Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-03 · Administracinė byla Nr. eI-3870-402/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-03
Bylos Nr.
eI-3870-402/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. eI-3870-402/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00420-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 20.2.3.1; 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1; 53.4
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 3 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,dalyvaujant pareiškėjo D. Š. atstovei advokatei A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos namai, atsakovės atstovas), 10700 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovė teismo posėdžių metu nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas Vokietijoje nusipirko automobilį BMW, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), už kurį sumokėjo 21400 Eur. Pareiškėjas neturėjo galimybių pats parvaryti automobilio į Lietuvą, užsiregistravo krovinių pervežimų internetiniame puslapyje www.autoloads.lt, paskelbdamas, kad ieško autovežio Automobilio pargabenimui į Lietuvą. 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui paskambino vyriškis tel. (duomenys neskelbtini), prisistatęs vardu (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė suorganizuoti automobilio parvežimą į Lietuvą. 2014 m. lapkričio 10 d. vyriškis, prisistatęs vardu (duomenys neskelbtini), vėl paskambino pareiškėjui ir nurodė, kad vežimą vykdys UAB „Eurofortūna“, vairuotojas M. S., Automobilis bus pristatytas 2014 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas internete patikrino jam nurodytą įmonę – UAB „Eurofortūna“, įsitikino, kad ji reali ir užsiima tarptautiniais pervežimais. 2014 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas, nesulaukęs krovinio, paskambino vairuotojui M. S., kuris informavo, kad automobilį 2014 m. lapkričio 14 d. „atidavė užsakovui“. Kadangi automobilis buvo prarastas, pareiškėjas dėl to kreipėsi į Marijampolės AVPK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 pareiškėjui iš vežėjo UAB „Eurofortūna“ buvo priteista 21400,00 Eur nuostolių už krovinio praradimą, taip pat 524 žyminio mokesčio, 72,60 Eur išlaidų už UAB „Creditinfo“ ataskaitą; 32 Eur už vertimo paslaugas; 2300 Eur už advokato paslaugas; 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. UAB „Eurofortūna“ buvo iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1409-896/2018 teismas patvirtino pareiškėjo kaip trečios eilės kreditoriaus kreditorinį reikalavimą BUAB „Eurofortūna“ 23167,74 Eur sumai. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1409-896/2018 teismas pripažino BUAB „Eurofortūna“ veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto. Pareiškėjas iš vežėjo UAB „Eurofortūna“ 21400,00 Eur nuostolių dėl prarasto automobilio negavo ir nebeturi jokių galimybių atgauti. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-482/2018 J. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad J. J. 2014 m. lapkričio 7 d. paskambino pareiškėjui, prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) ir pasiūlė pargabenti automobilį. Tada nuteistasis, save pristatydamas kaip automobilio savininkas, 2014 m. lapkričio 10 d. susisiekė su automobilių pargabenimo iš užsienio paslaugas teikusios įmonės UAB „Eurofortūna“ buhaltere D. S. ir susitarė dėl pargabenimo sąlygų. Po to gavo automobilio buvimo užsienyje koordinates, kuriuos persiuntė autovežio vairuotojui M. S., o pareiškėjui nurodė, kad automobilis bus pargabentas 2014 m. lapkričio 15 d. 2014 m. lapkričio 14 d. nuteistasis paskambino telefonu A. G., kuriam nurodė nuvykti į Marijampolę ir perduoti nenustatytam asmeniui jo pašto dėžutėje buvusius pinigus ir perimti iš M. S. automobilius. Vėliau automobilį perėmė nuteistojo nusamdyti nenustatyti asmenys. Tokiu būdu nuteistojo ir nenustatytų asmenų buvo užvaldytas pareiškėjo automobilis ir kiti du kitiems asmenims priklausę automobiliai. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad atlikus telefono Nr. 8-636-92892 išklotinės analizę, nustatyta, jog abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausė tariamam užsakovui Dariui, kuriuo naudojosi nuteistasis. Abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas intensyviai nuo 2014-11-07 09:00:00 val. iki 2014-11-14 16:11:21 val., ir visais atvejais jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie apima Pravieniškių PN. Jungiantis prie šių mobiliojo ryšio operatoriaus stočių nuteistasis skambino UAB „Eurofortūna“ buhalterei D. S. prisistatydamas kaip automobilio, kurį reikia pargabenti, savininkas. Jungiantis prie šių mobiliojo ryšio operatoriaus stočių nuteistasis skambino UAB „Eurofortūna“ vairuotojui M. S., derindamas automobilių pargabenimą ir perdavimą. Jungiantis prie šių mobiliojo ryšio operatoriaus stočių nuteistasis skambino A. G., kuris tarpininkavo perimant automobilius iš M. S.. Minėtoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad ir 2014-11-03 internetinėje svetainėje www.autoloads.com sukuriant anketą ID 15284, kurioje buvo nurodytas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas laikotarpiu nuo 2014-11-03 08:31:37 val. iki 2014-11-04 12:20:10 val., ir jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie apima Pravieniškių PN. 2014-11-03 sukuriant anketą ID 15284, buvo jungtasi iš IP adreso 84.15.185.111, kuris tuo metu buvo priskirtas abonentiniam numeriui (duomenys neskelbtini), kurį naudojo nuteistasis. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyti prejudiciniai faktai, kad nusikaltimas, kurio metu pareiškėjas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų prarado automobilį, buvo padarytas pasinaudojant mobiliuoju telefonu, nuteistajam skambinant pareiškėjui ir kitiems su nusikalstama veika susijusiems asmenims iš Pravieniškių PN teritorijos, kurioje tuo metu kalėjo nuteistasis. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau civilinio ieškinio nebuvo pareiškęs. Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, Pataisos namų neteisėtais veiksmais buvo sudaryta galimybė Pataisos namuose kalinčiam J. J. ir jo bendrininkams padaryti nusikaltimą, dėl kurio nukentėjo pareiškėjas. Tvirtino, jog Pataisos namai neužtikrino, nesiėmė tinkamų ir pakankamų priemonių, kad juose kalintys asmenys nesinaudotų draudžiamais turėti mobiliaisiais telefonais, SIM kortelėmis, t. y. nedarytų nusikaltimų, todėl valstybė turi atlyginti kalinčių asmenų veiksmais padarytą žalą pareiškėjui. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo padaryta 10700 Eur turtinė žala ir 1000 Eur neturtinė žala. Pažymėjo, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nuteistajam nebuvo reikštas, jokia žalos (21400 Eur) dalis pareiškėjui nėra atlyginta. Taigi, laikant, kad už pareiškėjui padarytą žalą atsakingas tiek nuteistasis (tiesioginiu priežastiniu ryšiu), tiek atsakovas (netiesioginiu priežastiniu ryšiu) iš atsakovo prašoma priteisti ½ žalos – 10700 Eur, laikant, kad už likusią žalos dalį atsakingas nuteistasis. Dėl paminėto nusikaltimo, ir dėl atsakovo neteisėto neveikimo, pareiškėjas ne tik neteko brangaus turto – automobilio, kurį buvo įsigijęs savo poreikiams, tačiau ir buvo priverstas imtis įvairių teisinių priemonių žalai atgauti, sugaišo daug laiko, prarado daug finansinių išteklių advokatų teisinei pagalbai. Neabejotina, kad dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo pareiškėjas patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus vien dėl tiesioginių didelių turtinių praradimų, tačiau taip pat turėjo sugaišti labai daug laiko tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, todėl jo galimybės tuo metu gyventi įprastą gyvenimą dėl nusikaltimo buvo ženkliai apsunkintos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pataisos namai su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas apie jo automobilio pagrobimą sužinojo 2014 m. lapkričio 15 d. ir iš karto tą pačią dieną kreipėsi į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, parašė pareiškimą. Pagal jo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu tą pačią dieną (2014-11-15) buvo apklaustas liudytoju apie jo automobilio pagrobimo aplinkybes, pateikė visus dokumentus, patvirtinančius automobilio pagrobimą ir patirtą turtinę žalą. Pareiškėjas ikiteisminiame tyrime buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Pareiškėjui buvo išaiškintos visos jo procesinės teisės, numatytos ne tik BPK 28 str. 2 d., bet ir procesinės teisės, numatytos BPK 44 str. 10 dalyje: „Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o įstatymų numatytais atvejais - ir kompensaciją iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą “, o tai reiškia, kad Pareiškėjui buvo išaiškintos jo teisės pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme civilinio ieškinio dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepareiškė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. Š. turėjo įgaliotą atstovą - advokatą G. K., naudojosi šio kvalifikuoto teisininko paslaugomis. Pareiškėjas žinojo, jog CK 125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo terminą, žinojo, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo turtinės ir neturtinės teisės pažeidimus sužinojo 2014-11-15, tačiau per tris metus ieškinio dėl neturtinės teisės pažeidimo nepareiškė. Šio pareiškimo senaties terminas suėjo 2017 m. lapkričio 15 d. Nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl atsakovės atstovė prašo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 pareiškėjo skundas buvo patenkintas visa apimtimi - teismas priteisė D. Š. 21400 Eur nuostolių už automobilio praradimą, bei kitas proceso išlaidas. Teismas konstatavo, kad Pareiškėjo automobilis buvo prarastas dėl vežėjo UAB „Eurofortūna“ kaltės. Teismų sprendimais nenustatyta, kad tarp vežėjo veiksmų prarandant krovinį ir nuteistojo J. J. veiksmų buvo koks nors ryšys, išankstinis susitarimas ar kitoks bendrininkavimas. Pareiškėjas civiliniame procese nereiškė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors procese naudojosi kvalifikuoto teisininko paslaugomis; į bylą bendraatsakovu neįtraukė J. J., nors žinojo, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjamos jo nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydis ir aplinkybės. Vežėjas UAB „Eurofortūna“ baudžiamajame procese, remdamasi 2016 m. