Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Pagalbinė ranga ir partneriai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

12. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

13. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (žr., inter alia (be kita ko, be to), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 371-701/2021 10 punktą, kt.).

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad su atskiruoju skundu pateiktas 2024 m. sausio 31 d. pranešimas dėl nemokumo proceso inicijavimo buvo pateiktas į bylą su atsakovės 2024 m. sausio 31 d. prašymu atidėti teismo posėdį (1 t., b. l. 34–36, 56). Dėl to šis dokumentas nelaikytinas nauju įrodymu ir jo priimti į bylą pakartotinai nėra pagrindo.

15. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas Antstolių informacinės sistemos išrašas yra viešosios duomenų bazės informacija, kuria, prireikus, teismas gali naudotis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

16. Apeliantės pateikti mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašas ir VMI prie FM 2024 m. sausio 31 d. pranešimas dėl susitarimo dėl pagalbos gali būti reikšmingi kilusiam ginčui dėl įmonės (ne)mokumo išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, taip pat įvertinęs tai, jog atsakovė, rengdama atsiliepimą į atskirąjį skundą, su šiais naujais įrodymais galėjo susipažinti ir iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikti savo nuomonę dėl jų vertinimo, nurodytus įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

19. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Pagalbinė ranga ir partneriai“. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes, ar tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas nemokumo (bankroto) bylos iškėlimas.

Dėl pagrindo iškelti UAB „Pagalbinė ranga ir partneriai“ bankroto bylą (ne)buvimo

20. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Taigi juridinio asmens bankroto byla keliama esant dviem sąlygoms: 1) juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridiniam asmeniui nėra keliama restruktūrizavimo byla.

21. Vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1878-381/2020; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 245-407/2021).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės mokumą konstatavo remdamasis tuo, kad bendrovė vykdo veiklą, o jos turimas turtas viršija turimus finansinius įsipareigojimus. Teismas šią išvadą grindė tuo, kad, 2023 m. balanso duomenimis, 2023 metais atsakovės turto vertė buvo 145 446 Eur, o mokėtinos sumos – 111 365 Eur. Atsakovės vadovas nurodė, kad, jo duomenimis, bendrovė turi debitorinių reikalavimų, kurių bendra suma – 55 505,07 Eur. Nors skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad bendrovė 2023 metais patyrė 9 289 Eur nuostolį, tačiau iš tiesų ši suma nurodyta kaip grynasis pelnas, ne nuostolis (1 t., b. l. 19).

24. Apeliantė, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės mokumo, teigia, kad bendrovės finansinę būklę teismas įvertino formaliai, neatskleidė reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus pripažįsta pagrįstais.

25. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Sprendžiant šį klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai; JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Būtent įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

26. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali įmonės turtinė padėtis, teismas turi remtis aktualiais finansinės atskaitomybės duomenimis, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausiai rodo finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau tai nėra vieninteliai dokumentai, kurių pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022, kt.).

27. Teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatė terminą atsakovės vadovui pateikti į bylą JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–8 punktuose nurodytą informaciją patvirtinančius dokumentus. Atsakovės vadovas pateikė teismui 2023 metų pelno (nuostolių) ataskaitą ir balansą, parengtus 2023 m. lapkričio 30 d. duomenimis, kreditorių bei debitorių sąrašą (1 t., b. l. 19–22), taip pat atsiliepimą į pareiškimą, kuriame išdėstė su bendrovės mokumu ir gyvybingumu susijusias aplinkybes (1 t., b. l. 26–31). Kitų duomenų apie atsakovės turto sudėtį jos vadovas į bylą nepateikė.

28. Nagrinėjamu atveju išvadą dėl atsakovės UAB „Pagalbinė ranga ir partneriai“ mokumo ir gyvybingumo pirmosios instancijos teismas grindė tik bendrovės 2022 ir 2023 metų balansų ir pelno (nuostolio) ataskaitų duomenimis, nesiaiškindamas kitų aplinkybių ir neprašydamas iš atsakovės papildomų duomenų, kurie padėtų visapusiškai ir objektyviai įvertinti realią atsakovės finansinę būklę. Teismas, remdamasis tuo, kad pagal 2023 m. balanso duomenis atsakovė 2023 m. lapkričio 30 d. turėjo iš viso 145 446 Eur vertės turto, neatsižvelgė į tai, kad įmonės ilgalaikio materialiojo turto vertė yra tik 32 716 Eur, trumpalaikio turto – 112 730 Eur, iš jo 81 103 Eur sudarė atsargos, o 31 594 Eur – per vienerius metus gautinos sumos. Teismas nesiaiškino turto sudėties ir jo realumo.

