Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7177-790/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir A. Ž., trečiajam asmeniui N. K. dėl skolos už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1) Priteisti ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, 4357,70 Lt skolos ir 302,77 Lt bylinėjimosi išlaidų.

2) Atmesti kitą ieškinio dalį atsakovo A. Ž. atžvilgiu. Teismas nustatė, kad nuo 2002-10-01 iki 2007-06-08 ieškovas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jo dalį 4x, tiekė šilumos energiją ir karštą vandenį, tačiau negavo viso apmokėjimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė iki 2004-11-12 valdė minėtas gyvenamąsias patalpas, kurios priklausė valstybei, patikėjimo teise. Teismas konstatavo, jog patalpose iki mirties 2002-04-27 gyveno nuomininkė T. K.. Teismas nustatė, jog su nuomininke ieškovo pirmtakas Vilniaus šilumos tinklų įmonė buvo pasirašiusi atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 061020-5. Po nuomininkės T. K. mirties patalpomis faktiškai ėmė naudotis tretysis asmuo N. K., tačiau šis naudojimasis patalpomis buvo neteisėtas ir epizodiškas. Tai patvirtino pats atsakovas rašte N. K.. Atsakovas nėra sudaręs rašytinės nuomos sutarties su N. K., neišdavė jai valstybės garantijos, pareikalavo išsikelti iš gyvenamosios patalpos, organizavo buto atlaisvinimą ir jo perdavimą savininkui. Teismas nustatė, jog N. K. mokėjimai už šilumą ir karštą vandenį 2002 - 2004 m. pavieniai, o savo pateiktoje informacijoje ji nurodė, kad gyvena patalpose nuo 2003 m. Teismas konstatavo, jog N. K., kaip nuomininkės įpėdinei, neperėjo teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį, nes buvo nuomojamos savivaldybės socialinio būsto fondui priklausiusios gyvenamosios patalpos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-07-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-463-592/2009 atmestas pareiškėjos N. K. pareiškimas nustatyti juridinį faktą, kad ji buvo T. K. šeimos nare, o po jos mirties buto nuomininke, padarė išvadą, kad 2002-04-27 mirus buto nuomininkei T. K., gyvenamosios patalpos nuomos santykiai nutrūko, o N. K. neperėmė jokių teisių ir pareigų, susijusių su gyvenamosios patalpos nuoma, taip pat pasibaigė ir atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties galiojimas. Teismas pažymėjo, jog nepagrįsti atsakovo argumentai ( 2 t., b. l. 4), kad pareiga mokėti už šilumos energiją tenka nuomininkei N. K. pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Teismas pažymėjo, jog Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos, o jų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato butų, kitų pastatų savininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu nėra tokios susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad po nuomininkės T. K. mirties jokių kitų teisėtų patalpų naudotojų, kurie būtų sudarę individualią šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos tiekėju nebuvo, padarė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė, kaip valdantis patalpas patikėjimo teise asmuo, tapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyviu, kuriam teko prievolė atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais – ieškovui tiekiant šilumos energiją į atsakovo patikėjimo teise priklausančiose patalpose esančius šilumos vartojimo įrenginius, o atsakovui jam priklausančiuose įrenginiuose šilumos energiją vartojant. Teismas konstatavo, jog skolą, susidariusią už patalpoms tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį laikotarpiu nuo 2002-10-01 iki 2004-11-12 turi sumokėti savivaldybė, valdžiusi minėtas gyvenamąsias patalpas patikėjimo teise ir todėl turėjusi galimybę domėtis ir rūpintis turtu kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas, imtis aktyvių veiksmų neteisėtiems N. K. veiksmams pašalinti. Teismas padarė išvadą, jog iš atsakovo Vilniaus m. savivaldybės priteistina 4357,70 Lt skolos už šildymą ir karštą vandenį.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje netenkinamas atsakovo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Teismas pabrėžė, jog Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi ištirti teisės aktai. Teismas pažymėjo, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės negali būti aiškinamos kaip draudžiančios šilumos tiekėjui, patalpų savininkui ir patalpų faktiniam naudotojui sudaryti susitarimo, kad faktinis naudotojas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, teismas tokiu aiškinimu nesivadovauja, todėl teismui nekilo abejonė dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p. ir CK 6.384 str. 1 d.

