- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2A-542-863/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04190-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dalminta“
- Atsakovas
- R. M. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) R. M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dalminta“ ieškinį atsakovei R. M. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dalminta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. M. S., prašydama priteisti iš atsakovės 2 600 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2022 m. kovo 7 d. sudarė sutartį dėl prekybos vykdymo turgavietėje Nr. 46 (toliau – ir sutartis), kuria ieškovė suteikė atsakovei teisę verstis prekyba ieškovės valdomoje turgavietės teritorijoje nurodytoje vietoje: prekybos paviljone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir paviljonas, prekybos paviljonas), kuris atsakovei priklauso nuosavybės teise, prekybai suteikiant 20 kv. m ploto, o atsakovė įsipareigojo už tai mokėti ieškovei nustatytą prekybos mokestį bei vykdyti kitus sutarties įsipareigojimus. Pagal sutarties 4.1 papunktį atsakovė įsipareigojo kiekvieną mėnesį ieškovei mokėti 165,28 Eur prekybos mokestį ir PVM 34,72 Eur; bendra prekybos mokesčio suma (mokestis ir PVM) 200 Eur. Prekybos mokestis mokamas už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 5 dienos (sutarties 4.2 papunktis). Ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras. Nepaisant ieškovės reikalavimų, atsakovė sutartinių pareigų neįvykdė ir 2 600 Eur skolos neapmokėjo, remdamasi nepagrįstais ir deklaratyviais atsikirtimais.
Atsiliepimas
2. Atsakovė R. M. S. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra prekybos paviljono, esančio ieškovės administruojamoje turgavietėje, savininkė. Šį prekybos paviljoną atsakovė įgijo ne savo valia, o paveldėjimo būdu ir pati per visą savo gyvenimą nėra užsiiminėjusi jokia su prekyba susijusia veikla. Pažymėjo, kad apie prekybos paviljono paveldėjimą atsakovė iš karto pranešė ir ieškovei, kuri nurodė, kad atsakovė, kaip nauja savininkė, turinti pasirašyti ieškovės nustatytos formos sutartį. Kartu atsakovei buvo paaiškinta, kad sutartis reikalinga tik formaliai, kadangi prekybos paviljonui esant išnuomotam ir pačiai atsakovei jokios prekybinės veiklos nevykdant, prekybos mokestį bei komunalinius mokesčius ieškovei mokės prekybos paviljono nuomininkas – prekybininkas. Tokiu būdu tarp ieškovės ir atsakovės 2022 m. kovo 7 d. buvo sudaryta sutartis, tačiau tiek prekybos mokestį, tiek komunalinius mokesčius, tenkančius prekybos paviljonui, ieškovei tiesiogiai mokėdavo tuometinė ilgametė nuomininkė ir prekybininkė L. M., kuri prekybos paviljoną buvo išsinuomojusi dar iki atsakovės tapimo jo savininke. 2023 m. spalio 31 d. prekybos paviljono nuomininkė L. M., apeliuodama į per didelius mokesčius ir sustojusią prekybą, nutarė nutraukti nuomos sutartį. Nuo 2023 m. spalio 31 d. iki šiol prekybos paviljonas stovi nenaudojamas ir jokia prekybos veikla jame nevykdoma, tačiau nepaisydama to, ieškovė kiekvieną mėnesį pradedant nuo 2023 m. lapkričio mėnesio, rašo ir siunčia atsakovei 200 Eur dydžio PVM sąskaitas faktūras, paskirtyje nurodydama arba „nuoma“, arba „prekybos turgavietėje mokestis“. Tuomet atsakovė per atstovą 2024 m. kovo 5 d. raštu kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kodėl tokį ieškovės elgesį laiko nesąžiningu ir neteisėtu, rašte taip pat buvo atkreiptas ieškovės dėmesys į tai, kad, pirma, sutartis sudaryta „dėl prekybos vykdymo turgavietėje“, o ne dėl kokio nors objekto nuomos, dėl ko nesuprantama, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu ieškovė rašanti PVM sąskaitas faktūras už nuomą; antra, sutartimi buvo susitarta tik dėl prekybos mokesčio mokėjimo, tačiau ir šis mokestis sutarties sąlygų prasme mokėtinas tik tokio asmens – prekiautojo, kuris turi teisę verstis prekyba turgavietėje ir faktiškai ja verčiasi; tuo tarpu atsakovė tokios veiklos niekuomet nevykdė ir iki šiol nevykdo, be to, nėra įregistravusi ir kokios nors individualios veiklos tokio pobūdžio veiklai vykdyti, dėl ko neegzistuoja pagrindas ir prekybos mokesčio skaičiavimui ir/ar mokėjimui; trečia, neįžvelgiama ekonominė logika, kadangi vidutinė Kauno Šilainių turgaus prekybos paviljono rinkos vertė ir kaina yra apie 2 000 Eur, kas yra mažiau nei sutartyje nurodytas prekybos mokestis, apskaičiuotas už vienerius veiklos vykdymo metus; ketvirta, atsakovė nuo 2023 m. spalio 31 d. nepertraukiamai deda visas nuo jos priklausančias pastangas jai priklausantį prekybos paviljoną parduoti arba išnuomoti. 