Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1480-855/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-07
Bylos Nr.: e2A-1480-855/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-42860-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Renata Volodko, Laima Ribokaitė
Atsakovas: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: R. V.

Kategorijos

2.6.39.2.9Finansinių nuostolių draudimas
2.6.39.2.13Kitos draudimo rūšys

Civilinė byla Nr. e2A-1480-855/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-42860-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.9; 2.6.39.2.13 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Ribokaitės, Tomo Venckaus ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo – bankrutavusi AB „Snoras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. V. 2016 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 937,63 Eur draudimo išmoką bei bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Nurodė, kad siekdamas įgyti AB banko „Snoras“ į pirminę apyvartą naujai išleidžiamų akcijų, ieškovas su banku 2011-03-21 sudarė Akcijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu iš ieškovo banko sąskaitos turėjo būti nurašyta sutartyje numatyta lėšų suma ir pervesta į AB banke „Finasta“ buvusią sąskaitą. 2011-11-16 Lietuvos bankas priėmė sprendimą paskelbti AB banko Snoras veiklos apribojimą, o LR Vyriausybės nutarimu banko akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. 2011-11-22 Lietuvos bankas atsisakė išduoti AB bankui Snoras leidimą registruoti banko įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, o 2011-11-24 Lietuvos bankas atšaukė AB banko SNORAS licenciją, bankui 2011-12-07 buvo iškelta bankroto byla.

1.2. Ieškovo į banko sąskaitą įmokėtos piniginės lėšos ieškovui nebuvo grąžintos, nebuvo išmokėtos draudimo išmokos forma ar kitaip kompensuotos, nors pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ), 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų bei 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų taikomą apsaugą šios lėšos turėjo būti ieškovui grąžintos. Lietuvos bankui atsisakius išduoti leidimą registruoti AB banko Snoras įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo padidinimo, akcijų pasirašymo sutarties pagrindu į AB banke „Finasta“ buvusią banko sąskaitą banko nurašytos ar paties ieškovo pervestos lėšos turėtų būti laikomos kredito likučiu, atsiradusiu dėl įprastinių bankinių sandorių, todėl pateko į Direktyvoje esančią indėlio sąvoką. Kadangi reikalavimo teisę į minėtas lėšas ieškovas įgijo iki draudžiamojo įvykio, jam turėtų būti išmokėta draudimo išmoka. Ieškovas prašė konstatuoti, kad minėtos Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos ir asmeninės lėšos, kurias bankas nurašė iš asmenų asmeninių banko sąskaitų, buvusių banke, ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje, arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose buvusių banko sąskaitų arba įmokėjo į minėtą banko sąskaitą. Jeigu nurodytos lėšos, teismo nuomone, nepatenka į indėlio sąvoką, ieškovas prašė jam priteisti draudimo išmoką taikant investuotojų draudimo apsaugos nuostatas.

2. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki galutinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) procesinių sprendimų civilinėse bylose Nr. 3K-3-666-706/2015 ir Nr. 3K-3-8-701/2016 priėmimo. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 (buvęs Nr. 3K-3-666-706/2015) ir 2018 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 (buvęs Nr. 3K-3-8-701/2016) pripažinus investuotojams, sumokėjusiems už obligacijas, kurių bankas nespėjo išleisti, ir akcijas, kurių emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ (jei ieškovai nebūtų pasirinkę kompensavimo pagal šią sistemą, galėjo įgyvendinti savo teisę į draudimo išmoką pagal investuotojų kompensavimo sistemą), teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino.

Šalies argumentai

4. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2018-09-21 pateikė prašymą nutraukti bylą arba ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, o netenkinus šio prašymo, ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovui tereikia kreiptis į atsakovę ir išreikšti savo valią dėl norimos draudimo sistemos - indėlių ar įsipareigojimų investuotojams - pasirinkimo ir draudimo išmoka bus išmokėta nedelsiant.

