Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti užimtumo tarnyboje, per 6 mėnesius neatlygintinai atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo S. U. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. M. nukentėjusiajam priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 3 d. apie 06.55 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, dešinės rankos delnu tyčia sudavė vieną kartą S. U. į pakaušio sritį ir padarė nukentėjusiajam ekchimozę (poodinę kraujosruvą) dešinėje pakaušio-momens srityje, taip nežymiai jį sužalojo.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, kad nors R. M. kaltės nepripažino, teigė, jog smūgio nukentėjusiajam nesudavė, tik atsistūmė ranka nuo nukentėjusiojo R. U., tačiau ši jo versija paneigta nukentėjusiojo, iš dalies liudytojo parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurių visuma įrodo, kad R. M. tyčia dešinės rankos delnu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į pakaušio sritį, taip nežymiai sutrikdė S. U. sveikatą ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir apelianto pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prašoma jį išteisinti arba grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo.

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant R. M. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Vertinant šiuos apelianto argumentus pažymėtina, kad nuteistojo versija, jog norėdamas išvengti konflikto jis tik atsistūmė nuo nukentėjusiojo ranka ir jokio smūgio jam nesudavė, iš kur pas nukentėjusįjį atsirado sužalojimai jis nežino, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismui buvo žinoma, tačiau ji buvo atmesta kaip nepagrįsta. Spręsdamas R. M. kaltės klausimą, tuo pačiu atmesdamas ir jo versiją, kad jis nesudavė nukentėjusiajam smūgio, apylinkės teismas įvertino byloje apklaustų asmenų – tiek nukentėjusiojo S. U., tiek ir liudytojo E. S. parodymus bei pateikė motyvus, pagrindžiančius, kodėl vienų asmenų parodymais tiki, kitus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams šioje dalyje, todėl jų nekartoja. Tuo tarpu atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neva nenuoseklių nukentėjusiojo S. U. parodymų pažymėtina, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis pripažino, kad susipažino įvykio vakarą, kartu leido laiką ir pasiūlius nukentėjusiajam nuėjo pas jį į viešbučio kambarį, o nuteistajam pasišalinus iš viešbučio su kambario raktu, lauke kilo konfliktas dėl viešbučio kambario rakto. Apeliantas nesutinka tik su tuo, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai - poodinė kraujosruva pakaušio srityje, buvo padaryta jo veiksmais. Vis dėl to, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

9. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad nukentėjusysis S. U. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl jam suduoto smūgio, nurodydamas, kad sužalojimai jam buvo padaryti apeliantui sudavus smūgį į pakaušio sritį. Apklausiamas apylinkės teisme S. U. parodė, kad „<...> kaltinamąjį pasivijo prie tvoros, jis negalėjo peršokti, paprašė R. M. grąžinti raktus. Kaltinamasis pasakė, kad pasiėmė raktus netyčia ir juos atidavė. Per vartelius paprašė R. M. išeiti, jokio fizinio kontakto nebuvo. Varteliai turėjo skląstį, kai kaltinamasis išėjo per vartelius, jis (nukentėjusysis) pasilenkė skląstį uždaryti ir pajuto smūgį į galvą. Varteliai neaukšti, jokio atsistūmimo nebuvo. Buvo smūgis ir tada jis atidarė vartus ir vos nepagavo R. M., galėjo trenkti atgal, bet jį perspėjo, kad taip elgtis negalima ir kvies policiją. <...> Tai buvo smūgis ranka, kumščiu. <...> To smūgio niekas kitas negalėjo suduoti, aplink nebuvo kitų žmonių. Brolis buvo toli.<...>“ (t. 1, b. l. 149 - 150). Iš esmės analogiškai sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kai parodė, kad <...> išėjęs iš viešbučio pamatė nubėgančius du vaikinus, kuriuos pasivijo ir būnant šalia tvoros, kuria aptvertas viešbutis, vartelių pareikalavo, kad atiduotų kambario raktą, vaikinas <...> jam atidavė, <...>, jis paėmė raktą ir nusisuko nuo jo, tada pajuto smūgį galvos pakaušio dešinėje pusėje, fizinį skausmą, jam atrodo, kad tas vaikinas jam sudavė smūgį ranka, nes nieko rankose nelaikė. <...> Mano, kad smūgį jam sudavė vaikinas, kuris internetiniame tinklapyje „Facebook“ pasivadinęs „R. M.“, kadangi tik jis tuo metu buvo šalia jo <...> (t. 1, b. l. 14-31). Nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą patvirtina ir byloje esantis policijos pareigūnų, atvykusių iš karto po konflikto į įvykio vietą surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis paaiškino, jog pasivijęs atsiėmė raktus ir uždarinėjant kiemo vartus pajuto smūgį į galvą, todėl atvykus medikams buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini) klinikas. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) klinikų Skubios pagalbos skyrių, nukentėjusysis nurodė, kad buvo sumuštas prie vartų, adresu (duomenys neskelbtini). Asmenį sumušė asmuo, kuris „Facebook“ paskyroje pasivadinęs „R. M.“, daugiau apie šį asmenį nieko nežino (t. 1, b. l. 63). Iš esmės tas pačias aplinkybes nuketėjusysis nurodė ir 2020 m. spalio 4 d. pareiškime policijai, t. y., kad 2020 m. spalio 3 d. apie 6.55 val. buvo užpultas nepažįstamo vyro, kuris jam sudavė ranka vieną kartą į galvos sritį. <...> kieme pamatė du vyrus, kuriems sušuko sustoti. <...> kitas vyras stovėjo prie tvoros. Jis pareikalavo, kad vyras atiduotų jo kambario raktus ir tuomet jis juos atidavė. Nukentėjusysis jam atidarė vartelius ir pasakė eiti iš kiemo. Jam nusisukus, vyriškis sudavė jam į galvos sritį vieną kartą ir pradėjo bėgti. <...> Vyras, kuris jam trenkė „Facebook“ paskyroje užsivadinęs R. M. <...> (t. 1, b. l. 12 - 14). Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (suduoto smūgio, smūgio vietos ir asmens, kuris sudavė smūgį) sutapo viso proceso metu. S. U. nuo pat tyrimo pradžios parodė, kad smūgį jam sudavė nuteistasis R. M., atpažino minėtą asmenį pagal jo nuotrauką, policijos pareigūnams iš karto po įvykio nurodė R. M. duomenis internetiniame puslapyje „Facebook“. Padarytus sužalojimus nukentėjusiajam patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva dešinėje pakaušio-momens srityje (t. 1, b. l. 49 - 51). Tarpusavio konfliktų, nesutarimų iki įvykio ar duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis siekė nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Tiek nuteistasis, tiek ir liudytojas E. S. nurodė, kad iki įvykio nepažinojo nukentėjusiojo, su juo susipažino įvykio vakarą. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių priešiškus nukentėjusiojo ir R. M. santykius ar nukentėjusiojo siekį nepagrįstai apkalbėti R. M.. Abejonių nukentėjusiojo parodymais teisėjų kolegijai nekelia ir tai, kad vertinamo įvykio metu jis galimai buvo neblaivus. Kaip matyti iš byloje esančios alkotesterio pažymos ir 2020 m. spalio 3 d. tarnybinio pranešimo, 2020 m. spalio 3 d. 9.47 val. S. U. nustatytas 1,16 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 63, 67). Pats nukentėjusysis neneigė, kad įvykio vakarą vartojo alkoholį, tokias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis R. M. bei liudytojas E. S.. Nustatytas girtumas neabejotinai galėjo sąlygoti tam tikrus neatitikimus nukentėjusiojo parodymuose dėl vietos, kurioje tiksliai susipažino su nuteistuoju (klube ar mieste), atstumo, kurį vijosi R. M. viešbučio kieme iki tvoros. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti netikslumai esminės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, neturi. Tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo asmens parodymuose nelaikytini pakankamu pagrindu juos pripažinti nepatikimais ir nesiremti sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Iš esmės tais pačiais motyvais atmetami ir apelianto teiginiai, kad nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą patvirtina ir aplinkybė, jog S. U. medikus į įvykio vietą išsikvietė 7.00 val. ryto, tuo tarpu duodamas parodymus nurodė, kad įvykio metu buvo tamsu, nors saulė įvykio dieną kilo 6.30 val. Kaip matyti iš nukentėjusiojo S. U. duotų parodymų turinio, priešingai nei tai teigia apeliantas, nukentėjusysis nurodė, kad įvykio metu buvo pakankamai šviesu (t. 1, b. l. 158). Tuo tarpu aplinkybę dėl to, kad įvykio metu buvo tamsu, nurodė liudytojas E. S. („šviesu tikrai nebuvo. <...> tikrai buvo tamsu“ (t. 1, b. l. 158)). Taigi, minėti nuteistojo teiginiai nesudaro pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina ir asmens atpažinimo pagal fotonuotrauką protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvada, vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenys.

