- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-78-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01051-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė, Egidijus Žironas
- Trečiasis asmuo
- V. R.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. R. apeliacinį skundą ir ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“ pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1259-480/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sumokėtų palūkanų (sandorių) pripažinimo neteisėtomis ir restitucijos taikymo, byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje dalyvauja V. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Stagro“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama ieškovės restruktūrizavimo proceso laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2014 m. birželio 16 d. atsakovei akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Swedbank“ sumokėtas 88 461,74 Eur (305 440,71 Lt) palūkanas pripažinti neteisėtomis ir negaliojančiomis nuo jų sumokėjimo momento, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 88 461,74 Eur (305 440,71 Lt) palūkanas. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad atsakovė privertė ieškovę restruktūrizavimo proceso metu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2014 m. birželio 16 d. mokėti palūkanas, susidariusias iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 13 straipsnio 2 dalies nuostatos ir finansinių reikalavimų tenkinimo etapai, nes palūkanos tenkinamos antruoju etapu, pirmuoju etapu padengus pagrindines skolas. Kadangi atsakovė iš esmės kontroliavo ieškovės restruktūrizavimo procesą, todėl ieškovei nurodė mokėti palūkanas restruktūrizavimo proceso metu. Ieškovė, siekdama, kad būtų patvirtintas restruktūrizavimo planas ir nebūtų nutraukta restruktūrizavimo byla, neturėdama kitos išeities, sutiko atsakovei mokėti tokias palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė jos restruktūrizavimo laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2014 m. birželio 16 d. atsakovei grąžino dalį kredito (216 478,76 Eur arba 747 457,86 Lt) ir palūkanų (88 100,19 Eur arba 304 192,34 Lt). Teismas pažymėjo, kad ieškovė argumentų, kad įmonės restruktūrizavimo proceso metu (nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2014 m. birželio 16 d.) sumokėjo atsakovei 88 461,74 Eur (305 440,71 Lt) palūkanų, leistinais įrodymais nepagrindė, šios aplinkybės negalėjo paaiškinti ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu, nepatvirtina jos ir ieškovės banko sąskaitos išrašai, nes banko operacijų aprašyme dažniausiai bendrai nurodomas kredito ir palūkanų dengimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Teismo nuomone, ieškinio argumentai, kad ieškovė restruktūrizavimo proceso metu atsakovei pirmuoju etapu kartu su pagrindinės skolos dengimu mokėjo ir palūkanas, susidariusias iki ieškovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tėra tik objektyviais duomenimis nepagrįsta ieškovės nuomonė. Patvirtintame restruktūrizavimo plane / patikslintame restruktūrizavimo plane buvo nustatyta, kad įkaito turėtojo AB „Swedbank“ kreditorinis reikalavimas yra 3 305 517,14 Lt (957 343,94 Eur), kurį sudaro 2 886 452,67 Lt (835 974,48 Eur) skola, 419 064,47 Lt (121 369,46 Eur) netesybos ir kt. Šią 419 064,47 Lt (121 369,46 Eur) sumą, nepažeidžiant ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatų, buvo planuojama dengti antruoju etapu. Pirmuoju etapu buvo nustatyta iš bendrovės restruktūrizavimo metu gaunamų pajamų dengti pagrindiniam kreditoriui 2 886 452,67 Lt (835 974,48 Eur) pagrindinę skolą, išdėsčius ją dalimis, plius 6 procentus banko fiksuotų metinių palūkanų. Tokiam restruktūrizavimo planui pritarė ieškovės 2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. spalio 13 d. visuotinis akcininkų susirinkimas, o po to ir ieškovės 2012 m. gruodžio 10 d. kreditorių susirinkimas. Teismas nurodė, kad savanoriškas bendrovės įsipareigojimas mokėti restruktūrizavimo proceso metu priskaičiuotas palūkanas iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos neprieštarauja ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintoms nuostatoms.