5. Ieškovas R. V. 2018-09-28 pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 937,62 Eur draudimo išmoką bei 5 procentus metinių palūkanų nuo 2011 m. sausio 9 d. iki visiško atsiskaitymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

6. Ieškovas R. V. 2018-10-10 pateikė prašymą dėl ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo, kuriame nurodė, kad atsakovė sumokėjo ieškovui draudimo išmoką, todėl jis atsisako nuo ieškinio dalies dėl 2 937,62 Eur draudimo išmokos priteisimo, ir civilinę bylą šioje dalyje prašo nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą ir civilinę bylą dalyje dėl 2 937,62 Eur draudimo išmokos nutraukė, grąžino ieškovui 49,50 Eur žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

8. Ieškovas 2018-10-12 pateikė patikslintą ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 136,42 Eur palūkanas nuo 2 937,62 Eur piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo pradžios (2011 m. sausio 9 d.) iki prašomos priteisti sumos visiško sumokėjimo (2018-10-05). Nurodė, kad atsakovė praleido terminą draudiminei išmokai išmokėti, todėl privalo sumokėti įstatymo nustatytas 5 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas bei procesines palūkanas nuo laiku neišmokėtos 2 937,62 Eur draudimo išmokos: 862,37 Eur kompensacines palūkanas už laikotarpį nuo 2011-01-09 iki 2016-11-23, t. y. už 5 metus ir 318 dienas; bei 274,05 Eur procesines palūkanas už laikotarpį nuo 2016-11-24 iki 2018-10-05. Kadangi 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė atsakovės banko licenciją, 2011 m. gruodžio 7 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d., todėl draudimo išmoka turėjo būti išmokėta per 20 dienų, t. y. iki 2012-01-09.

9. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, todėl reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįstas. Tik kai asmuo išreiškia valią, kokia apsauga nori pasinaudoti – indėlininkų ar investuotojų apsaugos sistema - atsiranda prievolė išmokėti draudimo išmoką konkretaus asmens atžvilgiu, ir tik tada galima kelti klausimą, ar atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, ar ne. Draudimo išmoka ieškovui buvo išmokėta vos tik jis pateikė prašymą atsakovei ir išreiškė valią dėl sistemos pasirinkimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą. Pažymėjo, kad ieškovo prašymas skaičiuoti ir priteisti palūkanas nuo 2011 m. sausio 9 d. yra visiškai nepagrįstas, kadangi tuo metu nebuvo įvykęs draudžiamasis įvykis. Be to, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo pareikštas suėjus senaties terminui: ieškovas tik 2018 m. rugsėjo 28 d. pateikė patikslintą ieškinį dėl procesinių palūkanų, o 2018 m. spalio 12 d. – kitą patikslintą ieškinį, bet praleidęs teisės į palūkanų priteisimą terminą, kadangi draudiminis įvykis įvyko dar 2011 m. lapkričio 24 d.

10. Trečiasis asmuo bankrutavusi AB „Snoras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovui R. V. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 439,44 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2013-11-28 iki 2016-11-24 ir 273,64 Eur procesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2016-11-25 (bylos iškėlimo teisme) iki 2018-10-05 (visiško prievolės įvykdymo), o taip pat 7,65 Eur žyminio mokesčio.

12. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ji turėjo išmokėti ieškovui draudimo išmoką tik gavusi ieškovo prašymą po LAT išaiškinimų bylose, dėl kurių nagrinėjama byla buvo sustabdyta. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimu nesukuriama pozityvioji teisė, nenustatomas naujas teisinis reguliavimas, o išsprendus ginčą dėl teisės, tik tampa aiški iki teismo sprendimo paskelbimo buvusi neaiški teisės norma ir/arba pripažinta ginčijama subjektinė teisė. LAT 2018 m. liepos 4 d. ir 2018 m. liepos 11 d. nutartimis nebuvo pakeistos ar nustatytos naujos IĮDĮ normos, o tik buvo išspręstas ginčas dėl teisės ir išaiškinta jau galiojusi teisė, nurodant kokiomis sąlygomis atsakovė turėjo pareigą mokėti draudimo išmoką už obligacijas ir Snoro akcijas sumokėjusiems asmenims, šių vertybinių popierių faktiškai neišleidus. Būtent todėl ieškovui pareiškus reikalavimą sumokėti draudimo išmoką, o atsakovei savo pareigą neigus ir išmokėjus ją tik 2018-10-05, ji iki pat draudiminės išmokos išmokėjimo datos be įstatyme numatyto pagrindo, todėl neteisėtai, faktiškai galėjo naudotis pinigais, tad privalo mokėti palūkanas.

