Alytaus apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Laimučiui Vaškevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl statybos pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo ir atsakovės S. M. priešieškinį dėl privalomojo nurodymo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad atsakovė S. M. 2013 - 2014 m. pastatė pavėsinę, 5,70 m x 4,60 m dydžio, 4,05 m aukščio, žemės sklype, kurio paskirtis žemės ūkio, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajono savivaldybėje. Pavėsinė pastatyta ant liepto dalies, esančios krante Galsto ežero pakrantės apsaugos juostoje. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus skyrius 2016 m. lapkričio 17 d. surašė statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-1866-(14.29) ir 2016 m. lapkričio 18 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-1178-(14.29), kuriuo iš atsakovės pareikalavo ne vėliau kaip iki 2017 m. gegužės 18 d. savo lėšomis pašalinti šį statinį, kurį įvardija kaip pavėsinę, nes jis pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. 2017 m. gegužės 31 d. patikrinus nurodymo įvykdymą buvo nustatyta, kad atsakovė nurodymo neįvykdė – pavėsinės nenugriovė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Taigi, įstatymas skiria dvi teisės aktus pažeidžiančias statybos rūšis: savavališką statybą, ir ne savavališką, tačiau pažeidžiančią statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus.

Byloje nėra ginčo, kad norint statyti atsakovės žemės sklype stovintį statinį šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, kurį atsakovei reikėtų gauti norint jį įteisinti. Šiuo atveju pagal statinio matmenis jis yra priskirtinas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai (2016-10-27 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017„Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 4.2 p.), kuriai nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas (Statybos įstatymo 24 str. 1 d. 6 p., 27 str. 1 d. 1 p., 2016 m. gruodžio 12 d. LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedas). Tai reiškia, kad šioje byloje nesprendžiamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas, nes atsakovės pastatytam objektui nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau tai nereiškia, kad statiniai, kuriems nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, gali stovėti bet kur ir be jokių apribojimų. Statybos įstatymas įpareigoja statytojus statybos procese laikytis ne tik šio įstatymo normų, bet ir vadovautis kitais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais statyboms. Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad statant statinį, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais aplinkos apsaugą ir saugomų teritorijų apsaugą. Todėl net ir tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas nėra reikalingas, statinių ir įrenginių statybai keliami tam tikri reikalavimai ir apribojimai, susiję ne su statinių pobūdžiu, jų paskirtimi, o su pačia statybos vieta, kurioje gali būti draudžiama statyti atitinkamus statinius ar įrenginius. Todėl sprendžiant ginčą šioje byloje būtina nustatyti ar atsakovės pastatytas ginčo objektas šioje vietoje buvo pastatytas teisėtai ir ar gali stovėti pagal šiuo metu galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Šioje byloje pateiktas 2016 m. lapkričio 17 d. Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas Nr. SPA-1866-(14.2) ir fotonuotraukos, patvirtina, kad S. M. žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., ant Galsto ežero kranto stovi objektas, akte įvardintas kaip 5,70 m x 4,60 m dydžio, 4,05 m aukščio, pavėsinė.

VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovei S. M., Nekilnojamojo turto registre yra įrašytos šios specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (10000 ha), paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos, miško naudojimo apribojimai (0,0736 ha), o pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - žemės ūkio.

Kadangi atsakovės pastatytas objektas stovi ant Galsto ežero kranto, t. y. apsaugos juostoje, ir tuo pačiu žemės ūkio paskirties žemėje, tai sprendžiant jo pastatymo teisėtumo bei šios statybos pasekmių klausimą būtina vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais statybą vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose ir žemės ūkio paskirties žemėje.