2024 m. kovo 5 d. rašte ieškovės taip pat buvo paprašyta nerašyti ir nesiųsti atsakovei jokių PVM sąskaitų faktūrų, kol jokia prekyba atsakovei priklausančiame prekybos paviljone nebus pradėta vykdyti (naujo prekybos paviljono nuomininko, naujo savininko ar kito asmens), bei laikyti šį raštą atsakovės pranešimu apie atsisakymą pratęsti sutartį dar vieneriems metams. Ieškovė, gavusi minėtą atsakovės atstovo raštą, pasiūlė atsakovei išpirkti jos prekybos paviljoną už 2 000 Eur. Atsakydama į tokį ieškovės pasiūlymą, atsakovė per atstovą 2024 m. balandžio 11 d. raštu informavo ieškovę, kad atsakovė nesutinka parduoti ieškovei prekybos paviljono už tokią kainą. Įvertindama 2023 m. pabaigoje atliktą prekybos paviljono kapitalinį remontą, kainavusį apie 2 500 Eur bei iš esmės pagerinusį šio daikto kokybę, atsakovė išreiškė sutikimą parduoti ieškovei prekybos paviljoną už ne mažesnę nei 4 500 Eur kainą, kurios sumokėjimas, esant reikalui, galėtų būti išdėstytas laike. Netrukus po to su atsakove telefonu susisiekusi ieškovės vadybininkė R. J. pareiškė, kad atsakovės siūloma prekybos paviljono pardavimo kaina ieškovei esanti per didelė. Po to ieškovės ir atsakovės tarpusavio kontaktai iš esmės nutrūko, tačiau ieškovė, žinodama, kad prekybos paviljone jokia prekyba nevykdoma, bei neatsižvelgdama nei į atsakovės pastabas apie neteisėtai ir nesąžiningai iš jos reikalaujamą mokėti prekybos mokestį, nei apie jos 2024 m. kovo 5 d. rašte išreikštą valią nebepratęsti sutarties naujam vienerių metų laikotarpiui, ir toliau kiekvieną kalendorinį mėnesį rašė bei siuntė atsakovei 200 Eur dydžio PVM sąskaitas faktūras, kurių sukaupusi iki 2 600 Eur sumos, nusprendė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovės vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 2 600 Eur skolos priteisimo turėtų būti atmestas net 2 skirtingais pagrindais: pirma, pagal sutarties sąlygas pareigą mokėti prekybos mokestį turi tik prekiautojas, t. y. asmuo, kuris turi teisę verstis prekyba turgavietėje ir faktiškai ja verčiasi, tuo tarpu atsakovė tokios veiklos niekuomet nevykdė, nevykdo jos ir šiuo metu ir net neturi teisės to daryti; antra, sutartis nuo 2024 m. kovo mėn. yra pasibaigusi (nebepratęsta naujam laikotarpiui), dėl ko nevykdytina nei iš ieškovės, nei iš atsakovės pusės.
Šalies argumentai
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame su atsakovės pozicija nesutiko ir prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Akcentavo, kad atsakovė, būdama prekybos paviljono savininke ir sutarties šalis, nepaisant faktiško prekybos nevykdymo ar kitų subjektyvių aplinkybių, yra įpareigota vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sutartinių santykių tęstinumas, šalims jų tinkamai nenutraukus, suponuoja pareigą vykdyti sutartyje numatytas prievoles visa apimtimi. Atsakovės argumentai dėl paveldėjimo fakto, prekybos nevykdymo ar subjektyvaus mokesčio naštos vertinimo yra teisiškai nereikšmingi ir negali būti pagrindu atsisakyti vykdyti sutartį ar išvengti atsakomybės. Atsakovės pasirinkimas disponuoti jai priklausančiu paviljonu savo nuožiūra negali lemti ieškovės teisių pažeidimo ir sutarties sąlygų nevykdymo. Sutarties galiojimas pasibaigė 2025 m. kovo 7 d. Pagal sutarties 6.1 papunktį, sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja vienerius metus nuo jos pasirašymo. Visos prievolės pagal sutartį, kurios buvo neįvykdytos iki sutarties pabaigos, lieka galioti ta apimtimi, kokia jos buvo neįvykdytos. Praėjus vienerių metų laikotarpiui, sutartis laikoma pratęsta sekantiems vieneriems metams, jeigu šalys, likus 2 savaitėms iki sutarties pabaigos, nepareiškia