29. Atsakovė nurodė, kad šiuo metu vykdo kelių pastatų pridavimą, po to nekilnojamasis turtas bus įkeičiamas bankui ir siekiama gauti apie 100 000 Eur paskolą. Teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su atsakovės nurodyto turto sukūrimu, apskaita atsakovės turto balanse, nuosavybės teisėmis į jį, galimos paskolos įtaką bendrovės veiklai ir turtinei padėčiai. Byloje nėra duomenų, koks konkretus turtas yra atsargos, kurių vertė, nurodyta balanse, – 81 103 Eur, nėra įrodymų apie šio turto realumą.

30. Iš atsakovės pateikto 2023 m. lapkričio 30 d. kreditorių–debitorių sąrašo matyti, kad atsakovei jos debitoriai turėtų sumokėti iš viso 55 606,07 Eur, tačiau atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė nurodo, jog debitorinių skolų dalies (6 409,80 Eur sumos) nepavyks atgauti dėl skolininkės MB „Rinresta“ bankroto. Teismų praktikoje dėl debitorinių skolų priskyrimo prie įmonės realaus turimo turto vertės, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018).

31. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių atsakovės pateiktų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada atsirado įvardytos debitorių skolos, kokių veiksmų atsakovė ėmėsi skoloms, kurių sumokėjimo terminai yra suėję, išieškoti, be to, duomenų apie galimybių išsiieškoti skolas iš debitorių realumą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatinėjo ir nevertino atsakovės deklaruotų debitorinių skolų išieškojimo realumo.

32. Iš pateikto atsakovės kreditorių sąrašo nėra galimybės nustatyti įsipareigojimų kreditoriams formavimosi pradžios momento, taigi negalima nustatyti, kada ir kaip pradėjo kisti atsakovės turtinė padėtis. Apeliantė nurodė, kad atsakovės skola VMI prie FM pradėjo formuotis 2022 m. sausio 26 d. Atsakovė šios aplinkybės neneigė. Byloje tokie duomenys yra reikšmingi tam, kad būtų galima įvertinti, kaip sistemingai ir kiek ilgai neatsiskaitoma su kreditoriais, nes pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas juridinio asmens nemokumo būsena konstatuojama ne tik tuo atveju, kai įsipareigojimai viršija visą jo turto vertę, bet ir tuo atveju, kai juridinis asmuo negali laiku įvykdyti savo turtinių prievolių.

33. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tuo, kad atsakovės įsipareigojimai mažesni už turimo turto vertę, tačiau visiškai nenustatinėjo ir nevertino atsakovės padėties pagal kitą savarankišką nemokumo būsenos kriterijų – atsakovės laiku nevykdomų turtinių prievolių aspektu. Teismas neatliko jokio tyrimo tam, kad objektyviai išsiaiškintų, kaip sistemingai ir kiek ilgai atsakovė laiku neatsiskaito su kreditoriais, ar turtinių prievolių nevykdymas laiku neteikia pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumo būseną (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

34. Atsakovė procesiniuose dokumentuose neneigia susidūrusi su finansiniais sunkumais. Su atskiruoju skundu pateiktas apeliantės pranešimas atsakovei dėl galimybės sudaryti susitarimą dėl pagalbos patvirtina, kad bendrovė siekė sudaryti susitarimą dėl pagalbos sau itin palankiomis sąlygomis – skolą mokėti pradėti praėjus 6 mėn. po susitarimo sudarymo, ją sumokant lygiomis dalimis per ketverius metus, mokėjimus atliekant kas 6 mėn. Apeliantė, įvertinusi tokį siūlymą pagal metodikos taisykles, pranešė atsakovei, kad toks susitarimas nėra galimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovės siekis susidariusią mokestinę nepriemoką sumokėti būtent jos norimomis sąlygomis, kurios neatitinka metodikos nuostatų, nesiūlant trumpesnio mokestinės skolos sumokėjimo termino, viena vertus, leidžia spręsti apie rimtus sunkumus, vykdant finansines prievoles, kita vertus, suponuoja pagrindą abejoti atsakovės deklaruojamu bendrovės gyvybingumu ir galimybių įveikti kilusius finansinius sunkumus realumu.