Sprendžiant ar atsakovė teisėtai pastatė ginčo objektą reikia atsižvelgti į tai, kokie reikalavimai statybai buvo keliami statybos darbų metu. Atsakovės atstovas ir ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė 2013 - 2014 m. pasistatė pavėsinę. Pagal tuo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1 - 713, lentelės 4.2 punktą, pavėsinė buvo priskiriama prie I grupės nesudėtingų inžinerinių statinių. Remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 3 priedo 1 punktu pavėsinės statybai žemės sklype statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas, tačiau bet kokiu atveju statiniai privalo būti statomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atliktų statybos darbų metu Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.1 punktas pakrantės apsaugos juostose draudė statyti statinius, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis numatė, kad paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Taigi, vandens apsaugos juostos rekreacinėse zonose leido statyti tik vienos rūšies statinius - hidrotechninius statinius. Tuo tarpu visa kita, kas apsaugos juostos rekreacinėje zonoje buvo leidžiama statyti, buvo tik paplūdimių įranga ir kiti rekreaciniai įrenginiai, bet ne statiniai. Be to, pavėsinė pastatyta žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Žemės įstatymo 21 straipsnyje numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį; laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; laikytis kitų įstatymų nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D - 37/D1-40 (2013m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 3D-830/D1-920 redakcija) 1 punktu žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai skirtų ūkinių pastatų statyba ar rekonstrukcija. Gi pavėsinė nėra nei žemės ūkio veiklai skirtas ūkinis statinys nei ūkininko sodybos statinys.

Dėl antrojo ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę mokėti baudą

Teismui tenkinus pirmąjį ieškinio reikalavimą ir suteikus teisę Inspekcijai įvykdyti teismo sprendimą atsakovės lėšomis antrasis reikalavimas skirti baudą būtų perteklinis. Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 dalyje numatyta bauda už teismo sprendimo įpareigojimo nevykdymą yra skiriama tik tais atvejais, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, įskaitant atvejus, kai atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius. Aiškinant teisės normą priešingai, kad ji gali būti taikoma ir tais atvejais, kai teismo sprendimu nustatytus įpareigojimus gali vykdyti pats ieškovas, baudos atsakovui skyrimas būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė. Tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes baudos skyrimas neturėtų nieko bendra su teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ir tai būtų dvigubo baudimo principo pažeidimas.

Dėl priešieškinio

Atsakovė S. M. reiškia reikalavimą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-11798-(14.29), nepagrįstai, teigdama, kad ji nestatė naujo statinio, o tik ant buvusio liepto, nekeisdama jo matmenų pastatė stoginę.

Šios bylos aplinkybių kontekste yra nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 4 d. atliekant patikrinimą ieškovės atstovui ir surašant statybos patikrinimo aktą nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad pertvarkytos liepto laikančiosios konstrukcijos ar pakeisti liepto matmenys (ilgis, plotis, aukštis). Priešingai buvo nustatyta, kad atsakovė pastatė pavėsinę ant liepto dalies, esančios ežero pakrantės apsaugos juostoje žemės sklype. Minėti statybos darbai atitinka STR 1.01.08:2008 8 punkte įtvirtintą vieną iš naujo statinio tikslų – pristatyti prie esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, dėl priestato statybos neperstatant ir nepertvarkant esamo statinio laikančiųjų konstrukcijų. Taip ieškovės atstovas ir nurodė, kad S. M. nepakeitė liepto ilgio, pločio ir aukščio, o tik ant jau buvusio liepto pastatė pavėsinę. Ir tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovė atliko ne liepto kapitalinį remontą ar rekonstravimą, o naujo statinio – pavėsinės statybą. Atsakovės pastatytas ginčo statinys visiškai atitinka statinio statybos darbų atlikimo metu galiojusio STR 1.01.09:2003 „statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį: patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 8.17.11 punkte įtvirtintą pavėsinės sąvoką - tai pagalbinio ūkio paskirties pastatas – nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio.

Statinio statybos darbų atlikimo metu galiojusio STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, 5.3 punktas stoginę apibrėžė kaip inžinerinį statinį, stogą ant stulpų žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės, kuris gali būti atskiras statinys ar priestatas prie kito statinio.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kokie statiniai galimi statyti vandens apsaugos juostoje. Ši įstatymo norma numato baigtinį sąrašą statinių, kuriuos leidžiama statyti ežero pakrantės apsaugos juostoje, todėl naujo statinio (pavėsinės ar stoginės) pastatymas ant liepto nepateisina atsakovės atliktų statybos darbų teisėtumo, o atliktų statybos darbų įvardijimas „liepto pakeitimu“ nepadaro statinio teisėtai pastatytu. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad galima atlikti teisėtai pastatyto statinio kapitalinį remontą, jokių kitų statinio statybos rūšių leidimo nenumato.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris derino liepto statybos projektą, 2016 m. spalio 20 d. raštu Nr. (1.18)-V82120 ir pranešė Inspekcijai apie galimai neteisėtai pastatytą pavėsinę Galsto ežero pakrantės apsaugos juostoje žemės sklype. Liepto statybos projekte, pagal kurį Lazdijų rajono savivaldybės administracija 2011 m. liepos 1 d. išdavė leidimą statyti lieptą, nebuvo numatyta pavėsinės statyba.

