Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-02-22 · Civilinė byla Nr. 2-6-370/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-22
Bylos Nr.
2-6-370/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
A. M.
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Gasiūnienės, išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-2429-611/2013 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. M. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl 2011-09-29 Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110929L990007, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė prašė grąžinti sumokėtą 19 999,86 Lt (5 792,36 Eur) sumą į ieškovės sąskaitą BAB banke SNORAS, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir įpareigoti atstovą pateikti 2011-09-29 sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties patvirtintas kopijas arba originalus.

Nurodė, kad ieškovė buvo BAB bankas SNORAS klientė, turėjo terminuotą indelį. Ieškovei atvykus į banką pratęsti terminuoto indėlio sutartį, jai buvo pasiūlyta įsigyti obligacijas, motyvuojant didesne nauda, tuo, kad nėra rizikos, nes obligacijos apdraustos kaip ir indėliai, todėl buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis. Banko darbuotoja ieškovei pateikė susipažinti su bendrąja ir specialiąja obligacijų pasirašymo sutartimi, kuriose nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti. Ieškovės teigimu, pasirašius obligacijų pasirašymo sutartį, jai buvo įteikta pasirašytos sutarties kopija, kliento aptarnavimo sutarties bendroji dalis bei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis be smulkesnio paaiškinimo, kitų dokumentų. Ieškovė teigia, kad ginčo sandorį sudarė dėl atsakovo apgaulės, nesąžiningo veikimo, atsakovui neleidus ieškovei suprasti ir įvertinti visos rizikos, todėl sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniais. Ieškovė mano, kad atsakovas pažeidė Lietuvos respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus surinkti informaciją, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo principą, įrašydamas į sutartis neteisingus duomenis. Ieškovė pažymi, kad pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija ir sumokėta suma turi būti grąžinta į ieškovės kaupiamojo terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą sąskaitą – tuo atveju lėšos taptų Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytu draudimo objektu.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime ir triplike nurodė, jog nėra pagrindų, dėl kurių galima būti pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės ar suklydimo. Pažymi, kad ieškovei rūpėjo didesnė finansinė nauda, o ne lėšų saugumas. Banko vadybininkė pasiūlė ieškovei įsigyti obligacijas, nes joms taikomos 4,5 proc. metinės palūkanos, o terminuotiems indėliams 2,05 proc. metinės palūkanas. Darbuotojos veiksmuose apgaulės nėra, nes ji nurodė terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Be to, ir pats sutarčių pavadinimas skiriasi. Pažymi, kad ieškovės abejojimas prieš sudarant sandorį liudija, kad ji suprato, jog sudaro iš esmės kitą sandorį, todėl galėjo ir turėjo labiau pasidomėti obligacijomis. Nurodė, kad ieškovė suprato investicijų į obligacijas rizikingumą ir siekė didesnės finansinės naudos, o jei iki galo nesuprato, tai pasielgė nerūpestingai, neapdairiai ir neatidžiai, nes turėjo galimybę gauti iš banko darbuotojos daugiau informacijos ir paaiškinimų. Pažymi, jog ginčijamos sutarties 1.22 punktas nurodo, kad ieškovė buvo susipažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, visos sutarčių sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, taip pat susipažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Taip pat ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, kuriame nurodoma, jog investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų. Pažymėjo, kad pati ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją, kuri leistų įvertinti investicinių paslaugų tinkamumą. Nurodė, kad savo darbuotojų mokymų metu nuolat akcentuodavo terminuotųjų indėlių ir obligacijų skirtumus. Ieškovės elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, ji prisiėmė visas rizikas, todėl atsakovo apgaulės nėra.

Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis nėra ginčo sandorio šalimi, todėl nepasisakė dėl su sutarties sudarymu susijusiomis aplinkybėmis. Ieškovės nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai – CK 1.90 str. ir 1.91 str., yra kildinami iš juos ginčijančių sandorių šalių valios trūkumo, sąlygoto suklydimo arba apgaulės. Pažymi, kad ginčijamos sutarties 1.22 p. yra išreikštas ieškovės patvirtinimas, kad ji susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat aptvirtino, kad buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Nurodė, kad su ieškove buvo sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir pateiktas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, kuriame 8 p. aiškiai nurodyta obligacijų neišpirkimo rizika. Pažymėjo, kad atsakovo darbuotojai yra atsakingi, keliantys kvalifikaciją, išklausę mokymus apie finansines priemones, todėl nėra pagrindo teigti, kad banko vadybininkė tyčia klaidino ieškovę. Atsakovas atskleidė visą reikalingą informaciją, o ieškovė suprato ar galėjo suprasti visas rizikas, todėl nei apgaulės, nei suklydimo konstatuoti negalima.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir 2011-09-29 obligacijų pasirašymo sutartį pripažino negaliojančia, taikė restituciją ir pripažino ieškovės A. M. sumokėtą 19 999,86 Lt (5 792,36 Eur) sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje, esančioje BAB bankas SNORAS, priteisė ieškovei 500 Lt (144,81 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės ieškinį teismas atmetė.

Teismas vertino, kad atsakovas yra komercinis bankas, turėjęs teisę teikti licencines finansines paslaugas – finansų įmonė, o ieškovė yra neprofesionalus rinkos dalyvis, remiantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu (toliau – FĮĮ). Teismas, pažymėjo, kad įstatymai atsakovą, kaip leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 str. 3 d.). Taip pat įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (FPRĮ 22 str. 5 d.). Teismas atkreipė dėmesį kad ieškovė atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo pasekmės jai buvo išaiškintos. Ieškovė, teigdama, kad atsisakė pateikti informaciją atsakovo darbuotojos nurodymu, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o atsakovas šią aplinkybę neigia. Ieškovė neigia, kad buvo supažindinta su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Atsakovas neįrodė, kad ieškovei išaiškino šių dokumentų turinį, nes įrašas ginčo sutartyje apie susipažinimą su šiais dokumentais yra neišskirta standartinė sutarties sąlyga, kurios patvirtinimą reiškia pats sutarties pasirašymo faktas, todėl tokia sąlyga yra nepakankama susipažinimo faktui patvirtinti. Ieškovė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede savo parašu patvirtino, ir vėliau nepaneigė aplinkybės, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir jiems būdingos rizikos aprašymą ir kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientu priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos parašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi atsakovo, kaip emitento, nemokumo rizika. Ieškovė teigia, kad atsakovo darbuotoja jai nurodė, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, tačiau teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą ji nepateikė ir ši aplinkybė neįrodyta. Obligacijų pasirašymo sutartyje, kituose aktualiuose dokumentuose nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas.

Teismas vertino, kad atsižvelgus į: 1) tai, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir ginčijama obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsakovas informavo ieškovę, kad siekiant užtikrinti ieškovės lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, atsakovo įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, 2) ginčo sutartyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad obligacijos nėra apdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, 3) ieškovės asmenį, jos investavimo patirties nebuvimą – ieškovei galėjo susidaryti klaidingas įspūdis apie tai, jog jos įsigyjamos obligacijos yra apdraustos ir kad ji nepatiria jokios rizikos. Nuostatos dėl investavimo rizikų nėra labai aiškios, todėl ieškovė pagal savo išsilavinimo lygį ir patirtį, kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo galėjo nesuprasti minėtų Aprašymo ir Santraukos turinio ir suklysti dėl sandorio esmės. Įvertinęs ieškovės asmenį, sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovo informacijos pateikimą, atsižvelgdamas į įrodymų pakankamumo taisyklę, teismas konstatavo, kad labiau tikėtina ir todėl laikytina įrodyta, kad ieškovė suklydo dėl sudarytos ginčijamos sutarties esmės. Dėl šios priežasties 2011-09-29 obligacijų pasirašymo sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.90 str.) ir taikytina restitucija (CK 1.90 str. 3 d., 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Kadangi atsakovui 2011-12-07 nutartimi iškelta bankroto byla, restitucijos būdas turi būti pakeistas (CK 6.145 str. 2 d.) ir laikytina, kad ieškovės už obligacijas sumokėtos lėšos grąžinamos į jos sąskaitą atsakovo banke, joms taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 2 str. 4 d., 3 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas BAB bankas SNORAS prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnį, konstatuodamas, kad ieškovė suklydo iš esmės. Pripažindamas ieškovės tikėjimą dėl obligacijų draudimo pagrįstu teismas nurodė, kad ieškovę galėjo suklaidinti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlygą „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių draudimas“ bei aplinkybė, kad Obligacijų pasirašymo sutartyje nebuvo nurodyta, kad obligacijos nėra apdraustos indėlių draudimu. Teismo posėdyje parodymų davimo metu ieškovė aiškiai nurodė, kad neskaitė sudaromų sutarčių, todėl akivaizdu, kad neskaičiusi sutarčių ji negalėjo suklysti dėl sutarčių sąlygų. Nesant byloje nustatyto ieškovės susipažinimo su pasirašomais dokumentais fakto teismas neturėjo pagrindo vertinti ieškovės suklydimą esminiu. Vienintelė galima išvada, kad ieškovės klaidingą įsivaizdavimą lėmė pačios ieškovės neapdairus, neatsargus ir nerūpestingas elgesys.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas pažymėjo, kad obligacija priskiriama prie nesudėtingų finansinių priemonių, FPRĮ 22 straipsnio 10 dalis leidžia finansų maklerio įmonei teikti finansines paslaugas dėl nesudėtingų finansinių priemonių nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant ar šios finansinės priemonės yra tinkamos klientui. Atsakovo nuomone, spręsdamas dėl ieškovės suklydimo sudarant ginčo sutartį, teismas suteikė pernelyg didelę reikšmę ieškovės asmeniui, išsilavinimui ir patirčiai investuojant, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Ieškovė nurodė, kad turi aukštąjį ekonominį universitetinį išsilavinimą, todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad ji galėjo nesuprasti jai pateiktų dokumentų (Aprašymo ir Santraukos) turinio. Aprašyme yra pateikiama obligacijos sąvoka ir nurodomos pagrindinės rizikos, tarp kurių yra ir grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika);

3. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog išaiškino ieškovei obligacijų prospekto ir galutinių sąlygų turinį, kadangi ginčo sutarties 1.22 punkte esantys patvirtinimai yra standartinė sutarties sąlyga, kuri nėra išskirta. Priešingai, minėti patvirtinimai yra pateikti prieš pat šalių parašų vietą, aiškiai matomoje vietoje, pats dokumentas yra trumpas ir nesudėtingas. Nuoroda į prospektą taip pat pateikta sutarties 1.13, 1.16 ir 1.17 punktuose.

4. Teismo išvada, apie netinkamą prospekto ir galutinių sąlygų turinio išaiškinimą ieškovei negali būti traktuojama kaip FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalių nustatytos informavimo pareigos pažeidimas. Prospekte buvo įvardinta atsiskaitymo rizika, prospektas patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir viešai prieinamas internete. Pagrindinė prospekto paskelbimo forma yra elektroninė (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 9 straipsnio 2 ir 3 dalys), klientui įteikiama popierinį kopija, jei to prašoma, o ieškovė neįrodinėjo, kad prašė jai pateikti prospektą. Minėtomis VPĮ nuostatomis įgyvendinamos 2003-11-04 Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/73/EB (toliau – direktyva) nuostatos, o direktyvos preambulės 18 punktas suponuoja, kad tinkamas būdas pateikti informacijai apie vertybinius popierius ir jų emitentus yra prospekto paskelbimas. Finansų maklerio įmonė privalo suteikti daugiau informacijos investuotojui arba net išaiškinti tam tikras prospekto nuostatas, tačiau šios pareigos vykdymui būtinas investuotojo valios išreiškimas, todėl būtent ieškovė turi įrodyti, kad kreipėsi į banką dėl aktualios jai informacijos, bet jos negavo ar jai buvo pateikta klaidinanti informacija, tačiau byloje tokių įrodymų nėra.

5. Ieškovė neįrodė, kad obligacijų draudimas, taip pat kaip ir terminuotų indėlių, buvo jai esminė sutarties sąlyga, o ne iškilo tik vėliau, t. y. atsakovą pripažinus nemokiu. Ieškovė turi įrodyti savo suklydimą dėl to, kad bankas dėl bankroto ar kitų priežasčių negali atsiskaityti su jo, tačiau byloje ieškovė suklydimo šiuo aspektu neįrodinėjo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė A. M. prašė skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė šiuos svarbiausius argumentus:

1. Ieškovė, atvykusi pas atsakovą pratęsti terminuoto indėlio sutarties, tikėjosi, kad atsakovas sąžiningai atliks savo pareigas, veiks ypač rūpestingai geriausiais kliento interesais, suteiks visą reikiamą informaciją. Tačiau atsakovo darbuotoja šios pareigos neįvykdė, primygtinai siūlė sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, nurodydama, kad tai naudingiau, nėra rizikos. Darbuotoja susipažinimui pateikė sutarties dalį, kurioje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Dėl tokių atsakovo darbuotojos veiksmų susidarė įspūdis, kad įsigyjamos obligacijos yra apdraustos. Ieškovė nebuvo supažindinta su obligacijų įsigijimo rizika, jai neatskleista, kad jos neapdraustos, tai lėmė ieškovės valią sudaryti ginčo sutartį.

