Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Ninai Kolesnikovai, dalyvaujant prokurorei Reditai Vinterytei, advokatei Žanai Timaškovai, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vedęs, aukštojo išsilavinimo, užsiimantis individualia veikla, teistas: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d., 222 str. 1 d. – 40 MGL bauda; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-12 nutartimi minėtu nuosprendžiu paskirta 40 MGL bauda pakeista į 20 parų arešto bausmę, kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Baudžiamasis kodeksas) 183 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

G. B. buvo kaltinamas, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, tai yra, kad jis, būdamas UAB „H. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi, veikdamas įmonės vardu ir interesais, 2017-07-04 Laisvės pr. 77B, Vilniuje su UAB „E. R.“, atstovaujama direktoriaus N. I., sudarė išperkamosios nuomos sutartį (toliau – ir sutartis), pagal kurią UAB „H. B.“ komerciniams tikslams buvo perduotas valdyti ir naudotis UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantis automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - automobilis), kurio kaina - 5450 eurų, sutartyje nustatant UAB „H. B.“ teisę išsipirkti automobilį, mokant UAB „E. R.“ sutartyje numatytas periodines įmokas. G. B. nuo 2018-01-16 nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų - nemokėjo periodinių mokėjimų, o gavęs UAB „E. R.“ 2018-09-25 raštą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „E. R.“ ir pagal sutarties 11.6 punktą nuo sutarties nutraukimo dienos UAB „H. B.“ netenka teisės naudotis automobiliu bei privalo jį grąžinti UAB „E. R.“, G. B. nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iki šiol automobilio UAB „E. R.“ negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantį 5450 eurų vertės automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

iš Juridinio asmens duomenų išrašo matyti, kad UAB "H. B." yra uždaroji akcinė bendrovė, jos kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas - (duomenys neskelbtini), Vilnius, įregistruota 2005-05-27; nuo 2018-07-02 juridinio asmens teisinis statusas - "bankrutuojantis", nuo 2018-11- 15 - "bankrutavęs". Nuo 2017-05-26 iki 2018-07-02 bendrovės generalinio direktoriaus pareigas ėjo G. B. (b.l. 186-188).

Dėl veikos vertinimo

Pastarosios Konstitucinio Teismo doktrinos pagrindu Lietuvoje jau yra suformuota ilgametė ir nuosekli kasacinė praktika taikant baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse daugybę kartų yra pasisakyta ir pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Laikomasi nuomonės, kad tiek bendrieji teisės principai, tiek ir pati baudžiamosios teisės paskirtis, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, nulemia tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tarp UAB „H. B.“ ir UAB „E. R.“ yra kilęs ginčas dėl išperkamosios nuomos sutarties. Civiliniame kodekse išperkamosios nuomos sutarties sąvoka nepateikiama, tačiau kodekso 6.503 straipsnyje nurodyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Pagal šio straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma). Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Civiliniame kodekse nereglamentuojami išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo padariniai ir šalių atsakomybė pagal šią sutartį, todėl, sprendžiant ginčus dėl šalių atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi konkrečios sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 straipsniai) (2013-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Šioje byloje nagrinėjama situacija – tai išskirtinai civilinių teisinių santykių kontekste kilęs ginčas. UAB „E. R.“ atsiradusi žala yra tiesiogiai susijusi su automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išperkamosios nuomos sutartimi, joje numatytų UAB UAB „H. B.“ įsipareigojimų nevykdymu. UAB „E. R.“ reikalavimas neišeina už išperkamosios nuomos sutarties ribų, todėl už kilusią žalą visų pirma taikytina civilinė sutartinė atsakomybė. Šiuo atveju neteisėti kaltinamojo G. B. atstovaujamos UAB “H. B.” veiksmai tiek dėl sutartyje numatytų įmokų nemokėjimo, tiek ir dėl automobilio negrąžinimo UAB „E. R.“, kai ši nuttraukė išperkamosios nuomos sutartį, pasireiškia būtent sutartinių prievolių pažeidimu (CK 6.256 straipsnis).

