Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-506-935/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-12-13
Bylos Nr.: 1A-506-935/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20094-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
Kaltinamasis: G. B.
Civilinis ieškovas: UAB „E. R.“
Advokatai: Gediminas Skaistys

Kategorijos

1.2.14.7.1Turto iššvaistymas (BK 184 str. 1 d.)
1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
2.4.5.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-935/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20094-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.1; 1.1.10.1; 2.4.5.6.2

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorei Reditai Vinterytei,išteisintojo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,išteisintajam G. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo UAB „E. R.“ civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „H. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, veikdamas įmonės vardu ir interesais, 2017 m. liepos 4 d. (duomenys neskelbtini), su UAB „E. R.“, atstovaujama direktoriaus N. I., sudarė išperkamosios nuomos sutartį (toliau – ir sutartis), pagal kurią UAB „H. B.“ komerciniams tikslams buvo perduotas valdyti ir naudotis UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantis automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), kurio kaina – 5450 Eur, sutartyje nustatant UAB „H. B.“ teisę išsipirkti automobilį, mokant UAB „E. R.“ sutartyje numatytas periodines įmokas. G. B. nuo 2018 m. sausio 16 d. nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – nemokėjo periodinių mokėjimų, o gavęs UAB „E. R.“ 2018 m. rugsėjo 25 d. raštą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „E. R.“ ir pagal sutarties 11.6. punktą nuo sutarties nutraukimo dienos UAB „H. B.“ netenka teisės naudotis automobiliu bei privalo jį grąžinti UAB „E. R.“, G. B. nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iki šiol automobilio UAB „E. R.“ negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantį 5450 Eur vertės automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais G. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendį, kuriuo G. B. buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti pakeistą kaltinimą G. B. ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, bei skirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paskiriant įpareigojimus tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, UAB „E. R.“ civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš G. B. 3004 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

3. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išteisintąjį ir UAB „E. R.“ sieja išskirtinai civiliniai teisiniai santykiai ir išteisintojo elgesys niekaip neapsunkino minėtos įmonės galimybių ginti savo pažeistas teises, kurios kyla iš sudarytos sutarties, civilinio proceso tvarka pareiškiant civilinį ieškinį. Tuo pačiu prokurorė pritaria, kad vien sutarties sąlygų nevykdymas ir automobilio „Ford Transit“ negrąžinimo faktas savaime nedaro G. B. veikos nusikalstama. Vis tik šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad kitos sutarties šalies – UAB „E. R.“ pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo apsunkintas būtent dėl G. B. sąmoningų neteisėtų veiksmų.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal išperkamosios nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „E. R.“ ir UAB „H. B.“, atstovaujamos G. B., nuosavybės teisė į automobilį „Ford Transit“ visą sutarties galiojimo laiką ir jam pasibaigus iki automobilio priėmimo perdavimo akto pasirašymo priklausė (ir iki šiol priklauso) UAB „E. R.“. Tiek UAB „H. B.“, tiek G. B. šis turtas buvo ir yra svetimas. Pagal sutartį UAB „H. B.“ neturėjo teisės subnuomoti automobilį ar perduoti jį panaudai be išankstinio UAB „E. R.“ sutikimo. Sutartimi UAB „H. B.“ įsipareigojo apie automobilio praradimą nedelsiant informuoti UAB „E. R.“ ir savo sąskaita imtis visų įmanomų teisėtų priemonių išreikalauti automobilį iš neteisėto valdymo. Sutartimi buvo nustatyta, kad nuo jos nutraukimo dienos UAB „H. B.“ netenka teisės naudotis automobiliu ir privalo grąžinti jį savininkui. Byloje nustatyta, jog G. B. patvirtino, kad elektroniniu paštu gavo ir perskaitė 2018 m. sausio 30 d., 2018 m. vasario 6 d., 2018 m. kovo 5 d. siųstus UAB „E. R.“ įspėjimus, kuriuose buvo prašoma vykdyti sutartį, grąžinti automobilį, nurodyti telefono numerį, kuriuo būtų galima susisiekti, informuojama apie sutarties nutraukimą, jeigu ji nebus vykdoma. Taigi išteisintasis, žinojo apie sutarties nevykdymo pasekmes ir UAB „E. R.“ ketinimus nutraukti sutartį, kreiptis į teisėsaugos institucijas. Vis tik jis į gautą informaciją nesureagavo, į telefoninius skambučius neatsiliepė. Išteisintasis jau po to, kai gavo reikalavimus grąžinti automobilį, šiuo automobiliu 2018 m. kovo mėnesį išvyko į Vokietiją ir ten jį paliko kitam asmeniui, kurio iki tol nepažinojo. Šis asmuo G. B. neva buvo rekomenduotas asmens, kurio išteisintasis nurodyti negalėjo. Be to, skunde pabrėžiama, kad automobilis buvo perduotas nesudarant rašytinės sutarties, neišsaugant jokių asmens, kuriam perduodamas automobilis kontaktinių duomenų. G. B. teigė, jog jam kas savaitę už automobilio subnuomą buvo mokama po 300 Eur, o 2018 m. rugsėjo mėnesį buvo susitarta dėl automobilio pardavimo ir net buvo sumokėtas 200 Eur avansas. Vis tik nuo 2018 m. sausio mėnesio G. B. nesumokėjo jokios įmokos pagal sutartį. Taip pat išteisintais aiškino, jog su asmeniu, kuriam buvo perduotas automobilis, telefonu susiekti jam nebepavyko, nes telefonas buvo išjungtas. Tokį išteisintojo teiginį paneigia tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) yra veikiantis, juo atsiliepęs vyriškis paaiškino, kad G. B. ir jo nurodyto asmens nepažįsta. Ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti asmens, kuriam buvo perduotas automobilis.