Teismas nurodė, kad įmonės restruktūrizavimo plane nustačius atsakovei prie pagrindinio įsipareigojimo mokėti ir 6 procentų fiksuotas metines palūkanas, restruktūrizavimo planui pritarus ieškovės visuotiniam akcininkų susirinkimui bei kreditorių susirinkimui ir tokį restruktūrizavimo planą patvirtinus teismui, toks įsiskolinimo dengimas atitiko tiek atsakovės, tiek ir pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Teismas pažymėjo, kad įmonės ir jos kreditorių santykiai restruktūrizavimo proceso metu, derinant jų, kaip prievolės šalių, valią, yra grindžiami dispozityviuoju reguliavimo metodu, kurio esmė yra apsaugoti abiejų prievolės šalių interesus – tiek skolininko interesą tęsti savo veiklą, tiek kreditoriaus interesą dėl skolininko prievolių jo atžvilgiu tinkamo įvykdymo. Teismo nuomone, vadovaujantis ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kai restruktūrizavimo plane nustatoma kreditorių pagalba dėl skolinių įsipareigojimų, aplinkybė, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudarytose kredito sutartyse po restruktūrizavimo plano patvirtinimo nebuvo padaryti pakeitimai dėl kreditų grąžinimo grafikų ir palūkanų normos pasikeitimo, nekeičiant kitų kredito sutarčių sąlygų, nėra teisiškai reikšminga. Įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu mokėjimai vykdomi pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą, bet ne pagal iki įmonės restruktūrizavimo sudarytų sutarčių sąlygas.
Vien aplinkybė, kad atsakovės patvirtintas finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei pusę visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad restruktūrizavimo planas buvo parengtas bei patvirtintas atsakovei darant ekonominį spaudimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad restruktūrizavimo proceso esmė yra apsaugoti abiejų prievolės šalių interesus – tiek skolininko interesą tęsti savo veiklą, tiek kreditoriaus interesą dėl skolininko prievolių jo atžvilgiu tinkamo įvykdymo, o siekiančios restruktūrizuotis įmonės kreditoriams būtent ir tenka funkcija įvertinti restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir nuspręsti, ar jam pritarti. Bankas yra Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių, vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą turi būti paisoma ne vien tik laikinų finansinių sunkumų turinčios įmonės interesų, bet ir banko, siekiančio atgauti paskolintas lėšas, valios.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (trečiasis asmuo) V. R. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas.
Ieškovės restruktūrizavimo metu neteisėtai, pažeidžiant ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovei buvo mokamos palūkanos, susidariusios iki ieškovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo.Patvirtinus ieškovės restruktūrizavimo planą, o tuo pačiu ir 6 procentų metines palūkanas atsakovei, mokėtinas restruktūrizavimo proceso metu, privalėjo būti pakeistos kredito sutarčių sąlygos, susijusios su palūkanų dydžiu ir skaičiavimu. Sąlygas pakeisti raštu buvo būtina, atsižvelgiant į tai, kad buvo keičiamos esminės sutarčių sąlygos. Nepakeitus kredito sutarčių sąlygų, galiojo iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo kredito sutartyse nustatytos palūkanos. Dėl šių priežasčių ieškovė bankiniais pavedimais dengdama palūkanas teisiškai galėjo dengti tik palūkanas, atsiradusias iki ieškovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kitokių palūkanų ieškovė dengti negalėjo, nes jos nebuvo nustatytos kredito sutarčių sąlygose. Atsakovė, pasitelkdama ekonominį spaudimą ir savo procesinę padėtį ieškovės restruktūrizavimo byloje, privertė ieškovę pažeisti ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl ieškovės atsakovei sumokėtos 88 461,74 Eur palūkanos nuo 2011 m. sausio 25 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimas) iki 2014 m. birželio 16 d. (restruktūrizavimo bylos nutraukimas) turi būti laikomos neteisėtomis. Ieškovė nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2014 m. birželio 16 d. atsakovei pirmuoju etapu kartu su pagrindinės skolos dengimu neteisėtai mokėjo ir palūkanas, susidariusias iki ieškovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau teismas to nepagrįstai nekonstatavo.
Šalies argumentai
Ieškovė BUAB „Stagro“ pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliantės apeliacinio skundo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų tenkintas.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinio skundo netenkinti tais pačiais motyvais, kokie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo priimti naujus įrodymus
Apeliantė iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios pateikė prašymą dėl naujų įrodymų, prašo prie bylos prijungti 2015 m. rugpjūčio 25 d. atsakovės raštą, 2011 m. kovo 15 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės ieškovės restruktūrizavimo ir bankroto byloje pateiktų prašymų dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo kopijas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštas surašytas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, šį naujai teikiamą įrodymą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Visgi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kitų dviejų teikiamų dokumentų surašymo datą, taip pat į tai, kad 2011 m. kovo 15 d. atsakovės raštas dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo yra prie bylos pridėtoje ieškovės restruktūrizavimo byloje, 2011 m. kovo 15 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d surašytus procesinius dokumentus atsisako priimti.