13. Teismas nurodė, kad LAT 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje reikalavimas dėl procesinių palūkanų buvo pareikštas vėliau, nei pagrindinis materialinis reikalavimas, kaip ir nagrinėjamoje byloje, yra išaiškinęs, kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas pareikštas tinkamai, nors ir vėliau, nei iškelta byla, atsiranda pagrindas priteisti ieškovui procesines palūkanas nuo 2 937,62 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-25) iki 2018-10-05, taikant 5 proc. dydžio metinę palūkanų normą (2937,62 Eur x 5 proc. / 365 d.) x 680 d.= 273,64 Eur).

14. Pagal LAT išaiškinamus reikalavimams priteisti palūkanas pareikšti nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 d.) skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį, todėl nors reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti kompensacines palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį (LAT 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Nagrinėjamu atveju reikalavimą priteisti palūkanas ieškovas pareiškė 2018-09-28, todėl atsakovei prašant taikyti senatį, kompensacinės palūkanos galėtų būti skaičiuojamos už 5 metus atgal nuo šios datos. Tačiau už dalį laikotarpio, t.y. nuo 2016-11-25 iki 2018-09-28 jau priteistos procesinės palūkanos, todėl teismas priteisė kompensacines 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2013-11-28 iki 2016-11-24 (2937,62 Eur x 5 proc. / 365) x 1092 d.= 439,44 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Reikalavimą dėl procesinių ir kompensacinių palūkanų priteisimo ieškovas pareiškė jau po to, kai atsakovė išmokėjo ieškovui draudimo išmoką. Tai reiškia, kad pagrindinė prievolė buvo įvykdyta ankščiau, nei pareikštas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo. Ieškovui atsisakius pagrindinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo ir teismui bylą toje dalyje nutraukus, teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovui procesinių ir kompensacinių palūkanų, o tą padaręs, nesilaikė teismų praktikos ir paneigė palūkanų paskirtį.

15.2. Atsakovė negalėjo pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios akcijos yra draudimo objektas, neturėjo tam pagrindo, nes IĮDĮ tokios situacijos nereglamentavo, net teismai priimdami sprendimus ir nutartis kitose bylose netenkindavo ieškovų ieškinių ir nepripažindavo jų indėlininkais / investuotojais, todėl juo labiau atsakovė negalėjo savo iniciatyva modifikuoti tuo metu egzistavusių teisinių santykių, nes IĮDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema – indėlių ar įsipareigojimų investuotojams, naudotis. Tokią taisyklę suformavo tik ESTT savo sprendime, pagal kurį vėliau LAT priėmė atitinkamą nutartį neįsigaliojusių akcijų byloje. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į ESTT ir LAT išaiškinimus, privalėjo vertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų atsakovė turi išmokėti draudimo išmoką. Tokią valią ieškovas išreiškė tik 2018-10-03, pateikdamas prašymą išmokėti draudimo išmoką, kurį atsakovė nedelsiant patenkino. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti ankščiau, nes po ESTT 2018-03-22 prejudicinio sprendimo buvo laukiama LAT išaiškinimų. Be to, ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų tuometinė praktika šiuo klausimu buvo nevienoda, bylos buvo stabdomos ilgiems metams.

