Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 60 MGL dydžio (2 259,60 Eur) bauda, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo 2016 m. balandžio 11 d. laikas ir suėmimo laikas nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, t. y. įskaityta 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda (likusi nesumokėta baudos dalis 753,20 Eur).

J. D. pagal BK 290 straipsnį išteisinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. nuteista už tai, kad 2015 m. balandžio 1 d. pranešimu, adresuotu Šiaulių apylinkės teismo tarnybinei nusižengimo komisijai, ir 2015 m. balandžio 6 d. teikimu dėl Šiaulių apylinkės teismo pirmininkės G. J. atleidimo iš pareigų, įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus: kad Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė G. J. tam, kad ją (t. y. J. D.) priimtų dirbti 2011 metais Šiaulių apylinkės teisme teisėjo padėjėja, konkliudentiniais veiksmais reikalavo duoti kyšį, dėl to ji (t. y. J. D.) teismo pirmininkei G. J. 2011 m. spalio mėnesį davė 5000 Lt kyšį; 2012 m. gegužės mėnesį ji (t. y. J. D.) teismo pirmininkei davė 3000 Lt kyšį tam, kad būtų išleista kasmetinių atostogų; 2012 m. birželio mėnesį teismo pirmininkė G. J. pakvietė į savo kabinetą ją (t. y. J. D.) ir paprašė duoti 5000 Lt, kurių J. D. nedavė, pasakiusi, kad neturinti. Tęsdama nusikalstamą veiką, J. D. 2015 m. balandžio 9 d., laikotarpiu nuo 8.17 val. iki 10.20 val., STT Šiaulių valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus patalpose, esančiose Šiaulių mieste, Vilniaus g. 140, būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtino savo parašu, pranešimo patikslinimo protokole patvirtino anksčiau išdėstytą melagingą informaciją apie žinomai nebūtus nusikaltimus.

Taip pat ji nuteista už tai, kad per visuomenės informavimo priemones šmeižė nukentėjusiąją G. J.: interneto portale www.delfi.lt 2015 m. balandžio 15 d. straipsnyje: „Dar neregėtas skandalas: teisėjo padėjėja teismo pirmininkę apkaltino kyšininkavimu“ – paskleidė apie nukentėjusiąją G. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią ją paniekinti ir pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą G. J., kad Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė G. J. tam, kad ją (t. y. J. D.) priimtų dirbti 2011 metais Šiaulių apylinkės teisme teisėjo padėjėja, konkliudentiniais veiksmais reikalavo duoti kyšį, dėl to ji (t. y. J. D.) teismo pirmininkei G. J. 2011 m. spalio mėnesį davė 5000 Lt kyšį; 2012 m. gegužės mėnesį ji (t. y. J. D.) teismo pirmininkei davė 3000 Lt kyšį tam, kad būtų išleista kasmetinių atostogų. Taip pat interneto portalo http://zinios.tv3.lt bei televizijos kanalo TV3 laidos „TV3 žinios“, transliuotos 2015 m. balandžio 15 d., žurnalistams teigė: „atsiradus laisvai vietai buvau perkelta teismo pirmininkės įsakymu, tai buvo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., na ir turėjau atsilyginti, nes atseit teismo pirmininkė jinai turėjo problemų generalinėje prokuratūroje dėl mano perkėlimo į šią pareigybę tos pačios kategorijos ir to paties lygio kategoriją A 11, todėl turėjau atsilyginti ir daviau 5000 Lt kyšį per 3-iajį asmenį. Buvo duotas kyšis pirmininkei J. 3000 Lt. Paduotas kyšis per 3-iajį asmenį ir buvau išleista atostogų“.