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 , pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo J. J.. Marijampolės apylinkės teismo 2018-06-12 apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-482/2018 UAB „Eurofortūna“ ieškinį tenkino, ieškovui priteisė iš J. J. 21400 eurų turtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatavo tik faktą, kad kaltinamasis J. J. bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule užvaldė pareiškėjo automobilį, tačiau nustatomojoje dalyje nekonstatavo, kad nusikalstama veika užvaldant automobilį žala buvo padaryta būtent pareiškėjui. Kaltinamasis J. J. padarė 21400 Eur žalą ne pareiškėjui, o vežėjui UAB „Eurofortūna“. Pagal 2016 m. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 UAB „Eurofortūnai“ priteistą 21400 Eur ieškinį iš J. J., pastarasis laikomas bankrutuojančios UAB „Eurofortūna“ skolininku, o bendrovė - kreditoriumi. Likvidavus bendrovę, jos kreditorinis 21400 Eur piniginis reikalavimas skolininkui J. J. neišnyko, o turėjo būti paskirstytas UAB „Eurofortūna“ kreditoriams, ir pareiškėjui. Pareiškėjas turėjo teisę bankroto bylos procese reikalauti, kad jam būtų perleista visa ar dalis bankrutuojančios bendrovės kreditorinio 21400 Eur reikalavimo teisės skolininkui J. J., tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš Pravieniškių PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, neužkardinus nuteistiesiems draudžiamo turėti daikto – telefono patekimo į pataisos įstaigos režiminę teritoriją, dėl kurio panaudojimo jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. su Vokietijos piliečiu M. S. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir nusipirko 2009 m. automobilį BMW, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), už kurį sumokėjo 21400 Eur. Kadangi pareiškėjas neturėjo galimybių pats parvaryti automobilio į Lietuvą, užsiregistravo krovinių pervežimų internetiniame puslapyje www.autoloads.lt, paskelbdamas, kad ieško autovežio automobilio pargabenimui į Lietuvą. 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui paskambino vyriškis tel. (duomenys neskelbtini), prisistatęs vardu (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė suorganizuoti automobilio parvežimą į Lietuvą, nurodė kainą 300 Eur. 2014 m. lapkričio 10 d. vyriškis, prisistatęs vardu (duomenys neskelbtini), vėl paskambino pareiškėjui ir nurodė, kad vežimą vykdys UAB „Eurofortūna“, vairuotojas M. S., automobilis bus pristatytas 2014 m. lapkričio 15 d. 2014 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas, nesulaukęs krovinio, paskambino vairuotojui M. S., kuris informavo, kad automobilį 2014 m. lapkričio 14 d. „atidavė užsakovui“. Kadangi automobilis buvo prarastas, pareiškėjas dėl to kreipėsi į Marijampolės AVPK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-482/20186 (toliau – ir Nuosprendis) J. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės turto įgijimą apgaule, dėl to, kad J. J. (toliau – ir Nuteistasis) 2014 m. lapkričio 7 d. paskambino D. Š., prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) ir pasiūlė pargabenti automobilį. Tada nuteistasis, save pristatydamas kaip automobilio savininkas, 2014 m. lapkričio 10 d. susisiekė su automobilių pargabenimo iš užsienio paslaugas teikusios įmonės UAB „Eurofortūna“ buhaltere D. S. ir susitarė dėl pargabenimo sąlygų. Po to gavo automobilio buvimo užsienyje koordinates, kuriuos persiuntė autovežio vairuotojui M. S., o pareiškėjui nurodė, kad automobilis bus pargabentas 2014 m. lapkričio 15 d. 2014 m. lapkričio 14 d. nuteistasis paskambino telefonu A. G., kuriam nurodė nuvykti į Marijampolę ir perduoti nenustatytam asmeniui jo pašto dėžutėje buvusius pinigus ir perimti iš M. S. automobilius. Vėliau automobilį perėmė nuteistojo nusamdyti nenustatyti asmenys. Tokiu būdu nuteistojo ir nenustatytų asmenų buvo užvaldytas pareiškėjo automobilis ir kiti du kitiems asmenims priklausę automobiliai.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2014 m. lapkričio 15 d., kai parašė pareiškimą Marijampolės apskrities VPK ir nurodė, kad jam padaryta 73889 Lt žala dingus automobiliui.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nurodė, kad apie valstybės padarytą teisės pažeidimą jo atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad valstybė neužtikrino, jog J. J., kalintis įkalinimo įstaigoje neturėtų mobiliojo telefono, sužinojo 2018 m. birželio 12 d. Marijampolės apylinkės teismui priėmus nuosprendį, kuriame nurodyta, kad tik 2017 m. liepos 20 d. ir 2017 m. liepos 26 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos M. D. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog J. J. nusikalstamai veikai naudotais mobiliojo telefono numeriais jungtasi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių (duomenys neskelbtini), kurios apima Pravieniškių PN teritoriją. Todėl mano, kad 3 metų terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra praleistas.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).