15.3. Reikalauti išmokėti kompensacines palūkanas ieškovas galėjo 5 metus po draudžiamojo įvykio, t.y. iki 2016-11-24, ieškovas žinojo apie banko Snoras bankrotą, pirminiame 2016-11-23 ieškinyje reikalavimo dėl kompensacinių palūkanų nereiškė, tokį reikalavimą pareiškė tik 2018-10-12 patikslintame ieškinyje, praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl toks reikalavimas negalėjo būti tenkinamas. Tais atvejais, kai dėl kompensacinių palūkanų teisme pareiškiamas savarankiškas reikalavimas, teisė reikalauti kompensacinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau nei iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo kompensacinių palūkanų skaičiavimo, o šiuo atveju pirminiu ieškiniu ieškovas reikalavimo dėl palūkanų nereiškė.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. V. prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

16.1. Ieškovo įmokėtos piniginės lėšos nebuvo ieškovui grąžintos, nors pagal IĮDĮ bei ES direktyvas dėl indėlių garantijų sistemų bei investuotojų kompensavimo sistemų taikomą apsaugą šios lėšos turėjo būti grąžintos, o byloje ieškovas būtent ir prašė taikyti ieškinio pagrindimui atitinkamas ES teisės normas. Ieškovas ieškinyje prašė konstatuoti, kad Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos ir asmenų lėšos, kurias jų sutikimu bankas nurašė iš jų asmeninių banko sąskaitų, buvusių banke, ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje, arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose buvusių banko sąskaitų ir pan., t.y. ieškovas norėjo pasinaudoti teise į kompensaciją (draudimo išmoką) pagal indėlių garantijų sistemą.

16.2. Atsakovė praleido terminą draudiminei išmokai išmokėti – tą turėjo padaryti iki 2012-01-09, nes AB bankui SNORAS 2011-12-07 buvo iškelta bankroto byla, ir ši nutartis įsiteisėjo 2011-12-20. Indėlių draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas indėlių draudimo sistemos dalyviui ar priežiūros institucijos sprendimas pripažinti indėlių draudimo sistemos dalyvį nemokiu, kai jis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti pagrįsto reikalavimo grąžinti indėlio ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu, draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos.

16.3. Ieškovui pareiškus reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, o atsakovei tokią pareigą neigus ir išmokėjus ją tik 2018 m. spalį, darytina išvada, kad atsakovė iki pat išmokos išmokėjimo dienos be įstatyme numatyto pagrindo, neteisėtai, faktiškai turėjo ir galėjo naudotis pinigais, kuriuos turėjo išmokėti, todėl privalo mokėti palūkanas.

17. Trečiasis asmuo bankrutavusi AB „Snoras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

20. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareigos sumokėti ieškovui, turėjusiam teisę į draudimo išmoką pagal indėlių draudimo apsaugos sistemą, įvykus draudžiamajam įvykiui – pripažinus AB banką „Snoras“, su kuriuo ieškovas 2011-03-21 sudarė Akcijų pasirašymo sutartį, nemokiu, palūkanas už piniginės prievolės išmokėti 2 937,63 Eur dydžio draudimo išmoką termino praleidimą už laikotarpį po draudžiamojo įvykio iki visiško pagrindinės piniginės prievolės įvykdymo, t. y. realaus draudimo išmokos išmokėjimo.

21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiga išmokėti draudimo išmoką ieškovui jai kilo tik po atitinkamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų bylose, dėl kurių nagrinėjama byla buvo sustabdyta, pateikimo, todėl atsakovė iki tol negali būti laikoma pažeidusia piniginės prievolės išmokėti draudimo išmoką įvykdymo terminą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, kad kasacinis teismas iš tikrųjų išaiškino, jog indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei ginčo draudiminio įvykio metu (o draudžiamasis įvykis šiuo atveju, kaip suformuota teismų praktikos, įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas atšaukė AB banko „Snoras“ licencija ir jis buvo pripažintas nemokiu) apskritai nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams; priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą, todėl pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti buvusiems indėlių turėtojams kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą; atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015-11-17 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, bei išaiškinus, kad šie konkretūs emitento išleisti vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui, todėl atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturėjo teisinio pagrindo savarankiškai išaiškinti imperatyviosios ir privalomos vykdyti IĮDĮ 3 straipsnio 4 dalies teisės normos kitaip, nei buvo joje nustatyta; šios normos neatitiktis ES teisei iki ESTT prejudicinio sprendimo nebuvo akivaizdi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019).

