Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo ir 2015 m. spalio 8 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1642-264/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei V. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, bei pagal atsakovės V. R. priešieškinį ieškovei dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „STAGRO“, įmonės bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Bankrotas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė AB „Swedbank“ (toliau ir Bankas) pateikė ieškinį, kuriame prašo: priteisti iš atsakovės 161 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir UAB „STAGRO“ (kurios buvęs pavadinimas UAB „Gelgaudiškio melioracija“) 2006 m. rugsėjo 26 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr.06-065309-KL (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), pagal kurią AB „Swedbank“ suteikė bendrovei 238 937 Eur kreditą; galutinis grąžinimo terminas buvo nustatytas 2010 m. birželio 13 d. Kredito gavėjas suteikto kredito nustatytu terminu negrąžino. Bendrovės įsipareigojimų ieškovei pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės V. R. laidavimu pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartį Nr. 06-065309-LA1, kuri buvo pakeista ir papildyta 2008 m. kovo 12 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1, 2009 m. kovo 13 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1, 2009 m. gruodžio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1, 2010 m. kovo 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1. Laidavimo sutarties 3.1 p., 3.2 p. nustatyta, kad laiduotoja ir kredito gavėjas atsako kaip solidarūs skolininkai, o laiduotoja atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas, tačiau ne didesne nei 173 772 Eur suma. Apie tai, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų atsakovė (laiduotoja) buvo perspėta 2014 m. liepos 22 d. raštu Nr. SR/14-21859, tačiau ji taip pat savo įsipareigojimo neįvykdė. Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. nutartimi UAB „STAGRO“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, kurioje buvo patvirtintas 957 427 Eur finansinis ieškovės reikalavimas. 2014 m. birželio 16 d. UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „STAGRO“ iškelta bankroto byla, kurioje ieškovė pateikė prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą. Bankroto administratoriui pateiktame 2014 m. gruodžio 31 d. rašte nurodyta, kad bankroto bylos iškėlimo dienai yra negrąžinta 175 412, 55 Eur kredito. Iš atsakovės, kaip laiduotojos, prašoma priteisti 161 000 Eur skolos dalį.Atsiliepime į ieškinį atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nedetalizavo, kuo remiantis nustatyta iš atsakovės prašoma priteisti suma. Atsakovė nesutinka su reikalavimu dėl skolos atlyginimo iš jos, kai prievolės bankui įvykdymui yra įkeistas turtas į kurį, atsakovės manymu, pirmiausia turi būti nukreiptas išieškojimas. UAB „STAGRO“ iškėlus restruktūrizavimo bylą buvo numatyta atlikti kredito ir laidavimo sutarties pakeitimus, jie nebuvo atlikti, tačiau nepaisant to, kad nebuvo gautas atsakovės sutikimas – kredito sutartis buvo vykdoma. Kadangi atsakovė sutikimo pakeisti sutarties, už kurios vykdymą ji laidavo, nedavė, todėl laidavimas turi būti pripažintas pasibaigusiu. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame prašo pripažinti, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartis Nr. 06-065309-LA1 (su visais vėlesniais papildymais ir pakeitimais) yra pasibaigusi nuo 2012 m. kovo 19 d., priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.Priešieškinyje nurodoma, kad UAB „STAGRO“ Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą, o 2012 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtino restruktūrizavimo planą. Bankas dar 2011 metais įsipareigojo per 30 dienų nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo atlikti kredito ir laidavimo sutarčių pakeitimus. Paskutinis laidavimo sutarties pakeitimas buvo atliktas dar 2010 m. kovo 24 d. Jį įtakojo 2010 m. kovo 24 d. kredito sutarties pakeitimas, kuriuo kredito šalys susitarė dėl 5,458 proc. metinių palūkanų normos. 