Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. Š., teismui buvo atiduotas kaltinant jį, tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2020 m. balandžio 15 d. apie 15.30 val., name, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia sugadino svetimą, E. J. priklausantį turtą - sudaužė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, kainuojantį 200 eurų ir televizoriaus „Samsung“ distancinio valdymo pultelį, kainuojantį 20 eurų, padarymas nukentėjusiajai E. J. 220 eurų turtinę žalą. G. Š. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnio 3 dalyje.

2. Kauno apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį padarė išvadą, kad sugadinto turto vertė įvykio metu nesiekė sumos (neviršijo 3 MGL), kuri asmeniui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, todėl G. Š. išteisino. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog už mažesnės vertės turto sunaikinimą yra taikoma administracinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje.

3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašė, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje ir skirti jam 4 mėn. laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros, įpareigojant per 2 mėn. atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą, per laisvės apribojimo laiką nebendrauti su nukentėjusiąją bei nesilankyti jos namuose. Priteisti iš G. Š. 200 eurų E. J. turtinei žalai atlyginti. Ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1. Skunde nurodoma, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Paprastai teismų praktikoje kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-697/2016, 2K-693/2007).

3.2. Skunde pažymima, jog ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad G. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2020 m. balandžio 15 d. apie 15.30 val., name, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia sugadino svetimą, E. J. priklausantį turtą - sudaužė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ ir televizoriaus „Samsung“ distancinio valdymo pultelį, nėra. Ir nors G. Š. savo kaltės nepripažino, tai, kad pastarasis padarė jam inkriminuojamą veiką, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, ką nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau prokurorės teigimu, spręsdamas dėl sugadinto turto vertės įvykio metu, teismas nepagrįstai ją sumažino, kas nulėmė neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusioji E. J. tyrime ir teisme nurodė sugadinto turto bendrą vertę - 220 eurų, t. y. mobiliojo ryšio telefono „Huawei” 200 eurų vertę ir televizoriaus „Samsung” valdymo pultelio 20 eurų vertę. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja E. Ž. parodė, kad mamai E. J. 2019 metais prieš šventes (Naujuosius metus) kelte pirko mobiliojo ryšio telefoną „Huawei”, už kurį mokėjo apie 260 eurų ir/ar 270 eurų (pamena, kad mokėjo iki 2800 kronų), telefoną pirko kaip dovaną. Nors teisme apklausta liudytoja E. Ž. nepateikė teismui minėto mobiliojo ryšio telefono „Huawei” pirkimo duomenų, t. y. kasos čekio, ar bankinės sąskaitos išrašo, iš kurio matytųsi atliktas atsiskaitymas (bankine kortele) už šį pirkinį, tačiau skundo autorės pastebėjimu, pagal BPK 28 straipsnio nuostatas, nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus. Be to, nukentėjusieji neprivalo saugoti daiktų įsigijimo kvitų, manydami, kad ateityje dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų juos gali prireikti pateikti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2013). Nors nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji nepateikė sugadinto mobiliojo ryšio telefono „Huawei“ įsigijimo faktą bei jo kainą patvirtinančių dokumentų, prokurorės manymu, teismas nepagrįstai suabejojo pastarosios duotais parodymais dėl minėto turto vertės, kadangi iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji apklausų metu sugadintų daiktų vertę nurodė vienodai ir netgi ją sumažino, atsižvelgdama į tai, kad mobiliojo ryšio telefonu naudojosi keletą mėnesių. Prokurorės teigimu, sugadintų daiktų dydžiai yra realūs, atitinkantys šių daiktų rinkos kainą ir protingumo kriterijus.