22. Kita vertus, aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinamais, sprendžiant tiek dėl atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo bei atitinkamai ir jos pažeidimo momento, tiek dėl atsakovės pareigos mokėti palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą apskritai buvimo, negali būti remiamasi tais atvejais, kai kalbama ne apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jų draudiminę apsaugą, bet apie tokių vertybinių popierių, kaip obligacijos ir akcijos, pasirašymo sutartis su AB banku „Snoras“ sudariusius asmenis bei jų draudiminę apsaugą, kas tampa aktualu nagrinėjamoje byloje, kadangi ieškovas R. V. savo tiek pirminio, tiek vėliau tikslintų ieškinių reikalavimus grindė būtent su AB banku „Snoras“ dar 2011-03-21 sudaryta Akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 20110321/P8, kuria ieškovo buvo siekiama įgyti 10143 vnt. į priminę apyvartą naujai išleidžiamų akcijų už 10143 Lt sumą.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos nagrinėjamoje byloje analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, jog nors įstatymų leidėjas ginčo draudiminio įvykio metu ir aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai - indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo - priskirtini tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai, tačiau IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nebuvo nustatyta, kad tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai (nagrinėjamos bylos atveju - kylantys iš akcijų pasirašymo sutarties), nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai; atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką tokiems ieškovams ir kad atsakovė neprivalo ieškovams mokėti palūkanų už laiku neišmokėtas (teismų priteistas) draudimo išmokas. Kasacinio teismo buvo pažymėta, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo akcijų / obligacijų pasirašymo sutartis su AB banku „Snoras“ sudariusiems asmenims atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę, nes ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką.

24. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, jog pagal kasacinio teismo praktiką asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos, ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai ir kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą.

25. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas teisės normas bei kasacinio teismo precedentus, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sprendžia, jog nuo to momento, kai asmuo (ieškovas), kurio skolinis reikalavimas kyla iš akcijų pasirašymo sutarties ir kuris pagal draudiminio įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo būti laikomas indėlininku bei priskirtas prie indėlių garantijų sistemos arba galėjo būti laikomas investuotoju bei priskirtas prie investuotojų kompensavimo sistemos, įvykus draudiminiam įvykiui aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia draudimo bendrovei savo valią, kuria iš dviejų galimų savo praradimų kompensavimo sistema – indėlių ar investavimo – jis siekia pasinaudoti, atsakovei atsiranda turtinė prievolė išmokėti tokiam asmeniui atitinkamo dydžio draudimo išmoką pagal jo pasirinktą sistemą per IĮIDĮ 10 straipsnyje nustatytą terminą (20 darbo dienų), o to nustatytu terminu nepadarius – LR Civilinio kodekso 6.37 straipsnyje ir 6.210 straipsnyje įtvirtinta pareiga mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.

