- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-04
- Bylos Nr.
- I-123-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00355-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. M. (toliau - ir pareiškėjas, ir R. M.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. (b. l. 21-33).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m.). Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su R. M. skundu nesutiko (b. l. 38-42). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. (toliau – ginčo laikotarpis) įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – trimis asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto tekdavo daugiau nei numatyta teisės aktuose. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos 2015 m. vasario 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139, 93.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Tvirtino, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Taip pat pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimų daliai, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą arba pripažinti teisių pažeidimą nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais. .
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvauja , apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Atsiliepime į skundą nurodė, jog teismo posėdyje nedalyvaus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. M. Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 39, 58). Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. (b. l. 21-33).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į pareiškėjo R. M. nurodytus galimai patirtus higienos priemonių trūkumo bei privatumo pažeidimo sukeltus neigiamus išgyvenimus, daro išvadą, jog pareiškėjas, elgdamasis atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos jo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu, tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 16 d. (b .l. 2). Dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleido CK nustatytą senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas sprendžia, kad R. M. skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas, dėl higienos priemonių trūkumo bei privatumo, naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, neturėjimo jautęs jo nurodytus išgyvenimus ir diskomfortą, privalėjo ir turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus, ir turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo . Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio AVPK prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. lapkričio 16 d., pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. lapkričio 16 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) t. y. iki skundo teismui padavimo dienos.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto
Pareiškėjas R. M. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. ir, kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2017 m. gruodžio 11 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl R. M. laikymo areštinėje“ bei „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“, (b. l. 58, 62-63).
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikytas: 2015 m. gegužės 13 d. kameroje Nr. 7 (plotas 15,19 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. kameroje Nr. 23 (plotas 10,88 kv. m.) su dviem asmenimis), toliau iki 2015 m. gegužės 26 d. kameroje Nr. 15 (plotas 19,59 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis; 2015 m. lapkričio 18 d. kameroje Nr. 16 (plotas 14,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2015 m. lapkričio 20 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. kameroje Nr. 20 (plotas 14,80 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. gruodžio 9 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 4 (plotas 20,29 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. kameroje Nr. 15 (plotas 19,59 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr. 1 (plotas 18,53 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 2 (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. lapkričio 9 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu;
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 58), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 7, 15, 16, 18, 20, 21, 23, viso 43 paras, iš jų – 17 parų - pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2015 m. gegužės 13 d. teko 4,59 kv. m.; 2015 m. gegužės 19-25 d., t. y. 6 paras, teko 3,15 kv. m.; 2015 m. gegužės 26 d. teko 4,50 kv. m.; 2015 m. lapkričio 18 d. teko 4,36 kv. m.; 2015 m. gruodžio 3-8 d., t. y. 5 paras, teko 4,50 kv. m.; 2017 m. gegužės 15-18 d., t. y. 3 paras, teko 4,75 kv. m.), bei 26 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,75 kv. m iki 14,80 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 17 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.
Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 (2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų” (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose, kratos atlikimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde minimų Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies nuostatos įtvirtinančios rekomendaciją laisvės atėmimo vietose įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, taikytinos tik laisvės atėmimo vietose, o ne laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju Utenos AVPK Areštinėje). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, 92.3 papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3 papunktis įtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Be to, minėtoji Instrukcija taip pat nustatė ir policijos areštinės postinio funkcijas atliekančio pareigūno, vykdančio asmenų priežiūrą pasivaikščiojimo kieme pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 15 min. patikrinti asmenų elgesį pasivaikščiojimo metu, <...>; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą (2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Instrukcijos 94.2 papunktis, o nuo 2016 m. lapkričio 5 d. įsigaliojus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymui Nr. 5-V-889 ir vėlesniuose jo pakeitimuose, Instrukcijos 95.2 papunktis).
Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino, jog Panevėžio AVPK Areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų stebėjimas per kameros „akutę“ vyksta periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 minučių. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Instrukcijos nuostatų laikymąsi Panevėžio AVPK Areštinėje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK Areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną) pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Taip pat atsakovas atsiliepime (b. l. 38-42) nurodo, kad asmenų esančių Panevėžio apskrities VPK areštinėje, teisė į pasivaikščiojimus reglamentuota ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 7.10. punkte, kuriame įtvirtinta areštinėse laikomų asmenų teisė policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, todėl jo argumentus dėl pasivaikščiojimų teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).
Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.
Dėl minkštojo inventoriaus
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės išduodama patalynė buvo nešvari, nebuvo išduoti visi lovos skalbiniai bei rankšluosčiai.
Areštinių veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintame draudime nurodyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad tiek minkštasis inventories, tiek patalynė išduodami švarūs ( b.l. 40). Šias aplinkybes patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai: 2015-09-28 Nr. H5-475, 2015-10-14 Nr. H5-526, 2016-10-07 Nr. PA.5-322, 2017-02-10 Nr. PA.5-17, ( b.l. 50-56 ).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam neišduotos švarios patalynės, rankšluosčių ar netinkamo lovos skalbinių kiekio, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame nebuvo veidrodžio, praustuvės, tualeto reikmenų spintelės, oro šalinimo sistemos, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą bei diskomfortą.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau ji buvo pažeista neilgą laiko tarpą, t. y. 17 parų, toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,15 kv. m iki 4,75 kv. m. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Komisariato areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl jo laikymo sąlygų, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas, ilgalaikis ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą taip pat teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į privatumą buvo pažeista 17 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 6 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 250 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur ( du šimtus penkiasdešimt ) neturtinei žalai, atsiradusiai 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.