5. Prokurorė mano, kad G. B. elgesio teisiniam vertinimui yra reikšminga tai, jog automobilis buvo perleistas trečiajam asmeniui, kuriuo nustatyti byloje nepavyko. Išteisintojo versija apie turto perleidimo aplinkybes yra abejotina ir nelogiška, kadangi nepažįstamam asmeniui be jokio rašytinio susitarimo buvo perleistas pakankamai brangus svetimas turtas, išteisintasis nepasiliko iš esmės jokių asmens, kuriam buvo perduotas automobilis, kontaktinių duomenų, neįsitikino šio asmens tapatybe.

6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. B. sąmoningai vengė iš sutarties kilusius turtinius santykius spręsti civilinės teisės priemonėmis. Jis nutraukė bet kokius kontaktus su UAB „E. R.“, išgabeno automobilį į Vokietiją, neinformavęs apie tai turto savininko, negavęs jo leidimo, perleido automobilį trečiajam asmeniui. Jei tikėti G. B. parodymais, net gaudamas pajamas iš automobilio subnuomos, nemokėjo UAB „E. R.“ jokių įmokų. Pasak paties G. B. nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio jis prarado ryšį su asmeniu, kuriam perdavė automobilį, tačiau jis nedėjo jokių pastangų ir nesiėmė jokių priemonių tam, jog automobilis būtų surastas ir grąžintas savininkui, kreditoriaus apie automobilio praradimą neinformavo, į policijos įstaigą dėl to nesikreipė. Šiuo atveju G. B. veiksmai buvo tiesioginė turto praradimo ir žalos UAB „E. R.“ padarymo priežastis. Dėl tokių veiksmų nuomos sutarties vykdymas tapo neįmanomu ir iš esmės apsunkino UAB „E. R.“ pažeistų turtinių teisių gynimą civilinio proceso tvarka, nes G. B. automobilio negrąžinimą sieja su byloje nenustatytu asmeniu, kuriam neva perdavė automobilį ir dabar pats negali jo atgauti.

7. Prokurorė teigia, kad G. B., be jokio abejonės, veikė tyčia. BK 183 ar 184 straipsniai taikomi tuomet, kai kaltininkui teisėtai suteikiami tam tikri įgaliojimai turto atžvilgiu ir tik po to, viršijant šiuos įgaliojimus, turtas iš teisėto kaltininko valdymo perkeliamas į neteisėtą. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad jau sutarties sudarymo metu G. B. turėjo nusikalstamą sumanymą neteisėtai užvaldyti automobilį. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad automobilio valdymas iš teisėto perėjo į neteisėtą tik po sutarties sudarymo. Taigi skundžiamame nuosprendyje nurodyti argumentai dėl tyčinės kaltės nebuvimo G. B. elgesyje yra nepagrįsti, turto pasisavinimo, kuriuo buvo kaltinamas G. B., subjektyvieji požymiai skundžiamame nuosprendyje iš viso neanalizuoti ir nevertinti.