Anot apeliantės, pareigūnų atlikta procesinė veikla neįrodo ir negali įrodyti J. D. tyčios, kad ji sąmoningai davė STT Šiaulių valdybos skyriuje išgalvotus ir melagingus parodymus apie bylos aplinkybes ir, suvokdama, jog jie neatitinka tikrovės, sąmoningai siekė pranešti žinomai melagingą informaciją apie nebūtą nusikaltimą bei apšmeižti teismo pirmininkę G. J. Esant byloje abejonėms ir nuosprendyje jų nepašalinus, jos turėjo būti aiškinamos nuteistosios naudai. Nuosprendis turi būti pagrįstas objektyviais, tiesioginiais, neginčijamais, kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Apeliantė mano, jog šioje byloje tokių įrodymų nebuvo surinkta, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 2 dalyje, turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Apeliantė teigia, kad byloje nėra jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo patvirtinančių įrodymų. Tokie jos argumentai nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų faktinių duomenų visuma. Pirmiausia apeliaciniame skunde yra atkreipiamas dėmesys, jog J. D. pirminę informaciją pateikė, t. y. pranešė apie G. J. padarytas nusikalstamas veikas ne baudžiamąjį persekiojimą turinčiai teisę pradėti įstaigai, o tarnybinį tyrimą dėl J. D. veiklos atliekančiai komisijai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors J. D. iš tiesų apie neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas pirmiausia 2015 m. balandžio 1 d. pranešė Tarnybinio nusižengimo komisijai (t. 1, b. l. 27), tačiau turėdama teisinį išsilavinimą puikiai suprato ir žinojo, kad tokia informacija bus perduota institucijoms, turinčioms teisę ir įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą. Šiaulių apylinkės teismo Tarnybinio nusižengimo komisija J. D. pranešimą pagal kompetenciją 2015 m. balandžio 7 d. persiuntė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybai (t. 1, b. l. 72). Tuo labiau, jog pati J. D. 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos Šiaulių valdybai pateikė pranešimo patikslinimą, kuriame išsamiai atsakė į klausimus apie neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 68–71). Visos šios aplinkybės rodo, jog J. D. pranešimas buvo perduotas įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, taip pat ir pati J. D. teikė detalią informaciją Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, siekdama, kad Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi vien dėl to, jog iš pradžių nuteistoji J. D. informaciją apie korupcinio pobūdžio veikas pateikė teismo, kuriame anksčiau dirbo, Tarnybinio nusižengimo komisijai, kuri neturi atitinkamų įgaliojimų pradėti baudžiamąjį persekiojimą, savaime nereiškia, jog J. D. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, kadangi pranešimas dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų buvo perduotas įstaigai, turinčiai reikiamus įgaliojus baudžiamajam persekiojimui pradėti, o galiausiai ir pati nuteistoji apie faktines neva padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes informavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos pareigūnus pateikdama pranešimo patikslinimą. Tuo labiau, jog, kaip jau buvo minėta anksčiau, BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas yra laikomas baigtu nuo to momento, kai institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie konkretaus asmens neva nusikalstamą veiką ir tos institucijos pradeda melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą. Vadinasi, melagingo pranešimo formos, būdai neturi reikšmės – žodžiu, raštu, pasinaudojant telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis arba kitu būdu; anonimiškai ar asmeniškai, pats arba per kitus asmenis ir pan. Apibendrinant visa tai, kas aptarta anksčiau, darytina išvada, jog J. D., pateikdama pranešimą Tarnybinio nusižengimo komisijai (t. 1, b. l. 27), kuris buvo perduotas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (t. 1, b. l. 72–73), paduodama teikimą dėl Šiaulių apylinkės teismo pirmininkės G. J. atleidimo iš pareigų, kuris buvo adresuotas ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (t. 1, b. l. 24–26), taip pat patikslindama pranešimą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyboje (t. 1, b. l. 68–71), įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus. Nors iš pradžių informacija apie G. J. neva padarytas nusikalstamas veikas ir buvo pateikta ne institucijai, kuri gali pradėti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau nuteistoji J. D., turėdama teisinį išsilavinimą, puikiai žinojo, kad ši informacija tikrai bus perduota atitinkamus įgaliojimus turinčiai institucijai spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tuo labiau, jog vėliau ir pati jau minėtas aplinkybes išdėstė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos pareigūnams.