Dėl apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie apeliacinio skundo
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą tikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, nepripažindamas ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies pažeidimo dėl ieškovės atsakovui restruktūrizavimo metu mokėtų palūkanų, susidariusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat nepripažindamas, kad palūkanos buvo mokamos dėl atsakovės pasitelkto ekonominio spaudimo.
Nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais; šiuo laikotarpiu taip pat sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas, išskyrus delspinigių už pavėluotai dėl darbdavio kaltės išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas skaičiavimą ir, jeigu sprendimas priimtas teismo nutartimi iškeliant restruktūrizavimo bylą, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus savanoriškus įmonės įsipareigojimus (ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktai). Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 6 dalį įmonė savanoriškai gali įsipareigoti kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos, tai nustatant įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimų sumos ir tenkinimo terminų (laikantis ĮRĮ 13 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos) susitariama restruktūrizavimo plane. Taigi šių normų analizė leidžia daryti išvada, kad įstatymas nedraudžia restruktūrizavimo proceso metu įmonei mokėti palūkanas savo kreditoriui.
Byloje nustatyta, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2011 m. vasario 2 d. Restruktūrizavimo byla buvo nutraukta 2014 m. birželio 16 d. (I t., b. l. 10-11). Ieškovės restruktūrizavimo planas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, patikslintas – 2013 m. sausio 3 d. nutartimi (I t., b. l. 12, 13). UAB „Stagro“ restruktūrizavimo planuose bei jų prieduose Nr. 1 yra nurodyta, kad atsakovės reikalavimai ieškovei sudaro 957 344,01 Eur: pagrindinė skola – 835 974,48 Eur, o palūkanos ir delspinigiai – 121 369,45 Eur arba 142 872,74 Eur patikslintame plane. Atsakovės finansinis reikalavimas susidarė pagal 2006 m. rugsėjo 7 d., rugsėjo 26 d. ir 2008 m. liepos 28 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas kredito sutartis. Planuose nustatyta, kad pirmąja eile bus mokama pagrindinė skola, o antrąja – palūkanos ir delspinigiai.
Byloje nenustatyta, kad ieškovės restruktūrizavimo metu atsakovei buvo mokamos palūkanos, susidariusios iki restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. Restruktūrizavimo planas patvirtina, kad ieškovės atsakovei iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo susidariusį įsiskolinimą buvo sutarta padengti dalimis, pirmuoju etapu sumokant pagrindinę skolą, ją išdėsčius per tam tikrą laikotarpį, antruoju – delspinigius ir palūkanas. Kartu su pagrindine skola ieškovė atsakovei įsipareigojo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas. Dėl šių palūkanų, mokamų kartu su pagrindine skola, buvo susitarta jau restruktūrizavimo proceso metu, restruktūrizavimo plane. Pažymėtina, jog pati apeliantė apeliaciniame skunde sutinka, kad teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane buvo patvirtintos ir 6 procentų metines palūkanos atsakovei, mokėtinos restruktūrizavimo proceso metu. Tačiau apeliantė skunde teigdama, kad ieškovės restruktūrizavimo metu bankiniais pavedimais buvo mokamos palūkanos, susidariusios iki ieškovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teiginį sieja su tuo, jog po restruktūrizavimo plano patvirtinimo, kuriame buvo susitarta dėl minėtų 6 procentų metinių palūkanų, privalėjo būti pakeistos kredito sutarčių nuostatos, susijusios su palūkanų dydžiu ir skaičiavimu. Šiuo atveju pažymėtina, kad susitarimas dėl 6 procentų metinių palūkanų mokėjimo buvo įtvirtintas raštu restruktūrizavimo plane kaip įmonės savininkų, vadovų ir kreditorių susitarimas, kuris, be kita ko, buvo patvirtintas teismo. Taigi esant sudarytam tokiam susitarimui, vien tai, kad kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos pasikeitimai nebuvo įtvirtinti pačiose kredito sutartyse, tokio susitarimo nedaro negaliojančiu. Darant priešingą išvadą, būtų ignoruojamas susitarimas, kuriam buvo pritarta ir kuris įsigaliojo. Be to, restruktūrizavimo planas, kuriame buvo nustatytos minėtos palūkanos, buvo patvirtintinas teismo nutartimis, kurios įsiteisėjo, todėl pagal CPK 18 straipsnį jos tapo privalomos ir vykdytinos.