8. Prokurorė yra įsitikinusi, kad G. B. veiksmai iš tikrųjų turi būti kvalifikuojami pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Ji aiškina, jog turto iššvaistymas baudžiamąja teisine prasme yra kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žalos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Apie kaltės turinį turto iššvaistyme sprendžiama, atsižvelgiant į tai, kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu – kokie sandoriai ar operacijos buvo atliktos su turtu, ar jie pagrįsti rašytiniais dokumentais, ar buvo dengiami įmonės įsiskolinimai, ar kaltininkas dėjo pastangų susigrąžinti turtą iš trečiųjų asmenų valdymo ir pan. Taigi šiuo atveju pagal nustatytas aplinkybes G. B. turi būti nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „H. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2017 m. liepos 4 d. išperkamosios nuomos sutartį ir 2017 m. liepos 4 d. priėmimo – perdavimo aktą, sudarytus tarp UAB „E. R.“ ir UAB „H. B.“, atstovaujamos G. B., gavęs ir priėmęs valdyti bei naudotis jam patikėtą svetimą UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantį turtą – 5450 Eur vertės automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 metų kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis, tyčia, neteisėtai, nesilaikydamas 2017 m. liepos 4 d. sutarties reikalavimų, jam patikėtą automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė nenustatytam asmeniui ir taip tyčia iššvaistė UAB „E. R.“ turtą.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, taip pat paaiškino, jog apeliaciniame skunde G. B. iš tikrųjų yra prašoma skirti laisvės atėmimo bausmę, o ne laisvės apribojimo bausmę. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-38-788/2019 ir kt.).

11. Baudžiamojoje byloje esanti išperkamosios nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta tarp UAB „H. B.“, atstovaujamos direktoriaus G. B., ir UAB „E. R.“, atstovaujamos direktoriaus N. I. (t. 1, b. l. 2-6), bei 2017 m. liepos 4 d. transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktas (t. 1, b. l. 67) patvirtina faktą, jog UAB „H. B.“ buvo perduotas UAB „E. R.“ priklausantis turtas, t. y. automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant minėtą automobilį valdyti ir naudoti, siekiant jį įsigyti mokant periodines įmokas. Iš išperkamosios nuomos sutarties 5.2. punkto turinio matyti, jog sutarties šalys susitarė, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę UAB „H. B.“ įgis tik sumokėjusi grafike ir sutartyje nurodytus mokėjimus bei įvykdžiusi kitus įsipareigojimus, numatytus sutartyje. Pagal aptariamos sutarties 13.1. punktą UAB „H. B.“ įsipareigojo be UAB „E. R.“ sutikimo neperleisti jokių UAB „H. B.“ teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties, trečiajam asmeniui. Sutartyje aptartos teisės ir pareigos gali būti perleistos tik sutikus UAB „E. R.“ ir esant trišaliam susitarimui tarp UAB „E. R.“, UAB „H. B.“ ir trečiojo asmens. Aptariamos sutarties 11.4.2. punkto nuostatos patvirtina, jog sutartį sudariusios šalys susitarė, jog, nesilaikant nustatytų įsipareigojimų, UAB „E. R.“ gali nutraukti sutartį vienašališkai. Pagal sutarties 11.6. punktą, nutraukus sutartį, UAB „E. R.“ turi teisę transporto priemonę atsiimti. UAB „H. B.“ nuo sutarties nutraukimo dienos netenka teisės naudotis transporto priemone ir įsipareigoja grąžinti transporto priemonę UAB „E. R.“. Pagal išperkamosios nuomos sutarties 9.2. punktą UAB „H. B.“ įsipareigojo transporto priemonės praradimo atveju nedelsiant informuoti apie tai UAB „E. R.“, savo sąskaita imtis visų įmanomų teisėtų priemonių išreikalauti transporto priemonę iš neteisėto valdymo. Taigi išperkamosios nuomos sutartyje, dėl kurios sąlygų sutarė ją pasirašiusių šalių atstovai, yra aiškiai apibrėžtos UAB „H. B.“ teisės ir pareigos, susijusios su jai perduotu automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu nekyla abejonių, kad G. B., kuris pasirašė išperkamosios nuomos sutartį, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir tai, jog buvo susipažinęs su šios sutarties turiniu (t. 2, b. l. 102), buvo žinoma, kaip turi būti vykdoma sutartis, kokias pareigas UAB „H. B.“ ir jis kaip šios įmonės vadovas prisiima.