Teismas pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą už Pravieniškių PN atliktus neteisėtus veiksmus – neužtikrinus valstybės nustatytos tvarkos įkalinimo įstaigoje, kad joje kalintieji (konkrečiu atveju J. J.) neturėtų mobiliojo ryšio telefono ir atitinkamai negalėtų daryti naujų nusikalstamų veiksmų, todėl teismo nuomone, teisė į ieškinį dėl valstybės padaryto teisės pažeidimo atsirado ne tuomet, kai pažeidimas buvo padarytas (J. J., kalėdamas Pravieniškių PN, padarė nusikaltimą), tačiau tada, kai pareiškėjas sužinojo apie šiuos valstybės neteisėtus veiksmus, ir nuo šio momento pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžia.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiame 2018 m. birželio 12 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendyje pažymėta, kad 2017 m. liepos 20 d. ir 2017 m. liepos 26 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos M. D. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, jog J. J. nusikalstamai veikai naudotais mobiliojo telefono numeriais jungtasi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių (duomenys neskelbtini), kurios apima Pravieniškių PN teritoriją. Kaip matyti, asmenys, atlikę ikiteisminį tyrimą apie tai, kad nusikaltimas padarytas pasinaudojant mobiliuoju telefonu Pravieniškių PN įkalinimo įstaigoje, užfiksavo tik 2017 m. liepos mėn. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. kaltinamajame akte nurodomi 2017 m. liepos 20 d. ir 2017 m. liepos 26 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos M. D. tarnybiniai pranešimai, jog J. J. nusikalstamai veikai naudotais mobiliojo telefono numeriais jungtasi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių, esančių (duomenys neskelbtini), kurios apima Pravieniškių PN teritoriją.