viena kitai jokių pretenzijų, nepateikia jokių pasiūlymų dėl sutarties pakeitimo ar nesiima kitokių veiksmų, kuriuose yra išreikšta aiški valia nepratęsti sutarties sekantiems vieneriems metams. Sutartis laikoma pratęsta sekantiems vieneriems metams neribotą skaičių kartų. Anot ieškovės, atsakovė galėjo pranešti ieškovei apie sutarties pabaigą ne vėliau kaip 2024 m. vasario 21 d., tačiau atsakovė per nustatytą terminą jokių pretenzijų ieškovei nereiškė, nepateikė pasiūlymų dėl sutarties pakeitimo ir nesiėmė jokių kitų veiksmų, kuriais būtų aiškiai išreiškusi valią sutarties nepratęsti. Todėl, vadovaujantis sutarties 6.1 papunkčio nuostatomis, sutartis laikytina automatiškai pratęsta sekantiems vieneriems metams, ir iš jos kylantys šalių įsipareigojimai išliko galioti visa apimtimi. Ieškovės vertinimu, atsakovės teiginiai, kad sutartis buvo pasibaigusi 2024 m. kovo mėnesį, yra nepagrįsti ir prieštarauja aiškioms sutarties sąlygoms bei faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėjo, kad atsakovė nepasinaudojo sutarties 6.7 papunktyje numatyta teise nutraukti sutartį, todėl sutartis liko galioti dar vienerius metus. Kadangi atsakovė per sutartyje nustatytą terminą nepateikė ieškovei pranešimo apie ketinimą nepratęsti sutarties ir neįgyvendino teisės nutraukti sutartį pagal sutarties 6.7 papunkčio sąlygas, sutartis laikytina automatiškai pratęsta iki 2025 m. kovo 7 d. Atsakovė, žinodama apie galiojančią sutartį ir pareigą mokėti prekybos mokestį, metus laiko nesiėmė jokių veiksmų dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar jos nutraukimo, tuo pačiu sistemingai ignoruodama ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir vengdama vykdyti sutartyje nustatytas mokėjimo prievoles. Mano, kad atsakovė turi prievolę atsiskaityti su ieškove pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2025 m. vasario 3 d., nes šios sąskaitos buvo pateiktos galiojant šalių sutartiniams santykiams.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame palaikė savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Be kita ko nurodė, kad ieškovė naudojamame sutarties (su automatinio pratęsimo sąlyga) šablone savo kontrahentams yra nustačiusi 14 dienų terminą, nesusietą su jokiu sutarties pažeidimu, pranešti apie valią nebetęsti sutartinių santykių, leidžia spręsti, jog toks terminas ieškovei yra visiškai pakankamas tam, kad ji galėtų pilnai pasirengti tokios sutarties nutraukimui ir išvengti bet kokių galimų nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių atsiradimo. Šiuo atveju atsakovė, 2024 m. kovo 5 d. pranešdama ieškovei apie savo valią nebetęsti sutarties, formaliai praleido 14 dienų terminą, skaičiuojant iki 2024 m. kovo 7 d. datos, tačiau esminę reikšmę, kilus ginčui, turi ne formalus termino pažeidimas, o tai, ar toks pažeidimas realiai lėmė kitos sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, o taip pat, ar ji dėl tokio pažeidimo patyrė papildomų nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių. Tuo tarpu ieškovė nei ieškinyje, nei dublike nėra nurodžiusi, kokios papildomos neigiamos pasekmės jai kilo dėl to, jog atsakovės pranešimas buvo pateiktas ne 2024 m. vasario 21 d., o 2024 m. kovo 5 d., ir kas, jos nuomone, būtų pasikeitę, jei atsakovė apie savo valią nebetęsti sutarties būtų formaliai pranešusi kad ir 2024 m. vasario 21 d. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sutarties 6.7 papunktyje yra nustatyta abiejų šalių teisė (vėlgi nesusieta su jokiu sutarties pažeidimu) vienašališkai nutraukti sutartį pranešant apie tai kitai šaliai prieš 2 mėnesius. Todėl ieškovės vertinimas, kad atsakovės 2024 m. kovo 5 d. pranešimas apie sutarties nepratęsimą tariamai nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir kad sutartis toliau galiojo dar daugiau nei vienerius metus, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu dar ir sutarties 6.7 papunkčio prasme. Akivaizdu, kad ieškovė 14 dienų termino praleidimą panaudojo tik kaip formalų pretekstą toliau prievarta tęsti sutartinius santykius ir tokiu būdu piktnaudžiavo ir iki šiol piktnaudžiauja savo teisėmis.