26. Nors nagrinėjamu atveju draudiminis įvykis, lėmęs atsakovės pareigą išmokėti ieškovui draudimo išmoką pagal vienokią ar kitokią apsaugos sistemą, įvyko, kaip minėta, dar 2011-11-24 atšaukus AB banko „Snoras“ licenciją ir pastarajam tapus nemokiam, tačiau ieškovas savo valią dėl vienos iš dviejų galimų turtinių praradimų, įvykus draudžiamajam įvykiui, kompensavimo sistemų pasirinkimo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė tik 2016-11-23 teismui pateiktame pirminiame ieškinyje (priimtame 2016-11-24 teisėjo rezoliucija), kuriame prašė konstatuoti, kad ES Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos ir asmenų lėšos, kurias jų sutikimu bankas nurašė iš jų asmeninių banko sąskaitų, buvusių banke, ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje; arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose buvusių banko sąskaitų arba įmokėjo į minėtą banko sąskaitą; taip pat prašė konstatuoti, kad Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos jas kartu taikant turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai. Taigi, ieškovas teismui pateiktame ieškinyje išreiškė valią pripažinti jį indėlininku ir pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nurodytą Direktyvoje 94/19/EB (tą jis be kita ko, dar kartą patvirtino ir atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą), ir tik tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog nurodytos ieškovo pagal Akcijų pasirašymo sutartį sumokėtos lėšos nepatenka į indėlio sąvoką ir negali būti indėlio draudimo sistemos objektas, pripažinti ieškovą investuotoju, suteikiant teisę pasinaudoti investuotojų draudimo apsaugos sistema. Būtent todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką atsirado teismui priėmus šį ieškovo ieškinį, nes būtent iš jo draudimo įmonė pirmą kartą galėjo neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos ieškovas siekia ir atitinkamai nustatyti, kokio dydžio draudimo išmoka jam priklauso. Ieškovas nenurodė, ir byloje nėra jokių duomenų bei juos galinčių patvirtinti įrodymų, kad iki ieškinio teismui pareiškimo 2016 m. lapkritį ieškovas vienokia ar kitokia forma buvo informavęs atsakovę apie savo pasirinkimą pasinaudoti atitinkama turtinių interesų apsaugos sistema, ir jog atsakovė iki to laiko neabejotinai galėjo ir turėjo suprasti, kokios kompensavimo sistemos ieškovas siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Tuo pačiu atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog jai nebuvo žinoma, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti ieškovui išmokėta draudimo išmoka iki pat 2018 m. rugsėjo - spalio mėnesių, dėl ko ji negali būti laikoma pažeidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, atmestini, kaip nepagrįsti, nes kaip jau buvo minėta, ieškovas, 2016-11-23 kreipęsis į teismą su ieškiniu, aiškiai nurodė, jog prioriteto tvarka siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką būtent pagal ją.

27. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su atsakovės argumentu, jog ieškovas, siekdamas gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę atskiru prašymu, kuriame būtų nurodyta, kokios apsaugos sistemos – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – jis siekia, o kadangi ieškovas tą padarė tik 2018 m. spalio mėnesį, po ko atsakovė jam nedelsiant išmokėjo draudimo išmoką, joks piniginės prievolės įvykdymo terminas pažeistas nebuvo, atitinkamai nėra sąlygos spręsti apie ieškovo teisę į palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutarčių suformavo išaiškinimą, jog kai ieškovai aiškiai ieškiniuose suformuluoja ieškinio dalyką, t.y. reikalavimą pripažinti, kad AB bankui „Snoras“ jų perduotos lėšos yra indėliai ir prašo priteisti draudimo išmokas pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, jie neturi pareigos papildomai teikti atsakovei rašytinių prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ keliamos abejonės dėl ieškovams taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo turi būti atmetamos, kaip nepagrįstos (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018, 3K-3-153-916/2019).

28. Minėtų apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2018 m. gruodžio 21 d. sprendime nepagrįstai laikė, jog atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmoką egzistavo jau suėjus IĮIDĮ nustatytam jos terminui iš karto po draudiminio įvykio, t.y. dar 2011 m. pabaigoje, dėl ko atitinkamai atsirado ir pareiga nuo to laiko sumokėti ieškovui kompensacines palūkanas už neteisėtą naudojimąsi ieškovo pinigais. Kaip jau buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo, atsakovės pareiga išmokėti ieškovui R. V. draudimo išmoką nagrinėjamos bylos atveju atsirado ne ankščiau, nei 2016-11-24, kai ieškovas teismui pareikšto ieškinio forma aiškiai ir nedviprasmiškai pasirinko norimą taikyti vieną iš dviejų galimų turtinių praradimų kompensavimo sistemų – indėlių draudimo apsaugos sistemą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir ta jo dalis, kuria iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovo naudai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2013-11-28 iki 2016-11-24, sudarančios 439,44 Eur, naikintina.

