Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje ir jam paskirta 60 MGL dydžio, tai yra 2259,60 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta 40 MGL dydžio, tai yra 1506,40 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Taip pat šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota D. A. priklausanti transporto priemonė – automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 28 d. apie 21.01 val. (duomenys neskelbtini) netoli pastato Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant link „(duomenys neskelbtini)“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus tuo, kad vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija – 2,75 promilės. Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir, pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas, atleisti D. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; taip pat panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl D. A. nuosavybės teise priklausančio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimo.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laidavimo instituto, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis yra brandaus amžiaus asmenybė, dirbantis, pats turi nepilnamečių vaikų ir teismas nemano, kad dar reikia kito asmens, kuris turėtų jį auklėti, tai yra teismas abejojo laiduotojos – apelianto sutuoktinės galimybe daryti jam teigiama įtaką. Apelianto vertinimu, teismas netinkamai aiškino įstatymą, numatantį laiduotojo vertinimo kriterijus, ir tai sąlygojo nepagrįstą BK 40 straipsnio netaikymą. Pažymima, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu teismas privalo įsitikinti laiduotojo patikimumu. Laiduotoja yra neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, yra skatinta ir gavusi asmenines padėkas iš paties aukščiausio šalies pareigūno – Lietuvos Respublikos Prezidentės bei Kauno miesto savivaldybės mero už nuopelnus ir pedagoginę veiklą su vaikais. Apylinkės teismas neatsižvelgė, kad nuteistąjį su laiduotoja sieja artimi ryšiai, jie kartu gyvena darnioje šeimoje, augina nepilnamečius vaikus. Pasak pareiškėjo, jis atitinka BK 40 straipsnio reikalavimus, o tai, kad jis praeityje buvo baustas administracine tvarka, nedraudžia taikyti laidavimo instituto. Už administracinius teisės pažeidimus jis jau buvo nubaustas, o apylinkės teismas, atsisakydamas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu baudžia už tą patį teisės pažeidimą.Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas bei nepagrįstai nusprendė konfiskuoti nuteistajam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Tokį manymą apeliantas grindžia Kauno apylinkės teisme priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1-595-1049/2017, kuriame konstatuota, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti: tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus, užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Be to, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Administracinių nusižengimų kodekse, kuriame numatyta atsakomybė už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio (ne daugiau nei 1,5 promilių), ir iki tol galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje, kurioje buvo numatyta atsakomybė už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio (be kita ko ir daugiau nei 2,5 promilių), transporto priemonės konfiskavimas buvo numatytas tik tada, kai padaromas pažeidimas (nusižengimas) pakartotinai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Kadangi apeliaciniame skunde nekeliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. A. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą veiką, o kvestionuojama galimybė jam taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, taip pat prašoma priimti sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose.Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl galimybės atleisti D. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatuotina, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1–3 punktuose numatytos šio instituto taikymo sąlygos. Nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, žala jo nusikalstamais veiksmais nebuvo padaryta. Tačiau vien šių sąlygų buvimas nesuponuoja pagrindo spręsti, jog asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi tokiam sprendimui būtini visi BK 40 straipsnyje numatyti pagrindai. Konstatuotina, kad apeliantas neatitinka minėto straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, kadangi, įvertinus D. A. charakterizuojančius duomenis, esančius baudžiamojoje byloje, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliaciniame skunde teigiama, jog vien tai, kad asmuo buvo baustas administracine tvarka, negali būti laikoma esmine aplinkybe sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Vis tik šiuo atveju neabejotinai svarbu įvertinti tai, kad dar 2013 m. spalio 10 d. nutarimu apeliantas buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai buvo nustatytas vidutinis (2,30 promilių) girtumo laipsnis, kas nuo 2017 m. sausio 1 d. vertintina kaip nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, už ką jis teisiamas ir šioje baudžiamojoje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad jam už minėto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 27 mėnesiams nesulaikė jo nuo panašaus pobūdžio veiksmų, juolab, kad nagrinėjamu atveju apeliantas už vairo sėdo neblaivus, kai jam nustatytas