Reikalavimas panaikinti nurodymą yra susijęs su viešo administravimo sritimi, todėl laikytinas administracinio teisinio pobūdžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama taip, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti administracinio teisinio pobūdžio, jiems taikytini ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad teisė kreiptis gynybos į teismą turi būti vykdoma įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Kreipimasis yra susijęs su skundų padavimo teismui nustatytais terminais. Jei specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Atsakovei nurodymas buvo įteiktas 2016 m. lapkričio 23 d. Jame buvo nurodytas ir vieno mėnesio apskundimo terminas. Atsakovė nurodymo nustatytu terminu neginčijo. Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis numatytų kreipimosi į teismą terminų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas pareiškėjų prašymu gali atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Klausimą, ar termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę, paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Taip pat turi būti įvertinamas ir momentas nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis teisminės gynybos.

Atsakovės priešieškinyje nurodytos aplinkybės nelaikytinos nuo atsakovės valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintas. Posėdžio metu atsakovės atstovai taip pat nenurodė kitų svarbių, termino atnaujinimui sudarančių pagrindą, aplinkybių.

Įstatymo leidėjas nustatydamas trumpus terminus procesiniams veiksmams atlikti siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtinais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Šioje byloje terminas praleistas jau dešimt mėnesių.

Teismo nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir pateiktas, praleidus ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir ją saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose teisines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi įstatymų, ribojimai turi būti būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, turi būti laikomasi proporcingumo principo.

Valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo: teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatiminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu.

Su visais advokato paminėtais argumentais teismas sutinka. Tačiau visų anksčiau paminėtų ir nustatytų šioje byloje aplinkybių kontekste darytina išvada, kad kreiptis į Konstitucinį teismą nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju neturi šis argumentas teisinės įtakos, nes statytoja neturi žemės sklypo savininko – valstybinės žemės patikėtinio rašytinio sutikimo atlikti liepto rekonstravimą ar statyti naują statinį (kaip bevertintume lieptą, tai nėra kapitalinis ar paprastas remontas, nes keitėsi išorės matmenys), todėl privalėjo gauti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą, kurio nepateikė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Įstatymas numato, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas, tai bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurias sudaro 75 Eur dydžio žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista, priteistinos iš atsakovės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Ieškinys tenkinamas dalinai, t. y. antras reikalavimas netenkinamas, tačiau jis yra išvestinis iš pirmojo ieškinio reikalavimo ir atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, todėl priteistina žyminio mokesčio dalis tik už vieną reikalavimą kuris yra tenkinamas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės ir 18,52 Eur kelionės išlaidas, susijusias su vykimu į teismo posėdį. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinys pripažintas pagrįstu, jos turėtas išlaidas patvirtina pridėtas įsakymo išrašas, degalų pirkimo kvito kopija, tarnybinio lengvojo automobilio kelionės lapo kopija, todėl šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis bylai išnagrinėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir priteistinos iš atsakovės, nes ieškinys tenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti dalinai.

Įpareigoti atsakovę S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius – nugriauti 5,70 m. x 4,60 m dydžio, 4,05 m aukščio pavėsinę, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajono savivaldybėje ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo S. M. teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę Inspekcijai, įmonės kodas 288600210, atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės S. M. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei, jas su­mo­kant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5630. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Priteisti iš atsakovės S. M. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18,52 Eur (aštuoniolika eurų 52 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kodas 288600210, sumokant jas į sąskaitą LT 977300010002458424, įmokos kodas – 7290.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas paduodant apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.