Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjo nuomone, jo atsisakymas gyventi 5-ame būryje buvo pagrįstas, kadangi jam grėsė realus pavojus saugumui, gyvybei ir sveikatai. Savo prašyme pareiškėjas pateikė pakankami argumentų dėl būtinybės perkelti jį į kitus pataisos namus, tačiau Kalėjimų departamento sprendime nepagrįstai teigiama, kad jokie argumentai prašyme pateikti nebuvo. Prašyme pareiškėjas nurodė priežastį, kuri laikytina išimtine – neužtikrinamas jo saugumas pataisos namuose. Perkėlus pareiškėją į kitus pataisos namus (Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – Pravieniškių PN), būtų išvengta pavojaus jo sveikatai ar net gyvybei.

Pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją valstybė turi užtikrinti ir garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi tinkamomis sąlygomis, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra būtini asmeniui būnant kalinamam. Asmuo turi būti kalinamas taip, kad būtų gerbiamas jo orumas. Marijampolės PN sudaro įvairias kliūtis, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos būtų kuo blogesnės.

Dėl tokių atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, žeminant pareiškėjo žmogiškąjį orumą, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, diskriminaciją, neturi su kuo bendrauti, nes kardinaliai skiriasi jo ir kitų nuteistųjų gyvenimo būdas, vertybės, požiūris į gyvenimą. Šiuos veiksnius vertino kaip jam padarytą neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašė priteisti 10 000 Eur kompensaciją.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento veiksmų, atsisakant perkelti pareiškėją atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę į Pravieniškių PN, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teigia, jog minėti atsakovės atstovo ir Kalėjimų departamento veiksmai yra neteisėti ir sukėlė jam neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2019-11-29. Pareiškėjas 2019-12-03 buvo paskirtas gyventi į Marijampolės PN 5 būrį, tačiau jame gyventi nuolat atsisakydavo. Dėl to buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis, perkeliant į kamerų tipo patalpas (skirtos 7 nuobaudos). Pareiškėjas 2020-08-03 su prašymu (reg. Nr. 49/07B6-999) kreipėsi į Marijampolės PN direktorių dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus. Prašyme nurodė, kad „nežada šiuose PN atlikti bausmę, bet kuriame būryje“. Skunde teismui paaiškino, kad negali atlikti bausmės Marijampolės PN dėl juose klestinčios nuteistųjų subkultūros – pareiškėjas teigė priklausantis žemiausiai nuteistųjų kastai, todėl yra terorizuojamas, verčiamas atlikti kitų nuteistųjų nurodymus, patiria grasinimus ir smurtą.

Marijampolės PN 2020-08-25 sprendimu Nr. 20/07-1217 atsisakė tenkinti minėtą prašymą, motyvuodami tuo, jog pareiškėjas savo prašyme nenurodė jokių konkrečių priežasčių ar asmenų, dėl kurių būtų tikslinga perkelti jį į kitus pataisos namus. Pažymėjo, jog joks teisės aktas nuteistajam nesuteikia teisės pasirinkti kokioje įstaigoje ar kokiame įstaigos sektoriuje jis atliks bausmę. Atkreipė dėmesį į tai, jog nuteistojo atsisakymo gyventi paskirtame būryje faktas ar jo teiginys, kad „nenoriu, negaliu“ atlikti laisvės atėmimo bausmės konkrečiuose pataisos namuose ar paskirtame būryje, negali būti priežastimi tenkinti nuteistojo norus, pageidavimus ir nesivadovauti Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, 2020-09-09 sprendimu Nr. 2S-3293 skundą atmetė.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnis ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-06-23 įsakymu Nr. V-173 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

Pagal BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, arba palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, arba užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, arba vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės procedūras, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Aprašas įgyvendina minėtą BVK 69 straipsnio 6 dalį ir detalizuoja nuteistųjų perkėlimo tvarką ir sąlygas. Aprašo 3-4 punktus, nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo. Perkeliančioji įstaiga parengia Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo projektą ir kartu su dokumentais, pagrindžiančiais perkėlimo pagrįstumą (išvada, teikimas ir pan.) pateikia derinti (vizuoti) priimančiosios įstaigos vadovui bei Kalėjimų departamento padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežiūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovams.

Pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateiktą 2020-08-03 prašymą Nr. 49/07B6-999 perkelti į kitą kalinimo įstaigą grindė iš esmės tik tuo, jog „nežada šiuose PN atlikti bausmę, bet kuriame būryje“, taigi, savo subjektyviu nenoru būti Marijampolės PN, tačiau nenurodė jokių objektyvių, konkrečių aplinkybių dėl jam, kaip teigia skunde, kylančios grėsmės sveikatai ar net gyvybei. Pareiškėjas nei Marijampolės PN administracijai, nei teismui nepaaiškino, kokios konkrečios faktinės aplinkybės, kokie konkretūs asmenys pareiškėjui kelia grėsmę, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėją būtina perkelti į kitą laisvės atėmimo įstaigą, siekiant užtikrinti jo saugumą. Nei BVK, nei Apraše nėra reglamentuojama, jog skiriant ar perkeliant nuteistąjį į tam tikrą įkalinimo įstaigą atlikti bausmės, turi būti atsižvelgiama į jo pageidavimą. Pagal BVK 65 straipsnį, kardomojo kalinimo vietos administracija nuteistąjį siunčia į konkrečią pataisos įstaigą atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Nors pareiškėjas teigia, kad pataisos namų pareigūnai su juo nesikalbėjo ir nesistengė išsiaiškinti pareiškėjo atsisakymo gyventi Marijampolės PN būriuose priežasčių, iš Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos pažymos, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai ne kartą kvietė pareiškėją pokalbiui dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Pokalbių metu pareiškėjas nepateikdavo jokių objektyvių atsisakymo eiti į paskirtą būrį motyvų ar būtinybę perkelti jį į kitus pataisos namus pagrindžiančių konkrečių faktinių aplinkybių.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, tokių duomenų Marijampolės PN neturi, pažymėjo, kad nuteistųjų subkultūra pataisos namuose yra neleistina. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl kastų susidarymo, jų toleravimo iš pataisos namų administracijos pusės, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais neturi pagrindo. Pareiškėjas nedetalizavo, kada, kokie konkretūs nuteistieji prieš jį smurtavo, nenurodė jokių konkrečių įvykių, o tik deklaratyviai konstatavo patiriantis subkultūrų egzistavimo neigiamas pasekmes. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui kiltų neproporcinga pareiga paneigti tokius nekonkrečius ir nedetalizuotus pareiškėjo argumentus.