šie kambariai būtų reikiamai valomi, vėdinami ir šildomi (5 straipsnio 1 punktas), kad nuomininkas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) įsipareigoja kartą per 3 dienas tvarkyti bendro naudojimo patalpas (5 straipsnio 6 punktas), kad nuomotojas įsipareigoja kartą per 7 dienas keisti patalynę kambariuose bei teikti papildomai apmokamas paslaugas (tvarkyti bendrojo naudojimo patalpas, esant poreikiui, ir kambarius) (6 straipsnio 1 punktas) (b. l. 112–114). Ši sutartis buvo sudaryta 6 mėnesiams su galimybe ją kaskart pratęsti, visgi duomenų, pagrindžiančių ar paneigiančių jog įvyko dieną sutartis galiojo, nėra. Kita vertus, vertinant, jog sutartis įvykio dieną galiojo ir iš tiesų buvo apgyvendinti 4 kambariai (E. P. teigimu iš viso yra 7 kambariai), buvo likę 3 neapgyvendinti kambariai. Taigi G. M. ir E. V. teiginiai, jog ji išvalė du kambarius kartu su tualetais, siekdama viename iš jų apsigyventi, yra nelogiški. Be kita ko, tuo metu ji skalbė, tačiau, kaip pati pabrėžė, ne savo asmeniniams poreikiams, kas tik sustiprina išvadą, jog įvykio dieną G. M. realiai atliko valytojos funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Nors teismo posėdžio metu E. P. ir nurodė, jog E. V. G. M. aprodė kambarius, kad įsitikintų, ar jai tiks, o po to ji būtų su ja sudariusi nuomos sutartį, tačiau toks teiginys, įvertinus tai, jog 11.53 val. G. M. buvo išvaliusi du kambarius, kai tuo tarpu iki 11.00 val. ji dirbo Vilniaus apygardos teisme, yra nepagrįstas. E. P. bando įrodyti, kad išnuomotas patalpas valosi patys gyventojai (baltarusiai), todėl, pasak jos, ir G. M. turėjo tvarkyti savo kambarį, visgi toliau E. P. jau nurodo, kad po baltarusių kambariai buvo nesutvarkyti, todėl G. M. turėjo susitvarkyti ir juos, ir bendro naudojimo patalpas. Taigi iš esmės pati E. P. nurodo, jog G. M. atliko valytojos funkcijas, nes valytojos nebuvo. Be kita ko, kaip teigė G. M., ji net nežinojo, kuris kambarys yra jos. Tuo pačiu tikslinga pažymėti, jog įvykio dieną G. M. valytojos funkcijas atliko ir Vilniaus apygardos teisme: nuo 7.30 val. iki 11.00 val. ir nuo 14.30 val. iki 19.00 val. (1 t., b. l. 132-133). Taigi pertraukos metu ji vykdė valytojos funkcijas ir šalia esančiose UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, ką patvirtina laiko tarpas išbūtas minėtose patalpose, vilkima darbinė apranga ir nustatyti jos atlikti darbai. Be kita ko, viena vertus G. M. teigė, jog ieškojo gyvenamosios vietos, nes negalėjo gyventi su sūnumi, vėliau teigė, jog jai gyvenamosios vietos reikėjo tik 4 dienoms, kita vertus, pasak E. P. ir E. V., po VDI specialistų patikrinimo ji atsisakė gyventi hostelyje, kuriame jau buvo išvaliusi du kambarius ir tualetus. Tuo pačiu pastebėtina, kad, viena vertus, E. P. teigė, jog 2020 m. vasario 10 d. kambariai po baltarusių buvo netvarkingi, todėl, norėdama ten gyventi, G. M. turėjo susitvarkyti, be to, sutvarkyti ir bendro naudojimo patalpas, kita vertus, įrodinėjo, jog kambarių ir bendrų patalpų valymu užsiima patys nuomininkai – baltarusiai. Be to, toliau ji aiškino, kad vėliau G. M. (2020 m. kovo 16 d.) įdarbino, nes baltarusiai pradėjo išvažinėti ir reikėjo sutvarkyti patalpas. Taigi, parodymai šioje dalyje nėra nuoseklūs. Tuo pačiu pažymėtina, kad E. P. nurodė G. M. pirmą kartą pamačiusi teismo posėdžio metu, tačiau 2020 m. kovo 16 d. ji buvo įdarbinusi ją valytojos funkcijoms atlikti. Atitinkamai kyla klausimas, kas rūpinosi G. M. įdarbinimu. Tuo pačiu pastebėtina, kad E. P. aiškino, kad G. M. buvo pirmas žmogus, kurį jie norėjo apgyvendinti, sudarius ilgalaikės nuomos sutartį, tuo tarpu G. M. įvykio vietoje aiškino, kad jau dvi savaites gyvena, tačiau negalėjo nurodyti kambario, po to aiškino, kad dar tik ketina gyventi, o teisme nurodė, jog norėjo išsinuomoti būstą 4 dienoms, t.y. parodymus keitė. Taigi nors asmenys ir duoda skirtingus parodymus ir nenuosekliai aiškina susidariusią situaciją, tačiau objektyvūs bylos duomenys: nelegalaus darbo tyrimo aktas, įvykio vietos vaizdo įrašai patvirtina, be to, ir pačių asmenų (E. P., E. V. ir G. M.) parodymai bei paaiškinimai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog tiek G. M., tiek E. V. realiai atliko darbo funkcijas E. P. vadovaujamoje įmonėje.

17. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Nėra ginčo, kad E. P. įvykio dieną ėjo direktorės pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl būtent ji ir buvo atsakinga už tinkamą įmonės vadovui priskiriamų funkcijų atlikimą.

18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje administracinio nusižengimo byloje buvo keliamas klausimas dėl E. V. ir G. M. nelegalaus darbo, todėl grįsti sprendimo liudytojos G. L. parodymais, paaiškinimais bei pateiktais duomenimis negalima, kadangi jie nei patvirtina, nei paneigia tai, jog 2020 m. vasario 10 d. E. V. bei G. M. dirbo nelegaliai. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokius duomenis pripažino įrodymais ir jais grindė priimamą sprendimą. Visgi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ir be liudytojos G. L. parodymų, paaiškinimų bei kitų iš jos kylančių duomenų, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog 2020 m. vasario 10 d. abu minėti asmenys nelegaliai dirbo.

19. Tuo pačiu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, detalizuojamas, kuo pasireiškė E. V. kaip administratoriaus funkcijų vykdymas, nurodė tai, jog jis 2020 m. vasario 10 d. vykdė patalpų priežiūros, asmenų įleidimo į Hostelį ,,(duomenys neskelbtini)“ ir jo patalpų parodymo, patalynės atvežimo ir valytojų kontrolės funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nurodė, jog E. V. vykdė patalpų priežiūros bei patalynės atvežimo funkcijas, kadangi nėra jokių duomenų, kad įvykio dieną, t. y. 2020 m. vasario 10 d. tuo užsiėmė E. V.. Nustatyta, kad įvykio dieną E. V. įleido G. M. į hostelio patalpas, jas aprodė, paaiškino jame galiojančią tvarką.

20. Nors apeliantė ir nesutinka, kad G. M. naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ valymo įrankius ir priemones, tačiau tokia versija laikytina gynybine, kadangi, kur yra sudėtos priemonės bei įrankiai, G. M. parodė E. V.. Be to, jis teigė, jog tvarką jam išaiškino E. P.. Taigi E. P. teiginiai, jog priemonės bei įrankiai priklausė hostelyje gyvenantiems baltarusiams ir jais galėjo naudotis visi, yra nepagrįsti.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime, be kita ko, nurodė, jog „UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais anksčiau ir bylai aktualiu metu (ne vieną kartą) galimai nelegaliai veikė (dirbo) daugiau asmenų, vykdžiusių įvairias funkcijas (daugiausiai valymo, administravimo, priežiūros ir kt.)”. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl G. M. ir E. V. nelegalaus darbo 2020 m. vasario 10 d. Atitinkamai tik šiuo aspektu teismas ir turi teisę pasisakyti, tačiau jokiu būdu negali daryti prielaidų dėl kitų galimai neteisėtų veiksmų. Byloje yra G. L. kartu su 2020 m. kovo 3 d. paaiškinimais pateiktos trumpųjų (SMS) žinučių kopijos bei durų ir patalpų seifo kodai rusų kalba (1 t., b. l. 16-17), tačiau šie dokumentai nėra išversti į valstybinę (lietuvių) kalbą, kuria vyksta procesas, todėl jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Visgi pažymėtina, kad nei šiais, nei jokiais kitais į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais sprendimas nėra grindžiamas. Atitinkamai išdėstytos aplinkybės nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Atsakant į keliamą klausimą dėl to, kad teisme nebuvo apklausta įmonės buhalterė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, apeliacinis teismas pažymi, kad įrodymų pakankamumo klausimas pirmosios instancijos teismui neiškilo, be kita ko, įrodymų užteko procesinio sprendimo priėmimui. Abejonių dėl E. P. kaltės nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, atitinkamai toks skundo argumentas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad, nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tuo pačiu pažymėtina, kad E. P. papildomai pateikti išrašai iš banko sąskaitų nei pagrindžia, nei paneigia nelegalaus darbo fakto. Vien tai, jog iš minėtų dokumentų matyti, jog nebuvo pervesti pinigai G. M. ar E. V., nereiškia, jog nebuvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

23. Nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 7 d. elektroniniu paštu E. P. buvo išsiųstas nutarimas, kartu nurodant, jog, kai bus rusų kalbos vertimas, jis bus atsiųstas elektroniniu paštu (1 t., b. l. 175). Išvertus nutarimą į rusų kalbą, 2021 m. vasario 10 d. jis elektroniniu paštu buvo išsiųstas E. P. (1 t., b. l. 201). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji patvirtino, kad nutarimą rusų kalba yra gavusi. Taigi apeliantės teiginiai, jog jai nebuvo pateiktas nutarimas jai suprantama kalba, yra nepagrįsti.

24. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir E. (E.) P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.