Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. (T. B.) (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 57 MGL (2 850 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. B. paskirta galutinė 38 MGL (1 900 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į T. B. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 4 d. 23.40 val. iki 2024 m. spalio 5 d. 11.56 val. (1 para), kas prilyginama 6 MGL dydžio baudai, ir nustatytas galutinis bausmės – baudos – dydis 32 MGL, t. y. 1 600 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai eurų).

T. B. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo – paskyrimo dienos, t. y. nuo 2024 m. spalio 5 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jo į valstybės biudžetą konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz GLK350“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą – 14 040 Eur (keturiolika tūkstančių keturiasdešimt eurų).

T. B. paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (o nuosprendžiui įsiteisėjus ją nuspręsta panaikinti), o kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. B. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2024 m. spalio 4 d., apie 23.40 val., Vilniuje, Gedimino pr., ties pastatu Nr. 17, vairavo automobilį „Mercedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti specialios teisės atėmimo terminą ir konfiskuotino turto vertę. Nuteistojo apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Apeliantas pažymi, kad jam paskirtos bausmės jis neginčija, tačiau mano, kad jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra per griežtos. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad gyvena (duomenys neskelbtini), pajamas gauna už darbą, susijusį su vairavimu, o specialiosios teisės atėmimas tokiam ilgam laikui nulems ilgalaikį pajamų, būtinų pragyvenimui, praradimą. Todėl mano, kad specialios teisės atėmimo terminas turėtų būti sutrumpintas iki vienerių metų.

2.2. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę, nepagrįstai rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažymos duomenimis, kadangi toks vertės nustatymo būdas netinkamas, nes į vertę įtraukiamas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), automobilis neindividualizuojamas, nenurodomi jo trūkumai, gedimai ar pagerinimai. Nuteistasis teigia nežinantis, kodėl minėtos įmonės atliktas vertinimas laikomas objektyviu automobilio vertės nustatymu ir abejoja tokio vertinimo patikimumu. Tokiame vertinime nėra tikslumo ir objektyvumo, o teismas negali remtis faktiniais duomenimis ir pripažinti juos įrodymais, jeigu jų patikimumas kelia abejones. Pasak apelianto, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, todėl šioje situacijoje automobilio metai turėtų būti fiksuojami 2012, nors tai iš tiesų yra 2013 metų gamybos automobilis, o turto vertė turėtų būti nurodoma ne didesnė nei minimali, priklausomai nuo to, iš kokių šaltinių gauti duomenys.

2.3. Apelianto nuomone, teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę, nepagrįstai į ją įskaičiavo PVM, kadangi automobilis byloje nėra parduodamas, o išieškoma jo vertė ir tai nėra komercinis veiksmas.

3. Atsiliepimu prokurorė Renata Augutavičienė prašė nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudos bausmę T. B. vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų aspektu.

3.2. Be to, teismas pagrįstai taikė nuteistajam baudžiamojo poveikio priemones – turto vertės konfiskavimą ir uždraudimą naudotis specialia teise, pagrįstai rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažyma. Apeliantas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad VšĮ „Emprekis“ vertinimas būtų šališkas ar netikslus, teismas neturi pagrindo atmesti tokią vertę kaip netinkamą. Apelianto teiginys, kad automobilis nėra parduodamas, todėl turto vertė turėtų būti mažesnė, neatitinka teisinės praktikos, nes turto vertė nustatoma remiantis rinkos kainomis, o ne hipotetinėmis pardavimo sąlygomis. Taip pat nėra pagrindo šalinti PVM, nes tai yra reali automobilio rinkos kainos dalis. Teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad baudžiamojo poveikio priemonės, o būtent visos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, taikymas T. B. būtų netikslingas, nebūtinas ir neproporcingas (neadekvatus) jo padarytam teisės pažeidimui.

4. Pasak prokurorės, nuosprendžiu T. B. paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės tinkamai, todėl pakeisti nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei paskirtos bausmės, tačiau nesutinka su jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių dydžiais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo (konfiskuotino turto vertės nustatymo)

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis nekelia klausimo dėl turto konfiskavimo taikymo pagrįstumo išieškant iš jo nusikalstamos veikos priemonės – automobilio – vertę, tačiau mano, kad šioje byloje išieškotina konfiskuotino turto vertė nustatyta nepagrįstai didelė. Pasak apelianto, teismas be pagrindo rėmėsi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, taip pat nepagrįstai į konfiskuotino turto vertę įskaičiavo PVM. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

7. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad T. B., veikdamas tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl transporto priemonė laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius. Iš AB „Regitra“ duomenų bazės išrašo matyti, kad ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ne nuteistajam T. B., o šios transporto priemonės valdytojas yra UAB „M“, o savininkas yra AB „Š“ (b. l. 35). Taigi, pats automobilis šiuo atveju negali būti konfiskuotas, nes priklauso trečiajam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BK 75 straipsnio 5 dalies prasme iš kaltininko išieškotina šio automobilio vertė.

8. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019, 2K-7-12-495/2020). Byloje pateiktas VšĮ „Emprekis“ išrašas, kuriuo remiantis automobilio „Mercedes Benz GLK350“, 2012-2015 m. gamybos, vidutinė vertė yra 14 040 Eur su PVM (b. l. 37). Kitų reikšmingų duomenų dėl konfiskuotino turto tikrosios vertės, taikant individualų vertinimą, ar tokios vertės pasikeitimo (pvz., sumažėjimo (dėl turto nusidėvėjimo ar pan.) ar padidėjimo (dėl turto būklės pagerinimo ar pan.)) byloje nėra, jų nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis T. B. Atitinkamai pripažintina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio „Mercedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę, pagrįstai vadovavosi būtent šią vertę pagrindžiančia VšĮ „Emprekis“ pažyma, toks sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas. Apelianto keliamos abejonės dėl automobilio tariamai kitokios vertės niekuo nepagrįstos, laikytinos deklaratyviomis, kaip ir teiginiai apie kitus nei dokumentuose nurodyti šio automobilio pagaminimo metus, todėl teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.

9. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę, neva nepagrįstai į ją įskaičiavo PVM, neatitinka byla po bylos formuojamos teismų praktikos, todėl atmestini.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo (uždraudimo naudotis specialia teise termino)

10. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde ginčija ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams – taikymo terminą. Nuteistojo teigimu, jis gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), pajamas gauna už darbą, susijusį su vairavimu, todėl specialiosios teisės atėmimas tokiam ilgam laikui nulems ilgalaikį pajamų, būtinų pragyvenimui, praradimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo trumpinti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

11. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas T. B. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones) ir nustatydamas jos terminą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – Kelių eismo taisyklių – pažeidimo pavojingumą. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. B. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimą, vairavo transporto priemonę, esant neblaivumo požymiams ir vengė pasitikrinti blaivumą. Nors teismas, motyvuodamas šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, nenurodė atsižvelgiantis į T. B. asmenybę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad T. B. neteistas (teistumas išnykęs) (b. l. 72-75), tačiau daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už sistemingai daromus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 83-90), paskirtų nuobaudų nesusimoka, o tai rodo, jog jis sąmoningai ignoruoja eismą keliuose reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, paskirtos baudos nėra jam veiksminga priemonė, jis nėra linkęs atsakyti už savo priešingas teisei veikas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. B. nustatytas 1 metų 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, terminas, kuris mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis (3 metai), yra teisingas bei proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai ir asmenybei. Pažymėtina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, numatančią, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 (vienerių) metų terminui. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų jo nurodomoje darbinėje sferoje, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

14. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendį palieka nepakeistu, o nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.