10. Tuo tarpu vertinant nuteistojo parodymų nuoseklumą viso proceso metu, matyti, kad nors jis ir neneigė konfliktavęs su nukentėjusiuoju S. U., tačiau apylinkės teisme nurodė, jog nesmūgiavo nukentėjusiajam, tik nuo jo atsistūmė, dešine ranka liesdamas nukentėjusiojo veidą iš kairės pusės. Nukentėjusiojo pakaušio nelietė. Vienas atsistūmimas buvo <...> (t. 1, b. l. 142). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu R. M. parodė, kad <...> su dešinės rankos delnu jį (S. U.) pastūmė, suimdamas už jo pakaušio srities, tačiau detaliai nurodyti už kur suėmė negali <...> (t. 1, b. l. 81-82, 87, 94). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nuteistasis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į šių apelianto parodymų visumą, įvertinus byloje esančius duomenis, nuoseklius nukentėjusiojo parodymus bei juos pagrindžiančius kitus objektyvius bylos duomenis, juos vertinti kaip nuoseklius ir neprieštaringus nėra pagrindo. Nors liudytojas E. S. apklausiamas apylinkės teisme iš esmės patvirtino R. M. versiją, kad R. M. tik atsistūmė nuo nukentėjusiojo, tačiau vertinant minėto liudytojo parodymų turinį, laikyti juos nuosekliais ir patikimais taip pat nėra pagrindo. Kaip matyti iš liudytojo E. S. apklausos apylinkės teisme, jis nurodė, kad „raktus brolis atidavė, tuo metu jam kažkas parašė ir jis pažiūrėjo į telefoną, tada išgirdo triukšmą, atsisukęs matė, kad brolis ranka atsistūmė ir pabėgo kokius 5-6 m.“ (t. 1, b. l. 158). Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. S. parodė, kad „<...> Būnant kieme, prie viešbučio, išėjo vaikinas, kuris pasakė atiduoti raktus, brolis jam atidavė juos. Jis tuo metu nueidinėjo, atsisukęs pamatė, kaip brolis tiesia abi rankas link vaikino, lyg norėdamas jį atstumti nuo savęs, tačiau ar jį atstūmė, nematė, negirdėjo <...>“ (t. 1, b. l. 57-58). Apklausiamas apylinkės teisme minėtas liudytojas šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino. Taigi, vertinant tiek nuteistojo R. M., tiek liudytojo E. S. parodymų visumą, nuoseklius, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nukentėjusiojo parodymus, kuriuos iš esmės pagrindžia specialisto išvada ir kiti objektyvūs bylos duomenys, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai R. M. ir jo liudytojo E. S. parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11. Pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu nesudaro ir apelianto teiginiai, kad jo ir liudytojo E. S., įvardijamo jo broliu, nesieja jokie giminystės ryšiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė dėl nuteistojo ir liudytojo E. S. giminystės ryšių, esminės reikšmės sprendžiant R. M. kaltės klausimą dėl nukentėjusiojo sužalojimo neturi, ir pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį nesudaro. Atkreiptinas dėmesys, kad viso proceso metu tiek pats nuteistasis R. M., tiek ir liudytojas E. S. vienas kitą įvardijo kaip brolius. Apklausiamas apylinkės teisme liudytojas E. S. paaiškino, kad R. M. nėra jo tikras brolis, nes jų mamos yra skirtingos (t. 1, b. l. 157).

