Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. B. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-342-876/2019 pagal pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys G. B., valstybės įmonė Registrų centras, valstybės įmonė Turto bankas, Šakių rajono savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Nagrinėjamu atveju, keliamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi klausimas. Pareiškėjai A. Z. ir K. J. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti, kad A. Z., pagal įgyjamąją senatį įgijo 6028/8000 dalį, o K. J. B., 1972/8000 dalį nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Tuo tarpu suinteresuotas asmuo G. B., nesutikdamas su pareiškėjų reikalavimais, įrodinėja, kad jis taip pat yra ginčo pastato-sandėlio bendraturtis, todėl pareiškėjams negali būti įgyjamąja senatimi nustatyta nuosavybės teisė į visą ginčo pastatą, nes pastato dalis priklauso ir jam.

21. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1998 metais buvo likviduota G. žemės ūkio bendrovę (toliau – G. ŽŪB), kurios likvidacinė komisija 1998 m. gegužės 26 d. 28-iems bendrovės pajininkams, be kito turto, perdavė ginčo sandėlį dalimis, atitinkančiomis jų turėtų pajų skaičių, pagal 1998 m. gegužės 26 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 82. Tarp minėtų 28 asmenų pareiškėjo A. Z. nebuvo, pajininku, kuriam perduotas turtas yra nurodytas tik pareiškėjas K. J. B.. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastatas‑sandėlis priklausė G. ŽŪB, o ją likviduojant, už pajus buvo perduotas jos nariams-pajininkams. Pažymėtina, kad byloje ginčas dėl nurodytų aplinkybių tarp šalių nekyla.

24. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas A. Z. rašytinių susitarimų dėl pajų perleidimo (atsisakymo) pagrindu, sudarytų 1998 m. rugsėjo 1 d. – 2017 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu su likviduotos G. ŽŪB pajininkais, įgijo iš viso 6 028,00 Lt vertės pajų, suteikiančių teises į sandėlį, o pareiškėjas K. J. B. – 1 972,00 Lt vertės pajų, suteikiančių teises į sandėlį (iš viso 8 000 Lt vertės pajų). Pareiškėjai, turėdami šiuos dokumentus, kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl sandėlio kadastrinių matavimų bylos parengimo, o vėliau ir dėl sandėlio nuosavybės teisių įregistravimo viešajame registre. Byloje pateiktas VĮ Registrų centras 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. (2070/08)K6-295 „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą“, kuriuo buvo netenkintas A. Z. prašymas, nes iš pateiktų dokumentų nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, jog A. Z. yra įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, taip pat pateiktas VĮ Registrų centras 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (2070/08)K6-416 „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą“, kuriuo buvo netenkintas K. J. B. prašymas, nes iš pateiktų dokumentų bei kitų dokumentų nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, jog K. J. B. yra įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjai, kreipėsi teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, byloje įrodinėja, kad nuo pat G. ŽŪB likvidavimo, t. y. 1998 m., jie nurodytą ginčo pastatą teisėtai, atvirtai ir nepertraukiamai valdo daugiau kaip 19 metų, tam neprieštaravo ir likviduotos G. ŽŪB pajininkai, su kuriais buvo sudaryti ir rašytiniai susitarimai dėl pajų perleidimo (atsisakymo), kurie būtent ir patvirtina, kad pareiškėjai yra įgiję daiktines teises į ginčo pastatą.

25. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo G. B., nesutikdamas su pareiškėjų reikalavimais ir teigdamas, kad dalis ginčijamo pastato teisėtai priklauso jam, į bylą pateikė keturias daiktinių teisių į pastatą perleidimo sutartis: 1) 2012 m. gegužės 28 d. sudarytą sutartį tarp pareiškėjo ir V. M., esančio J. K. turto paveldėtoju; 2) 2012 m. gegužės 28 d. sudarytą sutartį tarp pareiškėjo ir G. P. A.; 3) 2012 m. gegužės 25 d. sudarytą sutartį tarp pareiškėjo ir R. T., esančios P. A. V., turto paveldėtoja; 4) 2012 m. gegužės 25 d. sudarytą sutartį tarp pareiškėjo ir L. V.. Iš pateiktų sutarčių turinio matyti, kad nurodyti keturi asmenys (tie patys, kurie prieš tai su pareiškėjais yra sudarę rašytinius susitarimus dėl pajų perleidimo (atsisakymo)) G. B. yra perleidę jiems priklausančias daiktines teises į ginčo pastatą, kuris priklausė jiems G. ŽŪB 1998 m. gegužės 26 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 82 pagrindu, savo daiktines teises įvertinę atitinkamai jų turimų pajų dalimi.

26. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp pareiškėjų A. Z. bei K. J. B. ir suinteresuoto asmens G. B. iš esmės kyla ginčas dėl įgytų daiktinių teisių į ginčo pastatą realizavimo, t. y. tiek pareiškėjai, tiek G. B., siekdami įgyti daiktines teises į ginčo pastatą, yra sudarę atitinkamus sandorius su likviduotos bendrovės buvusiais pajininkais – pareiškėjai A. Z. ir K. J. B. rašytinius susitarimus dėl pajų perleidimo (atsisakymo), o G. B. daiktinių teisių į pastatą perleidimo sutartis, kuriais kiekvienas iš jų ir įrodinėja savo turimas daiktines teises į ginčo pastatą.

27. Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).

28. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis).

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog 1998 m. likvidavus G. ŽŪB ir likvidacinei komisijai 1998 m. gegužės 26 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 82 bendrovės pajininkams už jų turėtus pajus paskirsčius bendrovei priklausiusį turtą – ginčo sandėlį, patvirtina, jog minėtas nekilnojamojo turto objektas turėjo savininkus (likviduotos bendrovės buvusius pajininkus) ir ši aplinkybė pareiškėjams buvo gerai žinoma. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų pozicija, jog jie ginčo pastatą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, tuo pačiu įrodinėjant, kad, siekiant įgyti daiktines teises į ginčo pastatą, jie su ginčo objekto savininkais yra sudarę rašytinius susitarimus dėl pajų perleidimo (atsisakymo), yra prieštaringa.

30. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai byloje teikia įrodinėjimo priemones, kad jie daiktines teises į ginčo pastatą įgijo sudarydami su buvusiais likviduotos bendrovės pajininkais rašytinius susitarimus dėl pajų perleidimo (atsisakymo), kurie, pareiškėjų vertinimu, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjai laikosi pozicijos, kad pajininkai, kuriems likviduojant bendrovę buvo perduotos turtinės teisės į pastatą, sudarę pajų perleidimo sutartis, neturėjo teisės sudaryti turtinių teisių perleidimo sutarčių su suinteresuotu asmeniu G. B..

31. Pažymėtina, kad jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas. Kita vertus, pareiškėjų įrodinėjama daiktinė teisė į ginčo pastatą yra kvestionuojama ir kito asmens – G. B., šiam teigiant, kad keturių daiktinių teisių perleidimo sutarčių, sudarytų su likviduotos bendrovės pajininkais (ar jų teisių perėmėjais), kurie jau buvo perleidę-atsisakę pajų pareiškėjų atžvilgiu, pagrindu, jis taip pat yra dalies ginčo pastato bendraturtis. Akivaizdu, kad tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad nuosavybės teises į statinį įgijo sandorių (kitu) pagrindu, kurių teisėtumas ar šių sandorių atsiradusių teisių vertinimas nėra šios bylos dalykas.

32. Apeliacinės instancijos teismas, esant nustatytoms aplinkybėms, sprendžia, kad byloje nėra nustatytos sąlygos taikyti įgyjamosios senaties institutą, t. y. pareiškėjams akivaizdžiai buvo žinoma aplinkybė, jog turtines teises į ginčo pastatą įgijo likviduotos bendrovės pajininkai, todėl siekdami į pastatą įgyti daiktines teises pareiškėjai sudarinėjo atitinkamus rašytinius susitarimus. Šiuo atveju pareiškėjų teisė į dalį ginčo pastato yra kvestionuojama kito asmens, sudariusio daiktinių teisių perleidimo sutartis. Byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės, ar dėl sudarytų susitarimų teisinių pasekmių, teisėtumo, pareiškėjai manydami, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jų teisės, susijusios su ginčo sandėliu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba.

33. Pareiškėjai nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažinti sąžiningais kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio daikto valdytojais ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jiems nuosavybės teisę į kitų asmenų nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti, nes tokio pareiškimo tenkinimas neatitinka CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį.

34. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmesdamas prašymą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1057-443/2018, panaikinimo, netinkamai aiškino ir taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-1057-443/2018, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo ir apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

35. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendus iš esmės – tenkinus suinteresuoto asmens G. B. prašymą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1057-443/2018, panaikinimo, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi byloje yra priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo yra atmetamas, suinteresuotas asmuo G. B. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

36. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad G. B. bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sudaro 37,50 Eur žyminis mokestis už prašymą dėl proceso atnaujinimo (el. b. t. 1, b. l. 125), 37,50 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria nebuvo atnaujintas procesas (el. b. t. 2, b. l. 36), 200,00 Eur atskirojo skundo parengimas (el. b. t. 2, b. l. 37) ir 150,00 Eur atsiliepimo į pareiškimą parengimas (el. b. t. 2, b. l. 141-142), t. y. iš viso 425,00 Eur. Tuo tarpu A. B. bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, sudaro 290,00 Eur atskirojo skundo parengimas (el. b. t. 3, b. l. 34-75). Iš viso byloje suinteresuotas asmuo turėjo 715,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios yra pagrįstos į bylą pateiktas rašytiniais įrodymais.

37. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), sprendžia, kad suinteresuoto asmens A. B. prašomos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteistinos iš pareiškėjų lygiomis dalimis.

38. Atsižvelgus į išdėstytą, iš pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. suinteresuoto asmens A. B. naudai lygiomis dalimis priteistina po 357,70 Eur (715,40/2) bylinėjimosi išlaidų, turėtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalimis).

39. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme sudarė 28,73, o apeliacinės instancijos teisme sudaro 12,97 Eur, iš viso 41,70 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai yra priteistinos iš pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. lygiomis dalimis, t. y. po 20,85 Eur (41,70/2).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – suinteresuoto asmens G. B. prašymą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1057-443/2018, panaikinimo tenkinti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-1057-443/2018, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. Z. ir K. J. B. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti.

Iš pareiškėjų A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis priteisti po 357,70 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Iš pareiškėjų A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai lygiomis dalimis priteisti po 20,85 Eur (dvidešimt eurų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.