Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-659-785-2014;

Teisėjas Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00397-2012-7;

2014 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistojo G. L. gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Iš nuteistojo G. L. nukentėjusiajam V. M. priteista 44 980,80 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. kovo 12 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), Kauno r., iš drabužių spintos pagrobė didelės vertės svetimą turtą – V. M. pinigines santaupas – 11 000 eurų (atitikmuo litais – 37 980,80 Lt) ir 7000 litų, tuo nukentėjusiajam V. M. padarydamas 44 980,80 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kadangi skunde keliami tik bausmės individualizavimo bei civilinio ieškinio dydžio klausimai, aukštesnysis teismas patikriną tą nuosprendžio dalį, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas, o dėl nuosprendžio motyvų, susijusių su G. L. nuteisimu pagal BK 178 str. 3 d., plačiau nepasisako ir jų nevertina.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam G. L. pritaikyti tinkamai, civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi, bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Nuteistojo G. L. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. L. bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė ir į vertino tai, kad G. L. padarė tyčinę nusikalstamą veiką iš savanaudiškų paskatų, veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.), nusikaltimas baigtas, nukentėjusiajam padaryta didelė turtinė žala, kuri nėra atlyginta nei visa, nei iš dalies, dėl padaryto nusikaltimo G. L. savo kaltę pripažino tik iš dalies, pripažindamas mažesnę pavogtų pinigų sumą, nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nuteistasis Lietuvos Respublikoje anksčiau neteistas, tačiau tos aplinkybės, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš artimus nuteistajam asmenis jų gyvenamojoje vietoje, kurioje ir pats nuteistasis gyveno, rodo didesnį nuteistojo pavojingumą ir, kaip asmenį, charakterizuoja jį iš neigiamos pusės. Nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir tai, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už pažeidimus, susijusius su smulkaus svetimo turto pagrobimu, turi galiojančių nuobaudų, nedirba, paskirtų baudų sumokėti nesistengia. Pirmosios instancijos teismas, nesant įstatyme numatytų pagrindų ir sąlygų, nuteistajam BK 62 str. ir 54 str. 3 d. nuostatų netaikė, ir, įvertinęs visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu aukštesnysis teismas galėtų pagrįstai dar labiau švelninti nuosprendžiu G. L. paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir skundą nagrinėjantis teismas.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. L. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, bausmių skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai, bausmės skyrimas išsamiai motyvuotas, paskirta bausmė individualizuota tinkamai, nelaikytina aiškiai per griežta, yra teisinga, proporcinga padarytam nusikaltimui ir būtina BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Dar labiau švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nėra objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam. Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 str. 1 d.). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 1 d., 2 d.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. M. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 45 000 Lt turtinės žalos atlyginimo nurodydamas, kad šiuo atveju civilinį ieškinį sudaro ta suma, kurią iš jo pavogė nuteistasis G. L., t. y. 11 000 eurų ir 7000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertindamas oficialų euro kursą nusikalstamos veikos padarymo metu, pagrįstai pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino ir iš nuteistojo priteisė 44 980,80 Lt turtinei žalai atlyginti. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis su civiliniu ieškiniu nesutinka prašydamas jo nepriteisti, kadangi ieškinio suma neįrodyta, apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo tokį apelianto prašymą tenkinti. Nuo pats ikiteisminio tyrimo pradžios tiek nukentėjusysis V. M., tiek nukentėjusiojo sugyventinė V. G., tiek liudytoja R. M., pas kurią ir buvo laikomi paslėpti nukentėjusiajam priklausantys pinigai, nuosekliai tvirtinto, kad pinigai – 11 000 eurų ir 7000 Lt, buvo sudėti į du vokus, kurie buvo laikomi plastikiniame maišelyje, kurį R. M. buvo paslėpusi rūbų spintoje. R. M. ir V. M. taip pat nuosekliai aiškino, kad santaupas periodiškai perskaičiuodavo, taip pat patvirtino, kad V. M. kelis kartus dalį santaupų buvo paėmęs, tačiau vėliau tokią pačią sumą, kokią buvo paėmęs, padėdavo atgal ir pinigus vėl perskaičiuodavo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pavogti pinigai buvo nukentėjusiojo santaupos, dėl ko realu, kad nukentėjusysis neturėjo jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, taip pat įvertindamas nuoseklius nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus dėl santaupų dydžio, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodytos sumos realumu. Teismas paminėtas aplinkybes taip pat tai, kad nukentėjusysis ir jo sugyventinė abu dirbantys, santaupas kaupė ne vienerius metus, vaikų ar kitų išlaikytinių neturi, pagrįstai pripažino civilinio ieškinio sumą įrodyta ir ją priteisė iš kalto asmens – G. L.. Nuteistojo skunde išdėstyti motyvai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo nepaneigia ir nesudaro teisėto pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, susijusius su civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam 44 980,80 Lt turtinei žalai atlyginti yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas byloje esančių įrodymų bei faktinių aplinkybių visuma. Šiuo atveju tenkinti nuteistojo skundą ir civilinio ieškinio dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo netenkinti apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė G. L. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 1 d., kadangi santaupos priklausė tiek V. M., tiek jo sugyventinei V. G.. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde veikos kvalifikavimas nebuvo ginčijamas, taip pat nebuvo ginčijama aplinkybė, kad šioje byloje nukentėjusiuoju yra V. M.. Kaip jau minėta, apeliacinio proceso ribas apibrėžia apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytų esminių pažeidimų, pasisako tik dėl tų aplinkybių, kurios nurodytos apeliaciniame skunde. Šiuo atveju skundą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl G. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 178 str. 3 d. nekyla, veika, atsižvelgiant į tai, kad buvo pavogtas didesnės, negu 150 MGL, vertės turtas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai kvalifikuota kaip didelės vertės turto vagystė. Nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas tik vienas asmuo – V. M., V. G. atskiro civilinio ieškinio nereiškė, pripažinti ją civiline ieškove ir nukentėjusiąją neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti ir vertinti, kuri santaupų dalis priklausė nukentėjusiajam, o kuri jo sugyventinei.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismo teisėjų kolegija neturi teisėto pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. L., išlaidas iki 2014-10-07 sudaro 70 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.