5. Ieškovės atstovai teisme palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį patenkinti.
Atsiliepimas
6. Atsakovė teismo posėdyje be kita ko nurodė, kad jai nevykdant prekybos turgavietėje, nekyla pareiga mokėti ieškovei mokestį, dėl kurio šalys susitarė sudarydamos 2022 m. kovo 7 d. sutartį. Patvirtino, kad jai priklausantis paviljonas iki šiol tebestovi ieškovės valdomoje turgavietėje. Jos atstovas nurodė, kad atsakovės valia nepratęsti sutarties yra tinkamai išreikšta 2024 m. kovo 5 d. pranešimu, išsiųstu ieškovei elektroniniu laišku.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovės UAB „Dalminta“ ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovės R. M. S. 800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. vasario 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš ieškovės atsakovei 173,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas, įvertinęs šalių sutarties nuostatas, sprendė, jog tai, kad atsakovė nevykdo prekybos, neatleidžia jos nuo pareigos, galiojant sutarčiai, laikant paviljoną ieškovės teritorijoje, mokėti ieškovei mokestį, dėl kurio šalys susitarė sutartimi. Sutartimi atsakovei buvo suteikta teisė prekiauti ieškovės teritorijoje, bet ne pareiga. Atsakovė neatliko jokių veiksmų (raštu neinformavo ieškovės, neišsivežė paviljono) sutarties 6.1 papunktyje numatytu terminu (prieš dvi savaites), kurie suteiktų pagrindą spręsti, kad sutarties atsakovė nebetęs sekantiems metams, todėl nepagrįstas jos tvirtinimas, kad šalių sudaryta sutartis yra pasibaigusi 2024 m. kovo mėnesį. Dėl sutarties nutraukimo teismas vertino, kad nors atsakovės atstovo 2024 m. kovo 5 d. rašte nėra nurodyta, kad sutartis nutraukiama, tačiau iš jos turinio galima spręsti, kad atsakovė siekia sutartį nutraukti. Teismas sprendė, kad atsakovei pateikus pranešimą dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo 2024 m. kovo 5 d., sutartis laikoma nutraukta šalių sutartu terminu, t. y. po 2 mėnesių – nuo 2024 m. gegužės 6 d. Teismas nustatęs, kad atsakovė nemokėjo sutartimi sulygto mokesčio nuo 2024 m. vasario mėnesio, atsakovė įrodymų patvirtinančių mokesčio sumokėjimą už 2024 m. vasario ir vėlesnius mėnesius nepateikė, sprendė, kad atsakovei tenka pareiga šį mokestį iki sutarties nutraukimo sumokėti, t. y. už 2024 m. vasario – gegužės mėnesius, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 800 Eur skolą. Taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad ieškinį patenkinus iš dalies ieškovei iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis, paskaičiuotas nuo priteistos sumos, t. y. 18 Eur. Teismas vertino, kad patirtos šalių atstovavimo išlaidos yra tinkamai pagrįstos, apmokėtos, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei atlyginamos atstovavimo išlaidos, proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 30,77 procentų, kas sudaro 646,90 Eur, atsakovei – proporcingos atmestai ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 69,23 procentų jos turėtų atstovavimo išlaidų, kas sudaro 838,10 Eur, o atlikus priteistinų bylinėjimosi išlaidų užskaitymą, iš atsakovei priteistinų atstovavimo išlaidų atėmus ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas, iš viso atsakovei iš ieškovės priteisiama 173,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė R. M. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimą dalyje dėl 400 Eur dydžio prekybos mokesčio skolos už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius priteisimo panaikinti ir šioje bylos dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Dalminta“ ieškinį atsakovei dėl 400 Eur dydžio prekybos mokesčio skolos už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius priteisimo atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.
9.1. Nesutikdama su teismo pozicija dėl priteistos skolos už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius, pažymi, jog teismo išvados neatitinka tikrovės, kadangi sutartis tarp šalių iš tikrųjų buvo sudaryta (pasirašyta) ne 2022 m. kovo 7 d., o 2022 m. kovo 30 d., dėl ko atsakovė 2024 m. kovo 5 d. raštu pranešdama ieškovei apie savo valią nebepratęsti sutarties dar vieneriems metams, nepraleido sutarties 6.1 papunktyje nustatyto 2 savaičių (išankstinio pranešimo) termino ir sutarties galiojimas vėliausiai nuo 2024 m. kovo 31 d. pasibaigė (nutrūko) būtent sutarties 6.1 papunktyje įtvirtintu pagrindu. Nurodo, kad prie šio apeliacinio skundo pridedamas 2022 m. kovo 23 d. – 2022 m. kovo 31 d. laikotarpio šalių susirašinėjimas el. paštu aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad sutarties pasirašymas tarp šalių buvo numatytas tik 2022 m. kovo 30 d. ir būtent šią dieną aptariama sutartis tarp šalių ir buvo realiai pasirašyta. Šios bylos kontekste tai be kita ko reiškia ir patvirtina, kad sutarties 6.1 papunkčio prasme ši sutartis įsigaliojo tik nuo 2022 m. kovo 30 d. Ieškovė, parengtame sutarties projekte nurodžiusi neteisingą jos sudarymo (pasirašymo) datą, šia aplinkybe nesąžiningai pasinaudojo šioje byloje, teigdama ir įrodinėdama, kad atsakovė, apie savo valią nebetęsti sutarties pranešdama 2024 m. kovo 5 d., tariamai praleido sutarties 6.1 papunktyje nurodytą 2 savaičių išankstinio informavimo terminą, dėl ko ši sutartis neva prasitęsė dar vieneriems metams ir atsakovei neva atsirado pareiga šią sutartį dar vienerius metus vykdyti. Todėl, atsakovės vertinimu, sutarčiai nuo 2024 m. kovo 31 d. pasibaigus, iš atsakovės buvo neteisėtai ir nepagrįstai priteista tariama atsakovės 400 Eur dydžio prekybos mokesčio skola už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius.