Teismo nuomone, pareiškėjas faktiškai suvokė, kad jo teisės ar įstatymo saugomas interesas buvo pažeisti atsakovės atstovo neteisėtais veiksmais, kai gavo 2017 m. rugpjūčio 11 d. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus kaltinamąjį aktą, kuriame nurodyta, kad nusikaltimas, kuriame pareiškėjas nukentėjo, galimai padarytas asmens, kalinčio Pravieniškių PN. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas nepraleido 3 metų termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog Pravieniškių PN pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 2 dalies ir 114 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 7 punkto bei Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau - ir Instrukcija), nuostatos (ginčui aktualios aktų redakcijos), pagal kurias pataisos įstaigos pareigūnai privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę (be kita ko, ir nuteistiesiems neleistinų turėti daiktų nepatekimą) bei jų apsaugą.

BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti masto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše“ mobilieji telefonai ir jų priedai nenurodyti.

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad nuteistieji neturi teisės su savimi turėti mobiliųjų telefonų ir jų priedų, o šio draudimo laikymąsi privalo užtikrinti pataisos namų pareigūnai.

Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų kokių buvo imtasi priemonių užkardant draudžiamųjų turėti nuteistiesiems daiktų (mobiliųjų telefonų, jų priedų) patekimą į Pataisos namus.

Nagrinėjamu atveju, nustačius faktą, kad abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausė tariamam užsakovui (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi nuteistasis J. J.. Abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas intensyviai nuo 2014-11-07 09:00:00 val. iki 2014-11-14 16:11:21 val., ir visais atvejais jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių adresu Pravieniškių 1 k., Pravieniškių sen., kurie apima Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos teritoriją. Jungiantis prie šių mobiliojo ryšio operatoriaus stočių J. J. skambino pareiškėjui pasiūlydamas pargabenti automobilį, skambino UAB „Eurofortūna“ buhalterei D. S. prisistatydamas kaip automobilio, kurį reikia pargabenti, savininkas, skambino UAB „Eurofortūna“ vairuotojui M. S., derindamas automobilių pargabenimą ir perdavimą, skambino A. G., kuris tarpininkavo perimant automobilius iš M. S.. Minėtoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad ir 2014-11-03 internetinėje svetainėje www.autoloads.com sukuriant anketą ID 15284, kurioje buvo nurodytas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas laikotarpiu nuo 2014-11-03 08:31:37 val. iki 2014-11-04 12:20:10 val., ir jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus stočių KAI05C ir PRAVC, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie apima Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos teritoriją. 2014-11-03 sukuriant anketą ID 15284, buvo jungtasi iš IP adreso 84.15.185.111, kuris tuo metu buvo priskirtas abonentiniam numeriui (duomenys neskelbtini), kurį naudojo J. J. (Marijampolės apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. I-145-482/2018).

Teismas pažymi, kad Marijampolės apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-145-482/2018 neginčijamai nustatyti prejudiciniai faktai, kad nusikaltimas, kurio metu pareiškėjas dėl nuteistojo J. J. nusikalstamų veiksmų prarado automobilį, buvo padarytas pasinaudojant mobiliuoju telefonu (keliais skirtingais abonentiniais numeriais), tačiau visais atvejais pareiškėjui ir kitiems su nusikalstama veika susijusiems asmenims J. J. skambino iš Pravieniškių PN teritorijos, kurioje tuo metu jis kalėjo (t. y. nuteistasis turėjo mobilųjį telefoną, nors pagal Taisyklių 18 priedą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės jų turėti), darytina išvada, jog atsakovės atstovo panaudotos užkardymo priemonės ir atitinkami veiksmai, kurie buvo taikomi, siekiant užkirsti mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių patekimą nuteistiesiems, nebuvo pakankami, todėl šiuo aspektu konstatuotinas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas, kaip būtina sąlyga atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tokia įstatymo leidėjo nustatyta bausmės paskirtis lemia sustiprintą pozityvią valstybės institucijų pareigą užtikrinti visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų nuteistų asmenų, laikomų bausmės atlikimo vietose, veiksmų ir jos vykdymui kelia aukštesnius reikalavimus. Todėl aukščiau nurodytos aplinkybės yra pakankamos, kad teismas konstatuotų, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, netinkamai vykdė savo bendras ir teisės aktuose numatytas pareigas taip, kaip pati teisės aktuose nustatė, todėl elgėsi nerūpestingai, t. y. neteisėtai (CK 6.246 str. 1 d.).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą vertino 1 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Pareiškėjas nurodė, jo dėl šio nusikaltimo ir dėl atsakovės atstovo neteisėto neveikimo, jis ne tik neteko automobilio, kurį buvo įsigijęs savo poreikiams, taip pat buvo priverstas imtis įvairių teisinių priemonių žalai atgauti, sugaišo daug laiko, prarado daug finansinių išteklių advokatų teisinei pagalbai. Pažymėjo, kad patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus vien dėl tiesioginių didelių turtinių praradimų, taip pat turėjo sugaišti labai daug laiko tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, todėl jo galimybės tuo metu gyventi įprastą gyvenimą dėl nusikaltimo buvo ženkliai apsunkintos.