Bylos duomenys patviritna, kad G. B., atstovaudamas UAB „H. B.“, po to, kai 2017-07-04 buvo sudaryta automobilio išperkamosios nuomos sutatis, iš esmės nuo antrojo sutarties galiojiomo mėnesio nevykdė savo prievolės pagal sutartį laiku mokėti nustatytus išperkamosios nuomos mokesčius, t.y. turint prievolę primuosius sutarties galiojimo metus kas mėnesį mokėti po 277 Eur išperkamosios nuomos mokestį, UAB “H. B.” pilnai atliko tik pirmąją įmoką (2017-08-09). Antroji įmoka buvo sumokėta tik 2017-10-31, kai ji turėjo būti sumokėta 2017-09-04. Po to, 2017-11-12, 2017-12-05 ir 2017-12-11 atitinkamai mokėtos tik 100, 130 ir 150 eurų sumos (t. 1, b.l. 43, 61-65). Netvarkingi – iš esmės nuo pat pradžių sutarties sąlygų neatitinkantys UAB “H. B.” mokėjimai aiškiai bylojo apie probleminę šios sutarties šalies situaciją ir signalizavo apie poreikį imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Be to, UAB “E. R.” jau nuo 2017 m. spalio 4 d., kai UAB “H. B.” pradelsė periodinės įmokos sumokėjimą daugiau kaip 30 dienų, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti automobilį (Sutarties 11.4.1. p.).

Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), kuri naudojama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju akivaizdžiai pažeistų ultima ratio principą. UAB “E. R.” neturėjo jokių kliūčių ginti pažeistas savo teises civilinio proceso priemonėmis pareikšdama civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Vien tai, kad UAB “E. R.” to nedarė, niekaip nepagrindžia baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) taikymo kaltinamajam G. B. būtinumo. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinumo savaime nenulemia ir tai, kad UAB “H. B.” automobilio negrąžino. Ši aplinkybė lygiai taip pat tėra sutartinės prievolės nevykdymas, nes byloje patikimai neįrodyta kaltinamojo tiesioginė tyčia pasisavinti minimą išperkamosios nuomos būdu UAB “H. B.” valdytą UAB “E. R.” priklausantį automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

G. B. išteisintinas, nes nebuvo padaryta nusikalstamos veikos požymių turinti veika (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Išteisinant kaltinamąjį nurodytais argumentais netenka prasmės nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių analizė bei kaltinamojo veiksmų vertinimas, tačiau teismas pasisako ir šiuo klausimu.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi sprendžiant, ar asmuo padarė Baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą asmuo turėjo neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą.

Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybių atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė, arba neigia buvus tokiam susitarimui ir pan. Taigi vien tai, jog viena sutarties šalis nevykdo, o kita reikalauja iš pirmosios vykdyti iš sutarties kylančius įsipareigojimus, nesudaro pagrindo įžvelgti nusikalstamos veikos požymių. Būtina nustatyti, kad yra apsunkintas kreditoriaus pažeistų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka.

Nustatyta, kad pradėjus strigti UAB “H. B.” mokėjimams pagal sutartį, o tai atsitiko netrukus po sutarties sudarymo, UAB “E. R.” iš paties G. B. tapo žinoma apie pablogėjusią UAB “H. B.” finansinę padėtį. Kaltinamasis viso proceso metu tvirtino, kad sudarydamas išperkamosios nuomos sutartį jis neturėjo tikslo pasisavinti išperkamąjį automobilį ir, kad nebeišgalėjimą mokėti išperkamosios nuomos įmokų sąlygojo tik pablogėjusi jo vadovaujamos įmonės finansinė būklė. Liudytojas – UAB “E. R.” direktorius N. I. teisiamojo posėdžuio metu taip pat tvirtino, kad sutarties sudarymo metu jam nekilo jokių įtarimų, kad G. B. veikė nesąžiningai, ketindamas pasisavinti išsinuomotą automobilį, taip pat nurodė, jog pradėjus strigti mokėjimams kaltinmamasis jam pasakė apie turimas finansines problemas. Taigi bylos duomenys nepaneigia, kad sudarydamas automobilių išpekamosios nuomos sutartis kaltinamasis iš esmės buvo sąžiningas, jis pradėjo mokėti įmokas, o sutarčių vykdymo eigoje pablogėjus įmonės finansinei būklei apie tai informavo UAB “E. R.”, ko pasekoje šalių abipusiu susitarimu kitas tuo metu UAB “H. B.” kitos išperkamosios nuomos sutarties pagrindu valdytas automobilis (lengvasis automobilis “Mercedes Benz”) buvo grąžintas UAB “E. R.”, o UAB “H. B.” pilnai įvykdė visas pastarosios sutarties sąlygas. Kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad išperkamosios nuomos įmokų UAB “H. B.” nebeišgalėjo moketi būtent dėl įmonės sunkios finansinės padėties patvirtina faktas, kad 2018-06-15 įmonei buvo iškelta bankroto byla, nuo 2018-07-02 UAB “H. B.” teisinis statusas tapo "bankrutuojanti", o nuo 2018-11-15 - "bankrutavusi". Byloje nėra duomenų, kad nuo 2005 metų veikusios UAB “H. B.” pabaigą nulėmė tyčinis ar nusikalstamas bankrotas. Šioje vietoje pažymėtina, kad bankrutavus UAB “H. B.” kreditorius, t.y. UAB “E. R.” išties prarado galimybę apginti pažeistas savo teises civilinės teisenos tvarka, tačiau nesant įmonės tyčinio bankroto požymių nėra ir pagrindo šią aplinkybę traktuoti kaip sąmoningai sukurtą situaciją, dėl kurios buvo prarasta kreditoriaus galimybė apginti jo pažeidžiamą teisę švelnesnėmis atsakomybės rūšimis, nei baudžiamoji atsakomybė. Juolab, minėta, kad apie UAB “H. B.” finansinius sunkumus kreditorius sužinojo netrukus po sutarties pasirašymo.

