- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-24
- Bylos Nr.
- eI2-7643-776/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00848-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Gitana Butrimaitė, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- H. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gitanos Butrimaitės ir Giedrės Kairienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. O. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir - Migracijos departamentas, Atsakovas) 2024 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 24S70835 (toliau – ir Sprendimas), dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760238637 (toliau – ir LLG) panaikinimo, priimtą pareiškėjo atžvilgiu.
Skunde nurodė, jog 2023-04-07 Atsakovas išdavė H. O. (toliau – ir Pareiškėjas) LLG, galiojantį iki 2025-04-07. 2024-03-05 Pareiškėjas iš Atsakovo elektroniniu laišku gavo Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti LLG. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2, 5 p., o būtent dėl to, jog Pareiškėjas: norėdamas gauti leidimą gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nors LLG yra naikinamas remiantis dviem skirtingais pagrindais, tačiau išanalizavus tuos pagrindus neva pagrindžiančias aplinkybes, darytina išvada, jog LLG yra naikinamas iš esmės remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, susijusiomis su Pareiškėjo gaunamomis lėšomis (darbo užmokesčiu), t. y. Pareiškėjo tariamai padaryti pažeidimai, dėl kurių yra naikinamas LLG, sudubliuojami. Paaiškina, kad Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023-04-19 iki 2023-07-31 buvo įdarbintas montuotoju UAB „M“. Darbo UAB „M“ laikotarpiu, priešingai nei nurodoma Sprendime, Pareiškėjas viso gavo 5 200.80 EUR (1 976.80 EUR darbo užmokesčio ir 3 224 EUR dienpinigių, kurie priskirtini prie kitų su darbo užmokesčiu susijusių išmokų). Nuo 2023-09-14 Pareiškėjas, gavus Atsakovo leidimą pakeisti darbdavį, buvo įdarbintas suvirintoju elektra UAB „D“. Pareiškėjo žiniomis, UAB „D“ turėjo pasirašyti rimtą kontraktą dideliame statybos objekte, tačiau tas neįvyko. 2023 m. spalio mėn. sunkiai susirgus Pareiškėjo motinai, Pareiškėjas išskrido į Armėniją jos slaugyti, ką patvirtina 2023-10-25 spaudas Pareiškėjo pase. Pareiškėjas visą aukščiau nurodytą laikotarpį buvo neapmokomose atostogose, todėl dėl objektyvių ir ne nuo Pareiškėjo valios priklausančių priežasčių, jam ir nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pagerėjus Pareiškėjo motinos sveikatai, tik 2024-02-12 Pareiškėjas grįžo į Lietuvą, ką patvirtina 2024-02-12 spaudas Pareiškėjo pase. Kadangi UAB „D“ negalėjo pasiūlyti jam darbo, jis nedelsiant ėmėsi ieškoti kito darbdavio. Pareiškėjas 2024-02-20, suradęs naują darbdavį, pasirašė darbo sutartį suvirintojo darbui su UAB „K“, ir pateikė prašymą Atsakovui leisti pakeisti darbdavį. Anot Pareiškėjo, Atsakovas, priimdamas rimtas teisines pasekmes Pareiškėjui sukeliantį Sprendimą, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei faktų, nes kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visuma turi būti ištirta ir įvertinta individualiai. Pareiškėjo manymu, šiuo konkrečiu atveju panaikinus LLG, buvo nepagrįstai neproporcingai suvaržytos jo teisės, o Atsakovas siekiamų tikslų galėjo pasiekti ir kitomis priemonėmis (konsultacijomis, įspėjimu, dažnesniu patikrinimu ir t.t.).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjui UAB „D“ (toliau – ir Bendrovė) įdarbintam 2023 m. rugsėjo 14 d., 1065 Eur darbo užmokestis nurodytas tarpininkavimo rašte nebuvo mokamas. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1065 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas, ginčijamu Sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1065 darbo užmokestis ir tai, kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis nesudarė pakankamo pragyventi lėšų dydžio (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur), ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą ginčijamu sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas savo skunde neneigia, kad nei 1065 Eur mėnesinis atlyginimas, nei minimali mėnesinė alga Bendrovėje nebuvo mokamas, todėl yra ginčijamu sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą neturėjo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą leidimą laikinai gyventi panaikinti. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (Bendrovei pareiškėjui nemokant 1065 Eur mėnesinio atlyginimo) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 24S70835, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760238637, galiojusį iki 2025 m. balandžio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamu sprendimu leidimas laikinai gyventi Pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad Atsakovas patikrinęs duomenis Sodra informacinėje sistemoje nustatė, jog Pareiškėjas UAB „M“ dirbo nuo 2023-04-19 iki 2023-07-31, ir asmeniui per darbo UAB „M“ laikotarpį buvo tik vieną kartą išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1000 Eur. Pareiškėjas UAB „D“ įdarbintas nuo 2023-09-14 ir asmeniui, per darbo UAB „D“ laikotarpį, nei vieną kartą nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1065 Eur, už 2023 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio ir sausio mėn. darbo užmokestis iš vis nebuvo išmokėtas.
Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; tačiau kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbo santykius Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3– 6 dalys).
UTPĮ 50 str. nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p. – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Aptartų teisės aktų nuostatos reiškia, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo minėtų teisės aktų numatytais pagrindais. Nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Kaip jau minėta, LLG Pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, jog Pareiškėjui per darbo UAB „M“ laikotarpį buvo tik vieną kartą išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o per darbo UAB „D“ laikotarpį nei vieną kartą nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad pradėjus dirbti UAB „D“, ši turėjo pasirašyti rimtą kontraktą, tačiau tas neįvyko, o po to susirgo Pareiškėjo motina, jis pasiėmė neapmokamas atostogas ir išvyko į savo šalį slaugyti mamos, grįžęs ėmė ieškotis kito darbo.
Teismas pažymi, jog šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, UTPĮ nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nagrinėjamu atveju, Atsakovas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Pareiškėjas UAB „M“ dirbo nuo 2023-04-19 iki 2023-07-31, ir asmeniui per darbo UAB „M“ laikotarpį buvo tik vieną kartą išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1000 Eur. Pareiškėjas UAB „D“ įdarbintas nuo 2023-09-14 ir asmeniui, per darbo UAB „D“ laikotarpį, nei vieną kartą nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1065 Eur, už 2023 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio ir sausio mėn. darbo užmokestis iš vis nebuvo išmokėtas.
Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, Migracijos departamentui nėra nustatyta ir besąlyginė pareiga kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo. Vien faktas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Atsakovo nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Atsakovas netinkamai įvertino faktus, vertintini kaip nepagrįsti.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais (iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – gautais) duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Taip pat, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Atsakovas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Ginčijamas Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus LVAT praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2023 m. kovo 4 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S70835, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760238637. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nei pareiškėjas, nei atsakovas prašymų ir įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.