Pasisakant dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios žalos, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. 2019 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-864-662/2019), yra nurodęs, kad pagal CK 6.247 str. pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė teisinė atsakomybė.

Nagrinėjamu bylos atveju atsakovo neteisėtas neveikimas, neužtikrinant, kad nuteistieji <...> neturėtų mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių, buvo neabejotina žalingų pasekmių pareiškėjui atsiradimo sąlyga. Sprendžiant, ar atsakovės atstovo neteisėtas neveikimas nėra pernelyg nutolęs nuo kilusių pasekmių, svarbu yra tai, kad mobilieji telefonai ir SIM kortelės patenka į atsakovės atstovo valdomą pataisos namų teritoriją ne dėl vienkartinio ar trumpalaikio jo pareigos prižiūrėti, kad mobilieji telefonai nepatektų į pataisos namų teritoriją, neatlikimo, o dėl to, kad atsakovės atstovas negali užtikrinti, kad mobiliojo ryšio telefonai iš viso nepatektų į pataisos namų teritoriją, o patekus, jais nebūtų galima naudotis.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog valstybei nesiėmus visų pagrįstų priemonių užkirsti kelią nurodytam pavojui, kad atitinkamos visuomenės narių (potencialių nukentėjusiųjų) teisės būtų veiksmingai apsaugotos, valstybė privalo prisiimti ir dėl to kilusias neigiamas pasekmes (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-375-856/2016).

Taigi nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos (neveikimo) ir atsiradusios žalos pobūdis lemia, kad Lietuvos valstybės atsakomybė yra dalinė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013 pažymėjo, jog byloje vis dėlto nustačius VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtą neveikimą, taikytina atsakovo Lietuvos valstybės dalinė, o ne solidarioji atsakomybė (CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys), nes akivaizdu, kad įstaigos pareigūnų neteisėtas neveikimas (jei bus nustatytas) tik netiesiogiai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui, priešingai nei S. N. nusikalstami veiksmai, kuriais tiesiogiai buvo padaryta žala ieškovėms.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs iš nuteistojo asmens neturtinės žalos atlyginimo, tačiau šios aplinkybės, teismo nuomone, negali sudaryti pagrindo reikalauti didesnės atsakomybės iš Pataisos namų, juolab nustačius, kad pataisos namų pareigūnų neteisėtas neveikimas tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui.

Įvertinus byloje nurodytų aplinkybių visumą, nustačius, kad Pataisos namuose taikomos priemonės mobiliųjų telefonų patekimo į pataisos namus užkardymui buvo nepakankamos, atsižvelgiant į subjekto, patyrusio nusikalstamos veikos pasekmes ypatumus, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui iš atsakovės priteistina 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti 10700 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 iš vežėjo UAB „Eurofortūna“ priteista 21400 Eur nuostolių už automobilio praradimą. Teismas konstatavo, kad UAB „Eurofortūna“, pažeisdama su ieškovu sudarytos sutarties nuostatas, aiškiai žinodamas, kad krovinį privalo pristatyti ieškovui, jį atidavė tretiesiems asmenims, t. y. krovinį prarado. UAB „Eurofortūna“ pažeidė savo kaip vežėjo pareigas, nesilaikė elementarių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, dėl ko krovinys - automobilis nebuvo pristatytas ieškovui ir buvo prarastas (Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-57-374/2016).

Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-145-482/2018 UAB „Eurofortūna“ priteisė iš J. J. 21400 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas baudžiamajame procese kaltinant J. J. civilinio ieškinio dėl pagrobto automobilio vertės atlyginimo nereiškė. Pareiškėjas kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka dėl padarytos turtinės žalos išieškojimo iš vežėjo UAB „Eurofortūna“ atlyginimo ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas - priteisė ieškovui D. Š. 21400 Eur nuostolių už automobilio praradimą, bei kitas proceso išlaidas.

2018 m. kovo 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1409-896/2018 buvo patvirtinta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurofortūna“ kreditorių sąrašas, tarp jų - trečiosios eilės kreditoriaus D. Š. reikalavimas 23167,74 Eur. 2018 m. gruodžio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2- 1409-896/2018 UAB „Eurofortūna“ veikla buvo pripažinta pasibaigusia, patvirtintas šios bendrovės 2018-12-07 likvidacinis balansas, o administratorius įpareigotas atlikti veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 32 str. Pagal 2016 m. Marijampolės rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 UAB „Eurofortūnai“ priteistą 21400 Eur ieškinį iš J. J., pareiškėjas laikomas bankrutuojančios UAB „Eurofortūna“ skolininku, o bendrovė - kreditoriumi.

Teismas konstatuoja, jog atsižvelgiant į nustatytas ir išdėstytas aplinkybes, kad pareiškėjui Marijampolės rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2016 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-57-374/2016 iš vežėjo UAB „Eurofortūna“ priteista 21400 Eur nuostolių už automobilio praradimą, o UAB „Eurofortūna“ Marijampolės apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-145-482/2018 priteista iš J. J. 21400 Eur turtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą už nuteistojo J. J. veiksmus, atliktus laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu Pravieniškių PN, atmestinas kaip nepagrįstas.

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui atstovavo advokatė A. B.. Turėtos išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas grindžiamos 2019 m. kovo 6 d. d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 13/2019, 2019 m. kovo 25 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 687179.

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Minėtos nuostatos suponuoja, jog proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Iš pareiškėjo pateiktų prašymų ir jų priedų matyti, jog siekiama, kad būtų atlygintos pareiškėjo išlaidos, kurias sudaro: skundo parengimas, atstovavimas teismo posėdyje – 2000 Eur.

Bylos duomenys patvirtina, kad skundas teismui buvo pateiktas 2019 m. vasario 25 d. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkte numatytas koeficientas – 2,5, kuris taikytinas pareiškėjo atstovo užmokesčio skaičiavimui. Pareiškėjo atstovui rengiant skundą Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 935,7 Eur užpraeito ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (toliau – ir vidutinis darbo užmokestis), todėl už skundo surašymą gali būti priteistina maksimali 2339 Eur suma (935,7 x 2,5 = 2339).

Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą teisme rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydžio koeficientas yra 0,1.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo atstovė advokatė A. B. dalyvavo 2019 m. birželio 5 d. teismo posėdyje. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktais, už atstovavimą teisme gali būti priteistina maksimali suma 97,03 Eur (0,1 x 1 x 970,3 Eur (tuo metu galiojęs vidutinis darbo užmokestis).

Pareiškėjas už advokatų suteiktas teisines paslaugas – skundo parengimą, atstovavimą teismo posėdyje prašo priteisti iš atsakovės 2000 Eur, ši suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl priteistina. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš atsakovės galėtų būti priteista 2000 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. pvz. 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012, 2014-06-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-326/2014).

Teismo sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kėlė du reikalavimus, iš kurių buvo patenkintas vienas, todėl pareiškėjui proporcingai gali būti atlyginta 1/2 galimos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, t. y. (2000/2) 1000 Eur.

Remdamasi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgiant į maksimaliai galimas priteisti sumas, įvertinusi bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų pobūdį, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjo pateiktus ir tenkintus reikalavimus, teismas daro išvadą, kad 1000 Eur suma vertintina kaip pagrįsta ir protinga, užtikrinanti bylinėjimosi išlaidų tikslų įgyvendinimą, šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžianti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui D. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteistina 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Priteisti D. Š. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė