Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimo, kuriuo jis, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 34 straipsnio 5 dalį, nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK), galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 85 straipsnio 6 dalį 200 (dviejų šimtų) eurų dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimu L. G., pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 34 straipsnio 5 dalį, buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 85 straipsnio 6 dalį 200 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu 1 metams. Teismas nustatė, kad 2016 m. spalio 13 d. 20.30 val. (duomenys neskelbtini), gyvosios gamtos apsaugos reido metu sustabdytas automobilis „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) žalios spalvos, su priekaba, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos. Automobilio priekaboje buvo gabenamas sumedžiotas suaugęs stirninas. Į stirnino dešinę ausį buvo įverta specialios paskirties plomba, tačiau neperkišta per metalinį specialios paskirties plombos užraktą. Prie specialios paskirties plombos užrakto (prie žymos Insert) buvo pritvirtinta raudonos spalvos izoliacinė medžiaga. Automobilį su priekaba vairavo jo savininkas L. G.. Patikrinimo metu nustatyta, kad G. medžioklės ploto vienete L. G. vadovavo medžioklei tykojant. Medžioklės metu L. G. turėjo graižtvinį šautuvą (duomenys neskelbtini), 308 Winchester, Nr. (duomenys neskelbtini). Jo vardu 2016 m. spalio 10 d. buvo išduotas medžioklės lapas Nr. 66. Medžioklėje dalyvavo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Automobilio sustabdymo vietoje medžioklės vadovas L. G. ir medžiotojas S. K. paaiškino, kad stirniną sumedžiojo S. K.. Medžioklės lape pažymėta, kad stirniną sumedžiojo L. G.. Vadovaujantis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių IV skyriaus 22 punktu laikytina, kad: „gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai“.Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui nubaustasis L. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą ir administracinę teiseną nutraukti.Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Medžioklės taisyklių nuostatas, susijusias su žvėries sumedžiojimo teisėtumu, ir nepagrįstai sumedžiojimo vietą tapatino su žvėries kritimo vieta ir iš to kėlė pareigą pažymėti gyvūną licencija jo kritimo vietoje, be to, neteisingai aiškino žvėries gabenimo sąvoką. Apeliantas pažymėti, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog medžioklė vyko teisėtai, bet buvo padaryti gabenimo tvarkos pažeidimai - buvo pervežamas sumedžiotas gyvūnas į dorojimo vietą netinkamai pažymėtas licencija.Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu byloje Nr. 2AT-76-696/2016 dėl ATPK 85 straipsnio taikymo, teigia, kad nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl tų pačių teisės normomis įtvirtintų teisinių taisyklių, kurios turėtų būti taikomos ir jo nagrinėjamoje byloje. Vadovaudamasis šia nutartimi, nubaustasis jo atžvilgiu išnagrinėtą bylą ir nurodytą LAT išnagrinėtą bylą laiko analogiškomis teisės aiškinimo prasme ir tvirtina, kad ši LAT byla turi precedento galią jo byloje, todėl, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodyta nutartimi. Nubaustojo tvirtinimu, jo padarytas Medžioklės taisyklių 22 punkto pažeidimas, kai netinkamai buvo pažymėtas S. K. sumedžiotas stirninas specialios paskirties licencija, turėjo būti perkvalifikuotas į Administracinių teisės pažeidimų kodekso 85 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad sumedžiotas stirninas nebuvo išgabentas iš G. medžioklės ploto, o tik buvo pervežamas iš sumedžiojimo vietos į dorojimo vietą, todėl, pasak apelianto, vadovaujantis Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos Medžioklės taisyklių 22 punkto išaiškinimu, galima teigti, kad sumedžiotas gyvūnas buvo neišvežtas iš sumedžiojimo vietos ir sumedžioto gyvūno gabenimu neturėtų būti laikomas formalus žvėries įkrovimas į transporto priemonę ar transportavimas medžioklės ploto vieneto ribose. Be to, nurodo, kad gabenimo sampratos Medžioklės taisyklės nepateikia, todėl neaišku, ar transportavimas medžioklės ploto vienete laikomas žvėries gabenimu. Apelianto teigimu, liudytojų A. G. ir V. G. parodymai apie tai, kad licencija iššoko pati tik A. G. prisilietus prie jos ir, kad licencija dar buvo apvyniota aliuminio viela, yra šališki ir prieštaringi, todėl jais negalima vadovautis besąlygiškai. Nurodo, kad licencijos dirželis negalėjo iššokti pats, nes nubaustasis jį perkišo per užrakto skylutę ir ant galo užvyniojo izoliaciją, kad neišsitrauktų, todėl, norint ištraukti dirželį, reikėjo panaudoti jėgą. Pasak apelianto, aliuminio viela licencijos speciali plomba nebuvo apvyniota. Taip pat nurodo, kad protokolas yra surašytas netinkamai, dėl ko buvo pažeistos jo teisės. Pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokole jam nebuvo inkriminuotas Medžioklės taisyklių 23 punktas, todėl teismas nutarime šiuo punktu negalėjo remtis. Be to, teigia ir tai, kad Medžioklės taisyklių 58.2 punkte numatyti draudimai jam taip pat nebuvo inkriminuoti, todėl teismo išvada, kad jis pažeidė Medžioklės taisyklių reikalavimus, yra nepagrįsta. Pasak apelianto, protokolas yra surašytas su esminiais trūkumais, kas trukdo nustatyti tikslaus kaltinimo turinį ir konkrečiais veiksmais ir kokius konkrečius Medžioklės taisyklių punktus jis pažeidė. Teigia, kad jam surašytame protokole neįvardinti Medžioklės taisyklių 22, 23 punktų reikalavimai, o jis buvo nubaustas už šių punktų reikalavimų nevykdymą, dėl kol buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas. Apelianto tvirtinimu, pažeidėjui inkriminuojami kitų norminių aktų pažeidimai, apibrėžiantys kaltinimo ribas, turi būti įrodinėjami, o Institucija šios pareigos proceso metu nevykdė.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo neaktyvus, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nesiėmė reikiamų priemonių prieštaravimams pašalinti, pažeidė jo teisę į gynybą, buvo šališkas, nes priimdamas nutarimą vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis, ir padarė išvadą, jog jis neįvėrė licencijos dirželio pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus.Taip pat teigia, kad teismas neteisingai išsprendė daiktinių įrodymų klausimą, nes spręsdamas klausimą dėl ginklo ir šaudmenų konfiskavimo, motyvavo, jog nuobaudos tikslai bus pasiekti atimant teisę medžioti, todėl amunicija nekonfiskuotina. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas pažymi, kad pagal ANK 29 straipsnio 2 dalį konfiskuojami gali būti tik pažeidimo padarymo įrankiai ar priemonės, o jo šautuvas ir šoviniai negali būti laikomi pažeidimo padarymo įrankiais ar priemonėmis, nes jis juos medžioklėje turėjo teisėtai, o stirniną sumedžiojo S. K.. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Institucijos) įgaliotas atstovas prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad L. G. kaltė yra pilnai įrodyta. Pažymi, kad įvykio vietoje nustatyta, jog į sumedžioto suaugusio licencijuojamo gyvūno ausį buvo įverta specialios paskirties plomba, tačiau ji nebuvo perkišta per metalinį specialiosios paskirties plombos užraktą, be to, prie specialios paskirties plombos užrakto (prie žymos ,,Insert“) buvo pritvirtinta raudonos spalvos izoliacinė medžiaga, sumedžiotas gyvūnas buvo pakrautas į automobilio priekabą ir L. G. kartu S. K. sumedžiotą gyvūną gabeno. Atkreipia dėmesį, kad pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 ir 23 punktus, tiek medžiotojui, sumedžiojusiam gyvūną, tiek medžioklės vadovui kyla pareiga teisingai užpildyti medžioklės lapą ir teisingai pažymėti sumedžiotą licencijuojamą gyvūną specialios paskirties plomba. Nurodo, kad L. G. medžioja labai ilgą laiką ir privalo žinoti medžioklės taisyklių reikalavimus, todėl privalėjo pasirūpinti, kad sumedžiotas gyvūnas būtų laiku ir tinkamai pažymėtas, kaip to reikalauja Medžioklės taisyklės. L. G., žinodamas, kad licencija uždėta netinkamai, negalėjo gabenti gyvūno. Atsiliepime teigiama, jog Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu nutarimu L. G. nubaudė pagrįstai.

L. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, kuriuo patvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, 5 straipsnio, reglamentuojančio senaties terminų ir teisenos taikymą, 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o Administracinių teisės pažeidimų kodekso 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai, surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o Administracinių teisės pažeidimų kodekso 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai, surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (5 straipsnio 3 dalis). Kitais šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgus į tai, kad L. G. protokolas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, surašytas iki 2017 m. sausio 1 d., jo apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimo nagrinėtinas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas (teiseną).Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas ginčija administracinio teisės pažeidimo padarymą, teigia, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino bylos aplinkybių viseto, netinkamai taikė materialinės bei procesines normas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog jis padarė ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 dalis nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. ATPK 256 straipsnyje ir 257 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad byloje esančius įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl, nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, laiko, kad pažeidėjo L. G. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė, atsižvelgė ir įvertino visas tokio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šioje byloje L. G. kaltė padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, visiškai įrodyta. Tuo tarpu, apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų. Dar kartą pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl pažeidėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nėra pagrindas teismo priimtą procesinį sprendimą pripažinti nepagrįstu, o juo labiau ir neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl liudytojų A. G. ir V. G. parodymų šališkumo ir prieštaringumo kaip nepagrįstus. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį L. G. kaltinančius parodymus, kad šie liudytojai iki įvykio buvo asmeniškai pažįstami su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kadangi jie buvo apklausti teismo posėdyje, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai iš esmės yra vienodi, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – pirmiausia fotonuotraukos, darytos įvykio vietoje (16-22 b. l.). Pažymėtina, kad jei sumedžiotas stirninas būtų pažymėtas taip, kaip tai nurodyta Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punkto 2 pastraipoje, specialios paskirties plombos dirželis jokiu būdu nebūtų ištrūkęs iš jo užrakto. Atsakomybė pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį kyla už gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimą arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą ar dorojimą. Tai blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, reglamentuojančius medžioklės Lietuvos Respublikoje tvarką. Medžioklės tvarką reglamentuoja jau minėtos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės (toliau – Medžioklės taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258.Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad pažeidimo padarymo dieną medžioklės, kuriai vadovavo L. G., metu buvo sumedžiotas suaugęs stirninas, kurio sumedžiojimui medžiotojai turėjo licenciją, turėjo galiojantį medžioklės lapą, medžioklėje dalyvavo medžioklės vadovas, stirninas buvo nušautas leidžiamu laiku, tačiau su skundžiamu teismo sprendimu nesutinkama tuo aspektu, jog, pasak apelianto, sumedžioto gyvūno nepažymėjimas medžioklės vietoje specialia plomba, kaip tai nustato Medžioklės taisyklių 22 punktas, neatitinka ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatyti pažeidimo sudėties. Pasak apelianto, šioje teisės normoje kalbama apie asmenį, kuris apskritai neturi teisės sumedžioti konkrečios rūšies gyvūno, t. y. iš vis neturi licencijos, o jie ją turėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Pats administracinių teisės pažeidimo kodekso straipsnio, pagal kurį buvo kvalifikuota L. G. veika, pavadinimas (Teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimas) suponuoja išvadą, kad straipsnis yra skirtas ginti galiojančiais teisės aktais reglamentuotos medžioklės taisyklių laikymąsi. Šiame straipsnyje numatyto pažeidimo objektas - valstybės reglamentuota medžioklės tvarka. Įrodinėjant ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą, būtina nustatyti tam tikras pažeidimo kvalifikavimui bei asmens kaltės nustatymui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjame atveju, visų pirma, turi būti nustatyta, ar gyvūnas, kuris buvo gabenamas, buvo sumedžiotas neteisėtai.Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, galiojusių veikos padarymo metu (2016 m. balandžio 27 d. įsakymo redakcija), 22 punkto 2 pastraipoje nurodyta, kad gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės yra užklijuota licencija: plombos dirželis perveriamas per sumedžioto gyvūno ausį ir iš licencijos – holograminio lipduko – pusės ties pažymėta rodykle ir užrašu „Insert“ perkišamas per metalinį užraktą tiek, kad ne mažiau kaip pusė dirželio ilgio būtų ištraukta per metalinį užraktą. Jei plomba yra pažeista arba plombos dirželio per metalinį užraktą ištraukta mažiau nei pusė ilgio, licencija laikoma negaliojančia. To paties 22 punkto 6 pastraipoje nurodyta, kad jei sumedžioti gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai, išskyrus atvejus, numatytus Medžioklės taisyklių 15.3, 28 ir 51 punktuose. Administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. G. ir S. K., kuris byloje apklaustas liudytoju, turėdami teisę medžioti (būdami medžiotojais), 2016 m. spalio 13 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės ploto vienete, dalyvavo medžioklėje tykojant. Medžioklei vadovavo L. G.. Jo vardu 2016 m. spalio 10 d. buvo išduotas medžioklės lapas Nr. (duomenys neskelbtini). Medžioklės metu S. K. sumedžiojo suaugusį stirniną - licencijuojamą gyvūną (Medžioklės taisyklių 28 punktas), kuriam sumedžioti licenciją turėjo. Po to sumedžiotas stirninas buvo pakrautas į prie L. G. automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prikabintą priekabą, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir vežamas dorojimui, tačiau automobilis su priekaba buvo sustabdyti reide dalyvavusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų. Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams patikrinus sumedžiotą stirniną nustatyta, kad į jo ausį buvo įverta specialios paskirties plomba, tačiau ji nebuvo perkišta per metalinį specialios paskirties plombos užraktą, be to, prie specialios paskirties plombos užrakto (prie žymos Insert) buvo pritvirtinta raudonos spalvos izoliacinė medžiaga. Šios aplinkybės nustatytos paties L. G. rašytiniu paaiškinimu (4 b. l.), jo parodymais teisme (48-49 b. l.), liudytojų S. K. (75-76 b. l.), A. G. (77-78 b. l.), V. G. (78-79 b. l.) parodymais, duotais teismo posėdžio metu, administracinio teisės pažeidimo protokolu (2 b. l.), patikrinimo aktu Nr. 147 (3 b. l.), G. medžiotojų būrelio medžioklės lapu (5 b. l.), fotonuotraukomis (16-22 b. l.) ir kita bylos medžiaga.Nors į sumedžioto stirnino ausį buvo įverta specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės buvo užklijuota nepanaudota licencija, tačiau plombos dirželis iki pradedant gabenti šį sumedžiotą gyvūną nebuvo perkištas per metalinį užraktą, todėl ši licencija laikytina negaliojančia, o stirninas laikytinas sumedžiotu neteisėtai (Medžioklės taisyklių 22 punkto 2 ir 6 pastraipos). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad stirninas, kurį gabeno L. G., buvo sumedžiotas neteisėtai.L. G., kaip medžioklės vadovas, buvo atsakingas už teisingą sumedžioto licencijuojamo gyvūno (stirnino) pažymėjimą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus (Medžioklės taisyklių 23 punktas), todėl yra tinkamas jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo subjektas. L. G. teisme nurodyta aplinkybė, kad jis sumedžioto gyvūno tinkamai nepaženklino tik dėl to, kad dėl sušalusių rankų jam nepavyko tinkamai įverti licencijos, jo atsakomybės nešalina, kadangi jis, nesugebėdamas tinkamai pažymėti sumedžioto stirnino specialios paskirties plomba, privalėjo kreiptis pagalbos į kartu medžiojusį S. K., kuris taip pat buvo atsakingas už teisingą sumedžioto stirnino pažymėjimą (Medžioklės taisyklių 23 punktas), ar imtis kitų veiksmų, kad sumedžiotas stirninas būtų tinkamai pažymėtas specialios paskirties plomba iki pradedant jį gabenti. L. G., gabendamas sumedžiotą stirniną, suprato, kad jis nepaženklintas specialios paskirties plomba ir dėl to sumedžiotas neteisėtai, suprato, kad tokiais jo veiksmais šis sumedžiotas gyvūnas nebus apskaitytas, ir šių pasekmių norėjo, tai yra veikė tyčia (ATPK 10 straipsnis). Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus. Šiuo atveju, akivaizdu, kad norminiais aktais įvedus atskirų rūšių sumedžiojamų žvėrių limitavimo tvarką ir sumedžiotų gyvūnų privalomą pažymėjimą specialia plomba siekiama kontroliuoti sumedžiojamų gyvūnų skaičių. Nepažymėjus nustatyta tvarka specialios paskirties plomba sumedžioto licencijuojamo gyvūno, išlieka galimybė specialios paskirties plombą panaudoti dar kartą, kas sąlygoja nekontroliuojamą licencijuojamų gyvūnų medžioklę. Medžioklės lapo su įrašytu sumedžiotu gyvūnu turėjimas nepašalina pareigos turėti savimi licenciją ir tinkamai ja pažymėti sumedžiotą gyvūną (Medžioklės taisyklių 16.4 ir 22 punktai), kadangi medžioklės lapas nėra griežtos atskaitomybės dokumentas, todėl yra galimybė jame esančius duomenis perrašyti ar kitokiu būdu pakeisti. Įvertinus tai darytina išvada, kad medžioklės lape fiksuojama informacija negali užtikrinti, jog sumedžiotas licencijuotas gyvūnas bus tinkamai apskaitytas. Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai gyvūno sumedžiojimo vietą tapatino su žvėries kritimo vieta ir iš to kėlė pareigą pažymėti gyvūną licencija jo kritimo vietoje, o taip pat neteisingai aiškino žvėries gabenimo sąvoką. Apelianto teigimu, gyvūno sumedžiojimo vieta yra medžioklės ploto vieneto dalis arba, jei ji nenurodyta, - medžioklės ploto vienetas, todėl sumedžioto gyvūno gabenimu neturėtų būti laikomas formalus žvėries įkrovimas į transporto priemonę ar transportavimas medžioklės ploto vieneto ribose. Apeliantas rėmėsi Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos 2010 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodyta, kad šių raštų rengėjo nuomone, laikytina, kad sumedžiotas gyvūnas neišvežtas iš sumedžiojimo vietos, jei jis neišvežtas iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sumedžiotas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka ir juos atmeta. Pirmiausia, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar jos pareigūnai neturi teisės aiškinti teisės aktų, kas, beje, nurodyta ir pačiuose aukščiau paminėtuose Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos raštuose. Nei Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme nei Medžioklės taisyklėse nėra išaiškintos gyvūno sumedžiojimo vietos bei sumedžioto gyvūno gabenimo sąvokos, todėl jos aiškintinos atsižvelgus į bendrąją šių sąvokų prasmę bei ryšį su aukščiau paminėtais teisės aktais, reglamentuojančiais medžioklę Lietuvos Respublikoje. Medžioklės ploto vienetas – tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklės tvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas (Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau - Medžioklės įstatymo) 2 straipsnio 14 punktas. Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Įvertinus visuotinai žinomą aplinkybę, kad didžioji dauguma medžioklės plotų vienetų naudotojų sumedžiotų gyvūnų dorojimo patalpas (lupyklas ir pan.) yra įsirengę teritorijose, kurias apima jų naudojamas medžioklės plotų vienetas, apeliaciniame skunde nurodytoje situacijoje (medžiotojams turint galimybę sumedžiotą licencijuojamą gyvūną medžioklės ploto vienete gabenti nepažymėtą nustatyta tvarka) įpareigojimas pažymėti sumedžiotą gyvūną Medžioklės taisyklių 22 punkte nustatyta tvarka iš esmės prarastų savo prasmę, kadangi medžiotojai sumedžiotus gyvūnus iki pat jų dorojimo vietos, esančios jų naudojamo medžioklės plotų vienete, galėtų gabenti nepažymėtus licencija, o tai, savaime suprantama, sąlygotų nekontroliuojamą licencijuojamų gyvūnų medžioklę. Todėl teismas konstatuoja, kad gyvūno sumedžiojimo vieta yra ta vieta, kur gyvūnas buvo betarpiškai sumedžiotas (jo kritimo vieta), o sumedžioto gyvūno gabenimas yra jo transportavimas iš jo sumedžiojimo vietos į paskirties vietą (dorojimo vietą ar pan.). Kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo L. G. suprato, kad jis gabena (Medžioklės taisyklių 22 punkto prasme) sumedžiotą stirniną, kuris buvo rastas priekaboje, akivaizdu iš to, kad jis buvo pervėręs per sumedžioto stirnino ausį specialios paskirties plombos dirželį ir jį izoliacine medžiaga pritvirtinęs prie plombos užrakto (prie žymos Insert), taip bandydamas sudaryti vaizdą, kad stirninas yra tinkamai pažymėtas licencija. Apeliaciniame skunde pažeidėjas taip pat teigia, kad ATPK 85 straipsnio 6 dalis kalba apie asmenį, kuris apskritai neturi teisės sumedžioti konkrečios rūšies gyvūno. L. G. pažymi, kad, jog tokią teisę jis turėjo, todėl jo padarytas Taisyklių pažeidimas neatitinka ATPK 85 straipsnio 6 dalies numatytų reikalavimų. Tačiau ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatyta atsakomybė ne tik už gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimą, tačiau ir už neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą ar dorojimą. Šiuo atveju L. G. gabeno neteisėtai sumedžiotą licencijuojamą gyvūną, todėl jis teisingai nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį. Medžioklės lapo ir licencijos sumedžioti stirnos patiną turėjimas nesuteikia teisės gabenti specialios paskirties plomba pagal taisykles nepažymėtą sumedžiotą gyvūną. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-76-696/2016, teigia, kad jo padarytas pažeidimas (netinkamas sumedžioto stirnino pažymėjimas specialios paskirties plomba (licencija)) turėjo būti perkvalifikuotas iš ATPK 85 straipsnio 6 dalies į to paties straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą, kadangi pirmos instancijos teismas teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir teisingai nesivadovavo aukščiau nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu administracinio teisės pažeidimo byloje kaip precedentu, kadangi skiriasi šioje administracinio teisės pažeidimo byloje bei administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-76-696/2016 nustatytos faktinės aplinkybės, be to, pasikeitė ir teisinis medžioklės reglamentavimas (Medžioklės taisyklių 22 punktas). Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-76-696/2016 pasisakė dėl Medžioklės taisyklių 22 punkto, galiojusio nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., taikymo. Tuo metu galiojusių Medžioklės taisyklių 22 punktas neturėjo šeštosios pastraipos, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad jei sumedžioti gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai, išskyrus atvejus, numatytus Medžioklės taisyklių 15.3, 28 ir 51 punktuose. L. G. padaryto pažeidimo padarymo metu (2016 m. spalio 13 d.) jau galiojo nauja Medžioklės taisyklių 22 punkto redakcija, kuri jau turėjo prieš tai paminėtą šeštąją pastraipą.Apeliantas teigia, kad skundžiamame nutarime buvo pasisakyta ir dėl kitų Medžioklės taisyklių punktų pažeidimų, kurie jam nebuvo inkriminuoti, dėl ko buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu ir atmeta jį kaip nepagrįstą. 