UAB “H. B.” įmonės rekvizitai buvo (ir yra) vieši ir to pakako civilinio proceso inicijavimui neprikausomai nuo tuo to, ar įmonės vadovas G. B. elektroninėmis komunikavimo priemonėmis palaikė kontaktą su antrąja sutarties šalimi. Antra vertus, nustatyta, kad kaltinamasis nustojo bendrauti su UAB “E. R.” tik 2018 metų sausio pabaigoje, tai yra jis, nors ir netvarkingai mokėdamas išperkamosios nuomos įmokas, ilgą laiką palaikė kontaktą su UAB “E. R.” vadovu, derybų keliu išsprendė kito nuomoto automobilio grąžinimo klausimą. Ta kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad išperkamas automobilis buvo trečiųjų asmenų naudojamas jo verslui užsienyje, t.y. žmonių ir krovinių vežiojimui, tačiau ilgainiui jis pats (kaltinamasis) prarado ryšį su pastaraisiais asmenimis, pirma, patikimai nei patvirtinta, nei paneigta ir, antra, ši aplinkybė savaime nėra pakankama tiesioginės tyčios pasisavinti patikėtą svetimą turtą požymio konstatavimui. Taigi šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų patikimai pagrįsti kaltinamojo G. B. tyčią sąmoningais veiksmais apsunkinti UAB “E. R.” galimybę ginti savo teises civilinio proceso priemonėmis.

Be kita ko, pažymėtina, kad UAB „E. R.” tik 2018-09-25 pranešė G. B. nutraukianti automobilio išperkamosios nuomos sutartį bei pareikalavo automobilį grąžinti, tuo tarpu kai ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodeksdo 183 straipsnio 1 dalyje dėl svetimo turto pasisavinimo buvo pradėtas dar 2018-04-18, taigi ikiteisminis tyrimas buvo prdėtas nesant teisinio pagrindo, nes UAB “H. B.” automobiliu teisėtai, nors ir nesilaikydama įmokų grafiko, naudojosi išpekramosios nuomos sutarties pagrindu. Tiek išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu, tiek pradėjus ikiteisminį tyrimą UAB „H. B.“ buvo veikianti įmonė, turinti viešai skelbiamus rekvizitus ir to visiškai pakako civilinio proceso pradėjimui dėl skolininko sutatinių prievolių nevykdymo, nepaisnat to, kad skolininko įmonės vadovas su kita sutarties šalimi nustojo bendrauti.

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas tik tada, kai jame nustatyta objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltė. Nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų baudžiamajai atsakomybei pagrįsti tiesioginės tyčios G. B. veikoje įrodymų. Jis išteisintinas, nes nepadaryta nusikalstamos veikos požymių turinti veika (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl civilinio ieškinio

UAB "E. R." pareiškė kaltinamajam civilinį ieškinį 6914,36 eurų sumai (b.l. 54-92).

Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio (Civilinio ieškinio išsprendimas) 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Proceso išlaidų ir tyrimui reikšmingų daiktų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas nusprendžia:

G. B. pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta nusikalstamos veikos požymių turinti veika.

UAB "E. R.” ieškinį palikti nenagrinėtą išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Panaikinti 2019-01-16 prokurorės nutarimu nuo 2019-01-16 iki 2019-07-16 taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą G. B. žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalims bei piniginėms lėšoms, esančioms G. B. vardu atidarytose bankų sąskaitose.

Panaikinti G. B. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.