Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, teisėjų Raimondos Andrulienės ir Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. R. ir T. R. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys UAB ,,Gelvora“, BAB bankas „Snoras“, Nordea Bank, AB, veikianti per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, AB DNB bankas,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjai 2014-04-25 pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu. Juo prašė nutraukti pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, po santuokos nutraukimo pareiškėjams palikti santuokines pavardes.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-06-22 sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino. Nutraukė pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, po santuokos nutraukimo pareiškėjams paliko santuokines pavardes. Nurodė, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, nepažeidžia sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų, todėl sutartis tvirtintina (Civilinio kodekso 3.53 straipsnio 3 ir 4 dalys). Nurodė ir tai, jog šalių aptartas prievolių vykdymo būdas ir susitarimai dėl to, kas faktiškai vykdys solidariąsias prievoles po santuokos nutraukimo, nesukelia teisinių pasekmių, todėl teismo nevertinti.

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ (toliau – apeliantė) prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad po santuokos nutraukimo T. R. prievolė, kylanti iš 2006-10-19 kreditavimo sutarties Nr. BK 06/10/136T, yra asmeninė (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.5 p.), panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės pripažįstant, kad atsakomybė, kylanti iš 2006-10-19 kreditavimo sutarties Nr. BK 06/10/136T, ir po santuokos nutraukimo yra solidari pareiškėjų prievolė. Prašo iš pareiškėjų priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Nurodė, kad 2006-10-19 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau – bankas) ir pareiškėjas T. R. sudarė kreditavimo sutartį Nr. BK 06/10/136T, kuria kredito gavėjui buvo suteiktas 68 026,03 Eur dydžio kreditas butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), pirkti ir remontuoti (toliau – sutartis). Nurodyto kredito grąžinimą bankui pareiškėjas T. R. 2006-10-20 apdraudė pas apeliantę draudimo liudijimu Nr. BPD 029118. Be to, kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymui užtikrinti pareiškėjas T. R. įkeitė bankui butą. Pareiškėjams gyvenant santuokoje ir susidūrus su finansinėmis problemomis, abu pareiškėjai siekdami išsaugoti kreditavimo sutartį (tuo patvirtindami, kad kreditavimo sutartis sudaryta šeimos poreikių tenkinimui ir atsakomybė pagal kreditavimo sutartį yra solidari LR CK 3.109 str. 2–3 d., 3.114 str. 1 d.) 2011-11-07 kreipėsi į apeliantę su prašymu sudaryti Mokėjimo draudimo susitarimą prie draudimo sutarties, turėdami tikslą išsaugoti nors ir iki santuokos, tačiau šeimos poreikiams tenkinti sudarytą kreditavimo sutartį. Šio prašymo pagrindu tarp pareiškėjų ir apeliantės 2011-11-08 buvo sudarytas Mokėjimų draudimo susitarimas, pagal kurį apeliantė įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką bankui, vykdydama pareiškėjo T. R. būsto kreditavimo sutartyje prisiimtus įsipareigojimus bankui, grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, taip pat padengė iki Mokėjimo draudimo susitarimo sudarymo dienos susidariusią pareiškėjo T. R. skolą bankui, iš viso 2 084,79 Eur. Mokėjimo draudimo susitarimu pareiškėjai solidariai įsipareigojo grąžinti bendrovei visas bendrovės bankui išmokėtas sumas per ne trumpesnį kaip 10 metų terminą lygiomis dalimis kas mėnesį be palūkanų. Nurodė, kad bankas prieš suteikdamas kreditą, apeliantė prieš apdrausdama kreditą vertino pareiškėjo T. R. pajamas, o vėliau, didinant suteikto kredito sumą ir ją draudžiant papildomai, vertino abiejų pareiškėjų pajamAs pagal 2007-10-02 pareiškėjų prašymą sudaryti kreditavimo draudimo sutartį. Nurodė ir tai, kad pareiškėjai prašymu sudaryti kredito draudimo sutartį užtikrino, kad būsto kredito lėšos panaudotos pagal kreditavimo sutartyje nustatytą paskirtį, o kredito lėšos buvo suteiktos pareiškėjų šeimos poreikių tenkinimui (pareiškėjai 2007-10-02 prašyme sudaryti draudimo sutartį nurodo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), t. y. buto, kuris įsigytas / remontuotas už kredito lėšas ir įkeistas hipoteka kaip kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo prievolė), kredito sutarties pakeitimai didinant kreditą savo esme reiškia, kad imamas kaip ir naujas kreditas pareiškėjams esant jau santuokoje (santuoka sudaryta 2006-10-21), kredito sutarties pakeitimai sudaryti 2007-10-05, o 2011-11-08 sudaromas Mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 029118-1/2704. Tai reiškia, kad ir kreditavimo sutartimi prisiimta prievolė turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto (LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p.), o sutuoktinių atsakomybė ir pagal kreditavimo sutartį, nors ji formaliai ir sudaryta iki santuokos, yra solidari (LR CK 3.109 str. 2 d., LR CK 3.114 str. 1 d.).