35. Jau nurodyta, kad būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti ne tik savo mokumą, bet ir gyvybingumą, pagrindžiant realias galimybes susidoroti su ištikusiais finansiniais sunkumais (CPK 12, 178 straipsniai). Juridinio asmens gyvybingumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

36. Atsakovė savo gyvybingumą įrodinėja pranešimais kreditoriams apie tai, kad ketina kreiptis dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo. Procesiniuose dokumentuose nurodė aplinkybes, kad VSDFV nepagrįstai neįrašė į registrą duomenų apie atsakovės darbuotojus, kurie faktiškai dirbo, ir konstatavo jų socialinio draudimo pabaigą dar 2023 m. kovo 1 d. Pasak atsakovės, bendrovė vykdo statybos darbus, tačiau jų pabaiga nukelta vėlesniam laikui; planuojama užbaigti nekilnojamojo daikto suformavimo viešajame registre darbus ir, įkeitus pastatytą nekilnojamąjį turtą bankui, gauti apie 100 000 Eur paskolą. Atsakovės teigimu, šiais metais planuojama ne mažesnė kaip 150 000 – 200 000 Eur apyvarta.

37. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad bendrovės gyvybingumą atsakovė grindžia iš esmės tik procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, nepateikdama jokių tokias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų. Byloje nėra duomenų apie atsakovės vykdomus projektus, kurie jai generuos pajamas ateityje, o planuojamos gauti pajamos, neįvertinus veiklos kaštų, savaime nėra pakankamas rodiklis bendrovės gyvybingumui ir realioms galimybėms atkurti mokumą konstatuoti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Jau nurodyta, kad atsakovės pateiktas siūlymas apeliantei dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo sąlygų teikia pagrindą abejoti atsakovės gyvybingumu ir galimybe gauti pakankamai pajamų tiek skoloms padengti, tiek einamiesiems įsipareigojimams laiku vykdyti. Atsakovė nepateikė konkrečių duomenų apie bendrovės faktiškai vykdomą veiklą, pasirašytas sutartis ir kitus įsipareigojimus įgyvendinant projektus (pvz., sudarytų sutarčių datų, objektų aprašymo, projektų įgyvendinimo terminų ir pan.). Atsakovė savo gyvybingumui, pajėgumui generuoti pajamas bei atkurti savo mokumą įrodyti neteikė jokių rašytinių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina pakartoti bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nes apskųsta nutartis priimta nebuvus tinkamo proceso, neišsiaiškinus reikšmingų šiam klausimui išspręsti aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atsakovės mokumo situacijos analizę atliko formaliai: visiškai neatsižvelgė į tai, kad bendrovė neturi ilgalaikio turto, iš esmės visas nurodomas turimas turtas – trumpalaikis, be to, visiškai nesiaiškino trumpalaikio turto sudėties, debitorinių skolų išieškojimo galimybių realumo, turtinių prievolių nevykdymo laiku kitiems kreditoriams priežasčių. Teismas sprendimą grindė nepagrįstai remdamasis deklaratyviais atsakovės vadovo teiginiais apie bendrovės mokumą ir gyvybingumą. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovė įrodė bendrovės gyvybingumą, galimybių susidoroti su rimtais finansiniais sunkumais realumą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

39. JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Taikant JANĮ 20 straipsnį, atsižvelgtina ir į iki JANĮ priėmimo formuotą teismų praktiką dėl teismo aktyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

40. Byloje yra pateikti duomenys apie atsakovės siekį inicijuoti restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimą. Šie duomenys, sprendžiant dėl atsakovės tikrosios turtinės padėties ir realių finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais bei jos gyvybingumo, turi būti ištirti ir įvertinti visų bylos duomenų kontekste, nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

41. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 380- 690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos faktinius duomenis, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė nemokumo bylose teismui skirto aktyvaus vaidmens, nesiaiškino ir nenustatė atsakovės tikrosios turtinės padėties, realių bendrovės finansinių galimybių sumokėti susikaupusias skolas ir toliau laiku vykdyti turtines prievoles kreditoriams. Dėl to apskųstoje nutartyje padaryta išvada, kad atsakovės UAB „Pagalbinė ranga ir partneriai“ būsena neatitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nemokumo apibrėžties, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Nemokumo bylos atsakovei (ne)kėlimo klausimas negali būti išspręstas iš esmės, nes dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti nemokumo bylą (JANĮ 25 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų priežasčių, panaikinus apskųstą teismo nutartį, atsakovės nemokumo bylos iškėlimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartį ir nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pagalbinė ranga ir partneriai“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.