Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. M. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-672-393/2017 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei S. M. dėl statybos pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo, ir atsakovės S. M. priešieškinį ieškovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl esminio ginčo byloje (statinio rūšies – jog tai yra pavėsinės statyba) yra nemotyvuota, todėl tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Teismo išvada, kad ginčo objektas yra pavėsinė (kaip nurodė ieškovė), o ne liepto dalis (kaip nurodė atsakovė), nėra motyvuota ir pagrįsta. Byloje yra ginčas dėl aplinkybės, kuriai nesudėtingų statinių grupei turi būti priskirtas ginčo statinys, t. y. II grupei (lieptui) ar I grupei (pavėsinei).

Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų galiojimo laike taisyklę, t. y. tiek klausimą dėl statybos darbų teisėtumo, tiek ir dėl ginčo statinio nugriovimo sprendė pagal statybos darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, nors pirmasis klausimas turėjo būti vertinamas pagal statybos darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, o klausimas dėl ginčo statinio nugriovimo pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojančias teisės aktus.

Pirmosios instancijos teismo daroma išvada, kad pavėsinė negali būti statoma žemės ūkio paskirties žemės sklype yra nepagrįsta. Teismas ignoravo atsakovės pateiktą Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 1 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) 1, t. y. prima facie galią turintį įrodymą – suteikiantį atsakovei teisę vykdyti liepto statybos darbus jai priklausančiame žemės sklype; netaikė Žemės įstatymo ir Ūkininko ūkio įstatymo nuostatų, taip pat Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatų, kurios patvirtina, kad atsakovė savo žemės ūkio paskirties sklype (kurio naudojimo paskirtis – žemės ūkio) gali vykdyti tiek pavėsinės, tiek liepto statybos darbus.

Ginčo statinį vertinant kaip liepto dalį, tai toks statinys pakrantės apsaugos juostoje buvo galimas tiek 2013 metais, tiek bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu ginčo statinį vertinant kaip pavėsinę, tai nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl jos nugriovimo būtina vadovautis šiuo metu galiojančia įstatymo redakcija, o ne galiojusia statybos darbų atlikimo metu. Nors ir nemotyvuotai nusprendęs, kad ginčo statinys yra pavėsinė, teismas privalėjo įvertinti, ar pavėsinės statyba atitinka šiuo metu galiojančią Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurios turinys nėra aiškus, nes Aplinkos ministerija iki šiol nėra parengusi paminėtoje įstatymo normoje nustatyto nesudėtingų statinių sąrašo, todėl turėjo būti konstatuota teisės spraga.

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus ginčo statybos darbus vertinti kaip naują statybą, atsižvelgiant į ginčo santykius reglamentuojančią Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį ir Konstitucinio Teismo praktiką bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 7 punktu, 166 straipsnio 1 dalies 6 punktu yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyti pakrantės apsaugos juostoje leidžiami statyti nesudėtingi paplūdimio statiniai, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliantės argumentas, kad „teismas neatsakė į pagrindinį (esminį) bylos faktinį ir teisinį aspektą (statybos darbų rūšį)“ sietinas ne su sprendimo motyvų nebuvimu, bet su apeliantės teiktų įrodymų nepakankamumu bei atitinkamu teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. ieškovės atsakovei surašytais administraciniais aktais, kurie nėra panaikinti ir galiojantys. Be to, ieškovės išduoti administraciniai teisės aktai laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, o juose nurodytos aplinkybės nėra paneigtos kitais byloje rašytiniais įrodymais.

Atsakovės pozicija, jog ginčo statinį vertinant kaip liepto dalį, toks statinys pakrantės apsaugos juostoje buvo galimas tiek 2013 metais, tiek bylos nagrinėjimo metu, yra nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, priešingai, ši pozicija prieštarauja byloje esančių rašytinių įrodymų visumai. Nors atsakovė liepto statybai turėjo statybą leidžiantį dokumentą, tačiau neteisėtai ant liepto pastačius naują statinį, ta pati institucija, kuri suderino liepto projektą, pranešė ieškovei apie galimai neteisėtai pastatytą statinį (pavėsinę).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė ant liepto pastatė pavėsinę, ir nesutiktina su atsakovės pozicija, jog esminis ginčas šioje byloje yra statybos darbų rūšis, priešingai – bylos esmė yra statybos teisėtumo klausimas. Šiuo atveju nei liepto rekonstravimas nėra galimas, nei pavėsinės kaip naujo statinio statyba nėra galima žemės sklype, todėl statybos darbų rūšies įvardijimas nenulemia bylos baigties ir statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo būdo parinkimo, nes šiuo atveju galimas vienintelis padarinių šalinimo būdas – ginčo statinio pašalinimas iš žemės sklypo.

Teismas bylos nagrinėjimo metu tyrė ir vertino apeliantės pateiktą 2014 m. balandžio mėnesį parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Atsakovės pastatyta pavėsinė nepatenka į 2014 m. balandžio mėnesį parengtame kaimo plėtros žemėtvarkos projekte numatytą ūkininko sodybos statinių ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų kitos paskirties statinių statybos zoną, tačiau net ir negalėtų patekti, nes kaimo plėtros žemėtvarkos projektai negali prieštarauti Saugomų teritorijų įstatymui, Statybos įstatymui, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygoms, Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašui.