Antra, apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti naikinamas, kadangi jame nepasisakyta dėl nuteistosios J. D. kaltės formos, darant nusikalstamas veikas. Melagingo įskundimo subjektyvioji pusė pasireiškia tyčia. Požymis „melagingai“ suponuoja tik tiesioginę tyčią – asmuo supranta, kad jis valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie konkretaus asmens neva padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, taip pat numato, kad dėl to gali būti pradėtas melagingai įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas, ir to siekia. Tačiau, jeigu asmuo, pranešdamas apie tikrovėje neegzistuojančią nusikalstamą veiką ir įskundęs nekaltą asmenį, sąžiningai klydo dėl pateikiamos informacijos, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Nagrinėjamu atveju pagrindinis argumentas, kuriuo remdamasi J. D. prašo ją išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, yra tai, jog pateikdama informaciją apie G. J. neva padarytas nusikalstamas veikas ji sąžiningai suklydo, nes buvo įsitikinusi, kad tretieji asmenys jos duotus pinigus perdavė Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J. Siekiant išsiaiškinti, ar nuteistoji J. D., pranešdama apie G. J. neva padarytas nusikalstamas veikas, galėjo sąžiningai suklysti, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti, ar ji pinigus, kuriuos manė esant kyšį už jos perkėlimą dirbti į Šiaulių apylinkės teismą ir už atostogų suteikimą jos pageidaujamu metu, išties perdavė tretiesiems asmenims.

Apeliaciniame skunde buvo ginčijama, jog Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. priimdamas nuosprendį rėmėsi įsiteisėjusiu 2015 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad L. J., apklausta tyrimo metu, paneigė aplinkybes, jog gavo iš J. D. pinigus dėl jos įdarbinimo ar atostogų. J. D. nėra jai pasakojusi apie tai, kad G. J. būtų prašiusi paskolinti pinigų. P. J. šio tyrimo metu parodė, kad nėra ėmęs iš J. D. jokių pinigų ir nėra niekam jų vežęs (t. 1, b. l. 15–23). Apeliaciniame skunde pažymima, kad įrodymais, kurie yra paimti iš kitos bylos (atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą) ir kurie nebuvo išnagrinėti (pagarsinti) bylos nagrinėjimo metu, negalima remtis grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, rašytinė bylos medžiaga buvo pagarsinta, įskaitant ir aptariamą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 4, b. l. 15), tačiau nutarimo turinys atskirai teismo posėdžio metu tirtas nebuvo. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nebuvo apklausti liudytojai L. J. ir P. J. Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pridėtas 2015 m. balandžio 17 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra itin aktualus ir reikšmingas, nes šiame procesiniame dokumente buvo užfiksuoti minėtų liudytojų parodymai, susiję su J. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 2 dalyje. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, siekdamas, kad nekiltų jokių prieštaravimų, abejonių ir nuosprendis būtų grindžiamas tiesiogiai teisme ištirtais duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais reikšmingas bylai faktines aplinkybes, nutarė apklausti liudytojus L. J. ir P. J. Posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu liudytoja L. J. nurodė, jog G. J. artimai tikrai nepažįsta ir jokių pinigų jai iš J. D. neperdavė. Liudytojas P. J. pažymėjo, kad niekada jokio kyšio G. J. už J. D. priėmimą į darbą nėra davęs. Taigi nors pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė formalų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą J. D. kaltę grįsdamas duomenimis, nurodytais 2015 m. balandžio 17 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o ne tiesiogiai apklausdamas liudytojus L. J. ir P. J., tačiau kadangi apeliacinės instancijos teismas šiuos liudytojus posėdžio metu apklausė ir jų pateikti parodymai visiškai sutapo su tais, kurie buvo nurodyti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį vien dėl to, kad buvo pasiremta duomenimis iš kitos bylos, pripažinti kaip neteisėtą nėra pagrindo. Taigi ši Telšių rajono apylinkės teismo klaida nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, t. y. pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ar pakeisti.

Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytojus L. J. ir P. J., nuteistoji J. D. pateikė prašymą apklausti liudytoją S. Š., nes, nuteistosios tvirtinimu, ji turėjo paneigti L. J. ir P. J. parodymus, kadangi neva jai buvo žinomos aplinkybės, jog šie liudytojai padėjo J. D. įsidarbinti Šiaulių apylinkės teisme. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus liudytoją S. Š., ji paneigė nuteistosios J. D. teiginius ir nurodė, kad jai nėra žinomos nuteistosios įsidarbinimo Šiaulių apylinkės teisme aplinkybės, taip pat ji nežino, ar jos brolis P. J. asmeniškai pažįsta Šiaulių apylinkės teismo pirmininkę G. J. Tokie liudytojos S. Š. parodymai patvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų artimus nuteistosios giminaičių ir G. J. ryšius ar patvirtintų aplinkybes, kad šie asmenys galėjo perduoti Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei kyšį už J. D. priėmimą į darbą.

Aplinkybės, jog liudytojai L. J. ir P. J. patvirtino, kad iš J. D. pinigų neėmė ir jų neperdavė G. J. nei dėl J. D. priėmimo į darbą Šiaulių apylinkės teisme, nei dėl atostogų suteikimo, leidžia daryti išvadą, kad J. D. tretiesiems asmenims pinigų neperleido ir neprašė, kad jie tuos pinigus perduotų Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei, t. y. J. D. pranešdama apie G. J. neva padarytas nusikalstamas veikas žinojo, jog kyšio jai per trečiuosius asmenis nedavė. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu yra patvirtinusi ir nukentėjusioji G. J. nurodydama, kad nėra J. D. nei prašiusi, nei J. D. jai yra perdavusi pinigų (t. 4, b. l. 11). Būtina pažymėti, jog, J. D. manymu, jos sąžiningą suklydimą įrodo liudytojos V. B. parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia nuteistosios išvada negali sutikti. Vien tai, jog liudytoja V. B. patvirtino, kad nuteistoji J. D. pokalbio metu yra teigusi, jog yra garantuota, kad jos niekada iš darbo neatleis, ir taip pat klaususi bendradarbės, ar ši irgi susimokėjo (t. 4, b. l. 13), savaime nepatvirtina aplinkybės, jog nuteistoji buvo įsitikinusi, kad per trečiuosius asmenis davė kyšį Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei. Tokio bendro pobūdžio pokalbis tarp buvusių bendradarbių išreiškia tik subjektyvų J. D. požiūrį apie tai, kad, jos nuomone, darbo vieta jai garantuota ir ateityje, taip pat siekį išsiaiškinti tam tikrą informaciją apie liudytoją V. B., tačiau jokiu būdu negali būti laikomas tiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu neva G. J. padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas.

Kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išsiaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Pažymėtina, jog kaltės formą, rūšį, jos turinį – subjektyviuosius (vidinius – psichinius) nusikalstamos veikos požymius, be nurodytų aplinkybių, atskleidžia ir išoriniai (objektyvieji) nusikalstamos veikos požymiai: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, situacija, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje yra pažymėjęs, jog asmuo, kreipdamasis į valstybės institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nusikalstamos veikos padarymo, negali to naudoti kaip konfliktų sprendimo būdo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams asmuo privalo nurodyti ne nepagrįstais įtarimais paremtas abejones, o tam tikrus tiesą atitinkančius faktus, kurių pagrindu pradedamas tyrimas. Vis dėlto matyti, jog nagrinėjamu atveju J. D. pranešdama apie neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas galbūt siekė asmeninių tikslų, t. y. galbūt siekė išvengti atsakomybės už padarytą tarnybinį nusižengimą arba kad atsakomybė būtų taikoma ne vien jai, tačiau taip pat ir G. J. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistosios J. D. pranešimai dėl neva G. J. padarytų nusikalstamų veikų buvo pateikti po to, kai Šiaulių apylinkės teisme buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl nuteistosios J. D. veiksmų. Pati nuteistoji, 2015 m. balandžio 9 d. apklausiama Specialiųjų tyrimų tarnyboje (t. 1, b. l. 68–71), neneigė, kad taip ją pasielgti paskatino dėl jos atliktas tarnybinis tyrimas ir G. J. pasakyti žodžiai, kad jos nusižengimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Taigi akivaizdu, kad nuteistosios J. D. pateikti pranešimai dėl neva G. J. padarytų nusikalstamų veikų yra bandymas spręsti kilusį konfliktą, tačiau jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių nuteistosios J. D. parodymus, kad ji per trečiuosius asmenis kelis kartus davė kyšius Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J. ar kad teismo pirmininkė iš J. D. reikalavo kyšio, byloje nėra.

