Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-858-544/2014

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-512-731/2014 pagal ieškovės M. N. – M. ieškinį atsakovui A. M., išvadą teikianti institucija Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atskirasis skundas atmestinas, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kaip, beje, ir kitus klausimus, susijusius su nepilnamečio vaiko interesais, prioritetas ir esminė reikšmė turi būti teikiami nepilnamečio vaiko teisėms ir interesams (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Kasacinio teismo praktika byloja, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas. Todėl spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tai yra tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008). Viena vertus, aukščiau nurodyti juridiniai faktai yra reikšmingi sprendžiant ir nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kita vertus, visapusiškas šių juridinių faktų įvertinimas yra galimas tik atlikus išsamų teisminį tyrimą išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą turi būti atliekamas preliminarus ir prejudicinės bei res judicata galios neturintis aukščiau nurodytų juridinių faktų vertinimas.

Apelianto argumentai, kad ieškovė manipuliuoja vaikais, juos muša, trukdo atsakovui su jais bendrauti, nepasirūpina tinkamu vaikų gydymu, nėra konkretizuoti ir tėra nepagrįsta prielaida, nes byloje nėra jokių šias apelianto nurodytas skunde aplinkybes patvirtinančių duomenų (CPK 178 str.). Ieškovė ieškiniu prašo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja, kadangi jų interesai bus geriau apsaugoti, vaikus ir ieškovę sieja šilti santykiai, jie jaučiasi saugūs gyvendami su mama, kartu leidžia laiką, rūpinasi jų kasdieniniais poreikiais, auklėjimu, priežiūra ir gydymu. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė pažymėjo, kad vaikai lanko vaikų darželį Salako miestelyje, jie gerai sutaria, vaikai išsakė nuomonę, kad jiems patinka ir jie nori gyventi su ieškove. Ieškovės teiginius patvirtina Zarasų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados duomenys. Apeliantas neneigia ieškovės nurodomos aplinkybės, kad jis nuo 2014 metų birželio mėnesio gyvena atskirai nuo šeimos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas yra linkęs smurtauti artimoje aplinkoje ir Zarasų rajono apylinkės teimo 2013-08-20 nuosprendžiu yra pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas ieškovės atžvilgiu). Byloje nėra duomenų, kad ieškovės gyvenamojoje vietoje, kur vaikai gyvena nuolatinai jau pusę metų, jiems būtų sudarytos netinkamos gyvenimo sąlygos, kad ieškovė netinkamai prižiūrėtų nepilnamečius vaikus. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai, iki šalių santuokos nutraukimo byloje bus atliktas išsamus teisminis tyrimas ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, šalių nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove jos gyvenamojoje vietoje. Jeigu nepagrįstai ar neteisėtai būtų ribojama atsakovo, vaikų tėvo, teisė bendrauti su vaikais, jis turėtų teisę pateikti teismui ieškinį dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikams tvarkos nustatymo.

Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 11 p., CK 3.65 str. 1, 2 d. 4 p.). Ši priemonė gali būti taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Laikino išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją taikant CK 3.192, 3.203 straipsnius. CK 3.192 str. 1 d. numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 str. 2 d. numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai. Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad kiekvienu atveju visų pirma turi būti užtikrinti vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra įsakmi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamų, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams.

Zarasų rajono apylinkės teismas, priteisdamas iš atsakovo laikinam nepilnamečių vaikų išlaikymui po 200 Lt kiekvienam, nesprendė šalių ginčo dėl nuolatinio išlaikymo vaikams dydžio, o tik laikinai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir išlaikymą šalių vaikams priteisė iki kol šalių ginčas bus išspręstas iš esmės. Pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis atitinka vieną iš prioritetinių tikslų, kurių siekiama šeimos bylose dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo - užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.198 str. 1 d.). Nustatydamas laikino išlaikymo dydį, teismas teisėtai ir pagrįstai vertino faktinius duomenis apie tai, kad ieškovė nedirba, registruota darbo biržoje, nuo 2014 m. gegužės mėnesio negauna socialinės pašalpos ir išmokų vaikams, atsakovas gauna nedarbo draudimo išmoką. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog jo finansinė padėtis yra prasta, jis mokosi Zarasų žemės ūkio mokyklos dieniniame skyriuje pagal vidurinio ugdymo programą ir smulkiojo verslo organizatoriaus specialybės profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, jam iki 2014-12-01 kas mėnesį paskirta mokėti 350 Lt dydžio pašalpa. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, dėl kokios priežasties apeliantas nedirba, kokių priemonių ėmėsi ieškodamas darbo, kad jis yra nedarbingas ar turi sveikatos problemų. Todėl aplinkybė, kad apeliantas šiuo metu mokosi, nedirba, negali atleisti jo nuo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Atkreiptinas dėmesys, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, netiriamos aplinkybės, kurios turi reikšmę nagrinėjant ieškinyje pareikštus reikalavimus. Priteisdamas vaikams laikiną išlaikymą pirmosios instancijos teismas tik preliminariai atsižvelgė į byloje esančius minėtus duomenis, susijusius su šalių turtine padėtimi. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tiksli tėvų turtinė padėtis turi įtakos sprendžiant klausimą dėl nuolatinio išlaikymo dydžio, o ne priteisiant laikiną išlaikymą pasitelkiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą.

Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-259/2004). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytas priteisto laikino išlaikymo dydis po 200 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nėra akivaizdžiai neproporcingas ar suvaržantis atsakovo, iš kurio toks išlaikymas priteistas, teises ir teisėtus interesus, tačiau jis yra pakankamas laikinai užtikrinti būtiniausias šalių ikimokyklinio amžiaus nepilnamečių vaikų poreikius ir yra nuolatinis. Apeliantas atskirajame skunde neginčija aplinkybės, jog priteistos sumos nepilnamečių vaikų išlaikymui yra per didelės, o, tvirtindamas, jog vaikams paramą teikia, šiam argumentui pagrįsti jokių įrodymų nėpateikė.

Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės užtikrinti vaikų poreikius, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti laikinai priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl atskirojo skundo motyvais panaikinti ar keiti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.