2016 m. spalio 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokole (2 b. l.) ir nutarime nurodyta, kad L. G. pažeidė Medžioklės taisyklių IV skyriaus 22 punktą. O ta aplinkybė, kad teismas pasisakė, koks Medžioklės taisyklių punktas numato L. G., kaip medžioklės vadovo, pareigą sumedžiotą licencijuojamų gyvūnų pažymėti pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimuose nustatytus reikalavimus, neduoda pagrindo teigti, kad kaltinimas L. G. buvo praplėstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti tiksliai suformuluota pažeidimo esmė, jo padarymo vieta ir laikas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad L. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame buvo tiksliai ir aiškiai nurodyta, jog medžioklės metu nušautas stirninas nebuvo pažymėtas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės priklijuota licencija, kaip tą numato Medžioklės taisyklių 22 punktas, dėl ko laikoma, kad gyvūnas sumedžiotas neteisėtai. Skunde L. G. teigia, jog teismas neteisingai išsprendė daiktinių įrodymų klausimą ir motyvavo, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti atimant teisę medžioti, todėl šautuvo ir šovinių nekonfiskavo. Apelianto teigimu, vadovaujantis ANK 29 straipsnio 2 dalimi, jam priklausantis šautuvas ir šoviniai negali būti laikomi pažeidimo padarymo įrankiu ir priemonėmis, nes jis juos turėjo teisėtai, o stirniną sumedžiojo S. K.. Nustatyta, kad skundžiamu nutarimu apylinkės teismas pažeidėjui L. G. už jam inkriminuoto teisės pažeidimo padarymą nutarė paskirti mažesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje ir nekonfiskuoti pažeidimo padarymo įrankių ir transporto priemonės, kurie buvo panaudoti gyvūnui sumedžioti ir sumedžiotam gyvūnui gabenti. ATPK 85 straipsnio 6 dalyje sankcijoje yra numatyta privaloma papildoma nuobauda – pažeidimo padarymo įrankių ir pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimas. Šiuo atveju sutiktina su apelianto teiginiu, jog stirniną nušovė ne jis, todėl jo ginklas ir šoviniai nėra pažeidimo padarymo įrankis, o pagal įstatymo normas būtų buvęs privalomas tik L. G. priklausančio automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir priekabos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas, nes minėtu automobiliu buvo traukiama priekaba, kurioje buvo gabenamas neteisėtai sumedžiotas suaugęs stirninas. Tačiau, atsižvelgus į tai, jog teismas priėmė sprendimą nagrinėjamu atveju konfiskavimo netaikyti, teismo motyvai dėl nekonfiskuoto pažeidėjui priklausančio turto nevertinami, nes tai neįtakoja teisinės nubaustojo padėties. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu administracinis teisės pažeidimas nebuvo perkvalifikuotas, remiantis šiame įstatyme numatytomis taisyklėmis, tai teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Taigi, visi klausimai šioje byloje turėjo būti sprendžiami vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK normomis. Tuo tarpu iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmos instancijos teismas teisės pažeidimo bylą nagrinėjo vadovaudamasis ATPK numatyta teisena, tačiau sprendžiant klausimą dėl nuobaudos skyrimo ir galimybės skirti mažesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti, vadovavosi nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ANK normomis, t. y. netinkamai taikė administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad nubaustojo atžvilgiu buvo taikomos jo teisinę padėtį lengvinanti norma, kuri turi įtakos tik nuobaudos individualizavimui, tačiau neįtakoja kaltės klausimo teisėtumo, nutarimas šioje dalyje nekeistinas. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.