29. Kita vertus, dėl aukščiau nurodytų priežasčių ir argumentų spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės ieškovui 273,64 Eur dydžio palūkanas už laikotarpį nuo tada, kai atsakovei kilo pareiga išmokėti ieškovui 2 937,63 Eur dydžio draudimo išmoką, ką šiuo konkrečiu atveju sudaro bylos iškėlimo teisme momentas (t. y. nuo 2016-11-25), iki visiško piniginės prievolės įvykdymo (t. y. iki 2018-10-05) (žr. šios nutarties 31 punktą).

30. Nors ieškovo 2016-11-23 pateiktame teismui pirminiame ieškinyje dėl 2 937,63 Eur draudimo išmokos priteisimo ir nebuvo pareikštas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, tai savaime nepaneigia fakto, kad bylos iškėlimo metu, kaip jau minėta, pagrindinė atsakovės piniginė prievolė, su kuria sietinos ir kompensacinės palūkanos, neteisėtai nebuvo įvykdyta ir iki pat draudimo išmokos ieškovui faktinio išmokėjimo dienos ieškovo perduotais pinigais buvo naudojamasi nepagrįstai ir neteisėtai. Teisėjų kolegijos nuomone, esminę reikšmę turi ne reikalavimo (dėl palūkanų) pareiškimo momentas, kurį akcentavo atsakovė, teigdama, jog esant įvykdytai pagrindinei prievolei, apskritai nebuvo galimas reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pareiškimas, o teisės pareikšti tokį reikalavimą atsiradimo momentas, sietinas su teisės pažeidimu, kuris savo ruožtu sietinas su prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimu. Taigi, nepaisant to, kada buvo ar galėjo būti pareikštas ieškovo reikalavimas dėl palūkanų už neteisėtą naudojimąsi pinigais priteisimo – ar kartu su pagrindiniu reikalavimu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ar vėliau, net ir gavus draudimo išmoką, ir nepriklausomai nuo to, ar toje pačioje civilinėje byloje, ar netgi atskiroje civilinėje byloje, tai neturi įtakos vertinant, kad nuo atsakovės prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimo dienos iki pat 2018-10-05 ši turtinė atsakovės prievolė ieškovo atžvilgiu įvykdyta nebuvo, ieškovui teisėtai priklausančiais pinigais buvo naudojamasi neteisėtai, todėl ieškovas CK 6.210 straipsnio 1 dalies bei 6.37 straipsnio pagrindu įgijo teisę į dėl to atsiradusių ar galėjusių atsirasti minimalių turtinių nuostolių palūkanų forma kompensavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pagrindas priteisti palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą; per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, o kreditorius jam priklausančiomis lėšomis naudotis negali, negali gauti iš jų naudos, taip skolininkas pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2017 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo net ir po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019; 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje reikalavimai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti procesines palūkanas, pareikšti naujoje byloje jau po pagrindinės prievolės įvykdymo, yra atmetami tuo motyvu, jog ieškovai ankstesnėse bylose nebuvo reiškę reikalavimų priteisti procesines palūkanas, o ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl būtent šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia, ir už ankstesnį laikotarpį iki bylos iškėlimo procesinės palūkanos neskaičiuojamos; palūkanos skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo ankščiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje toks ieškovui reikalavimas priteisti palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovė įvykdė procesinę prievolę sumokėjusi draudimo išmokas dar iki reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019; 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019). Nagrinėjamos gi bylos atveju tokia praktika negali būti vadovaujamasi, kadangi ieškovas R. V. reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pareiškė ne naujoje byloje po pirminės pagrindinės bylos dėl draudimo išmokos priteisimo, o toje pačioje civilinėje byloje (tik vėliau atsisakė pagrindinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, nes atsakovė šį reikalavimą teismo proceso metu patenkino), patikslintu ieškiniu buvo prašoma priteisti ne konkrečiai procesines palūkanas, o kompensacines palūkanas apskritai nuo pat draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką praleidimo momento iki prievolės visiško įvykdymo, tik šios konkrečios bylos atveju draudiko prievolė atsirado būtent tuo pat metu, kaip ir buvo iškelta civilinė byla.

32. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų pareikšti, nes tokį reikalavimą galėjo pareikšti 5 metus po draudžiamojo įvykio, t.y. iki 2016-11-24. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis CK 1.135 straipsniu, pasibaigus ieškinio senaties terminui, nustatytam pagrindiniam reikalavimui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai – šiuo atveju išvestiniam reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, nors jiems pareikšti ieškinio senaties terminai dar nėra suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-406-798/2018). Tačiau pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškininės senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Ši nuostata aiškintina taip, kad ieškinio senaties termino eigą konkrečiam ieškovo reikalavimui nutraukia tinkamas teisės kreiptis į teismą su šiuo reikalavimu realizavimas. Nagrinėjamu atveju pagrindinis reikalavimas dėl draudimo išmokos pagal akcijų pasirašymo sutartį priteisimo ieškovo buvo pareikštas teismui 2016-11-23, o tai aukščiau nurodytos teismų praktikos kontekste reiškia, kad išvestinio ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo senaties terminą nutraukė ieškinio dėl pagrindinio reikalavimo pareiškimas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), ir ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-406-798/2018). Taigi, ieškovui 2016-11-23 pareiškus ieškinį dėl pagrindinės draudimo išmokos priteisimo, o atsakovei 2018-10-05 kartu su draudimo išmoka jokių palūkanų ieškovui dar neišmokėjus ir toliau neigus tokią pareigą, buvo nutrauktas ir prasidėjo iš naujo ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, reikalavimą priteisti palūkanas ieškovas pareiškė 2018-09-28, tad nepraleidęs iš naujo pradėto skaičiuoti ieškinio senaties termino.

33. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2016-11-25 iki visiško prievolės įvykdymo 2018-10-05, todėl šioje dalyje naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

34. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, kiek tai susiję su ieškovo reikalavimu dėl palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą už laikotarpį nuo 2016-11-25 iki visiško prievolės įvykdymo priteisimo, tačiau priteisdamas palūkanas taip pat ir už ankstesnį laikotarpį (nuo 2013-11-28 iki 2016-11-24), netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika ir precedentais, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris apeliacinio skundo motyvais keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

35. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos: ieškovui, sumokėjusiam 26 Eur žyminį mokestį už reikalavimą dėl 1136,42 Eur palūkanų priteisimo, patenkinus 24 procentus tokio reikalavimo, iš atsakovės priteistina 6,24 Eur dydžio proporcinga patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis (CPK 93 str. 2 d.). Pagrindo laikyti, kad byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro tik 15 Eur, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra, kadangi pareiga tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį tenka pačiam teismui, o nagrinėjamu atveju laikytina, jog buvo prašoma priteisti kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo prievolės įvykdymo termino pažeidimo iki visiško prievolės įvykdymo (kurio pradžia nagrinėjamos bylos atveju sutapo su bylos iškėlimo momentu).

36. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą (patenkinta apie 62 procentus atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų), iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina proporcinga dalis žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo atsakovė yra atleista – 9,92 Eur (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovas nepateikė teismui duomenų bei įrodymų apie galimai savi patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, j. a. k. 110069451, 273,64 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurus 64 ct) palūkanų už laikotarpį nuo 2016-11-25 iki prievolės visiško įvykdymo, t. y. 2018-10-05, bei 6,24 Eur (šešis eurus 24 centus) žyminio mokesčio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš ieškovo R. V. į valstybės biudžetą 9,92 Eur (devynis eurus 92 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Laima RibokaitėTomas VenckusRenata Volodko