Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė su: 1) įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją baigti (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas); 2) įpareigojimu atlyginti nusikalstama veika M. S. padarytą 220 Eur dydžio turtinę žalą per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams su: 1) įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją baigti (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas); 2) įpareigojimu atlyginti nusikalstama veika M. S. padarytą 220 Eur dydžio turtinę žalą per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. M. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2024 m. gegužės 31 d., apie 11.50 val., degalinės „Neste“, esančios Vilniuje, Talino g. 2C, teritorijoje, tyčia ranka suduodamas M. S. į veido sritį, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais E. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei nuteistojo kaltės neginčija. Skundu gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistojo atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir teismo išvadomis dėl pagrindų, kuriems esant gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nebuvimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 40 straipsnio redakcija, kuri bendrąja prasme kitokiu būdu palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį – buvo panaikintas vienas iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindų – nuostata, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas tik asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą, kuris pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, BK 40 straipsnio pakeitimai E. M. teisinės padėties šiuo konkrečiu atveju niekaip nepalengvina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. M. yra neteistas, todėl teisinės reikšmės spendžiant dėl E. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, anksčiau paminėtas BK 40 straipsnio pakeitimas neturi. O BK 40 straipsnio nuostata, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas tik asmeniui, kuris visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (šiuo metu – 2 dalies 1 punktas), išliko nepakitusi. Būtent dėl šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos buvimo šioje byloje ir kilo ginčas. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 40 straipsnio redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu.

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nėra BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, jog E. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismas padarė išvadą, kad kaltę E. M. pripažino dėl išskaičiavimo, susipažinęs su kitais bylos duomenimis, kurie aiškiai pagrindžia jo kaltę ir siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis neigiamai savo elgesio nevertina, nesikremta dėl padarytos nusikalstamos veikos, jo apgailestavimo pareiškimai yra deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nesant nustatytos minėtos sąlygos, E. M. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, apeliaciniu skundu, įvertinusi proceso dalyvių pasisakymus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. atžvilgiu netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, padarius pagrįstą išvadą, jog nėra nustatytos visos laidavimo sąlygos. Gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi, taip pat proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, neleidžia daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertino netinkamai.

8. Pagal teismų praktiką, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai, laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, apie tą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jeigu tokių yra. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas tokiais atvejais, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-511-693/2015; 2K-96-697/2024).

9. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad E. M. pripažino kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau, nors apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, tačiau iškart paaiškino, kad tiesiog prisipažįsta kaltu, nes nėra pateiktas vaizdo įrašas, kas, jo teigimu, keistų situaciją. Šie nuteistojo žodžiai iš esmės parodo, jog nuteistasis savęs kaltu nelaiko, o kaltę tik prisiima iš esmės tik dėl to, jog nebuvo surinkti jo kaltę tariamai paneigiantys duomenys – vaizdo įrašai. Tokią išvadą patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duoti paaiškinimai, kad „kadangi nėra vaizdinės medžiagos aš turiu tiesiog prisipažinti, kad tai buvo tyčinis, vien dėl to, kad pagrindinio įrodymo nėra“; „pasikartosiu, aš prisiimu atsakomybę, kad gali būti, kad yra tyčinis“; „vien dėl to, kad mano įrodymo šioje vietoje, kaip nukentėjusysis elgėsi, jie tiesiog yra nekvestionuojami, vien dėl to aš pripažįstu kaltę“. Sakydamas paskutinį žodį pirmosios instancijos teisme E. M. taip pat nurodė, kad turi prisiimti visišką atsakomybę, nes vaizdo medžiagos pateikti neįmanoma. Iš esmės matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kaltę jis prisiima dėl to, kad nėra jį tariamai teisinančio įrodymo.

10. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nuteistasis iš karto po įvykio paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir savo kaltę pripažino, savo poelgį įvertino blogai ir dėl jo gailėjosi. Su šiais skundo teiginiais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Iš kitų objektų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 58-59) matyti, kad nuteistasis iš karto po įvykio paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie įvykusį konfliktą, tačiau pats nurodė, jog skambina todėl, jog mato, kad kitas konflikto dalyvis taip pat skambina į policiją. Taigi E. M. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ne todėl, kad pats, niekieno neverčiamas norėjo prisipažinti dėl padarytos nusikalstamos veikos, o tai padarė dėl jam nepalankiai besiklostančios situacijos – matydamas, kad nukentėjusysis praneša apie įvykį. Be to, negalima sutikti su gynėjo skundo teiginiais, jog nuteistasis savo poelgį įvertino blogai ar dėl jo gailėjosi. Nors nuteistasis skambučio metu pripažino, jog „tepštelėjo per veidą“, tačiau paaiškino, jog nukentėjusysis degalinėje užlindo be eilės, kalbėjo neadekvačiais žodžiais, t. y. kaltu dėl įvykio iš esmės laikė nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas įtariamuoju, E. M. kaltės nepripažino, akistatos metu nesutiko sudavęs smūgį, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis nuo pat pirmojo momento pripažino kaltę. Nors nuteistojo atsisakymas dalyvauti akistatoje pats savaime negali būti laikomas kaip nors jį neigiamai charakterizuojančiu faktu, nes teisę nedalyvauti akistatoje, neduoti parodymų įtariamasis turi, tačiau jo pozicija akistatos metu taip pat svarbi, vertinant jo nuoširdumą. Tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 65) nurodyta, kad E. M. pradėjo šaukti, elgtis neadekvačiai, buvo nepagarbiai ir agresyviai nusiteikęs. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme sakydamas paskutinį žodį tokį savo elgesį paaiškino nesutarimais su tyrėja, tačiau iš nukentėjusiojo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistasis agresyviai elgėsi paties nukentėjusiojo atžvilgiu (nukentėjusysis nurodė, jog „man sakė, kad mane suvalgys su advokatais, suės su advokatais“ (t. 1, b. l. 143)). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesys nedera su asmens, kuris gailisi dėl savo padarytų veiksmų, pozicija.

11. Nors gynėjas apeliaciniame skunde nuteistojo vardu pareiškia, kad nuteistasis savo kaltę pripažįsta bei nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo išsakytų teiginių taip pat galima daryti išvadą, jog nuteistasis savęs kaltu plačiąja prasme vis dar nelaiko. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis savo kaltę pripažino dėl išskaičiavimo bei gailisi ne dėl padarytos nusikalstamos veikos, o dėl pareigos už ją atsakyti, patvirtina ir nagrinėjant apeliacinį skundą nuteistojo baigiamojoje kalboje išsakyti teiginiai. Nuteistasis menkino neigiamą savo veiksmų pobūdį (akcentavo, kad nepuolė nukentėjusiojo specialiai, neatbėgo iš miško, nėra teroristas). Dar kartą pažymėjo vaizdo įrašo nebuvimą. Teigė, kad turėjo didelę pamoką, akcentavo, kad dirba su vaikais, treniruočių metu keliauja į Ispaniją, kai negalėjo išvykti, jo komanda klausė, kas atsitiko, o jis nežinojo, ką pasakyti. Minėjo, kad nenori, kad vaikai vyktų į treniruotes be jo, nes jis bus apribotas ir negalės vykti į užsienį. Tokie nuteistojo teiginiai tik dar kartą patvirtina, kad jis gailisi ne dėl nukentėjusiajam sukeltų pasekmių, o dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo ir jam kilusios baudžiamosios atsakomybės ir visų su ja susijusių jam atsiradusių negatyvių teisinių padarinių.

12. Gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nuteistasis dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo į nukentėjusiojo banko sąskaitą pervedė nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu prašomą priteisti pinigų sumą, mokėjimo nurodyme nurodydamas – „Atsiprašymas už patirtą smurtinę žalą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos atlyginimas negali būti tapatinamas su nuteistojo atsiprašymu. Be to, nuteistasis tokia forma nukentėjusiojo atsiprašė tik po teisiamojo posėdžio, kuriame prokuroras klausė nuteistojo, ar jis atsiprašė, taigi nuteistasis jau turėjo galimybę suvokti, kad atsiprašymas gali palengvinti jo teisinę padėtį. Sutiktina, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 80-81) įpareigojant nebendrauti su nukentėjusiuoju) apribojo E. M. galimybę atsiprašyti nukentėjusiojo ir atlyginti jam žalą ikiteisminio tyrimo metu. Visgi nuteistasis neabejotinai turėjo galimybę atsiprašyti nukentėjusiojo tiek akistatos, tiek teisiamojo posėdžio metu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog nuteistasis būtų išreiškęs norą atsiprašyti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai ar prokurorui, o vėliau ir teismui iki bylos nagrinėjimo. Vertinant tokio pobūdžio nuteistojo atsiprašymą kartu su jo teiginiais apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad nuteistojo atsiprašymas yra deklaratyvus ir išreikštas tik po to, kai nuteistasis teisiamojo posėdžio metu sužinojo, jog atsiprašymas gali būti jo teisinę padėtį palengvinanti aplinkybė.

13. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas teismui nustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99/2013, 2K-329/2013, 2K-445-489/2016, 2K-132-699/2017, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-164-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-100-648/2019).??? Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, t. y. kad nuteistasis E. M. gailisi padaręs nusikalstamą veiką, todėl nėra galimybės E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai neleidžia daryti priešingos išvados, todėl gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.