Priešingai nei bandoma įrodyti, palūkanų mokėjimas, įtvirtintas restruktūrizavimo plane, nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, nes, kaip jau minėta, restruktūrizavimo planas yra bendras įmonės savininkų, vadovų ir kreditorių susitarimas. Tokiu palūkanų skaičiavimu ir mokėjimu taip pat nebuvo pažeistas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir tvarka, nes ĮRĮ 13 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tenkinimo eilę ir tvarką.
Nėra ginčo dėl to, kad atsakovė buvo didžiausia ieškovės kreditorė, tačiau ta aplinkybė, jog restruktūrizavimo planui patvirtinti buvo būtinas atsakovės pritarimas, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės daryto ekonominio spaudimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad įmonės ir jos kreditorių santykiai restruktūrizavimo proceso metu derinant jų, kaip prievolės šalių, valią yra grindžiami dispozityvumo principu. Taigi vien aplinkybė, kad ieškovei ir atsakovei pavyko pasiekti bendrą konsensusą dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo tik esant tam tikroms sąlygoms, nepatvirtina atsakovės naudoto ekonominio spaudimo. Akivaizdu, kad atsakovei esant pagrindine įmonės kreditore, o ieškovei turint tikslą patvirtinti restruktūrizavimo planą, ieškovė turėjo interesą siekti susitarimo su atsakove. Neabejotina, kad ir atsakovė pasinaudojo ĮRĮ nustatyta kreditorių teise suteikti nuolaidas ieškovei, siekusiai restruktūrizuotis, sutikdama išdėstyti pagrindinės skolos mokėjimą per restruktūrizavimo plane nurodytą laikotarpį, užfiksuoti 6 procentų dydžio metines palūkanas. Nesant tokio šalių pasiekto susitarimo ieškovės tikslas tęsti savo veiklą, sumokėti skolas ir atkurti mokumą jau restruktūrizavimo plano projekto pritarimo metu būtų tapęs neįgyvendinamu. Tai, kad restruktūrizavimo plane mokėti palūkanas buvo nustatyta tik atsakovei, taip pat nepatvirtina atsakovės ieškovei daryto ekonominio spaudimo. Kaip jau buvo minėta, skolininko interesas tęsti savo veiklą, kreditorių – skolininko prievolių jiems tinkamas įvykdymas derinamas vyksta prievolių šalims susitariant dėl jų vykdymo restruktūrizavimo metu. Tai reiškia, kad įmonės, siekiančios restruktūrizuotis, kreditoriams neribojama galimybė suteikti didesnes nuolaidas, nei tą padarė, pvz. didžiausias įmonės kreditorius. Apeliantė skunde pakartotinai nurodo, kad atsakovės darytą ekonominį spaudimą patvirtina byloje esantys atsakovės ieškovei rašyti raštai dėl įsiskolinimo sumokėjimo po restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad jau po restruktūrizavimo bylos nutraukimo ieškovės raginimas sumokėti skolą, kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo niekaip negali patvirtinti ekonominio spaudimo, daryto ieškovei restruktūrizavimo proceso metu.
Apeliantės prašyme dėl papildomų įrodymų pateikimo ir atsakovės 2015 m. rugpjūčio 25 d. rašte nurodytos aplinkybės neturi įtakos sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Prašyme ir dokumente nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovės veiksmais (apeliantės nuomone, atsakovė po restruktūrizavimo bylos ieškovei nutraukimo neteisėtai restruktūrizavimo metu gautas palūkanas paskirstė pagal iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo galiojusias kredito sutartis) yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantė su atitinkamais prašymais turi teisę kreiptis į ieškovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir skųsti atsakovės veiksmus, jos patvirtintą finansinį reikalavimą ir pan.
Esant pirmiau šioje nutartyje nurodytoms aplinkybėms, dėl apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 668,58 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašo jas priteisti iš atsakovės. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, ieškovei, prisidėjusiai prie apeliantės apeliacinio skundo, turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 93, 98, 302 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.