12. Paties G. B., liudytojo N. I. parodymai bei kiti byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad G. B. nevykdė išperkamosios nuomos sutartyje numatytų pareigų, dėl ko UAB „E. R.“ priklausantis turtas buvo neteisėtai perleistas kitam asmeniui ir UAB „E. R.“ dėl tokių veiksmų patyrė žalos, nes už šio turto perleidimą šiai įmonei tinkamai nebuvo atlyginta. Iš G. B. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 101-102), matyti, jog įmokų mokėjimas už automobilį UAB „E. R.“ buvo nutrauktas, kadangi UAB „H. B.“ susidūrė su finansiniais sunkumais. Nutrūkus mokėjimas iš UAB „E. R.“ buvo gaunami pranešimai, kuriuose buvo reikalaujama sumokėti įmokas už automobilį. Iš pradžių G. B. elektroniniu paštu arba telefonu susiekdavo su UAB „E. R.“ atstovais, prašydavo palaukti bei atidėti mokėjimus. Vis tik 2018 m. vasario ar kovo mėnesį jis buvo informuotas, jog sutartis dėl automobilio išperkamosios nuomos bus nutraukta. Siekdamas užsidirbti papildomų lėšų iš aptariamo automobilio, jis 2018 m. vasario ar kovo mėnesį „Ford Transit“ žodinio susitarimo pagrindu perdavė naudotis A. B., kurį iki tol pažinojo apie mėnesį laiko ir su kuriuo kartu vežiojo žmones užsienyje. Apie tai, kad automobilis buvo perduotas trečiajam asmeniui, UAB „E. R.“, kaip numato išperkamosios nuomos sutarties nuostatos, neinformavo. A. B. du kartus už automobilio nuomą G. B. sumokėjo po 300 Eur, o viena įmoka buvo panaudota automobilio remontui. Vėliau G. B. automobilį pardavė A. B., kuris už automobilį sumokėjo 200 Eur avansą. Paskutinį kartą perduotą automobilį matė 2018 metų žiemą ar pavasarį. Iš esmės tokias pačias aplinkybes G. B. nurodė ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 48) bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu G. B. nurodė, kad matė ir skaitė elektroniniu paštu gautą 2018 m. rugsėjo 25 d. pranešimą apie automobilio išperkamosios nuomos sutarties nutraukimą, tačiau į šį laišką neatsakė. Telefonu UAB „E. R.“ atstovams neatsakydavo nuo 2018 m. sausio-vasario mėnesio, kai jam buvo pranešta, jog yra ketinama nutraukti sudarytą sutartį tarp UAB „E. R.“ ir UAB „H. B.“ (t. 1, 132, 137). Iš liudytojo N. I. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 33, 36) bei pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 55), taip pat duomenų užfiksuotų pareiškime (t. 1, b. l. 1) matyti, jog šio liudytojo nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su G. B. nurodytomis aplinkybėmis, kiek jos yra susijusios su automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimu UAB „H. B.“, įmokų už šį automobilį mokėjimo nutraukimu bei nesėkmingais bandymais susiekti su G. B. ir susigrąžinti automobilį. Kasos pajamų orderiuose (t. 1, b. l. 61-64) bei bankinių pavedimų išrašuose (t. 1, b. l. 65) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „H. B.“ didesnes ar mažesnes įmokas už automobilį „Ford Transit“ mokėjo nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. sausio mėnesio vidurio (paskutinė įmoka už automobilį buvo sumokėta 2018 m. sausio 16 d.). Baudžiamojoje byloje esančių elektroninių laiškų turinys (t. 1, b. l. 39-41) patvirtina, kad UAB „E. R.“ G. B. tiek jo asmeniniu paštu, tiek UAB „H. B.“ elektroniniu paštu ragino vykdyti įsipareigojimus pagal tarp įmonių sudarytą sutartį, informavo, jog tuo atveju, jeigu įsipareigojimai nebus vykdomi, bus kreiptasi į policiją, taip pat buvo prašoma grąžinti automobilį, nurodyti savo telefono numerį, kuriuo būtų galima susisiekti. UAB „E. R.“ 2018 m. spalio 1 d. elektroniniu paštu informavo UAB „H. B.“ apie sudarytos sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 57). Čia būtina pabrėžti, jog G. B. nevykdė nei vieno iš UAB „E. R.“ atstovų reikalavimų, kurie buvo grindžiami jam žinomomis tarp įmonių sudarytos sutarties nuostatomis, o elgėsi priešingai, t. y. dėl pablogėjusios vadovaujamos įmonės finansinės padėties nutrūkus mokėjimas už perduotą automobilį, neteisėtai perleido UAB „E. R.“ turtą kitam asmeniui, apie turto perleidimą neinformavo turto savininko atstovų, vengė kontaktų su jais, už turto perleidimą gavo apie 800 Eur, iš kurių net dalies nepanaudojo tam, kad būtų dengiamas įsiskolinimas.

