Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. M. ir atsakovo V. R. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-36-632/2015 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui V. R. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

6.1. Teismas pripažino, kad ieškovė su atsakovu buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą dėl atsakovui priklausiusio namo dalies (duomenys neskelbtini), renovacijos, tačiau teismas neišsprendė šio nekilnojamojo daikto nuosavybės ir jo nepadalijo. Iki namo rekonstrukcijos, atsakovui ir jo dukrai priklausė 46,55 kv. m., o po rekonstrukcijos - 79,98 kv. m., t. y. plotas padidėjo 33,43 kv. m. Teismas nepagrįstai vertino jungtinės veiklos rezultatą - gyvenamąjį namą - ne kaip vieningą objektą, bet kaip atskirų jį sudarančių dalių sumą.

7.1. Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo ir dalyko, ir patenkinti ieškinį taip, kaip to nereikalauja ieškovas, tačiau šiuo atveju teismas savo iniciatyva nusprendė, t. y. nustatė juridinį faktą, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą dėl atsakovui priklausiusios namo dalies (duomenys neskelbtini), renovacijos, automobilio AUDI ir automobilio VW Sharan įgijimo. Teismas ne tik kad pažeidė dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, bet ir nagrinėdamas bylą buvo šališkas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, šios normos nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014), ir tokiais atvejais jų santykiams taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių ir tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jungtinės veiklos sutarties nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė B. M. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui V. R., prašydama: 1) pripažinti, jog ji ir V. R. nuo 2002 metų rugsėjo mėnesio iki 2014 metų balandžio mėnesio vedė bendrą ūkį neįregistravę santuokos, todėl jų įgyto turto padalijimui taikytinos CK 3 knygos XV skyriaus nuostatos; 2) priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją už jos asmeninį indėlį bei bendrai įgytą turtą vedant bendrą ūkį sumoje 42 000 Lt (12164 Eur). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė savo ieškinio reikalavimą sumažino 25 procentais nuo 12164 Eur iki 9123 Eur, motyvuodama tuo, jog 25 procentai turto dalies priklauso atsakovo dukrai U. R., kuriai šioje byloje ji reikalavimų nereiškia. Taigi, ieškovė pagrindiniam ieškinio reikalavimui išspręsti, iš kurio kildinamas antrasis ieškinio reikalavimas, prašo taikyti civilinio įstatymo (CK) normas, kurios yra negaliojančios.

Ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Ieškovas per teismą atsakovui pareiškia materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką). Faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), yra faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinyje ieškovas turi pareigą nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 1, 4 p.). Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 138 str.). Taigi, teismas, gavęs ieškinį, kuriuo ieškovė prašo spręsti ginčą pagal šiuo metu dar negaliojančias CK normas, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą.