2011 m. spalio 13 d. banko ir restruktūrizuojamos bendrovės kreditorių susirinkimu buvo pritarta dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų normos mokėjimo, ši norma buvo įtraukta ir į Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtintą restruktūrizavimo planą, tačiau atsakovės sutikimas dėl kredito sutarties ir laidavimo sutarties pakeitimo nebuvo gautas, o šių sutarčių pakeitimai nebuvo atlikti. Kadangi patvirtinus restruktūrizavimo planą iš esmės pasikeitė trečiojo asmens prievolės dydis ir atsakovė sutikimo tokiam pakeitimui nedavė, todėl laidavimo sutartis laikytina pasibaigusia nuo 2012 m. kovo 19 d., t. y. praėjus 30 dienų nuo trečiojo asmens restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Ieškovės atstovas atsiliepime į priešieškinį palaiko ieškinyje išdėstytą poziciją, prašo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad bankas atsakovei pareiškė reikalavimą 161 000 Eur sumai, kuri nesiekia laidavimo sutartyje nustatytos ribos – 173 772 Eur. Ieškovė paaiškino, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. susitarime kredito sutarties šalys susitarė, kad nustatomos kintamos palūkanos, kurias sudaro 6 mėn. Euribor ir 4,5 proc. maržos norma. Priešieškiniu minimos 5,458 proc. palūkanos buvo nustatytos iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, t. y. 2010 m. rugsėjo 13 d., tuo tarpu restruktūrizavimo planas patvirtintas 2012 m. vasario 17 d. 2012 m. vasario mėnesio palūkanų norma sudarė 6,224 proc., t. y. buvo net didesnės nei patvirtintos restruktūrizavimo plane.Trečiojo asmens BUAB „STAGRO“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pateiktame atsiliepime į ieškinį ir į priešieškinį nurodo, kad trečiasis asmuo sutinka su ieškiniu, priešieškinį prašo atmesti. Pažymėjo, kad atsakovė buvo UAB „STAGRO“ direktorė bei akcininkė ir kaip laiduotoja užtikrino trečiojo asmens prievolių pagal kredito linijos sutartį vykdymą ne didesne kaip 173 772 Eur suma. Atsižvelgiant į laidavimo sutarčių 3.1 p., 7. 3 p., 10.2 p., bankas neprivalėjo reikalauti iš laiduotojos sutikimo Kredito linijos sutarties pakeitimams atlikti ar laidavimo sutarties sąlygų pakeitimams, taip pat laiduotoja patvirtino, kad laidavimo sutartis (sutarties 9.1 p.) galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito limito sutartį įvykdymo, todėl prievolę bankui atsakovė turi įvykdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Teismas iš atsakovės priteisė 161 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio įstatymines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2015 m. vasario 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės 308,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui BUAB „STAGRO“.Teismas nustatė, kad ieškovė pagrindė, kad kredito sumos grąžinimo terminai yra suėję, o bendrovės skola pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito linijos sutartį Nr. 06-065309-KL (su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai buvo 175 412, 55 Eur. Skolininkei nustatytu terminu bankui jai suteikto kredito negrąžinus, jos pinigines prievoles, laidavimo sutarčių pagrindu, privalo įvykdyti laiduotoja, t. y. atsakovė. 2010 m. kovo 24 d. laidavimo sutarties Nr.06-065309-LA1 specialiojoje dalyje šalys susitarė pakeisti ankstesnių sutarčių 3.2 p. ir nustatė, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas už visų mokėjimų sumokėjimą bankui, tačiau ne didesne nei 173 772 Eur suma, be to laidavimo sutarties bendrosios dalies 7.3 p. nustatyta, kad laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos (pildomos) be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas) neturės jokios įtakos laiduotojo prievolių pagal sutartį vykdymui. Teismas taip pat nustatė, kad laidavimo sutarties 10.1 p. šalys susitarė, kad ši sutartis galioja nuo jos pasirašymo momento iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo. Kadangi skoliniai įsipareigojimai nėra įvykdyti, todėl laidavimo sutartis yra galiojanti. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl ieškinio reikalavimas dėl 161 000 Eur skolos priteisimo iš laiduotojos tenkintinas. Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad kredito linijos sutarties pakeitime – 2010 m. kovo 24 d. susitarime Nr. 06-065309-KL-6, buvo numatytos kintamos palūkanos, o 5,458 proc. dydžio metinių palūkanų norma nustatyta 6 mėnesių laikotarpiui Teismas įvertinęs 2010 m. kovo 24 d. laidavimo sutarties pakeitimus sprendė, kad atsakovės nurodyta aplinkybė dėl ieškovės nustatytų 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtinto UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo, neteikia pagrindo atsakovės atsakomybės mažinimui (0,542 procento dydžio pasikeitimas) UAB „STAGRO“ sumokėta 88 461,74 Eur suma. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina jokių laidavimo sutartimi užtikrintos pagrindinės prievolės, kilusios iš kredito linijos sutarties, pasikeitimų, todėl teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog prievolės apimtis padidėjo, kas sudarytų pagrindą atsakovės priešieškinį tenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 8 d. papildomą sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas neįvertino, kad be apeliantės sutikimo buvo pakeistos kredito sutarties esminės nuostatos (palūkanų norma), kurių pakeitimas neatsispindi nei kredito, nei laidavimo sutartyje.

