- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-03
- Bylos Nr.
- 2S-550-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02567-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- N. R.
- Suinteresuotas asmuo
- R. R.
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos N. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. R. patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – R. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja patikslintu pareiškimu prašė iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Admivira“. Pareiškime nurodė, kad dar gyvendama su savo sutuoktiniu R. R., 2006-11-23 paėmė 10 000 Lt vartojimo kreditą iš AB Swedbank. Pagal susitarimą su sutuoktiniu, šį kreditą jie panaudojo įsigyti baldams, buitinei technikai bei atlikti kosmetinį buto remontą. Vėliau pareiškėjos vardu AB Swedbank suteikė naujus vartojimo kreditus: 2007-05-22 – 3300 Lt, 2008-04-04 – 5000 Lt, 2008-05-29 – 5000 Lt. Visi šie kreditai taip pat buvo panaudoti baldų, buitinės technikos įsigijimui bei buto remontui. Pareiškėja su sutuoktiniu tuomet gyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 2009 metų pabaigos pareiškėja su sutuoktiniu gyvena atskirai, tačiau santuokos nėra nutraukę. Kadangi kreditai buvo suteikti pareiškėjai, ji visą laiką bankui mokėdavo įmokas lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis. Sutuoktinis savo pajamomis grąžinant kreditus visiškai neprisidėjo. Išėjus gyventi atskirai, pareiškėjai nepakako gaunamų pajamų išgyventi. Kartu su ja gyveno jos bei sutuoktinio nepilnametė dukra V. R.. Kadangi sutuoktinis visiškai neprisidėjo išlaikant dukrą, pareiškėja kreipėsi į teismą, kuris 2010-12-15 nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią R. R. įsipareigojo mokėti išlaikymą po 300 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2010-09-02 iki dukros pilnametystės. Nepaisant teismo nutarties, sutuoktinis iki šiol nėra sumokėjęs nei vienos periodinės išmokos. Kartu su pareiškėja nuo 2009 metų pabaigos gyveno ir jos pilnametis sūnus R. S. (ne R. R. sūnus), kuris taipogi ilgą laiką nedirbo. Pareiškėja, siekdama aprūpinti save ir savo vaikus, bei neturėdama pakankamų pajamų, ėmė naujus kreditus. AB Swedbank 2010-01-08 jai suteikė 5000 Lt kreditą. Kiek vėliau, 2010-04-22 šis bankas pareiškėjai suteikė dar vieną kreditą. Nors kredito suma buvo 20 000 Lt, tačiau 13 441,86 Lt šio kredito dalis buvo skirta refinansuoti visus aukščiau gautus kreditus. Taip pat 2010-07-20 AB Swedbank pareiškėjai suteikė 7000 Lt kreditą. AB Swedbank taip pat pareiškėjai yra išdavęs kredito kortelę, kurios visą leistiną 2000 Lt kredito limitą ji yra panaudojusi. Siekdama sumokėti einamąsias įmokas kreditoriams, pareiškėja gaudavo greituosius kreditus bei tomis lėšomis sumokėdavo įmokas AB Swedbank, AB Snoro lizingas ir kitiems kreditoriams. Siekdama padėti sūnui išvykti ir įsidarbinti Vokietijoje, pareiškėja iš savo sesers J. J., pasiskolino 5000 Lt, vėliau sūnui nusprendus vykti į D. B., pareiškėja iš savo sesers pasiskolino dar 10 000 Lt. Šiuo metu pareiškėja AB Swedbank nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal 2010-01-08 bei 2010-07-20 sudarytas vartojimo kredito sutartis. Sutuoktiniui buvo ir yra žinoma tik apie pareiškėjos su AB Swedbank 2006-11-23, 2007-05-22, 2008-04-04 ir 2008-05-29 sudarytas vartojimo kredito sutartis, pagal šias sutartis gautas kreditas buvo naudotas bendriems šeimos poreikiams. Visos kitos pareiškime nurodytos sutartys buvo sudarytos be sutuoktinio žinios, o gauti kreditai buvo naudojami asmeniniams pareiškėjos interesams. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma pareiškėjos kreditorių yra kredito įstaigos, su kuriomis ji yra sudariusi kredito sutartis bei kreditus privalo grąžinti pagal nustatytus grafikus, jos pradelsti įsipareigojimai sudaro mažesnę dalį, nei bendras prievolės dydis. Pareiškėjos turtą sudaro aukščiau nurodyta kartu su sutuoktiniu įsigyta buitinė technika bei baldai, o taip pat sutuoktinio įgytas automobilis MAZDA XEDOS 6, v/n (duomenys neskelbtini) nes vadovaujantis LR CK 3.88 str., tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjos pajamos, kadangi ji nėra nutraukusi santuokos, taipogi yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl, atsižvelgiant į prezumpciją, kad sutuoktinių dalys yra lygios, pareiškėjai priklauso tik pusė jos gaunamų pajamų. Sutuoktinio automobilio būklė pareiškėjai nėra žinoma, jos nuomone, vertė sudaro apie 3150 Lt. Visų aukščiau nurodytų baldų bei buitinės technikos vertė, pareiškėjos nuomone, šiuo metu atsižvelgiant į jų įsigijimo kainas, nusidėvėjimą, sudaro apie 5620 Lt. Atsižvelgiant į tai, viso pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto vertė sudaro apie 8770 Lt, preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios, pareiškėjai tenkanti dalis sudaro 4385 Lt. Pareiškėja su VšĮ „Vilniaus gimdymo namai“ 2007-12-20 yra sudariusi neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ji dirba vaikų slaugytoja bei jos atlyginimas sudaro 1670 Lt, o taip pat dirba tose pačiose pareigose pagal tos pačios dienos papildomo darbo sutartį dėl 0,25 etato, pagal kurią jai mokamas darbo užmokestis sudaro 417,50 Lt per mėnesį. Be to, pareiškėjai darbdavio sprendimais būna išmokami priedai prie darbo užmokesčio. Nuo 2012-08-01 pareiškėjos draudžiamosios pajamos svyruodavo nuo 2689,32 už 2012 metų rugsėjo mėnesį iki 3139,09 už 2012 metų gruodžio mėnesį. Vidutinės pareiškėjos draudžiamosios pajamos per šį laikotarpį sudarė po 2898,98 Lt per mėnesį. Pritaikius NPD lengvatas dėl nepilnametės dukters bei atėmus visus darbdavio išskaičiuojamus mokesčius, vidutinės pareiškėjos grynosios pajamos per mėnesį sudaro apie 2225,75 Lt. Šiuo metu pareiškėja negali visiems kreditoriams įvykdyti pradelstų prievolių, nes turimo turto nepakanka joms įvykdyti. Pareiškėjos santaupos nesiekia 1000 Lt, o jos turto vertė sudaro tik 4385 Lt. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėja neturi galimybių nedelsiant įvykdyti visas prievoles, kurių vykdymo terminai suėję, nes bendra šių prievolių apimtis sudaro 37 787,66 Lt. Pareiškėja taip pat neturi galimybių sumokėti ir bendro skolų likučio, nes jos turimų pajamų bei turto nepakaktų įvykdyti visoms prievolėms. Pareiškėja patvirtino, kad neturi jokių skolininkų.
Suinteresuotas asmuo kreditorius UAB „Snoro lizingas“ pateikė nuomonę, kad pareiškėja prieš sudarydama tiek sutarčių su skirtingais kreditoriais privalėjo įvertinti savo finansines galimybes, todėl mano, jog pareiškėja siekdama iškelti sau bankroto bylą elgiasi nesąžiningai ir taip pažeidžia kreditorių interesu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo kreditorius UAB „General Financing“ pranešime nurodė, kad pareiškėja su kreditoriumi yra sudariusi vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kurios pagrindu yra sudaryti sandoriai Nr. 3 dėl 8300,36 Lt vartojamojo kredito, Nr. 4 dėl 2372,54 Lt vartojamojo kredito, Nr. 5 dėl 1186,01 Lt vartojamojo kredito ir kurių mokėjimo terminai baigiasi atitinkamai 2015-03-27, 2015-05-27 ir 2015-05-27. Iki termino pabaigos pareiškėjos grąžintina kredito suma yra 10 276,37, o einamasis įsiskolinimas pranešimo dienai buvo 1938,51 Lt. Nurodė, kad šių kreditų mokėjimo terminai dar nėra suėję, todėl neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. apibrėžtos fizinio asmens nemokumo sąvokos. Kreditorius nei iš pareiškėjos, nei iš teismo negavo jokių dokumentų, kuriais būtų grindžiamas pareiškėjos nemokumas, todėl mano, kad pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas.