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, motyvuodamas tuo, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas, kuris rėmėsi jo ankstesniu, jau išnykusiu teistumu, be to, nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai – nebuvo išimti viešbučio teritorijoje esančių kamerų užfiksuoti vaizdo įrašai, taip pat ir vaizdo įrašai iš miesto apsaugos kamerų, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

13. Pažymėtina, kad panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui galima tik: jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos; panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas teismo šališkumą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi jo ankstesniu teistumu, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, tokios aplinkybės nenustatė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas ir teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi skundo argumentus, jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius apylinkės teismo nešališkumo požymius, neįžvelgė, o ir pats apeliantas jų nenurodė. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, o grįsdamas jo kaltę rėmėsi ankstesniu jo teistumu, nelaikytina teismo šališkumu. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimo, ištyrė byloje esančius tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, tame tarpe ir paties kaltinamojo parodymus, bei motyvuotai pasisakė kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir apeliantui buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Vien aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis, neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

15. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad bylos tyrimo metu nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai – nebuvo išimti viešbučio teritorijoje esančių kamerų užfiksuoti vaizdo įrašai, taip pat ir vaizdo įrašai iš miesto apsaugos kamerų, ir tokiu būdu pažeistos BPK 97 straipsnio nuostatos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma išsireikalauti viešbučio teritorijoje esančių vaizdo kamerų įrašus, tačiau ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai gavo informaciją, kad kameros nagrinėjamo įvykio metu neveikė ir gauti prašomų vaizdo įrašų nėra galimybės (t. 1, b. l. 61). Tuo tarpu dėl miesto apsaugos kamerų vaizdo įrašų nebuvo kreiptasi, nes įvykis įvyko viešbučio teritorijoje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, atlikti būtini procesiniai veiksmai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent R. M.. Tai, kad nebuvo gauti vaizdo įrašai iš stebėjimo kamerų, priešingai nei tai savo skunde pabrėžia apeliantas, nelaikytina BPK nuostatų pažeidimu ir nesudaro pagrindo grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui. Kitų pagrindų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme taip pat nenustatyta.

16. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu bei civilinio ieškinio pagrįstumu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei tenkinto nukentėjusiojo civilinio ieškinio, kadangi skunde teigiama, jog teismas neįvertino nuteistojo finansinės padėties, vaikui mokamo išlaikymo.

17. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu R. M. paskirtos bausmės už padarytą nusikalstamą veiką individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (kas iš esmės paneigia skundo argumentus, jog buvo vertintas išnykęs teistumas). Teismas taip pat įvertino, kad buvo padarytas vienas tyčinis nesunkus baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertintos ir R. M. charakterizuojančios aplinkybės – baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 107-115). Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis nuo 2021 m. vasario 17 d. vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 120), praeityje buvo teistas du kartus, teistumai išnykę. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių ir visų bylos duomenų kontekste spręstina, kad apylinkės teismo parinkta viena iš švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas, kurio trukmė nustatyta mažesnė nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis, skiriant įpareigojimus – būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, per 8 mėnesius neatlygintinai atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, yra teisinga ir ne per griežta bausmė, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nuteistasis teikia išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jam buvo paskirta per griežta ar neteisinga bausmė. Pažymėtina, kad laisvės apribojimo bausmė neatima iš nuteistojo galimybės ir nesudaro išskirtinių kliūčių jam dirbti, gauti pajamas, ir jas skirti tiek vaiko išlaikymui, tiek ir nukentėjusiajam priteistos žalos atlyginimui.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai išsprendė ir nukentėjusiojo S. U. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo išvados dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į kilusias pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Priteisdamas iš R. M. 500 eurų neturtinę žalą nukentėjusiajam, apylinkės teismas įvertino, kad nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam S. U. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis neabejotinai patyrė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, taip pat tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, kaip matyti iš bylos duomenų, vykdo individualią veiklą, todėl skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis teisingumo ir proporcingumo principus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

19. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. M., kurios sudaro 121,50 eurų (t. 2, b. l. 9-10, 18-19). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant BPK 106 straipsnio nuostatas apeliacinėje instancijoje, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Vertinamu atveju apylinkės teismo nuosprendį skundė nuteistasis R. M., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagrindas panaikinti ar iš esmės keisti apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį nenustatytas. Nuteistajam yra paskirta laisvės apribojimo bausmė, jis yra darbingo amžiaus, vykdo individualia veiklą, objektyvių duomenų apie nuteistojo sunkią turtinę padėtį, realios galimybės atlyginti proceso išlaidas nebuvimą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, taip pat į prašomų išieškoti išlaidų sumą, kuri nėra itin didelė ir yra adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškotinos iš nuteistojo R. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo R. M. į valstybės biudžetą 121,50 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 50 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.