9.2. Atsakovė įžvelgia ir teismo išvadų prieštaringumą, kadangi, atsakovės vertinimu, teismui nusprendus, kad sutartis pasibaigė (nutrūko) nuo 2024 m. gegužės 6 d. (kas dėl nurodytos priežasties neatitinka tikrovės), prekybos mokesčio įsiskolinimas galėjo būti apskaičiuotas ir priteistas tik už pirmąsias penkias 2024 m. gegužės mėnesio dienas, bet ne už visą šį kalendorinį mėnesį. Mano, kad tokia teismo pozicija prieštarauja sutarties sąlygoms, pagal kurias 200 Eur dydžio prekybos mokestis yra skaičiuojamas ne už penkias kalendorines dienas, o už visą kalendorinį mėnesį (sutarties 4.1 papunktis), bei prekybos mokestis mokamas už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio penktos dienos (sutarties 4.2 papunktis). Penkių dienų terminas sutarties nuostatų prasme yra numatytas prekybos mokesčiui už einamąjį mėnesį sumokėti bei negali būti pagrindu šiam mokesčiui skaičiuoti ir mokėti dar ir už tą laikotarpį, kai sutartis yra pasibaigusi. Vertina, kad tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tolimesnio sutarties vykdymo. Anot atsakovės, nurodyta pirmosios instancijos teismo klaida lėmė tai, kad 167,70 Eur suma iš atsakovės buvo neteisėtai ir nepagrįstai priteista už laikotarpį, kuomet sutartis pagal paties šio teismo išvadas jau nebegaliojo.
9.3. Atsakovė taip pat prašo prijungti prie bylos 2022 m. kovo 23 d. – 2022 m. kovo 31 d. laikotarpio šalių tarpusavio susirašinėjimo el. paštu duomenis. Nurodo, kad šiuos duomenis atsakovei pavyko rasti tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Šie duomenys liudija, kad šalių susitikimas dėl sutarties pasirašymo buvo iš anksto suplanuotas 2022 m. kovo 30 d. bei buvo suderintas su viename iš Kauno notarų biurų tą dieną suplanuotu antrojo atsakovės paveldėto prekybos paviljono pirkimo–pardavimo sandoriu, kuriam buvo reikalinga ieškovės pažyma. Būtent dėl šios priežasties atsakovė, 2022 m. kovo 30 d. atvykusi iš Vilniaus į Kauną dėl Kauno notarų biure tą dieną suplanuoto kito prekybos paviljono pirkimo–pardavimo sandorio, prieš šį sandorį užsuko pas ieškovę, pasiėmė iš jos reikalingą pažymą bei tuo pačiu pasirašė sutartį. Akcentuoja, kad šie duomenys paneigia teismo sprendimo išvadą dėl sutarties sudarymo datos. Šie duomenys taip pat liudija, jog ieškovei iki 2022 m. kovo 23 d. net nebuvo žinoma, kad atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir kad atsakovė jo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į du prekybos paviljonus, el. susirašinėjime įvardijamus Nr. 5/4 ir Nr. 5/3. Šie duomenys taip pat paneigia sprendimo išvadą, kad atsakovė, 2024 m. kovo 5 d. raštu pranešdama ieškovei apie savo valią nebepratęsti sutarties dar vieneriems metams, tariamai praleido sutarties 6.1 papunktyje nustatytą 2 savaičių (išankstinio pranešimo) terminą ir kad dėl šios priežasties sutarties galiojimas tariamai negalėjo pasibaigti sutarties 6.1 papunktyje įtvirtintu pagrindu. Abi aukščiau nurodytos išvados lėmė iš dalies neteisingą šios bylos išsprendimą, dėl 400 Eur dydžio prekybos mokesčio skolos už 2024 m. balandžio–gegužės mėnesius priteisimo. Pažymi, kad prašomi priimti nauji duomenys yra nedidelės apimties, dėl ko jų priėmimas niekaip neužvilkins šios bylos nagrinėjimo, o ieškovė turės galimybę dėl jų pasisakyti savo atsiliepime į apeliacinį skundą. Be to, šie duomenys ieškovei ir taip jau yra žinomi, kadangi prašomas priimti tarpusavio susirašinėjimas vyko su pačia ieškove. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė, būdama savo sudaromus sandorius turinčiu registruoti juridiniu asmeniu, bei neatskleisdama pirmosios instancijos teismui, kad sutartis tarp šalių iš tikrųjų buvo pasirašyta ne šios sutarties pradžioje ieškovės vienašališkai įrašytą dieną, o 2022 m. kovo 30 d., elgėsi nesąžiningai bei suklaidino pirmosios instancijos teismą, dėl ko atsakovės naujai pateikiamų duomenų nepriėmimo ir neįvertinimo atveju ieškovė gautų nepagrįstą naudą iš savo nesąžiningų veiksmų.
Atsiliepimas
10. Ieškovė UAB „Dalminta“ atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.
10.1. Nurodo, kad bylą nagrinėjant teisme atsakovė neginčijo nei sutarties sudarymo dienos, nei sutarties 6.1 papunktyje numatymo termino praleidimo. Atvirkščiai, atsakovės teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma (pripažįstama), kad sutarties 6.1 papunktyje numatytas išankstinio pranešimo terminas atsakovės buvo praleistas, o sutartis buvo sudaryta ne 2022 m. kovo 30 d., o 2022 m. kovo 7 d. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu ne tik kad neginčijo sutarties sudarymo dienos, bet ir pripažino, jog atsakovė praleido sutartyje numatytą pranešimo pateikimo terminą. Pažymi, kad visi atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra nauji ir prieštarauja pačios atsakovės pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turiniui.