Vien aplinkybė, kad tarp Šiaulių apylinkės teismo pirmininkės G. J. ir nuteistosios J. D. buvo susiklostę geresni santykiai nei tarp teismo pirmininkės ir kitų teisėjų padėjėjų, savaime neįrodo, jog J. D. buvo davusi teismo pirmininkei kyšį. Pirmiausia būtina pažymėti, jog tai, kad apie šiltesnių santykių susiklostymą yra patvirtinusi liudytoja V. B. (t. 4, b. l. 13–14), atskleidžia jos asmeninį požiūrį, tačiau nesuponuoja, kad kiti teismo darbuotojai buvo tokios pačios nuomonės. Vien liudytojos nuomonė dėl tarp asmenų susiklosčiusių santykių pobūdžio negali būti laikoma tiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu, jog J. D. davė, o G. J. reikalavo kyšio. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad išsamūs J. D. parodymai yra tik jos gynybinė versija, nes byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas. Tuo labiau, jog liudytojų L. J. ir P. J. parodymai, duoti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, visiškai įrodo, jog J. D. jiems jokių pinigų, kuriuos šie pagal susitarimą būtų turėję perduoti Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J., nebuvo davusi, t. y. J. D. žinojo, kad tretieji asmenys neva jos duotų pinigų Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J. kaip kyšio nuo J. D. už priėmimą į darbą ir kasmetinių atostogų suteikimą neperdavė. Apibendrinant visa tai, kas aptarta anksčiau, darytina išvada, jog nuteistoji pateikdama pranešimus apie neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas negalėjo sąžiningai klysti, t. y. suteikdama informaciją, J. D. suprato, jog duomenys, kuriuos ji pateikia, neatitinka tikrovės, tikrai žinojo, kad G. J. nepadarė nusikalstamų veikų, tačiau siekė, kad jos nurodytą informaciją gautų kompetentingos institucijos ir Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei dėl neva jos padarytų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų pradėtų ikiteisminį tyrimą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir teisės skleisti informaciją bei saviraiškos laisvės

Pagal BK 154 straipsnį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Vienas iš šmeižimą kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 154 straipsnio 2 dalyje, yra asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistosios atliktus veiksmus, padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje J. D. nereiškė nuomonės, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (t. 1, b. l. 87–90; 99–104) matyti, kad ji nurodė konkrečius faktus, o būtent interneto portale www. delfi.lt straipsnyje: „Dar neregėtas skandalas: teisėjo padėjėja teismo pirmininkę apkaltino kyšininkavimu“ nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei G. J. už tai, kad ją priėmė dirbti 2011 metais Šiaulių apylinkės teisme teisėjo padėjėja, 2011 m. spalio mėnesį davė 5000 Lt kyšį; 2012 m. gegužės mėnesį teismo pirmininkei davė 3000 Lt kyšį tam, kad būtų išleista kasmetinių atostogų. Iš viso davė 8000 Lt. Dar po mėnesio ji buvo pakviesta į kabinetą ir teismo pirmininkė paprašė paskolinti 5000 Lt, tačiau ji neturėjo iš kur gauti, nes atlyginimas tik 2000 Lt. Į klausimą, kodėl į STT kreipėsi tik dabar, o ne tada, kada mokėjo pinigus, J. D. nurodė, kad neatsakys į šį klausimą, bet važiuos į televiziją ir ten viską papasakos. Nurodė, jog tikėtina, kad ją atleido iš pareigų, kadangi kažkas sumokėjo, kad ją atleistų tik dėl formalaus pažeidimo. Taip pat interneto portalo http://zinios.tv3.lt bei televizijos kanalo TV3 laidos „Tv3 žinios“, transliuotos 2015 m. balandžio 15 d., žurnalistams teigė: „atsiradus laisvai vietai buvau perkelta teismo pirmininkės įsakymu, tai buvo nuo 2011 rugsėjo 1 d., na ir turėjau atsilyginti, nes atseit teismo pirmininkė jinai turėjo problemų generalinėje prokuratūroje dėl mano perkėlimo į šią pareigybę tos pačios kategorijos ir to paties lygio kategoriją A 11, todėl turėjau atsilyginti ir daviau 5000 Lt kyšį per 3-iajį asmenį. Buvo duotas kyšis pirmininkei J. 3000 Lt. Paduotas kyšis per 3-iajį asmenį ir buvau išleista atostogų“. Taigi akivaizdu, jog aptartos aplinkybės negali būti laikomas vien subjektyvia nuteistosios nuomone, ji įvardijo konkrečius faktus, kuriems yra taikomas tiesos kriterijus ir kurie gali būti tikrovėje objektyviai patikrinti.

Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog buvo pažeista nuteistosios konstitucinė teisė, kadangi žmogui neturi būti kliudoma skleisti informaciją, negalima riboti saviraiškos laisvės. Anot apeliantės, teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti arba trikdanti valstybę ar visuomenės dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens teisė ir laisvė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti numatyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje. Tačiau pažymėtina, kad laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą; laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižimu. Šios teisės įgyvendinimo ribos nustatytos ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451-895/2016). Atsižvelgiant į tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei nacionalinių ir tarptautinių teisės normų aiškinimą, matyti, jog nuteistoji J. D. negali remtis saviraiškos laisve ir teise skleisti informaciją, siekdama pateisinti savo padarytą nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji, pranešusi apie nebūtus nusikaltimus, nelaukdama, iki bus priimtas sprendimas dėl jos pranešimo, suvokė, kad niekuo nepagrįsti vieši pasisakymai pasieks didelę asmenų grupę, įvairius visuomenės sluoksnius, turės didesnius neigiamus padarinius nukentėjusiajai, pakirs G. J., kaip teisėjos ir kaip teismo vadovės, autoritetą. Taigi nuteistoji negali tvirtinti, kad prieš ją pradėtas ir tebesitęsiantis baudžiamasis procesas pažeidžia saviraiškos laisvę, kadangi šiuo atveju, įgyvendindama jai teisės aktų suteiktas teises ir laisves, J. D. pažeidė kitų asmenų konstitucines garantijas.

Nuteistoji J. D. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog turi būti išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, kadangi ji informaciją paskleidė būdama įsitikinusi, kad neklysta dėl neva nukentėjusiosios padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog J. D. kaltės klausimas iš dalies jau buvo aptartas anksčiau, kadangi, kaip ir nusikalstama veika, numatyta BK 236 straipsnio 1 dalyje, šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Kadangi jau anksčiau buvo aptartos aplinkybės, jog visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistoji J. D. tiksliai žinojo, jog nukentėjusioji Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė G. J. nepadarė jokių nusikalstamų veikų, apie kurias J. D. pranešė įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, vadinasi, ji, informuodama žiniasklaidos priemones apie tokias neva G. J. padarytas nusikalstamas veikas, puikiai suvokė, jog pateikia melagingą informaciją, ir tokiais savo veiksmais siekė diskredituoti gerą teisėjos ir teismo vadovės vardą bei reputaciją, t. y. nuteistoji J. D. veikė tiesiogine tyčia, o ne sąžiningai klysdama.

Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistosios J. D. kaltė, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, yra visiškai įrodyta ir jos veiksmai kvalifikuoti teisingai, nes ji paskleidė apie nukentėjusiąją G. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, per visuomenės informavimo priemones.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą byloje esančią medžiagą, atsižvelgdamas į iš esmės sutampančius liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus, atitinkančius susiklosčiusias faktines aplinkybes, bei surinktų duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2016 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Jame nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos J. D. išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sudaro 110,01 Eur ir prašoma šias išlaidas priteisti iš nuteistosios. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą, iš J. D. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą iš J. D. priteisti 110,01 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atmesti.