16.2. Dėl neteisėtų palūkanų normų pakeitimo, restruktūrizavimo metu bankui buvo sumokėta 87 000 Eur palūkanų, tačiau realiai jomis bankas galėjo dengti delspinigius.

16.3. Nagrinėjamam ginčui svarbus civilinės bylos Nr. 2A-78-186/2016, nagrinėjamos Lietuvos apeliaciniame teisme, išnagrinėjimo rezultatas. Šioje byloje ginčijamas 88 461,74 Eur palūkanų sumokėjimo bankui, nesant kredito ir laidavimo sutarčių pakeitimo, teisėtumas. Pripažinus šiuos mokėjimus pagrįstais, turės būti peržiūrėtas banko kreditorinis reikalavimas ir atitinkamai iš apeliantės prašoma priteisti skolos suma, kas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo.

Atsiliepimu į atsakovės V. R. apeliacinį skundą ieškovas AB „Swedbank“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad 87 000 Eur palūkanų mokėjimas ir šio mokėjimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šioje byloje apeliantė nepagrįstai kelia šį klausimą. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu iš apeliantės prašoma priteisti tik likusią nesumokėtą skolos pagal kredito sutartį dalį, pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu yra pagrįstas, naikinti ar keisti jo nėra pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje keliamas laidavimo prievolės pabaigos, be laiduotojo sutikimo pasikeitus esminėms prievolės, už kurią buvo laiduota, sąlygoms, dėl ko padidėja laiduotojo atsakomybė, bei laidavimo ir kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų (įkeitimo), santykio, klausimai.Nustatyta, kad ieškovė ir UAB „STAGRO “ (kurios buvęs pavadinimas UAB “Gelgaudiškio melioracija”) 2006 m. rugsėjo 26 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr.06-065309-KL (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), pagal kurią AB „Swedbank“ suteikė bendrovei 238 937 Eur kreditą, galutinis grąžinimo terminas 2010 m. birželio 13 d., bendrovė kredito negrąžino. Bendrovės įsipareigojimų ieškovei pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas apeliantės laidavimu pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartį Nr. 06-065309-LA1, kuri buvo pakeista ir papildyta 2008 m. kovo 12 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1, 2009 m. kovo 13 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1, 2009 m. gruodžio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1, 2010 m. kovo 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-065309-LA1-1. Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas bankui pagal kredito sutartį be laidavimo sutarties taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai ir iš jos priteista atlyginti skolininkės, pagal kredito sutartį, likusią nesumokėtą skolos dalį, už kurią atsakovė laidavo, o apeliantės priešieškinis atmestas. Mano, kad teismas neįvertino to, jog nagrinėjamu atveju be laiduotojos sutikimo buvo pakeistos prievolės, už kurią buvo laiduota, sąlygos (padidėjo skolininko, už kurio prievolės tinkamą įvykdymą laidavo apeliantė, atsakomybė), dėl ko kyla poreikis įvertinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir jį panaikinus apeliantės priešieškinį tenkinti.Laidavimo pasibaigimo pagrindai reglamentuojami CK 6.87 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Civiliniame kodekse nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog šalys susitarė, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo (laidavimo sutarties 10.1. punktas, t. 1, b. l. 102). Byloje neginčytinai nustatyta, kad BUAB „STAGRO“ prievolė bankui pagal kredito linijos sutartį nėra pilnai įvykdyta, dėl ko kreditorius reikalavimą nukreipė į laiduotoją, tačiau apeliantė, su jai pareikštu reikalavimu nesutinka ir ginčija jį CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais.CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė keičiama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos yra šios: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės (prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui); 2) tokiam prievolės pasikeitimui nebuvo gautas išankstinis laiduotojo sutikimas. Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Nesant abiejų sąlygų taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatą, t. y. esant laiduotojo išankstiniam sutikimui dėl laidavimo prievolės pasikeitimo, jo atsakomybės padidėjimo bei laidavimo sutarčiai numatant, kad toks pasikeitimas neturės įtakos laiduotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015).Teisėjų kolegijai vertinant aukščiau nurodytų sąlygų egzistavimą, visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad tiek 2006 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutarties bendrųjų sąlygų 7.3 punktas (t. 1, b. l. 103), tiek ir vėlesnių šios laidavimo sutarties pakeitimų 7.3. punktai (t. 1, b. l. 97, 98, 106, 111) įtvirtino laiduotojos sutikimą, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos (papildomos) be atskiro laiduotojos sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas) neturės jokios įtakos laiduotojos prievolių pagal sutartį vykdymui. Taigi, sutikdama su nurodytomis laidavimo sutarties nuostatomis, laiduotoja patvirtino pritarimą, kad kredito sutartis, ir ja skolininko prisiimtos prievolės vykdymo sąlygos ir tvarka būtų keičiamos (papildomos) nesant išankstinio laiduotojos sutikimo. Tačiau, laiduotojai patvirtinus, kad ji neturės pretenzijų dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, jos bet kokiu atveju neturėjo apsunkinti laiduotojos prisiimtos prievolės labiau, nei buvo sutarta laidavimo sutartimi. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį. <...> Tokiomis aplinkybėmis sprendžiant, ar laiduotojų padėtis iš esmės pasunkėjo po laidavimo sutarčių sudarymo, turi būti išsiaiškinta, kokias prievoles jie prisiėmė laidavimo sutartimis ir ar vėliau atsiradusios aplinkybės šias prievoles iš esmės padidino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013).Pažymėtina, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalis reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015).Skunde nurodoma, kad UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo procese, įmonės kreditoriai pateikė teismui tvirtinti restruktūrizavimo planą, kuriuo bankas, vietoj kreditavimo sutartyje nustatytų 5,458 proc. dydžio metinių palūkanų, nustatė 6 proc. dydžio metinių palūkanų normą, t. y. iš esmės pakeitė skolininko prievolės, už kurį apeliantė laidavo, dydį, jį padidino 0,542 proc. metinių palūkanų norma. Vertinant šių argumentų pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad kreditavimo sutarties nuostatų, kurios apeliantės teigimu, iš esmės pakeitė skolininko atsakomybės apimtį prievolėje, pakeitimai buvo įforminti restruktūrizavimo procese, tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą. Restruktūrizavimas – tai įmonės mokumo problemų sprendimo būdas, kuomet kreditorių reikalavimai yra tenkinami laikantis restruktūrizavimo plane nustatytos tvarkos iš pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklą, tiek pardavus įmonės veikloje nereikalingą turtą. Restruktūrizavimas sudaro sąlygas pasiekti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, todėl restruktūrizuojamos įmonės ir jos kreditorių pasiekto restruktūrizavimo plano nuostatos laikytinos, palankiomis ne tik kreditorių, bet ir pačios įmonės interesams, kadangi jomis įmonei sudaromos sąlygos restruktūrizuoti skolas, sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas. Todėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtintas ir 2013 sausio 3 d. nutartimi patikslintas UAB „STAGRO“ ir kreditorių pasiektas restruktūrizavimo planas, kuriuo kaip nurodo apeliantė buvo nustatyta 6 proc. metinė palūkanų norma (vietoj kreditavimo sutartimi nustatytos 5,458 proc. metinės palūkanų normos), iš principo negali būti laikomas sudarytu iš esmės skolininkui ir kartu laiduotojai nepalankiomis sąlygomis. Šiuo įmonės ir kreditorių pasiektu susitarimu buvo sudaromos sąlygos įmonei, susidūrusiai su finansiniais sunkumais, bendromis pastangomis išspręsti kilusias problemas ir tęsti ūkinę veiklą. Kadangi kreditoriaus reikalavimų įgyvendinimas iš laiduotojos turto neatsiejamai susijęs su skolininko prisiimtų sutarties sąlygų vykdymu (CK 6.76 straipsnio 1 dalis), todėl laikytina, kad kreditoriaus ir skolininko, kartu su kitais kreditoriais pasiekti susitarimai, kurias buvo sudaromos sąlygos įmonei vykdyti atsiskaitymus