Inspekcijos turimais duomenimis Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje paminėto sąrašo („nesudėtingų paplūdimių statinių, kurių sąrašą nustato Vyriausybės įgaliota institucija“) patvirtinto nėra, tačiau ši aplinkybė (klausimo dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies prieštaravimo LR Konstitucijai išsprendimas) neįtakoja šios bylos baigties. Nagrinėjamu atveju šis argumentas teisinės įtakos bylos baigčiai neturi, nes atsakovė pastatė pavėsinę žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo esmės

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo – statinio nugriovimo.

Byloje nustatyta, kad apeliantė S. M. ant liepto dalies, esančios ežero (duomenys neskelbtini), pakrantės apsaugos juostoje 2013-2014 m. pastatė pavėsinę, 5,70 m x 4,60 m dydžio, 4,05 m aukščio. Nekilnojamojo turto registro ir centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad apeliantės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, išraše įrašytos šios specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (10000 ha), paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos, miško naudojimo apribojimai (0,0736 ha).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus skyrius 2016 m. lapkričio 17 d. surašė statybos patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. lapkričio 18 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo iš atsakovės pareikalavo ne vėliau kaip iki 2017 m. gegužės 18 d. savo lėšomis pašalinti šį statinį, kurį įvardija kaip pavėsinę. Privalomieji nurodymai argumentuojami tuo, jog statinys pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. 2017 m. gegužės 31 d. patikrinus nurodymo įvykdymą buvo nustatyta, kad atsakovė nurodymo neįvykdė – pavėsinės nenugriovė.

Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino statinio, kurį įpareigojo nugriauti, pastatymo aplinkybių, o priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi statinio pastatymo metu negaliojusiais teisės aktais. Be to teigiama, kad teismo sprendimo dalis dėl esminio ginčo byloje (statinio rūšies – jog tai yra pavėsinės statyba) yra nemotyvuota ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo ginčo statinio pastatymo aplinkybes, vertino tiek apeliantės valdomo nuosavybės teise žemės sklypo paskirtį, tiek jam taikomus apribojimus, be to, skundžiamame sprendime taip pat buvo įvertintas ir atsakovei išduoto statybos leidimo statyti statinį turinys.

Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Statinio statybos metu galiojusio STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, 5.3 punktas stoginę apibrėžė kaip inžinerinį statinį, stogą ant stulpų žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės, kuris gali būti atskiras statinys ar priestatas prie kito statinio. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų, schemos matyti, jog ant liepto į ežerą pastatytas stogas ant stulpų, todėl statinys gali būti naudojamas žmonėms ar daiktams pridengti nuo saulės ar kritulių, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nemotyvavo ir nepagrindė sprendimo konstatavęs, kad ginčo objektas yra pavėsinė, yra nepagrįsti.

Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, 2 lentelę ginčo statinys priskiriamas I grupės nesudėtingam statiniui, kurio statybai projekto rengti nebuvo privaloma, tačiau jis turėjo būti statomas laikantis teisės aktų reikalavimų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, pakrantės apsaugos juostoje, kuri nagrinėjamu atveju yra ne mažesnė nei 10 metrų (LR aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-98 5 p.), leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose –paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Pažymėtina, kad atsakovės pastatytas statinys nesiejamas su veikla, pritaikyta intensyviam lankymui ir visuomenės reikmėm, jis tenkina asmeninius atsakovės poreikius. Kadangi ginčo statinys pastatytas pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (redakcija nuo 2011 m. gruodžio 28 d.) nuostatas, vadovaudamasis Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Statybos inspekcijos Alytaus skyrius 2016 m. lapkričio 17 d. statybos patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. lapkričio 18 d. privalomuoju nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad atsakovė ne vėliau kaip iki 2017 m. gegužės 18 d. savo lėšomis pašalintų pavėsinę.

Kadangi atsakovės ginčo statinys nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies numatytų leistinų statinių ir įrenginių sąrašą, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į galiojusius teisės aktus tiek ginčo statinio statybos metu, tiek ir neteisėtos statybos nustatymo metu, o taip pat išanalizavęs įrenginio sąvokas, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai sprendė, kad atsakovė tiek statybos, tiek dabartiniu metu, negalėjo ir negali statyti ginčo statinio ežero pakrantės apsaugos juostoje, todėl nėra jokių galimybių šį statinį įteisinti bei įpareigojo atsakovę pašalinti šį statinį iš ežero apsaugos juostos.

Dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo šį prašymą patenkinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, nes pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos teisinius ir faktinius aspektus, kilusio ginčo pobūdį, taikytinų įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apeliantės iškeltos abejonės dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (ta apimtimi, kiek joje nėra nustatyti pakrantės apsaugos juostoje leidžiami statyti nesudėtingi paplūdimio statiniai) neatitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir reglamentavimui sudarytų pagrindą tenkinti tokį jos prašymą.

Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovės S. M. apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nėra pateikus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.