3.4. Skundo autorės įsitikinimu, kaltinamajam pareiškus prieštaravimus dėl daikto vertės, turėjo būti pasitelkta šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė. Tuo tarpu, apylinkės teismas, vadovaudamasis prielaida, jog pagal sugadinto mobiliojo ryšio telefono aparato fotonuotraukas, telefono aparatas atitinka būtent „Huawei Honor 8 Life“ modelį, šio daikto vertei ir autentiškumui nustatyti neskirdamas ekspertizės ir, nesant galimybės nustatyti telefono IMEI ar serijinio numerio, negalėdamas pasitelkti ir specialisto dėl mobiliojo ryšio apžiūros ir jo rinkos vertės nustatymo, sprendė, kad sugadinto daikto vertė neatitinka nukentėjusiosios nurodytos vertės. Skunde pažymima ir tai, jog teismas rėmėsi Lietuvos rinkoje mobiliojo ryšio telefonais „Huawei“ prekiaujančių įmonių pateiktais duomenimis dėl šio modelio telefonų kainų Lietuvos prekybos vietose, tuo tarpu, anot liudytojos E. Ž., mobiliojo ryšio telefono aparatas buvo pirktas kelte, šiai grįžtant į Norvegiją, už jį buvo mokėta apie 2800 kronų (tuo metu kronos kursas buvo 1 prie 10 eurų).

3.5. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti - G. Š. pripažinti kaltu dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikalstamos veikos padarymo ir paskirti jam bausmę.

4. Atsiliepimų į apeliacinį prokurorės skundą nepateikta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo G. Š. gynėja prašė, apeliacinį prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors prokurorės teigimu, spręsdamas dėl sugadinto turto vertės įvykio metu, teismas nepagrįstai ją sumažino, kas nulėmė neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. Š. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino tiek nukentėjusiosios, tiek ir išteisintojo parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei kitus rašytinius bylos duomenis, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog G. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.

8. G. Š. buvo pareikštas kaltinimas, jog jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sugadino svetimą, E. J. priklausantį turtą - sudaužė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, kainuojantį 200 eurų ir televizoriaus „Samsung“ distancinio valdymo pultelį, kainuojantį 20 eurų, padarymas nukentėjusiajai E. J. 220 eurų turtinę žalą.

9. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Pažymėtina, kad tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167/2009, 2K-73-677/2016). Būtent sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (BK 187 straipsnio 2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (BK 187 straipsnio 3 dalis) ar administracinis nusižengimas (ANK 115 straipsnis).

10. Vadovaujantis turto vertės išaiškinimu, pateiktu BK 190 straipsnio 1 dalyje, šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Nusikalstamos veikos padarymo metu (2020 m. balandžio 15 d.) galiojo nustatytas bazinių bausmių ir nuobaudų dydis – 50 eurų. Atsižvelgiant į paminėtą, nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kurio vertė viršija 150 Eurų, bet neviršija 250 eurų. Atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kyla, sunaikinus ar sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. kai jo vertė viršija 3 MGL (150 Eur), bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (250 Eur).

11. Išteisindamas G. Š., teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, jog G. Š. veikoje nėra būtinųjų jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad nagrinėjamu atveju sugadinto turto (mobilaus telefono ir distancinio televizoriaus valdymo pultelio) vertė įvykio metu nesiekė 3 MGL dydžio, nuo kurio, vadovaujantis BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, todėl sprendė, kad G. Š. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės požymio – padarinių. Nors apeliaciniame skunde būtent ir keliamas klausimas dėl netinkamai nustatytos padarytos turtinės žalos dydžio, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas atlikęs visų byloje esančių sugadinto turto vertės klausimą liečiančių įrodymų analizę, pagrįstai sprendė, jog sugadinto turto vertė įvykio metu nesiekė sumos, kuri asmeniui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 3 dalį.

12. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, byloje duomenų, jog sugadinto turto bendra vertė viršijo 3 MGL, nėra, kadangi byloje apžiūrėjus mobiliojo ryšio telefono „Huawey” (dalis) nėra galimybės nustatyti telefono IMEI (Nr.) bei jo modelio. Nukentėjusioji E. J. ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė sugadinto turto bendrą vertę – 220 eurų, t. y. mobiliojo ryšio telefono „Huawei” 200 eurų vertės ir 20 eurų vertės televizoriaus „Samsung” pultelio, tačiau pažymėtina, jog nukentėjusioji negalėjo nurodyti jai dovanoto mobiliojo telefono modelio. Taip pat teisme apklausta liudytoja E. Ž. (nukentėjusiosios dukra) teismui nenurodė pirkto dovanų mamai mobiliojo ryšio telefono modelio. Tik nurodė, jog už telefoną, kurį pirko kelte, mokėjo apie 260 eurų ir/ar 270 eurų. E. Ž. nepateikė teismui minėto mobiliojo ryšio telefono „Huawei” pirkimo duomenų, t. y. kasos čekio, ar bankinės sąskaitos išrašo, iš kurio matytųsi atliktas atsiskaitymas (bankine kortele) už šį pirkinį. 2020 m. lapkričio 25 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiajai E. J. pateikus apžiūrai daiktinį įrodymą – mobiliojo ryšio telefono „Huawey” (dalis), nustatyta, kad neįžiūrimas šio pateikto mobiliojo telefono IMEI (Nr.), todėl Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi įpareigojo valstybinį kaltintoją pateikti byloje papildomus įrodymus (duomenis) dėl pateikto daiktinio įrodymo – mobiliojo ryšio telefono „Huawei“ (pagaminto 2017 m. vasario mėn.) rinkos vertės nustatymo įvykio metu, atliekant papildomą tyrimą. Kaip matyti iš byloje pateikto 2020 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. 2020-03653 Telia Lietuva, AB (toliau - bendrovė), jame nurodyta, kad bendrovė neprekiavo mobiliojo ryšio telefonais „Huawei Honor 8 Life“, tačiau prekiavo mobiliojo ryšio telefonais „Huawei Honor 8“, kurių vertė, mažmeninė pardavimo kaina iki 2017 m. lapkričio 20 d. buvo 449 eurų su PVM, o nuo 2017 m. lapkričio 20 d. – 289 eurų su PVM. Rašte nurodyta, kad 2020 m. bendrovė jau nebeprekiavo ir mobiliojo ryšio telefonais „Huawei Honor 8“. Susisiekus telefonu su tyrėja ir patikslinus informaciją dėl specialisto apklausos rašte informavo, kad bendrovė neturi kompetentingų specialistų nustatyti įrangos vertę apžiūrint vizualiai (2 t., b. l. 13). Iš byloje esančio UAB „Bitė Lietuva“ rašto matyti, jog neturi kompetentingų specialistų, galinčių vizualiai nustatyti naudotų mobilaus ryšių telefonų vertę (2 t., b. l. 15). Huawei Technologies (Vilnius) UAB (toliau – bendrovė) byloje esančiame rašte nurodyta, kad bendrovė vykdo didmeninę prietaisų prekybą. Galutinę šių gaminių rinkos kainą (vertę) nustato ne tik „Huawei”, o mažmeninę prekybą vykdantys asmenys (pvz., mobiliojo ryšio operatoriai, elektroninės-buitinės technikos prekybos centrai ir pan.). Rašte nurodyta, kad iš pateiktų nuotraukų, turi pakankamo pagrindo (akumuliatoriaus talpa, mikroschemų žymėjimas, užrašas ant galinio dangtelio) teigti, jog juose nufotografuotas „Honor“ markės telefono modelis „8 Lite“. Tikslesnę informaciją būtų galima suteikti žinant telefono IMEI ar serijinį numerius. Rašte nurodyta, kad „Huawei” duomenų apie šio modelio telefono prekybą 2017 m. neturi. Taip pat rašte nurodyta, kad „Huawei” nerenka, nenaudoja ar kitaip netvarko parduotų telefono mobiliojo ryšio duomenų. Šią informaciją, vadovaujantis elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, renka elektroninių ryšių paslaugų tiekėjai (2 t., b. l. 16). Taip pat byloje pateiktas 2021 m. sausio 20 d. raštas Nr. 20-IL, iš kurio matyti, kad ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir/ar paslaugas, elektroninių ryšių metu naudojamą techninę informaciją saugo ne ilgiau kaip 6 mėnesius (2 t., b. l. 17). Tam, kad būtų nustatyta tiksli mobiliojo ryšio telefono „Huawei” vertė įvykio dienai – 2020 m. balandžio 15 d., būtina pateikti išsamią informaciją, t. y. pateikti telefono IMEI ar serijinį numerius bendrovėms, prekiaujančioms mobiliaisiais telefonais, o jų nepateikus, bendrovės neturi kompetentingų specialistų nustatyti įrangos apžiūrint vizualiai (2 t., 13-15, 16). Taip pat byloje yra pateikti duomenys apie mobiliojo ryšio telefono „Hauwei Honor 8 Life” rinkos vertę iki 2019 m. pabaigos, kuri buvo 179 Eurų (1 t., b. l. 179), bei kiti duomenys , jog vidutiniškai šio mobilaus ryšio telefono rinkos vertė apie 169 eurų 2019 m. spalio pradžioje, o 2019 m. gruodžio mėnesį 129 eurų (1 t, b. l. 176-177). Taip pat iš pateiktų byloje duomenų apie daikto – televizoriaus „Samsung” distancinio pultelio rinkos vertę įvykio metu (2020 m. balandžio 15 d.) matyti, kad jo vertė rinkoje minėtu laikotarpiu sudarė nuo 9,99 eurų iki 14,99 eurų (1 t., b.l. 175-177). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog mobilaus telefono „Huawei” (dalis), neįmanoma įžiūrėti telefono IMEI (Nr), pagal kurį būtų galima kreiptis į telefonais prekiaujančias bendroves dėl turto rinkos vertės nustatymo įvykio metu (2020 m. balandžio 15 d.), bei įvertinęs aukščiau minėtus į bylą pateiktus bendrovių raštus, pagrįstai sprendė, jog nėra galimybės pasitelkti šios srities specialistų pagalbos, todėl iškilus ginčui dėl sugadintų daiktų vertės, jų vertę teismas vertino pagal rinkos vertę, kuri telefono „Huwei Honor 8 Life” sudarė 129 eurai (2019 m. gruodžio 31 d.) (duomenys iš UAB „Topo grupė”), o distancinio pultelio „Samsung” vertė 12,39 eurai (su PVM bendra suma 15 eurų; duomenys iš UAB „Megalinija”) (1 t. b.l. 176-178,183).

13. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju kaltinamajam pareiškus prieštaravimus dėl daikto vertės, turėjo būti pasitelkta šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė, o ne vadovaujamasi prielaida, jog pagal sugadinto mobiliojo ryšio telefono aparato fotonuotraukas, telefono aparatas atitinka būtent „Huawei Honor 8 Life“ modelį, ir sprendžiama, kad sugadinto daikto vertė neatitinka nukentėjusiosios nurodytos vertės. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pateikto daiktinio įrodymo – mobiliojo ryšio telefono „Huawei” (dalis), neįžiūrimas IMEI (Nr.) pagal kurį būtų galima kreiptis į telefonais prekiaujančias bendroves dėl turto rinkos vertės nustatymo įvykio metu bei įvertinęs Huawei Technologies bendrovės bei Telia Lietuva bendrovės pateiktus raštus, kuriuose nurodoma, jog tam, kad nustatyti tikslią mobiliojo ryšio telefono vertę būtina pateikti telefono IMEI ar serijinį numerį, kadangi jų nepateikus, bendrovės neturi kompetentingų specialistų nustatyti įrangos apžiūrint vizualiai, pagrįstai sprendė, jog kviesti specialistus į teisiamąjį posėdį mobiliojo ryšio telefono apžiūros ir jo rinkos vertės nustatymui, nėra reikalinga. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į Huawei Technologies bendrovės rašte nurodytas aplinkybes, jog iš pateiktų nuotraukų, turi pakankamo pagrindo (akumuliatoriaus talpa, mikroschemų žymėjimas, užrašas ant galinio dangtelio) teigti, jog juose nufotografuotas „Honor“ markės telefono modelis „8 Lite“, pagrįstai sprendė, jog sugadinto mobiliojo ryšio telefono aparatas atitinka būtent „Huawei Honor 8 Life“ modelį.

14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto nekaltumo. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas spręsdamas dėl sugadinto turto vertės įvykio metu, teismas nepagrįstai ją sumažino, kas nulėmė neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. Š. veiksmuose nėra visų būtinų BK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl ko jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, apeliacinis prokurorės skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.