su banku, nors ir nustatant kitas nei buvo numatyta kredito sutartimi sąlygas, negali būti traktuojami kaip iš esmės bloginantys, sunkinantys skolininko, už kurio prievoles laiduota, atsakomybės apimtis ir sudarantys sąlygas reikalauti nutraukti laidavimą CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.Teisėjų kolegija susipažinusi su restruktūrizavimo planu nustatytomis kredito grąžinimo sąlygomis bei su 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties ir jos pakeitimų nuostatomis, nustatė, kad UAB „STAGRO“ kreditas buvo suteiktas nustačius kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą imant per kalendorinį mėnesį paskelbtų šešių mėnesių Euribor palūkanų normų vidurkį ir pridedant 4,5 proc. maržą (2009 m. kovo 13 d. susitarimas dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo) (t. 1, b. l. 25). Sutarties pasirašymo metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 26 d., iki 2007 m. kovo 26 d. buvo nustatyta 5,46 proc. dydžio palūkanų norma, kuri paskutinę šio termino dieną banko vienašališkai pakeičiama ir toliau keičiama kas šeši mėnesiai (2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties 2.2. punktas) (t. 1, b. l. 72). Restruktūrizavimo planą buvo baigta derinti 2011 m. spalio 13 d., tuo metu galiojanti šešių mėnesių Euribor palūkanų norma, nustatyta 2011 m. rugsėjo 13 d., t. y. palūkanų perskaičiavimo dieną sudarė 1,724 proc. Sudėjus banko nustatytą maržą (4,5 proc.) su kintama palūkanų dalimi gaunasi, kad kredito gavėjas nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki kitos palūkanų perskaičiavimo datos turėjo mokėti 6,224 proc. dydžio palūkanas (tai patvirtina ir banko detalus skolos paskaičiavimas (t. 2, b. l. 75-76), tačiau Restruktūrizavimo planu palūkanų norma buvo sumažinta iki 6 proc. kas tik patvirtina, kad restruktūrizavimo planu nustatytos kredito sutarties vykdymo sąlygos neapsunkino kredito gavėjo paskolos grąžinimo sąlygų, o priešingai, tiek kredito gavėjo, tiek ir kredito mokėtojo bendru sutarimu jas palengvino. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apeliantės dėmesį, kad teigdama, jog be jos sutikimo buvo nustatytos papildomos, jos atsakomybę apsunkinčios sąlygos, remiasi 2010 m. kovo 24 d. susitarimu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo, kuriuo buvo nustatyta 5,458 proc. metinė palūkanų norma (t. 1, b. l. 82), tačiau neatkreipia dėmesio, kad sudarant 2009 m. kovo 13 d. susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo buvo nustatyta 6,29 proc. metinė palūkanų norma (t. 1, b. l. 25), tačiau nei susitarimo, kuriuo buvo pakeista ir papildyta kredito sutartis, nei ja nustatytos palūkanų normos apeliantė neginčijo, kas patvirtina, kad laidavimo pabaigos momentas šiuo atveju nepagrįstai siejamas su kredito sutartimi nustatytų palūkanų normų pasikeitimu. Teisėjų kolegija išaiškina apeliantei, kad ne dėl kredito sutarties šalių valios, bet dėl rinkos pokyčių pasikeitusios sutartinių palūkanų normos, kurių pokytis buvo numatytas ir aptartas pačia kredito sutartimi (kredito sutarties 2.2. punktas), negali būti laikomas esminiu prievolės, už kurią buvo laiduota, pasikeitimu, apsunkinančiu kredito gavėjo padėtį ir sudarančiu pagrindą laiduotojui prašyti pripažinti jo laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.Ginčo situacijoje svarbu aptarti ir 2010 m. kovo 24 d. susitarimą dėl laidavimo sutarties pakeitimo, kuriuo buvo nustatyta konkreti suma už kurią laidavo apeliantė. Pagal bendrą taisyklę, jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju laidavimo sutarties šalys nustatė, kad laiduotoja atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui, tačiau ne didesne nei 173 772 Eur suma (t. 1, b. l. 103). Šiuo susitarimu nustačius konkrečią laiduotojos atsakomybės ribą, jokie kredito sutarties pakeitimai, net ir papildomai apsunkinantys kredito gavėjo padėtį, negalėjo turėti įtakos laiduotojos prievolės prieš banką apimčiai, dėl ko apeliantės priešieškinio reikalavimas dėl laidavimo pabaigos CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu atmestas pagrįstai.Apeliantė mano, kad bankas pirmiausia turėjo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, tačiau jis nepagrįstai delsė kol įmonė bankrutavo, o jos turtui nuvertėjus išieškojimas buvo nepagrįstai nukreiptas į apeliantę. Šie apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-Alūzienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010).Apeliantė skundu taip pat kelia UAB „STAGRO“ bankui restruktūrizavimo metu sumokėtų palūkanų teisėtumo klausimą. Šis klausimas, kaip pažymėjo ir ieškovas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis skundu keliamas klausimas yra apeliantės laidavimo už LUAB „STARGO“ prievolės pabaiga. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis 2016 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-78-186/2016, pradėtoje apeliantės V. R. skundo pagrindu, buvo keliamas UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo metu bankui sumokėtų palūkanų (88 461,74 Eur) bei susitarimo dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimo įforminimo teisėtumo klausimai. Civilinę bylą Nr. 2A-78-186/2016 išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas V. R. apeliacinį skundą atmetė, konstatavęs, kad „priešingai nei bandoma įrodyti, palūkanų mokėjimas, įtvirtintas restruktūrizavimo plane, nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, <···> palūkanų skaičiavimu ir mokėjimu taip pat nebuvo pažeistas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir tvarka. Susitarimas dėl 6 procentų metinių palūkanų mokėjimo buvo įtvirtintas raštu restruktūrizavimo plane kaip įmonės savininkų, vadovų ir kreditorių susitarimas, kuris, be kita ko, buvo patvirtintas teismo. Taigi esant sudarytam tokiam susitarimui, vien tai, kad kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos pasikeitimai nebuvo įtvirtinti pačiose kredito sutartyse, tokio susitarimo nedaro negaliojančiu. Darant priešingą išvadą, būtų ignoruojamas susitarimas, kuriam buvo pritarta ir kuris įsigaliojo. Be to, restruktūrizavimo planas, kuriame buvo nustatytos minėtos palūkanos, buvo patvirtintinas teismo nutartimis, kurios įsiteisėjo, todėl pagal CPK 18 straipsnį jos tapo privalomos ir vykdytinos“. Kadangi bylos šaliai įgyvendinus savo teisę pareikšti reikalavimą konkrečiu klausimu ir teismui jį išnagrinėjus pripažįstama, kad šalis įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą, pakartotinai kelti tapatų klausimą teisme neleidžiama (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl teisėjų kolegija nevertina apeliantės skundo argumentų, kuriais pakartotinai keliamas reikalavimas įvertinti UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo metu sumokėtų įplaukų bankui pagal kredito sutartį teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi šiuo klausimu yra priimta ir galiojanti teismo nutartis.Atmetus kaip nepagrįstus apeliantės skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistu, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai bei laikantis teismų praktikos išaiškino teisės normų, reglamentuojančių laidavimo prievolės pabaigą, taikymo atvejus ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju kredito sutarties pakeitimai papildomai neapsunkino kredito gavėjo padėties, dėl ko laiduotoja galėtų, remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise, prašyti nutraukti laidavimo sutartį.Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apeliantės prašymas priteisti iš ieškovės jos dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas bei pakeisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomu sprendimu tarp bylos šalių paskirstytas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.e2-1642-264/2015, apeliantės prašymu, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas (2 364 Eur) buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Kadangi apeliantės skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas bei papildomas sprendimas paliekami nepakeistais, apeliacinės instancijos teismas priteisia iš apeliantės valstybės naudai atidėtą žyminį mokestį, t. y. 2 364 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 364 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio. Nurodyta žyminio mokesčio suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant įmokos kodą – 5660.