jau sunkus girtumo laipsnis, ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad D. A. buvo baustas administracine tvarka ir už kitus administracinius teisės pažeidimus bei nusižengimus. Šią nusikalstamą veiką, susijusią su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, jis padarė turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų už administracinius nusižengimus, taip pat susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantas yra linkęs sistemingai pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir šiuo atveju tik atsitiktinai buvo išvengta dar sunkesnių padarinių dėl jo nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad tiek šio nusikaltimo, tiek ir ankstesnių administracinių teisės pažeidimų bei nusižengimų padarymo metu apeliantas gyveno su sutuoktine, pareiškusią sutikimą būti D. A. laiduotoja, tačiau ši aplinkybė iki šiol jo nesulaikė nuo priešingo teisei elgesio. Nors V. A. charakterizuojama išimtinai teigiamai, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji tinkamai ir objektyviai nepaaiškino, kaip ir kokiu būdu galėtų daryti teigiamą įtaką apeliantui. Skunde nurodomos aplinkybės, jog darbovietėje jis charakterizuojamas teigiamai, turi pastovią gyvenamąją vietą ir nepilnamečių vaikų, o civilinis ieškinys byloje nėra pareikštas ir kitos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo laidavimo instituto taikymui, jeigu iš kitų byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti apie tai, jog asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals. Dėl nurodytų priežasčių aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymo klausimus ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos – pagrįsto manymo, jog D. A. laikysis įstatymų ir nebenusikals. Skunde apeliantas taip pat prašo nekonfiskuoti jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės, kadangi ši baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga padarytam nusikaltimui, o pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių įstatymų, reglamentavusių atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatomas be kita ko ir sunkus girtumo laipsnis, nuostatas, transporto priemonės konfiskavimas buvo taikomas tik tokį teisės pažeidimą padarius pakartotinai, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonė neturi būti konfiskuota.BK 67 straipsnyje reglamentuotos baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurių paskirtis – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Šio straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas turto konfiskavimas, kuris, vadovaujantis 3 dalies nuostatomis, gali būti skiriamas kartu su bausme. BK 72 straipsnyje be kita ko nustatyta, koks turtas gali būti konfiskuojamas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o 3 dalyje numatytas imperatyvus kaltininkui priklausančio turto, atitinkančio minėtus požymius, konfiskavimas. Nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis teismų praktikoje pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šio straipsnio 10 dalyje detalizuojama, kad kelių transporto priemonėmis yra pripažįstami visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos ir kt., todėl nagrinėjamu atveju D. A. vairuota transporto priemonė – lengvasis automobilis – neabejotinai priskirtina BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų darymo priemonėms ir be jos šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog D. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantis automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), yra konfiskuotinas turtas, nepriklausomai nuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar teigiamo charakterizavimo.Apeliaciniame skunde nuteistasis savo argumentus dėl ko jam neturėtų būti taikomas turto konfiskavimas grindžia pirmosios instancijos teismo kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-595-1049/2017 priimtu nuosprendžiu, kuriame ši baudžiamojo poveikio priemonė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, padariusiam asmeniui nebuvo taikyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be to, pirmosios instancijos teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą atlieka apeliacinės instancijos teismai. Taigi, nors užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą, lemiamą reikšmę turi tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, tačiau pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde minimoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-595-1049/2017 priimtas baigiamasis procesinis sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas aukštesnės instancijos teismo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad minėtoje byloje asmeniui buvo nustatytas vidutinis, o D. A. – sunkus neblaivumo laipsnis, negalima spręsti, jog teismo sprendimai buvo priimti analogiškose baudžiamosiose bylose, ir ankstesnis apeliaciniame skunde cituojamas teismo nuosprendis gali būti laikomas precedentu šioje baudžiamojoje byloje. Dėl nurodytų priežasčių, apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, susiję su transporto priemonės konfiskavimu, atmestini kaip nepagrįsti. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas D. A. pritaikytas tinkamai, o jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – individualizuota teisingai. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o D. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.