13. Be jokių abejonių, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp teisės subjektų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tokie santykiai, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad sutarties šalis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-93/2013 ir kt.). Šioje baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, jog yra nustatytos visos sąlygos, dėl kurių G. B.veiksmai peržengė civilinių santykių ribas ir yra vertintini kaip nusikalstami.

14. Šio procesinio sprendimo 12 pastraipoje aptarti duomenys leidžia konstatuoti, kad UAB „H. B.“, susidūrus su finansiniais sunkumais ir nebeturint galimybių mokėti įmokų už automobilį „Ford Transit“, vadovas G. B., žinodamas sunkią jo vadovaujamos įmonės padėtį bei apie išperkamosios nuomos sutartyje numatytas pareigas, automobilio savininko atstovų sutarties nuostatomis pagrįstus reikalavimus, pažeisdamas sutarties sąlygas, išnuomojo, o vėliau ir pardavė automobilį trečiajam asmeniui, kurį iki tol pažinojo tik apie vieną mėnesį. G. B., perleisdamas automobilį trečiajam asmeniui, kuris šiuo automobiliu naudojosi užsienyje, nesudarė jokių rašytinių sutarčių ir nesiėmė jokių priemonių, kurios ginčų atveju būtų leidusios identifikuoti automobilio nuomininką bei pirkėją, automobilio buvimo vietą, apie automobilio perleidimą neinformavo automobilio savininko atstovų, su kuriais apskritai vengė bendrauti. Be to, G. B. už automobilio perleidimą trečiajam asmeniui gavo pajamų, kurios, kaip jis pats tvirtino, turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su UAB „E. R.“, tačiau šios piniginės lėšos minėtam atsiskaitymui nebuvo naudojamos. Taigi yra visiškai akivaizdu, jog susidariusioje situacijoje UAB „E. R.“ pažeistų teisių gynimas civilinio proceso tvarka dėl G. B. veiksmų buvo esmingai apsunkintas ir yra iš esmės neperspektyvus, ypač įvertinus tai, jog su finansiniais sunkumais UAB „H. B.“ susidūrė 2017 metų pabaigoje, nuo 2018 m. liepos 2 d. ji buvo bankrutuojanti įmonė, o nuo 2018 m. lapkričio 15 d. yra bankrutavusi įmonė. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, jog apklausos, kuri vyko 2018 m. liepos 23 d., metu G. B. nurodė, kad jis ketina automobilį iš trečiojo asmens pasiimti 2018 m. rugsėjo mėnesio pradžioje (t. 1, b. l. 132), o apklausos, kuri vyko 2019 m. sausio 17 d., nurodė, jog automobilį 2018 m. rugsėjo mėnesį (kaip jau minėta, UAB „H. B.“ nuo 2018 m. liepos 2 d. buvo bankrutuojanti įmonė) pardavė (t. 1, b. l. 137). Tokie faktai rodo G. B. veiksmų piktybiškumą, kadangi jis, žinodamas apie reiškiamas pretenzijas, nesiėmė veiksmų, jog automobilis būtų grąžintas savininkui, o šį automobilį, nesuderinęs su automobilio savininko atstovais, pardavė, nesiimdamas jokių priemonių, kurios, esant poreikiui, leistų nustatyti automobilio buvimo vietą bei identifikuoti jo pirkėją. Taip pat jis, nutrūkus ryšiams su asmeniu, kuriam buvo perleistas automobilis, kuriuo G. B. nematė nuo 2018 metų žiemos ar pavasario, dėl susidariusios situacijos nesikreipė į teisėsaugos institucijas, apie savo veiksmus neinformavo automobilio savininko atstovų.

15. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog G. B., būdamas UAB „H. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2017 m. liepos 4 d. išperkamosios nuomos sutartį ir 2017 m. liepos 4 d. priėmimo – perdavimo aktą, sudarytus tarp UAB „E. R.“ ir UAB „H. B.“, kurią atstovavo pats G. B., gavęs ir priėmęs valdyti bei naudotis jam patikėtą svetimą UAB „E. R.“ nuosavybės teise priklausantį turtą – 5450 Eur vertės automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 metų kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis, tyčia, neteisėtai, nesilaikydamas 2017 m. liepos 4 d. sutarties reikalavimų, šį automobilį, perdavė nenustatytam asmeniui ir taip iššvaistė UAB „E. R.“ turtą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

16. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta G. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. G. B. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymėtina, jog pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas G. B. bausmę, atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, į nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydį. Įvertina tai, jog G. B. nusikalstamų veiksmų padarymo metu buvo teistas vieną kartą už nesunkių nusikaltimų nuosavybei bei finansų sistemai padarymą, už šių nusikaltimų padarymą jam paskirta bauda buvo pakeista į areštą, kas rodo, jog jis vengė vykdyti nuosprendžiu jam paskirtą baudos bausmę, o Vilniaus apygardos teisme 2019 m. liepos 18 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas už sunkaus nusikaltimo nuosavybei bei nesunkaus nusikaltimo finansų sistemai padarymą (pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teisme prokurorė, G. B. ir jo gynėjas prašė bylą nagrinėti apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose ir dėl galimo bausmių bendrinimo nepasisakyti), jis yra baustas administracine tvarka. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad G. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog G. B. yra tikslinga skirti pačią griežčiausią BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatant artimą minimaliai baudžiamajame įstatyme numatytai šios bausmės ribai.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, mano, kad paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą G. B. atidedant. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. B. bausmės vykdymas turi būti atidėtas dvejiems metams, taip pat jam turi būti nustatytos baudžiamajame įstatyme numatytos pareigos, kurios atitiktų jo paties, visuomenės bei valstybės interesus. Atsižvelgus į G. B. asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, jį yra būtina įpareigoti tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėti įpareigojimai sudarys sąlygas šalinti neteisėto elgesio priežastį, atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą bei užtikrins pakankamai efektyvią G. B. elgesio kontrolę.

18. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad UAB „E. R.“ UAB „H. B.“ perduoto automobilio vertė buvo 5450 Eur. UAB „H. B.“ viso už šį automobilį sumokėjo įmokų, kurių bendra suma yra 2446 Eur. Taigi nagrinėjamu atveju už automobilį UAB „E. R.“ nebuvo sumokėta 3004 Eur. Paminėtą pinigų sumą apeliaciniame skunde ir prašoma priteisti iš G. B. UAB „E. R.“. Dėl prašomos priteisti UAB „E. R.“ pinigų sumos ginčų apeliacinės instancijos teisme nekilo. Pats G. B. sutiko, jog dėl jo veiksmų buvo padaryta turtinė žala, kurią jis pasižadėjo atlyginti, civilinis ieškovas prieštaravimų dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo nepareiškė. Taigi iš G. B., laikantis apeliaciniame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, UAB „E. R.“ priteistini 3004 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, G. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

UAB „E. R.“ civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. B. UAB „E. R.“ priteisti 3004 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėUgnius Trumpulis