- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-818-520/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- A. R.
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja A. R.),
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-09-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 946,82 Lt skolą už šildymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovui priklausančio buto šilumos tiekimo įrenginiai yra prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384, 1.71 str. pripažintina, kad sutartis su atsakovu dėl neterminuotos energijos pirkimo – pardavimo buvo sudaryta žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas 946,82 Lt. Nuo 2007-07-01 šilumos energija minėtame name yra skirstoma vadovaujantis Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu šilumos skirstymo metodu Nr.4. 2005-06-07 su D. S. buvo sudaryta nuomos sutartis, kuri nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o trečiajam asmeniui A. R. minėtas butas suteiktas 2007-08-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 946,82 Lt skolą už šildymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2008-09-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 327,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovas minėtą butą, nuo 2005-06-07 išnuomojo D. S., kuri mirė (duomenys neskelbtini). 2007-08-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu minėtas butas suteiktas trečiajam asmeniui A. R., tačiau byloje nėra duomenų, jog trečiasis asmuo savo vardu yra sudariusi nuomos sutartį. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p., 19 str., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16, 11, 20 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 16 p., 2003-06-30 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p., padarė išvadą, kad šilumos energijos tiekimo sutartis dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamos šilumos energijos konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog trečiasis asmuo A. R. nesudarė su atsakovu rašytinės nuomos sutarties, nevykdė atsakovo administracijos direktoriaus įsakymo, faktiškai negyveno bute, nes yra išvykusi, skolos susidarymo laikotarpiu visiškai nemokėjo už šilumos energiją, padarė išvadą, kad yra paneigtas atsakovo argumentas, jog buvo susitarimas, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog atsakovo elgesys neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.584 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876, nes šių aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties teisinius santykius. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p, Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teiktą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Nurodo, kad butas buvo išnuomotas A. R.. Ginčui turi būti taikomi CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė. Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šios kategorijos bylose, kad yra būtina nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Teismas netinkamai įgyvendino Konstitucijos 109 str., kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos. Teismas nesivadovavo CK 1.17 str. 2 d., todėl nepagrįstai nenustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė būtent nuomininką, todėl tarp nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. tarp ieškovo ir faktinio šilumos vartotojo. Dėl to tinkamas atsakovas šioje byloje yra buto nuomininkas. Be to, pagal Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Taip pat teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turi būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos 1 p. Šio sprendimo 2 p. ieškovo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinis direktorius buvo įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus, o šios bendrovės turėjo teikti informaciją SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taip pat apie pasikeitusius nuomininkus ir savininkus. Taigi, tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šios aplinkybės teismas visiškai neanalizavo ir dėl jos nepasisakė. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikties įstatymui ir Vyriausybės nutarimo ištyrimo. Vilniaus miesto savivaldybė palaiko šį prašymą, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomas CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja bendrosios CK normos ir specialiosios normos, t. y. Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 25 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 išnagrinėjo analogišką bylą, todėl teismas turėjo paisyti suformuoto precedento. Trečiasis asmuo nesikreipė į šilumos tiekėją dėl sutarties sudarymo, nemokėjo šilumos tiekėjui už šilumos energiją, atsakovas su trečiuoju asmeniu nesudarė rašytinės nuomos sutarties, neįregistravo jos viešame registre, pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis, trečiasis asmuo į Rusiją išvyko 2005-09-05, todėl nuo šios datos joks susitarimas tarp ieškovo ir trečiojo asmens iš viso negalėjo egzistuoti. Dėl to teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas, ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas. Apelianto argumentas, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir atsakovo sudarytas susitarimas pagal 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 2105V, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju atmestinas, kadangi šilumos ūkis šiuo metu yra reguliuojamas įstatymu, poįstatyminiais teisės aktais, o ne savivaldybės teisės aktais. Atsakovas nepagrįstai sutapatina ieškovą su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra du skirtingi juridiniai asmenys. Atsakovas nepateikė duomenų, kad UAB „Bendruva“ eksploatavo namą, esantį (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį, atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (CPK 3, 4, 263, 265, 320 str.). Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ieškinyje nurodomu laikotarpiu (2007-10-01 - 2008-07-31), darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas, yra nepagrįsti.
Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų (byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra). Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar kito asmens laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31 nebuvo sudaryta. 2008-06-26 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją nuo 2007-10-01 iki 2008-05-31 yra 961,73 Lt (b. l. 12). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-09-15 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už socialiniam būstui teiktą šilumos energiją turi mokėti ne buto savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra socialinis būstas, butas nuo 2005-06-07 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas D. S. (b. l. 11). Pagal bylos duomenis D. S. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 41). Atsakovas pateikė duomenis, kad po D. S. mirties Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007-08-02 įsakymu trečiąjį asmenį A. R. pripažino pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke, įpareigojo VšĮ „Vilniaus butai“ per mėnesį nuo įsakymo pasirašymo dienos sudaryti su A. R. socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nustatant nuomos mokestį pagal galiojančią tvarką, pasirašyti buto perdavimo ir priėmimo aktą tada, kai A. R. pateiks su paslaugų tiekėjais sudarytų sutarčių kopijas (b. l. 8). Minėtas administracijos direktoriaus įsakymas buvo priimtas trečiojo asmens A. R. 2007-07-09 prašymo pagrindu (b. l. 37). Iš 2007-07-25 atsakovo administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl buto (duomenys neskelbtini) pagrindinio nuomininko“ aiškinamojo rašto matyti, kad minėtame bute, kurio pagrindinė nuomininkė buvo D. S., gyveno nuomininkės dukra A. R., kuri, mirus motinai, prašo paskirti ją pagrindine buto nuomininke. Šio akto 3 p. nurodytos galimos teigiamos ar neigiamos priimto teisės akto pasekmės, kokių priemonių būtina imtis, siekiant pastarųjų išvengti – administracijos direktoriui pasirašius įsakymo projektą, bus sudaryta buto nuomos sutartis su A. R. (b. l. 34-35). Šioje byloje atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, kad šis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas buvo įvykdytas, t. y. kad per mėnesį su trečiuoju asmeniui A. R. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, kad buvo pasirašytas buto priėmimo – perdavimo aktas, trečiasis asmuo A. R. pateikė su paslaugų tiekėjais sudarytų sutarčių kopijas. Byloje esančiuose VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-05-01 ir 2008-06-04 raštuose nurodyta, kad A. R. neatvyko sudaryti nuomos sutarties (b. l. 9, 10). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomą aplinkybę apie tai, kad su trečiuoju asmeniu A. R. buvo sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, trečiasis asmuo A. R. tapo socialinio būsto nuomininke, su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, ir todėl ji turi mokėti susidariusią skolą už šildymą nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31, t. y. 946,82 Lt. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. bute negyvena, yra išvykusi. Ši aplinkybė nėra ginčijama.
Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia išvadą, kad už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, privalo apmokėti atsakovas, o ne trečiasis asmuo A. R. ar ieškovas. Atsakovo atsikirtimai, susiję su tuo, kad 2007-08-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagrindine socialinio būsto nuomininke tapo A. R., ir kurių pagrindu teigiama, kad ieškovas reikalavimus pareiškė netinkamam atsakovui, yra nepagrįsti, nes atsakovas nepateikė duomenų, kad nuomos sutartis su A. R. buvo sudaryta, sutartis įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (CK 6.579 str. 4 d.). Byloje nepateikti įrodymai, kad A. R. sudarė su ieškovu individualią rašytinę šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad tarp nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. tarp ieškovo ir faktinio šilumos vartotojo.
Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šilumos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30).
Atsakovo argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, negali būti pripažinti pagrįstais ir tuo pagrindu, kad šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, buto nuomininkė D. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki skolos už tiektą šilumos energiją susidarymo 2007-10-01, byloje nėra duomenų, kokiam asmeniui gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos po D. S. mirties. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). CK 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, įgyvendindamas įstatymu jam suteiktą teisę disponuoti šiuo butu, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Dėl aukščiau nurodytų argumentų nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31). CPK 3 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal byloje surinktus įrodymus, taikomus teisės aktus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, ir dėl to tenkinti atsakovo minėtą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.