10.2. Atkreipdama dėmesį į apeliacinio proceso ypatumus, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą gali vertinti tik apeliaciniame skunde konkrečiai nurodytus argumentus ir aplinkybes, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde negali remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad visas atsakovės apeliacinis skundas yra išimtinai grindžiamas naujomis, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtomis ir pačios atsakovės ankstesnių procesinių dokumentų turiniui prieštaraujančiomis aplinkybėmis, toks skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl vien dėl šios priežasties apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
10.3. Mano, kad teismas sprendime teisingai apskaičiavo ir priteisė iš atsakovės ieškovei 800 Eur skolą. Pažymi, kad atsakovės pateikti elektroniniai susirašinėjimai nepaneigia ir negali paneigti sutartyje aiškiai įtvirtintos šalių valios sutartinius santykius pradėti būtent nuo sutarties tekste nurodytos 2022 m. kovo 7 d. datos. Nurodo, jog pagal sutarties 4.2 papunktį, prekybos mokestis mokamas už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 5 dienos. Laiko, jog atsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo sudaryta 2022 m. kovo 7 d. ir nutraukta 2024 m. gegužės 6 d., bei tai, jog atsakovė nuo 2024 m. vasario 1 d. nemokėjo ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų, įskaitant mokėjimus už 2024 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius, atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovei 800 Eur.
10.4. Ieškovės vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turėjo šiuos susirašinėjimus dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jų nepateikimą lėmė jos pačios pasirinkimas, apeliaciniame skunde remiamasi naujomis ir pirmoje instancijoje neįrodinėtomis aplinkybėmis, o pateikiami dokumentai prieštarauja pačios atsakovės ankstesnei procesinei pozicijai. Mano, kad tai prieštarautų CPK 306 straipsnio 2 daliai, CPK 314 straipsniui, kasacinio teismo praktikai, kuri draudžia sudaryti galimybes šalims piktnaudžiauti procesu ir teikti dokumentus tik po nepalankaus sprendimo priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, dalies dėl 400 Eur priteistos skolos dydžio, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
14. Pirmiausia išspręstinas klausimas dėl naujų įrodymų prijungimo. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo prijungti prie bylos 2022 m. kovo 23 d. – 2022 m. kovo 31 d. laikotarpio šalių tarpusavio susirašinėjimo el. paštu duomenis, kurie, anot atsakovės, paneigia ginčijamo sprendimo išvadą dėl sutarties sudarymo datos, būtent patvirtina, kad faktiškai sutartis buvo sudaryta ne 2022 m. kovo 7 d., o 2022 m. kovo 30 d., kas atitinkamai, anot atsakovės, paneigia ir teismo išvadą dėl neva praleisto termino pranešti ieškovei apie savo valią nebepratęsti sutarties, kas lėmė iš dalies neteisingą šios bylos išsprendimą dėl 400 Eur dydžio prekybos mokesčio skolos už 2024 m. balandžio–gegužės mėnesius priteisimo. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad siekiant šiais įrodymais, kuriuos atsakovė turėjo (anot atsakovės, juos rasti neva pavyko tik po teismo sprendimo priėmimo), remtis šalių ginče, tai negalėjo būti padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, juo labiau, kai bylos nagrinėjimo metu atsakovė net nekėlė klausimo dėl sutarties sudarymo datos ir jos reikšmės bylos dalyko kontekste, nors apie susitikimo su ieškovės atstove aplinkybes dar ir pati kalbėjo teismo posėdyje. Atsižvelgiant į paminėtą, naujus įrodymus atsisakytina priimti.
15. Bylos duomenimis, 2022 m. kovo 7 d. sutartimi dėl prekybos vykdymo turgavietėje Nr. 46 (anksčiau ir toliau – sutartis) ieškovė, sutartyje įvardinta kaip turgavietės administratorius, įsipareigojo sudaryti sąlygas atsakovei, sutartyje įvardintai kaip prekiautojai, verstis prekyba turgavietės teritorijoje nurodytoje vietoje: prekybos paviljone, prekiautojai priklausančiame nuosavybės teise, prekybai suteikiant 20 kv. m ploto, o prekiautoja įsipareigojo už tai mokėti turgavietės administratoriui nustatytą prekybos mokestį bei vykdyti kitus sutarties įsipareigojimus. Sutartimi šalys susitarė dėl 200 Eur (įskaitant PVM) dydžio prekybos mokesčio, mokamo už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 5 dienos (sutarties 4.1, 4.2 papunkčiai). Šalys taip pat susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja vienerius metus nuo jos pasirašymo, o praėjus vienerių metų laikotarpiui sutartis laikoma pratęsta sekantiems vieneriems metams, jeigu šalys, likus dviem savaitėms iki sutarties pabaigos, nepareiškia viena kitai jokių pretenzijų, nepateikia jokių pasiūlymų dėl sutarties pakeitimo ar nesiima kitokių veiksmų, kuriuose yra išreikšta aiški valia nepratęsti sutarties sekantiems vieneriems metams (sutarties 6.1 papunktis). Šalys be kita ko susitarė, kad kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį, nepasibaigus jos galiojimo laikui, kitą šalį apie tai raštu įspėjusi prieš du mėnesius (sutarties 6.7 papunktis). Atsakovės pateiktais duomenimis, jai nuosavybės teise priklausantį paviljoną iki 2023 m. spalio 31 d. buvo išsinuomojęs kitas asmuo, mokėjęs ieškovei ir prekybos mokestį, tačiau nuo 2023 m. lapkričio mėnesio sąskaitos buvo siunčiamos atsakovei, su kuo nesutikdama, atsakovė 2024 m. kovo 5 d. raštu kreipėsi į ieškovę, akcentuodama, kad pati jokios prekybos veiklos nevykdo, prašydama jai nuo 2023 m. lapkričio mėnesio išrašytas PVM sąskaitas faktūras panaikinti, grąžinti 600 Eur, nesiųsti jai jokių sąskaitų, kol jokia prekyba atsakovei priklausančiame paviljone nebus pradėta vykdyti, be kita ko, prašydama šį raštą laikyti pranešimu apie atsisakymą pratęsti sutartį dar vieneriems metams.
16. Ieškovei vertinant, kad atsakovė neapmokėjo jai nuo 2024 m. vasario 1 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, už 13 mėnesių, ir liko skolinga 2 600 Eur, ir dėl to jai kreipusis į teismą, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus laikė pagrįstais tik iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 800 Eur skolą dėl nesumokėto sutartimi sulygto mokesčio už 2024 m. vasario–gegužės mėnesius. Apeliantė su tokiu vertinimu, dalyje dėl priteistos 400 Eur skolos už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius nesutinka, keldama klausimą dėl neteisingai nustatytos sutarties sudarymo datos (2022 m. kovo 30 d., o ne 2022 m. kovo 7 d.), kas, anot apeliantės, sąlygojo ir neteisingą išvadą dėl sutartinių santykių pabaigos, kadangi tokiu atveju 2024 m. kovo 5 d. pranešimo dėl sutarties netęsimo terminas nebuvo praleistas, dėl ko, sutarčiai faktiškai pasibaigus 2024 m. kovo 31 d., neva nepagrįstai buvo priteista ir 400 Eur prekybos mokesčio skola už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius.
17. Aptariamu atveju apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismo nustatytos šalių sutarties datos teisingumo, apeliantei savo poziciją grindžiant pateiktais naujais įrodymais, tačiau, kaip jau minėta, šie įrodymai byloje nėra priimti. Be to, pažymėtina, kad pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šios teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Taigi, šiuo atveju, atsisakęs priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertina ir apeliantės naujai keliamo minėto klausimo dėl sutarties datos teisingumo ir šio aspekto reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste, kas nebuvo kvestionuojama ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, kur, atkreiptinas dėmesys, bylos nagrinėjimas, skaičiuojant vien nuo ieškinio pateikimo, truko daugiau nei pusę metų, bylos nagrinėjimui, šalims turint kvalifikuotus atstovus, buvo ruošiamasi paruošiamųjų dokumentų būdu, ir šalims buvo sudarytos visos galimybės savo pozicijai suformuluoti ir pagrįsti. Kita vertus, nepaisant nurodyto, net ir nevertinant minėtų atsakovės akcentuotų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas visgi kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją dėl šalių sutartinių santykių pabaigos pagrindo ir datos.
18. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, teismas, konstatavęs, kad šalių sudaryta sutartis nenuginčyta, nepripažinta negaliojančia ar neteisėta, dėl ko abi sutarties šalys privalo tinkamai vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, vertino, jog atsakovė neatliko jokių veiksmų (raštu neinformavo ieškovės, neišsivežė paviljono) sutarties 6.1 papunktyje numatytu terminu (prieš dvi savaites), kurie suteiktų pagrindą spręsti, kad sutarties atsakovė nebetęs sekantiems metams, todėl teismas laikė nepagrįstu atsakovės tvirtinimą, kad šalių sudaryta sutartis yra pasibaigusi 2024 m. kovo mėnesį. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju rėmėsi sutarties 6.7 papunkčio nuostata, numatančia, kad kiekviena šalis gali nutraukti sutartį be jokios priežasties, apie tai kitą šalį raštu įspėjus prieš du mėnesius, ir iš atsakovės minėto 2024 m. kovo 5 d. rašto turinio nustatęs, kad atsakovė siekia sutartį nutraukti, sutartį laikė nutraukta po 2 mėnesių (nuo 2024 m. gegužės 6 d.), dėl ko, byloje taip pat nustatęs, kad atsakovė nemokėjo sutartimi sulygto mokesčio nuo 2024 m. vasario mėnesio, už 2024 m. vasario–gegužės mėnesius priteisė iš jos ieškovei 800 Eur skolą, iš kurios būtent 400 Eur sumą, priteistą už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius, kaip minėta, ginčija apeliantė.
19. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju sutartimi šalys susitarė, jog sutartis galioja vienerius metus nuo jos pasirašymo, o praėjus vienerių metų laikotarpiui sutartis laikoma pratęsta sekantiems vieneriems metams, jeigu šalys, likus dviem savaitėms iki sutarties pabaigos, nepareiškia viena kitai jokių pretenzijų, nepateikia jokių pasiūlymų dėl sutarties pakeitimo ar nesiima kitokių veiksmų, kuriuose yra išreikšta aiški valia nepratęsti sutarties sekantiems vieneriems metams (sutarties 6.1 papunktis). Aptariamu atveju, atsakovė 2024 m. kovo 5 d. rašte be kita ko nurodė, kad prašo šį raštą laikyti pranešimu apie atsisakymą pratęsti šalių sutartį dar vieneriems metams. Taigi, minėtame rašte buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta atsakovės pozicija dėl sutarties tolesnio nepratęsimo, todėl šiame kontekste kritiškai vertintina pirmosios instancijos teismo pozicija apie minėtu būdu neva išreikštą atsakovės siekį sutartį nutraukti. Kita vertus, nors atsakovė ir išreiškė valią netęsti sutartinių santykių su ieškove, pastebėtina, ko bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu iš esmės neneigė ir pati atsakovė, kad minėtas 2024 m. kovo 5 d. pranešimas nebuvo pateiktas laiku, kaip tai numatyta sutarties 6.1 papunktyje. Pažymėtina, kad aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018). Įvertinus byloje pateiktus duomenis, be kita ko atsakovės argumentus dėl ketinimų netęsti sutartinių santykių, atkreiptinas dėmesys, kad paminėtas 2024 m. kovo 5 d. pranešimas ieškovei buvo pateiktas iki sutartyje numatyto jos vienerių metų galiojimo termino (neskaitant pratęsimų) pabaigos. Kaip matyti iš bylos duomenų, gavusi minėtą pranešimą, ieškovė į atsakovės išreikštą valią dėl sutartinių santykių netęsimo nereagavo, toliau dar beveik metus laiko teikdama jai apmokėjimui sąskaitas pagal sutartį. Be to, iš turimų duomenų apie šalių sutartinius santykius, atsižvelgiant į paminėtos sutarties 6.1 papunkčio nuostatos lingvistinę reikšmę, kai pranešimui apie sutarties tolesnį netęsimą pakankamu laikomas tik dviejų savaičių terminas, spręstina, kad šiuo atveju aptariamo pranešimo pateikimas tokiu terminu nesudarė ieškovei esminės reikšmės, byloje be kita ko nesant jokių objektyvių duomenų, kad aptariamo pranešimo pateikimas 2024 m. kovo 5 d. realiai lėmė sutarties šalies (ieškovės) civilinių teisių pažeidimą, ji dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (ieškovė tokių reikalavimų byloje nereiškė ir tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisingumo, sąžiningumo principus, laikytina, kad šiuo atveju ginčo šalių sutartiniai santykiai pasibaigė 2024 m. kovo 7 d., atsakovei prieš tai išreiškus savo valią sutartinių santykių toliau netęsti. Įvertinus paminėtas aplinkybes, šalių sutartiniams santykiams pasibaigus, spręstina, kad atsakovei neturėjo būti priteista prekybos mokesčio skola už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius, todėl šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Tokiu būdu, atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, atsakovės apeliacinis skundas dėl 400 Eur prekybos mokesčio už 2024 m. balandžio ir gegužės mėnesius skolos nepagrįsto priteisimo iš esmės tenkintinas.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
21. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia iš dalies (dalyje dėl priteistos skolos dydžio) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
22. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
23. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
24. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (ieškovė patyrė 2 161,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 1 210,61 Eur bylinėjimosi išlaidų). Aptariamu atveju, įvertinus tai, kad buvo patenkinta 15,38 procentai ieškinio reikalavimų (400 x 100/2 600), ieškovei iš atsakovės priteistina 332,42 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje suma (15,38 x 2 161,38/100), atsakovei – 1 024,42 Eur bylinėjimosi išlaidų (84,62 x 1 210,61/100), o atlikus priteistinų sumų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 692 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
25. Apeliantė taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinės instancijos teisme pateikė 575,36 Eur patirtas išlaidas už apeliacinio skundo parengimą bei 23 Eur žyminio mokesčio apmokėjimą aptvirtinančius įrodymus. Apeliacinį skundą iš esmės patenkinus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovės patirtos išlaidos už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatytų bylinėjimosi išlaidų dėl apeliacinio skundo parengimo dydžių, iš ieškovės atsakovei priteisiama jos apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, iš viso – 598,36 Eur.
26. Apeliacinį skundą iš esmės patenkinus, ieškovei jos apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Atsakovės R. M. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimą dalyje dėl priteistos skolos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės R. M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dalminta“, juridinio asmens kodas 134811879, 400 Eur (keturių šimtų eurų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2025 m. vasario 14 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dalminta“ atsakovei R. M. S. 692 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų“.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei R. M. S. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dalminta“ 598,36 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus ir 36 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.