Suinteresuotas asmuo kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo kreditorius AB „Swedbank“ atsiliepime nurodė, kad vertinant pareiškėjos prisiimtų įsipareigojimų dydį ir gaunamas pajamas darytina išvada, kad pareiškėja, prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, kas šiuo atveju leidžia teigti, jog pareiškėja nebuvo sąžininga. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad nors dalis jos gaunamų pajamų yra skiriama susidariusioms skoloms dengti. Pažymėjo, kad pareiškėjos veiksmai, t. y. savo turtinės padėties sunkinimais, prisiimant vis naujus įsipareigojimus (pradedant nuo 2011-05-14 iki 2013-06-07, nors jau turėjo esamus kreditorius) bei neatsiskaitymas su kreditoriais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl pareiškėjos nesąžiningumo ir vengimo atsiskaityti už esamas prievoles, prisiimant vis naujus įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai N. R. bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. nustatytos sąlygos, kurioms esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 5 str. 8 d. 1 p. pagrindu įvertinus pareiškėjų būklę pagal FABĮ 2 str. 2 d. teismas nustatė, kad pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, kurių mokėjimo terminai yra suėję, sudaro 37 787,66 Lt. Pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA, tačiau FABĮ 2 str. 2 d. nustato, kad fizinio asmens nemokumas yra tokia jo būklė, kai jis ne tik turi įsipareigojimų, kurie viršija 25 MMA ir kurių mokėjimo terminai yra suėję, bet ir negali šių įsipareigojimų įvykdyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos vyras turi nekilnojamojo turto, kuris leistų vykdyti jam savo skolinius įsipareigojimus vaiko ir žmonos atžvilgiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jos vyras pagal teismo sprendimą yra skolingas 9900 litų vaiko išlaikymui. Tai reiškia, kad šią sumą pareiškėja formaliai yra išleidusi vaikui ir šios skolos dydžiu ji gali padengti savo kreditorinius įsipareigojimus, t. y. sumažinti beveik trečdaliu savo skolą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo nemokumą grindžia gaunamų pajamų ir turimo skolinio įsipareigojimo santykiu, tačiau asmens turtinę padėtį įrodo ne tik gaunamos pajamos, bet ir jos atžvilgiu esami skoliniai kito asmens įsipareigojimai (FABĮ 4 str.). Teismas nustatė, kad pareiškėja nenurodė šios vyro skolos pareiškime ir tai rodo jos nesąžiningumą. Atsižvelgiant į pačios pareiškėjos nurodytą įsiskolinimo sumą, akivaizdu, kad gavus skolą iš jos vyro, įsiskolinimas būtų padengtas tokia apimtimi, kad pareiškėja nebūtų nemoki FABĮ 2 str. 2 d. prasme. Tai reiškia, kad pareiškėja negalėtų inicijuoti bankroto bylos įstatymo prasme, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjos būklė neatitinka nurodytos FABĮ 2 str. 2 d. Be to, pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl LR Civilinio kodekso 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas nurodė, kad pareiškėja skolinosi nepagrįstai daug, ne pagal būtinas išlaidas, o pagal nepagrįstą poreikį ir akivaizdų negalėjimą įvykdyti paimto kreditorinio įsipareigojimo. Tai rodo pareiškėjos nesąžiningumą kreditoriaus atžvilgiu. Bendroje apimtyje pareiškėja turi net 14 kreditorių. Teismas pažymėjo, kad gyvenimas ne pagal poreikius ir išlaidas nėra pagrindas kelti bankroto bylą, todėl konstatavo pareiškėjos nesąžiningumą pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Teismas laikė, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirčiai – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėja N. R. pateikė atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir iškelti pareiškėjai bankroto bylą. Apeliantė nurodė, kad teismas apsiriko skaičiuodamas, kokią sumą sudarytų pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai, jei iš jų būtų atimta sutuoktinio skola pareiškėjai. Pažymėjo, kad įsipareigojimai sudaro 37 787,66 Lt, o sutuoktinio skola 9900 Lt, todėl gaunama suma yra 27 887,66 Lt, kuri vis tiek viršija 25 MMA dydį. Nurodė, kad teismas be pagrindo išlaikymo įsiskolinimą įskaičiavo į pareiškėjos turto balansą, kadangi išlaikymas yra mokamas nepilnamečiui vaikui ir jis laikomas vaiko, o ne pareiškėjos nuosavybe. Pažymėjo, kad į išlaikymą draudžiama nukreipti skolų išieškojimą. Nurodė, kad po prievolių visiems kreditoriams įvykdymo pareiškėjai ir jos dviems vaikams liekanti lėšų dalis nebuvo pakankama jog būtų visiškai patenkinti nepilnametės dukters poreikiai, kurie pagal teismų suformuotą praktiką prilyginami 1 MMA. Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog sutuoktinio nemokėtas išlaikymas turėjo būti išreikalautas bei panaudotas bankų ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Nurodė, kad pareiškėja neturėjo ypatingai didelių išlaidų, kurios akivaizdžiai viršytų būtinus jos poreikius. Ji privalėdama išlaikyti savo nepilnametę dukterį, o taip pat, atsižvelgiant į visuomenės moralės normas, padėdama savo pilnamečiam sūnui, stengėsi tą daryti iš gaunamų pajamų. Su sutuoktiniu pradėjus gyventi atskirai bei padidėjus būtinoms išlaidoms (sutuoktinio pajamos nebebuvo naudojamos nei pragyvenimui, nei dukters išlaikymui), o taip pat privalant vykdyti dar gyvenant kartu prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, gaunamų pajamų nepakako visiems būtiniems poreikiams patenkinti bei prievolėms vykdyti. Dėl šios priežasties ji nuolat stengdavosi gauti papildomų pajamų slaugydama asmenis, prižiūrėdama vaikus. Pareiškėja nuolat stengėsi nepraleisti prievolių vykdymo terminų, todėl neturėdama pakankamai lėšų, sueinant mėnesinės įmokos mokėjimo terminui, gaudavo vartojimo kreditą, kurio lėšomis sumokėdavo tokias įmokas. Iki 2012 metų pabaigos pareiškėja taip elgdamasi neturėjo pradelstų įsipareigojimų, visas savo prievoles vykdė tinkamai. 2013 metais pareiškėjai nebepavyko gauti papildomų pajamų, todėl ji nebegalėjo vykdyti visų įsipareigojimų bei buvo priversta kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja neturėjo ir negalėjo turėti tikslo negrąžinti gaunamų kreditų, taipogi nesudaro pagrindo manyti, kad jos turėtos išlaidos laikytinos didesnėmis už protingas ir būtinos, nes didžiąją dalį išlaidų sudarė einamosios įmokos pagal kredito sutartis. Dėl šių priežasčių nesama pagrindo konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumo prieš kreditorius. Pareiškėja taipogi nesikreipė į antstolius dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo iš savo sutuoktinio, nes žinojo, kad tokiu atveju jos įsipareigojimai kreditoriams neišvengiamai padidės dėl pareigos pasirūpinti dukters priežiūra pareiškėjos darbo metu. Dėl visų šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, pareiškėjai keltina bankroto byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nustatytas išimtis (FABĮ 5 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, yra pagrįsta ir teisėta.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 str. 1 d. numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 str. 5 d. numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.). Fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos būklė neatitinka nemokumo sąvokos nurodytos FABĮ 2 str. 2 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai gavus 9900 Lt skolą už vaiko išlaikymą iš jos vyro, jos įsiskolinimas būtų padengtas tokia apimtimi, kad neviršytų 25 MMA. Apeliantė nesutiko su tokia teismo išvada ir nurodė, kad teismas apsiriko skaičiuodamas, kokią sumą sudarytų pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai, jei iš jų būtų atimta sutuoktinio skola pareiškėjai. Taip pat apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo išlaikymo įsiskolinimą įskaičiavo į pareiškėjos turto balansą, kadangi išlaikymas yra mokamas nepilnamečiui vaikui ir jis laikomas vaiko nuosavybe, o ne pareiškėjos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pareiškėjos argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą skaičiuodamas pareiškėjos įsipareigojimų dydį. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos įsipareigojimai sudaro 37 787,66 Lt, o sutuoktinio skola 9900 Lt, todėl gaunama suma yra 27 887,66 Lt, kuri vis tiek viršija 25 MMA dydį. Be to, nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad pareiškėja sutuoktinio skolos suma gali padengti savo įsiskolinimus kreditoriams ir taip dalinai su jais atsiskaityti. Pažymėtina, kad vaiko išlaikymas turi būti teikiamas vaiko poreikiams tenkinti, bet ne motinos įsiskolinimams apmokėti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja atitinka nemokaus asmens apibrėžimą pagal FABĮ 2 str. 2 d., kadangi jos įsiskolinimai yra didesni nei 25 MMA.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nes nustatė FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numatytą sąlygą, t. y. fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjos veiksmus nesąžiningais. Bylą nagrinėjantis teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad pareiškėjos veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo sąžiningi dėl dalies kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo, taip pat negali būti laikomi sąžiningais ir jos veiksmai siekiant sumažinti kreditorinių įsipareigojimų dydį prisiimant vis didesnių kreditų pas kitus kreditorius.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, yra 37 787,66 Lt. Pareiškėjos įsiskolinimai kreditoriams susidarė dėl netinkamo vartojimo paskolų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja žinojo, kad įsiskolinimų negalės padengti ir akivaizdžiai būdama nemoki toliau didino savo įsiskolinimus, t. y. didino skolinius įsipareigojimus, negalėdama grąžinti ankstesnių skolų. Darytina išvada, kad pareiškėja, prisiimdama vis naujus įsipareigojimus, pati sukėlė savo nemokumą, kas šiuo atveju leidžia teigti, jog pareiškėja nebuvo sąžininga. Toks elgesys yra nesąžiningas ankstesnių kreditorių atžvilgiu ir nepateisinamas išlaidų bei pajamų dydžio santykiu.
Civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas pareiškėjos elgesys, prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sudaryti sandoriai nebuvo būtini ir pareiškėja jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog jų vykdyti negalės. Pareiškėja elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydama skolinimosi sandorius vienas po kito, sunkina savo finansinę padėtį, ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat svarbi aplinkybė, kam buvo sudaromi sandoriai, pagal kuriuos pareiškėja yra neatsiskaičiusi. Teismas nurodo, jog pareiškėja sudarinėjo nebūtinus sandorius (suteikta 7000 Lt paskola automobilio remontui, nors pareiškėja savo vardu registruoto automobilio neturi). Vertinant tokį pareiškėjos elgesį sudarant sandorius, jos elgesys nėra pripažintinas sąžiningu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėja teismo posėdžio metu pasakė, kad už 5000 Lt paimtą paskolą sūnus laikė vairuotojo teises, kad du kartus į metus išeina atostogų, todėl ir pinigų nebelieka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paskolos ir greitieji kreditai buvo imami ne sumažinti jau turimus kreditorinius įsipareigojimus, bet savo ir pilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartis byloje Nr. 2FB-11654-615/2013).
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pareiškėja turi darbą ir gauna nuolatinį darbo užmokestį, todėl turi galimybes mokėti savo kreditoriams. Pažymėtina ir tai, kad jos sūnus yra pilnametis ir pareiškėja neturi pareigos jo išlaikyti ir tenkinti visus jo (ne)būtinus poreikius. Teismų praktikoje taip pat padaryta išvada, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjos finansinius duomenis apie mokumą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai, kaip fiziniam asmeniui, bankroto byla nekeltina FABĮ 5 str. 8 dalies 2 p. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų FABĮ tikslui - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.