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės skundą atmesti ir priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjas T. R. (o ne pareiškėjai) sudarė būsto kreditavimo sutartį. Pagal šią sutartį bankas tapo asmeninis pareiškėjo T. R. kreditorius, nes sutartis sudaryta prieš santuokos sudarymą. Nurodė ir tai, kad bankas neprieštarauja, jog po santuokos nutraukimo pareiškėjas T. R. toliau liktų asmeniškai atsakingas už prievolę, kylančią iš būsto kreditavimo sutarties. Nurodė, kad pagal 2007-10-05 papildomą susitarimą E. R. nėra nei kredito gavėja, nei laiduotoja, todėl neturi būti atsakinga ir už prievolės įvykdymą. Nurodė ir tai, kad apeliantė nėra kreditorė pagal kreditavimo sutartį, todėl ji neturi teisės reikalauti prievolę pripažinti solidariąja. Apeliantė yra kreditorė tik pagal 2011-11-08 Mokėjimo draudimo susitarimą Nr. BPD 029118-1/2704 prie 2006-10-20 draudimo sutarties. Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui T. R..

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo patvirtintos pareiškėjų sudarytos santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties 2.1.5 p., kuriuo, anot apeliantės, siekiama modifikuoti atsakomybės pagal kreditavimo sutartį Nr. BK 06/10/137T pobūdį, t. y. iš solidariosios į asmeninę.

Pareiškėjai atsiliepime į skundą nurodė, kad apeliantė nėra kreditorė pagal banko ir pareiškėjo T. R. pasirašytą 2006-10-19 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/10/136T ir papildomą susitarimą prie minėtos būsto kreditavimo sutarties, todėl ji neturi teisės reikalauti prievolės pripažinti solidariąja. Su šiais pareiškėjų argumentais sutikti negalima. Minėta prievolė bankui yra apdrausta UAB „Būsto paskolų draudimas“. Apeliantės interesai yra susiję su teisinėmis pasekmėmis, kylančiomis iš šių prievolių, todėl ji turi teisę ginčyti ir šių prievolių pobūdį.

Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.

Pagal LR CPK 178 str. ir kasacinio teismo praktikoje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010), ieškovė (nagrinėjamu atveju apeliantė), reikalaudama, jog pagal sutartį atsakytų ir jos nesudaręs asmuo (nagrinėjamu atveju pareiškėja), privalo įrodyti, kad šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais (LR CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Tokios praktikos laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas (2013-06-26 nutartis, priimta civilinėse bylose Nr. 2A-1108-524/2013; 2A-1729-777/2013).