2. Atsakovo darbuotoja informavimo pareigą vykdė netinkamai, nes ieškovė prieš ginčo sutarties pasirašymą nebuvo supažindinta su Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos turiniu. Ieškovė pažymi, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Atsakovas tokių įrodymų nepateikė.

3. Atsakovas atskirajame skunde argumentuoja, kad atsakovas neturėjo pareigos ieškovę informuoti bei pateikti susipažinimui dokumentus, kuriuose būtų nurodyta, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikoma, ieškovė galėjo suklysti ne dėl sandorio metu buvusių aplinkybių, t.y. suklydimas nelaikytinas esminiu. Ieškovė sutartį pasirašė atsakovui jai nesuteikus informacijos, minėtame sutarties priede esant nuostatai, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl suklydimas yra esminis, suklysta dėl aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu.

4. Atsakovo pateiktas argumentas apie ieškovės ekonominį išsilavinimą yra klaidingas, neesminis. Ieškovė ekonominį išsilavinimą įgijo dar 1978 m., 18 metų dirba Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje Bendrajame skyriuje, užimamos pareigos nesusijusios su investavimu, sutarčių sudarymu ar pan., be to, atsakovas ieškovę pats priskyrė neprofesionalių klientų kategorijai. Ieškovė neturėjo pagrindo netikėti atsakovo darbuotojos jai pateikta klaidinga informacija, patikinimais.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. sausio 14 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuosė prašo teismo skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikti išaiškinimai yra reikšmingi šiai bylai. Nurodė, kad byloje nėra pagrindo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, be to, obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Ieškovė, įsigydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias pinigines lėšas mainais įgydama banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuriuo išnagrinėta ieškinio reikalavimų dalis dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumas ir pagrįstumas paduoto atskirojo skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2011-09-29 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys sudarė 2011-09-29 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį dėl 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų pirkimo už 19 999,86 Lt. Obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-03, o galutinė obligacijų išpirkimo data 2012-10-04 (b. l. 10).

Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

Ieškovė 2012-11-26 su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. 1 d., CK 1.5 str. nuostatomis. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės ieškinį, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas konstatavo, kad AB banko Snoras išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl 1994 m. gegužės Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, iš esmės gali būti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau nagrinėjamam atvejui, t.y. bankrutavus vertybinių popierių emitentui nėra nustatytos sąlygos jos taikymui. Todėl jau vien šie kasacinio teismo išaiškinimai dėl obligacijoms taikytinos draudiminės apsaugos ir sąlygų lemia atsakovo atskirojo skundo argumentų, kuriais teigiama, jog už obligacijų įsigijimą sumokėtos lėšos neturėtų būti pripažįstamos kaip indėlis, kuriam taikoma IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga, pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartis yra pasirašyta ir įsigaliojusi, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarties 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartį, netaikytina ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnį, konstatuodamas, kad ieškovė suklydo iš esmės. Nors ieškovė procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, jog ji buvo suklaidinta dėl obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ, tačiau apeliantas su tokia pozicija nesutiko ir pažymėjo, kad ieškovė aiškiai nurodė, jog neskaitė sudaromų sutarčių. Akivaizdu, jog neskaičiusi sutarčių, ji negalėjo suklysti ir dėl pačių sutarčių sąlygų. Kasacinis teismas, minėtoje nutartyje nagrinėdamas iš esmės tas pačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kitaip tariant nors rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (FPRĮ 22 str.), tačiau ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypatingai – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį per vidutinio vartotojo etaloną ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ar ne. Kasacinis teismas pažymėjo, kad net ir konstatavus banko ne visiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, kurių pagrindu nepagrįstai tenkino ieškinį, pripažindamas 2011 m. rugsėjo 29 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110929L990007 dėl 200 vnt. obligacijų pirkimo už 19 999,86 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepaisant to, jog net ir pripažinus, jog pasirašant obligacijas, klientams buvo pateikta ne visai aiški informacija, nurodant, jog „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau tokiu atveju turi būti taikomas ir protingumo kriterijus, t. y. ieškovei teigiant, jog ji suklydo, jos elgesys turi būti vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Iš byloje esančių faktinių aplinkybių nustatyta, kad ieškovė nebuvo naujokė investavimo santykiuose. Ieškovė 2010-08-17 su atsakovu buvo pasirašiusi Terminuotojo indėlio sutartį vieneriems metams, pagal kurią metinė palūkanų norma buvo numatyta 4,50 proc., o indėlio termino pabaiga - 2011-08-17 (b. l. 9). Ieškovė ir pati neneigė, jog pasibaigus indėlio sutarčiai, ji pasidomėjo kituose bankuose siūlomomis investavimo sąlygomis bei planuojama investicine grąža, nutarė, jog jai tinkamiausios sąlygos yra atsakovo banke, todėl 2011-09-29 pasirašė Obligacijų sutartį. Taigi, aplinkybė, jog prieš tai ieškovė buvo sudariusi Indėlių sutartį, o dabar sudarė Obligacijų sutartį, prieš tai pasidomėjusi kitų komercinių bankų siūlomomis investavimo sąlygomis, leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog ieškovei suprato šių sutarčių skirtumą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad yra baigusi ekonomikos mokslų aukštąją mokyklą, pati dirbo prokuratūroje, bendrojo skyriaus viršininke. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, jog ieškovė neturi investavimo patirties, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jai esminė sutarties sudarymo sąlyga buvo saugus investavimas, o ne didesnių palūkanų gavimas. Ieškovė atsisakė teikti bankui informaciją apie save (b. l. 36), taip pat pasirašė, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka jos valią (b. l. 10). Todėl visiškai neįtikinami ieškinyje nurodomi ieškovės teiginiai, kad ji vertino obligacijų pirkimo sutartis indėlio sutartimis. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, jog bankas ne visiškai tinkamai įgyvendino pareigą suteikti išsamią informaciją apie įsigyjamas finansines priemones (obligacijas), su jomis susijusią riziką, tačiau ieškovei šis momentas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi jos apsisprendimą pasirašyti ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį, taip pat, atsižvelgiant į jos investavimo patirtį bei istoriją, kad ieškovė žinojo (turėjo žinoti) esminius indėlio ir obligacijos skirtumus.

Apeliantas atskirajame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovas neįrodė, jog išaiškino ieškovei obligacijų prospekto ir galutinių sąlygų turinį, kadangi ginčo sutarties 1.22 punkte esantys patvirtinimai yra standartinė sutarties sąlyga, kuri nėra išskirta. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas itin daug dėmesio skyrė darbuotojų kvalifikacijai ir jų mokymams. Darbuotojams nuolat buvo akcentuojama, kad jie klientams pabrėžtų indėlių ir obligacijų sutarčių skirtumus. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės parašai, esantys Obligacijų pasirašymo sutartyje, patvirtina, kad ji susipažino su visomis obligacijų sutarties sąlygomis. Pati ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Priešingai nei nurodo ieškovė, net jei ir būtų laikoma, kad ji nesusipažino su finansinių priemonių ir joms būdingos rizikos aprašymu, tai vertintina kaip pačios ieškovės aplaidumas, neatidumas, o ne banko tyčiniai veiksmai, nes, kaip minėta, ieškovė parašu patvirtino, jog rizikų aprašymą gavo (b. l. 10). Todėl nesutiktina su ieškovės argumentais, kad ji buvo tyčia suklaidinta dėl įsigytų obligacijų draustumo pagal IĮIDĮ ar ginčo sutartimi jai tenkančią riziką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - ieškinys yra atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį dalyje, kuria buvo tenkintas ieškovės A. M. ieškinys ir pripažinta negaliojančia 2011 m. rugsėjo 29 d. Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. Nr. FO20110929L990007 dėl 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų pirkimo už 19 999,86 Lt (devyniolika tūkstančių devyni šimtai devyniasdešimt devyni litai 86 ct) bei taikyta restitucija tarp šalių bei pripažinta ieškovės A. M. sumokėta 19 999,86 Lt Lt suma ieškovės lėšomis jo mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį šioje dalyje atmesti.

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanguolė MartinavičienėKazys KailiūnasDanutė Gasiūnienė