Teismas nustatė, jog už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją susidarė 4931,79 Lt įsiskolinimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-11-12 įsakymu, vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, atkūrė A. Ž. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžino natūra 71,88 kv. m. bendro ploto buto Nr. 4 dalį. Teismas nustatė, kad atsakovas A. Ž. įgijo nuosavybės teisę su apribojimais ir patalpos skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo jam perduotos. Teismas pažymėjo, jog atsakovas su savivaldybe sudarė patalpų nuomos sutartį, o patalpomis ir toliau naudojosi N. K.. Teismas nustatė, jog patalpos A. Ž. buvo perduotos 2007-06-08. Teismo vertinimu, tik nuo patalpų perdavimo atsakovui A. Ž. pastarasis tapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyviu. Teismas konstatavo, jog iki šio momento atsakovas neatliko jokių konkliudentinių veiksmų, pagal kuriuos būtų galima vertinti, kad nutrūko Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo sandorio dėl patalpoms tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo galiojimas ir A. Ž. išreiškė valią sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sandorį. Teismas pažymėjo, jog A. Ž., jam neperdavus patalpų, negalėjo konkliudentiniais veiksmais išreikšti valios dėl tiekiamos patalpoms energijos priėmimo. Aplinkybę, kad atsakovas tik nuo patalpų perdavimo turės prievolę mokėti mokesčius už šilumos tiekimą patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybė 2007-02-27 rašte A. Ž.. Teismas padarė išvadą, jog A. Ž., jam neperdavus patalpų, neturėjo galimybės daryti joms nei ūkinio, nei teisinio poveikio, užtikrinti, kad už patalpoms tiekiamą elektros energiją būtų mokama. Teismas pabrėžė, kad A. Ž. nuomos sutartį su savivaldybe sudarė ne laisva valia, bet vykdydamas imperatyvią įstatymo normą.

Teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir A. Ž. nebuvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis ir todėl jis neprivalo apmokėti už laikotarpiu nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją, o už ją pareigą atsiskaityti turi Vilniaus miesto savivaldybė, kuri ir toliau nuomos bei įstatymų pagrindu valdė patalpas ir turėjo galimybę kontroliuoti naudojimąsi jomis, o taip pat kuri buvo šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyvė iki atkuriant nuosavybės teises A. Ž.. Teismas pabrėžė, jog ieškovo reikalavimas priteisti nekilnojamojo daikto išlaikymo išlaidas iš asmens, kuriam atkūrus nuosavybės teises, nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas, o šį turtą valdė bei naudojo pagal viešosios teisės normas kiti asmenys, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Teismas ieškovui pasiūlė pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau ieškovas nesutiko keisti atsakovo. Teismas nustatė, jog ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 278,68 Lt žyminio mokesčio, 8,80 Lt už pažymas iš Gyventojų registro tarnybos ir VĮ Registrų centras, 185,98 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu, 171,96 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu, viso 645,42 Lt. Teismas konstatavo, jog ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteistinos bylinėjimosi išlaidos už patenkintą reikalavimų dalį (46,91 proc.), t. y. 302,77 Lt (CK 1.5 str., 1.71 str., 4.106 str., 6.384 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 str.).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, bei pažeidžiantį atsakovų teises ir teisėtus interesus teismo sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal CK 4.106 str. po nuomininkės T. K. mirties Vilniaus miesto savivaldybė tapo šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyve, kuriai teko prievolė atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją. Iki 2004-11-12 kada Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1816 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. Ž.“ patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo perduotos savininkui, jas Vilniaus miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise, tačiau nebuvo jų savininkė. Ši situacija nėra tapati situacijai, kai įsiskolinimai už teiktą šilumos energiją priteisiami iš gyvenamųjų patalpų savininkų, kuriose gyvena nuomininkai, tačiau nėra sudarytos nuomos sutartys su jais ar yra kitų objektyvių priežasčių ir aplinkybių. Ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė valstybei, o nuo 2004-11-12 jų savininkas yra atsakovas A. Ž..

2) Šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kas yra faktinis šilumos energijos vartotojas. Teismas visiškai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo sudaryta šilumos pirkimo - pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais. Šiuo laikotarpiu, už kurį priteistas įsiskolinimas, ginčo patalpose neteisėtai gyveno N. K. ir nors nereguliariai, tačiau ne kartą yra mokėjusi už šilumos energiją. Tai reiškia, jog faktiškai naudojosi ieškovo teikiama šilumos energija tretysis asmuo šioje byloje N. K., todėl darytina išvada, jog toks susitarimas konkliudentinių veiksmų pagrindu buvo sudarytas tarp jos ir ieškovo. Tretysis asmuo neteisėtai, bet faktiškai naudojosi gyvenamąja patalpa ir jai teikiama šilumos energija, mokėjo už ją, o ieškovas sutiko su tokiais mokėjimais ir juos priėmė. Tokia situacija, kai laikotarpiu nuo 2002-10-01 iki ginčo patalpų perdavimo savininkui, N. K. neteisėtai naudojosi ginčo butu, o už šildymą susidariusias skolas turėtų apmokėti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, nebūdamas gyvenamosios patalpos savininku, o tik valdydamas jas patikėjimo teise, negali būti pateisinama, kadangi būtų sudaryta galimybė neteisėtais N. K. veiksmais jai nepagrįstai praturėti.

3) Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus atsakovo A. Ž. atžvilgiu, nors šis asmuo dalies skolos laikotarpio susidarymo metu buvo ginčo patalpos savininkas. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, jog A. Ž. neprivalo apmokėti už laikotarpiu nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją, o už jį pareigą atsiskaityti turi Vilniaus miesto savivaldybė. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neanalizavo Vilniaus miesto savivaldybės pateikto 2005-01-07 savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutarties Nr. 83 nuorašo. Sutartis Nr. 83 buvo pasirašyta tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir A. Ž., vadovaujantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos 125 p., LR Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu, Vyriausybės 2000-07-05 nutarimu Nr. 793 patvirtinta Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui tvarka ir 2004-11-12 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1816, dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal šią sutartį savivaldybė įsipareigojo gyvenamųjų patalpų savininkui mokėti nuomos mokestį, tačiau sutarties Nr. 83 5.7 p. savininkas įsipareigojo nereikalauti iš savivaldybės mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalinius mokesčius, kadangi pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 str. 3 d. pareiga mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas Vyriausybės nustatyta tvarka tenka savivaldybės nuomininkams, kuriems savininkas turi teisę tiesiogiai pareikšti reikalavimus, susijusius su komunaliniais ir kitais mokesčiais, žalos padarymu ir pan. Vilniaus miesto savivaldybė šioje situacijoje atliko tik tarpininko vaidmenį ir tik gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio mokėjimo klausimais. Visi komunalinių mokesčių mokėjimo klausimai turėjo būti sprendžiami tarp gyvenamosios patalpos savininko ir nuomininko (šiuo atveju - faktinio naudotojo). A. Ž. turėjo ir turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti susidariusius įsiskolinimus iš N. K.. Ši sutartis galiojo iki Patalpų priėmimo – perdavimo akto pasirašymo (Sutarties 6 p.), t.y. iki 2007-06-08. Šiuo atveju taip pat neteisinga būtų priteisti įsiskolinimą iš savivaldybės, kadangi už visą susidariusį įsiskolinimą yra atsakinga N. K., kaip neteisėtai užėmęs patalpas, faktinis (galutinis) šilumos energijos vartotojas.

4) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareigą mokėti susidariusį įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 turi Vilniaus miesto savivaldybė. Palikus galioti skundžiamą sprendimą, ieškovas, vadovaudamasis teismo motyvais, turėtų pagrindą kreiptis dėl skolos išieškojimo iš Vilniaus miesto savivaldybės ir už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08. Vien dėl šių aplinkybių skundžiamas teismo sprendimas yra keistinas.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsakovas A. Ž. ir tretysis asmuo N. K. nepateikė atsiliepimų į apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas atmestinas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, kaip minėto buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, turėjo pareigą atsiskaityti už laikotarpį nuo 2002-10-01 iki 2004-11-12 už šiam butui tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį ir yra atsakingas už susidariusį 4357,70 Lt įsiskolinimą. Ta aplinkybė, kad buvo sudaryta Atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartis su buvusia buto nuomininke T. K., po kurios mirties 2002-04-27 bute gyveno N. K., nepanaikina Vilniaus miesto savivaldybės, kaip minėto buto savininko, prievolės apmokėti už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms už laikotarpį nuo 2002-10-01 iki 2004-11-12.

CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja komunalinių paslaugų teikėjų ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, neatsiskaitant už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo atliktų veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skola už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį išieškotina iš buto savininko (savivaldybės) už laikotarpį nuo 2002-10-01 iki 2004-11-12.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, kaip kasacinis teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, nuosekliai laikosi teisės taikymo išaiškinimų, išdėstytų kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartyje, bylos Nr. 3K-3-3/2008 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).

Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją minėtam butui už laikotarpį nuo 2002-10-01 iki 2004-11-12, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens N. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nesiėmė jokių teisinių veiksmų savo, kaip minėto buto savininko, interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui, todėl ieškovas nėra atsakingas už tai, kad ginčo bute po T. K. mirties 2002-04-27 gyveno tretysis asmuo N. K.. Teisėjų kolegija nevertina N. K. pareigos atsiskaityti už šilumos energiją ir karštą vandenį, nes byloje nėra pareikšti reikalavimai N. K..

Apeliacinės instancijos teismas šalina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi pareigą mokėti susidariusį įsiskolinimą už šilumos energiją ir karštą vandenį už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08, nes byloje nebuvo pareikšti reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybei padengti įsiskolinimą už šilumos energiją ir karštą vandenį už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus atsakovo A. Ž. atžvilgiu, nes šiam asmeniui ginčo patalpos nuosavybėn buvo perduotos tik pagal 2007-06-08 patalpų perdavimo ir priėmimo aktą (1 t., b.l. 12). Tai reiškia, kad A. Ž. įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpas nuo jų perdavimo jam, kaip įgijėjui, momento (CK 4.48 str.) ir neprivalo apmokėti už laikotarpiu nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-11-12 įsakymą, vykdant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, buvo atkurtos A. Ž. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinant natūra 71,88 kv. m. bendro ploto buto Nr. 4 dalį, nepatvirtina momento, kad 2004-11-12 A. Ž. įgijo nuosavybės teises į šį butą. Teisiškai reikšmingas momentas, nuo kurio A. Ž. įgijo nuosavybės teises, yra 2007-06-08 patalpų perdavimo ir priėmimo aktas (1 t., b.l. 12). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės pateikta 2005-01-07 savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartis Nr. 83, sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir A. Ž., vadovaujantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos 125 p., LR Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu, Vyriausybės 2000-07-05 nutarimu Nr. 793 patvirtinta Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui tvarka, nesukūrė A. Ž. pareigos apmokėti už laikotarpiu nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, nes minėta sutartimi A. Ž. nėra nustatyti tokie įsipareigojimai. Tai, kad šia sutartimi savivaldybė įsipareigojo gyvenamųjų patalpų savininkui mokėti nuomos mokestį, o šios sutarties Nr. 83 5.7 p. savininkas įsipareigojo nereikalauti iš savivaldybės mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalinius mokesčius, nesukūrė A. Ž. prievolės apmokėti už laikotarpiu nuo 2004-11-13 iki 2007-06-08 patalpoms patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį,

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., 6.383 str., 6.478 str. 2 d., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 171 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir apeliantas turi pareigą atlyginti procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai 11,20 Lt (2 t., b.l. 97) apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl iš atsakovo nėra priteisiamos ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 11,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.