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Nordea Bank, AB, veikianti per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių (toliau – bankas), su T. R. yra sudariusi 2006-10-19 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/10/136T, pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 180 000 Lt (52 131,60 Eur) kreditas (toliau – kreditavimo sutartis). Ši sutartis buvo sudaryta iki pareiškėjų santuokos (2006-10-21), todėl prievolė, kylanti iš būsto kreditavimo sutarties, yra asmeninė T. R. prievolė. Bankas 2014-05-14 atsiliepime neprieštaravo, kad po santuokos nutraukimo T. R. toliau liktų asmeniškai atsakingas už prievolę, kylančią iš būsto paskolos kreditavimo sutarties. Ginčo tarp pareiškėjų dėl kreditavimo sutarties pobūdžio nėra. Prievolių, kylančių iš būsto kreditavimo sutarties, įvykdymui užtikrinti yra įkeistas butas, kuris priklauso T. R. asmeninės nuosavybės teise. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2006-10-20 draudimo liudijimo (polise) draudėju nurodytas tik T. R.. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pareiškėjų atsakomybė pagal kreditavimo sutartį yra solidari.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta ir tai, kad 2007-10-02 prašyme sudaryti draudimo sutartį T. R. nurodė prašomus duomenis apie save ir savo šeimą (sutuoktinę). Minėtą prašymą pasirašė T. R. ir E. R.. Tačiau 2007-10-05 bankas tik su T. R. sudarė papildomą susitarimą Nr. BKP07/10/32T prie 2006-10-19 Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 06/10/136T, kuriuo negrąžinto kredito, suteikto pagal būsto kreditavimo sutartį, suma konvertuota į eurus ir padidinta 16 578,95 Eur suma iki bendros 68 026,03 Eur kredito sumos. Byloje nėra duomenų, kad pagal 2007-10-05 papildomą susitarimą E. R. būtų kredito gavėja, laiduotoja. T. R. pagal papildomą susitarimą gautas lėšas panaudojo asmeninio buto remontui. Byloje nėra duomenų, kad šios išlaidos buvo būtinos šeimos poreikių tenkinimui (LR CK 3.109 str. 3 d.). Bankas 2014-05-14 atsiliepime neprieštaravo, kad po santuokos nutraukimo T. R. toliau liktų asmeniškai atsakingas už prievolę, kylančią iš papildomo susitarimo prie būsto paskolos kreditavimo sutarties. Ginčo tarp pareiškėjų ir dėl papildomo susitarimo pobūdžio nėra. Todėl ir šiuo atveju nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pareiškėjų atsakomybė pagal papildomą susitarimą prie būsto kreditavimo sutarties yra solidari.

Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai gyveno T. R. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, kuris buvo įsigytas ir remontuotas už banko suteiktus kreditus, taip pat nėra pakankama daryti priešingą išvadą. Juolab kad ir šalių 2015-03-10 sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.1.2 punkte konstatuota, kad butas nedalytinas, nes įgytas nuosavybėn iki santuokos sudarymo, o minėta sutartimi pareiškėja E. R. nereiškia jokių turtinių pretenzijų T. R. dėl santuokos metu išmokėtos kredito dalies ar investuotų bendrų pareiškėjų lėšų į T. R. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą.

2011-11-08 mokėjimo draudimo sutartimi pareiškėjai solidariai įsipareigojo grąžinti apeliantei visas apeliantės bankui išmokėtas sumas per ne trumpesnį kaip 10 metų terminą lygiomis dalimis kas mėnesį be palūkanų. Pagal šią draudimo sutartį pareiškėjų atsakomybė yra solidari. Ginčo dėl to nei tarp pareiškėjų tarpusavyje, nei tarp pareiškėjų ir apeliantės nėra. Tačiau pagal šią draudimo prievolę pareiškėjų prisiimti įsipareigojimai nėra pakankami konstatuoti, kad ir pareiškėjų prievolė pagal kreditavimo sutartį, papildomą susitarimą prie būsto kreditavimo sutarties yra solidari. Šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad apeliantė skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjai nesusituokę gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačiu darbu kūrė bendrą turtą. Juolab kad ginčo tarp pareiškėjų dėl prievolių pobūdžio nėra.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2015-06-22 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantė už paduotą skundą sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį. Kitų duomenų apie apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas T. R. už atsiliepimo į skundą surašymą turėjo 150 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, įvertinus ir tai, kad apeliantės ir pareiškėjų suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi yra skirtingas, jų interesai yra priešingi, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės pareiškėjui (LR CPK 93 str. 1 d.; LR CPK 443 str. 6 d.).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ pareiškėjui T. R. 150 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.