Atsakovas V. R. skunde teigia, jog apylinkės teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką ir patenkino ieškinį taip, kaip to nereikalavo ieškovė, t. y. nustatė, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą dėl atsakovui priklausiusios namo dalies Radviliškio m., Kęstučio g. 29a, renovacijos, automobilio AUDI ir automobilio VW Sharan įgijimo, taip ne tik pažeisdamas dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, bet ir nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu iš dalies sutiktina. Civilinio proceso įstatyme numatyta, jog nagrinėdamas šeimos bylas teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 3 d.), tačiau bylos, kylančios iš jungtinės veiklos, nėra priskiriamos šeimos byloms, todėl teismas, taikydamas trūkumų šalinimo institutą, privalėjo reikalauti tikslinti ieškinio reikalavimus, o ne savo iniciatyva keisti ieškinio dalyką. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė B. M. prašė priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją, tačiau pirmosios instancijos teismas iš atsakovo V. R. ieškovei priteisė turtą natūra - bevertę dušo kabiną ir 100 Lt (28,96 Eur) vertės lauko duris. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, dispozityvioje byloje savo iniciatyva pakeisdamas ieškinio reikalavimus, pažeidė esminius civilinio proceso kodekso principus, ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovui V. R. nuosavybės teise priklauso 7/16 pastato - gyvenamojo namo, esančio adresu Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), o 1/16 dalis minėto pastato priklauso jo dukrai U. R. (1 t., 39-40, 41 b. l.). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog kadastro duomenys minėtam statiniui nustatyti 1995-11-15 (1 t., 39-40 b. l.). Pagal šiuos duomenis atsakovui ir jo dukrai bendrai priklauso pusė minėto namo (bendras namo plotas kadastro duomenų nustatymo datai 1995-11-15 nurodytas 94,79 kv. m.), t. y. 47,39 kv. m., tačiau byloje pateikta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurioje kadastriniai matavimai atlikti jau po namo rekonstrukcijos, liudija, jog po rekonstrukcijos jų namo dalies plotas padidėjo daugiau nei 30 kv. m., buvo pristatytos pastogės patalpos, tačiau šie turto pagerinimai nėra įregistruoti (2 t., 62-87). Taigi, teismas, sprendimu pripažindamas, kad gyvenamasis namas yra ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos rezultatas, turi nustatyti ieškovei priklausančią šio turto dalį ir pagal ją priteisti piniginę kompensaciją, ką pagrįstai savo skunde nurodo ieškovė. Todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu turėjo įtraukti ir atsakovo dukrą, gyvenamojo namo dalies bendraturtę U. R., juolab, kad atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog namo renovacijai pinigų davė ir jo dukra, pateikė jos sąskaitos išrašą apie turimą indėlį (1 t., 154 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje sprendžiamas ginčas yra tiesiogiai susijęs ir su U. R. materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Ji byloje turėtų teisę ir pareigą teikti įrodymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių (namo renovacijai įdėtų lėšų ir pan.), pasisakyti jai aktualiais klausimais, duoti paaiškinimus apie kitas bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. teismo sprendimas šioje byloje jai gali sukelti materialines teises ir pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-684/2015; kt.)

CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo.

Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.

Nors nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.

Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų bei duomenų, jog tam tikras turtas išvis kurios nors iš šalių buvo įgytas, nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė B. M. su atsakovu V. R. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą ir dėl atsakovui priklausiusių automobilių AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įgijimo. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose (šeimos, bankroto, restruktūrizavimo ir t. t.) bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

Kaip matyti iš bylos įrodymų, byloje nėra netgi duomenų, jog minėtos transporto priemonės išvis kada nors priklausė atsakovui V. R., byloje pateikta tik informacija, kad minėtų transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartys yra sunaikintos pasibaigus jų saugojimo terminui (1 t., 159 b. l.). Taip pat ieškovė nurodo, jog pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį mišką, tačiau nepateikia nei pirkimo – pardavimo sutarties, nei kitų dokumentų (pvz. pažymos iš VĮ Registrų centras su istorija). Ieškovė taip pat nurodo, jog ji kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, 2006-11-17 ėmė vartojimo kreditą būstui remontuoti, 2007-08-10 ėmė vartojimo kreditą automobiliui pirkti, teigia, jog dirbusi net keliose darbovietėse, tačiau įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes, nepateikiami. Nagrinėjant bylą iš naujo turi būti nustatytas konkretus turtas, kurį ieškovė ir atsakovas įsigijo ir sukūrė jungtinės veiklos susitarimo pagrindu, jo vertė, atidalinta U. R. priklausanti turto dalis, nustatyta, iš kokių lėšų turtas buvo įgytas.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl naikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, nepareikalavo patikslinti ieškinio reikalavimų pagal galiojančias teisės normas, neįtraukė į procesą visų asmenų, kuriems būsimas teismo sprendimas gali sukelti materialines teises ir pareigas, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, reikalingų bylai išnagrinėti, negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo. Neišsiaiškinus esminių bylos aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, todėl byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitų apeliacinio skundo argumentų analizę apeliacinės instancijos teismas pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako.

Ieškovei B. M. grąžinamas 41 Eur sumokėtas žyminis mokestis, o atsakovui V. R. – 31 Eur dydžio žyminis mokestis (2 t., b. l. 140, 154, 163). Mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija šalims pateikus šią nutartį.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, kadangi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai, turės paskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Radviliškio rajono apylinkės teismui.

Grąžinti apeliantams už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį: B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vienas euras), V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) - 31 Eur (trisdešimt vienas euras) žyminio mokesčio.

Nutarties dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.