Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėja Albina Rimdeikaitė, sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“, atstovui advokato padėjėjui P. D., atsakovės Swedbank, akcinės bendrovės atstovui R. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“, ieškinį atsakovei Swedbank, akcinei bendrovei, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje V. R., dėl sumokėtų palūkanų (sandorių) pripažinimo neteisėtomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Į bylą Banko pateiktas Detalus skolos paskaičiavimas (t. 2, b. l. 79-190) rodo, kad UAB „Stagro“ laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2014 m. birželio 16 d. grąžino dalį kredito (pateiktos lentelės 3 stulpelis) (22006,09+63524,45+11539,71+119408,51=216478,76 Eur, arba 747 457,86 Lt) ir palūkanų (pateiktos lentelės 8 stulpelis, pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 7 stulpelis) (8338,94+24125,89+4476,38+51158,98=88100,19 Eur, arba 304192,34 Lt). Pažymėtina, kad pirmas mokėjimas buvo atliktas 2011 birželio 3 d. (grąžinta 14 750,00 Lt kredito), paskutinis – 2014 m. kovo 14 d. (grąžinta 6 333,00 Lt kredito ir 1757,14 Lt palūkanų), t. y. šie mokėjimai buvo atlikti UAB „Stagro“ (toliau – ieškovė) restruktūrizavimo laikotarpiu. Ieškovė savo argumentų, kad įmonės restruktūrizavimo proceso metu (t. y. nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2014 m. birželio 16 d.) sumokėjo atsakovei 305 440,71 Lt palūkanų sumą, leistinais įrodymais nepagrindė, šios aplinkybės negalėjo paaiškinti ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu, nepatvirtina jos ir ieškovės banko sąskaitos išrašai, nes banko operacijų aprašyme dažniausiai bendrai nurodomas kredito ir palūkanų dengimas (t. 1, b. l. 54-72) (CPK 12, 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismai restruktūrizavimo bylose dėl restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų, įskaitant ir nutarimus pritarti restruktūrizavimo planui, teisėtumo atlieka procedūrinio pobūdžio patikrą, t. y. nagrinėja ar susirinkimo sušaukimo, balsavimo ar kitų veiksmų atlikimo tvarka nebuvo pažeista; kadangi restruktūrizavimo procedūrose nemažai klausimų iš esmės yra ne teisinio, bet išimtinai ūkinio - komercinio pobūdžio, tai teisminė kreditorių susirinkimų nutarimų turinio patikra gali būti atliekama tik gana ribotai. Kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumo klausimus teismai gali nagrinėti tik tada kai, pirma, tai tiesiogiai nurodyta įstatyme arba, antra, kai su nutarimų turinio teisėtumu siejami pažeidimai yra akivaizdūs. Akivaizdžiais pažeidimais laikytini tokie, kuriais pažeidžiamos imperatyviosios įstatymų nuostatos ar kurie prieštarauja viešajai tvarkai arba jais akivaizdžiai pažeidžiami bendrieji teisės principai (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. RUAB „Volunta Parket“, bylos Nr. 3K-3-429/2011). Kauno apygardos teismas, tiek 2012 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtindamas restruktūrizuojamos UAB „Stagro“ restruktūrizavimo planą laikotarpiui iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., tiek ir 2013 m. sausio 3 d. nutartimi patvirtindamas patikslintą restruktūrizuojamos UAB „Stagro“ restruktūrizavimo planą, kuriam buvo pritarta restruktūrizuojamos UAB „Stagro“ 2012 m. gruodžio 10 d. kreditorių susirinkime, nesustatė, kad restruktūrizavimo plano bei patikslinto restruktūrizavimo plano turinys pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas, prieštarauja viešajai tvarkai, akivaizdžiai pažeidžia bendruosius teisės principus (CK 1.5 str., CPK 185 str.).

Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.). Įmonės restruktūrizavimo procese gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai. Restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (ir privačių, ir valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Taigi, įmonės restruktūrizacija – tai procesas, per kurį siekiama atgaivinti sunkumų turinčios įmonės veiklą įvairiomis priemonėmis: atidedamas įsipareigojimų vykdymas kreditoriams arba jie sumažinami pertvarkant įmonės veiklą; iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei, kol jos veikla stabilizuojama, suteikiama apsauga nuo kreditorių: sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas. Įmonės restruktūrizavimas atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės įsiskolinimus ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje „Agrowill Eimučiai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-263/2010). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas įmonės restruktūrizavimo paskirtį bei tikslus yra pažymėjęs, kad įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-264/2010).

Taigi, nagrinėjamu atveju įmonės restruktūrizavimo plane numačius kreditoriui Swedbank, AB prie pagrindinio įsipareigojimo mokėti ir 6 procentus fiksuotų metinių palūkanų, tokiam planui pritarus UAB „Stagro“ visuotiniam akcininkų susirinkimui bei kreditorių susirinkimui ir tokį restruktūrizavimo planą patvirtinus teismui, toks įsiskolinimo padengimas atitiko tiek minėto kreditoriaus, tiek ir pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Įmonės ir jos kreditorių santykiai restruktūrizavimo proceso metu, derinant jų, kaip prievolės šalių, valią, yra grindžiami dispozityviuoju reguliavimo metodu, kurio esmė yra apsaugoti abiejų prievolės šalių interesus – tiek skolininko interesą tęsti savo veiklą, tiek kreditoriaus interesą dėl skolininko prievolių jo atžvilgiu tinkamo įvykdymo. Toks šių interesų derinimas vyksta pasiekiant prievolės šalių susitarimą dėl prievolių vykdymo įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1366/2013). Vadovaujantis ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kai restruktūrizavimo plane numatoma kreditorių pagalba dėl skolinių įsipareigojimų, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad tarp Banko ir bendrovės sudarytose 2006 m. rugsėjo 7 d. Kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (šioje kredito sutartyje telpa du kreditai pagal Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), bet tai ta pati Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; t. 2, b. l. 45-78), 2006 m. rugsėjo 26 d. Kredito linijos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. liepos 28 d. Kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su visais pakeitimais ir papildymais, po restruktūrizavimo plano patvirtinimo, nebuvo padaryti pakeitimai dėl kreditų grąžinimo grafikų ir palūkanų normos pasikeitimo, kai už negrąžintus Bankui kreditus mokamos 6 % fiksuotos metinės palūkanos, vietoje sutartyse numatytų kintamų palūkanų normos pridedant skolinimosi rizikos ir pelno maržą, nekeičiant kitų Kredito sutarčių sąlygų, nėra teisiškai reikšminga, nes įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu mokėjimai vykdomi pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą, bet ne pagal iki įmonės restruktūrizavimo sudarytų sutarčių sąlygas.

Ieškovė nurodo, kad palūkanos mokėtos, atsakovei pasitelkus ekonominį spaudimą (CK 1.91 str.). Patvirtinus atsakovės 3 305 517,14 Lt kreditorinį reikalavimą, ji tapo didžiausiu kreditoriumi ieškovės restruktūrizavimo byloje, jos finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei 40 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, atsakovės pritarimas restruktūrizavimo planui buvo būtinas, kad jis būtų patvirtintas, o restruktūrizavimo byla nebūtų nutraukta, todėl ieškovė sutiko atsakovei mokėti palūkanas, susidariusias iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pažeidžiant ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovei teigiant, kad sumokėtos palūkanos (sandoris) buvo pasitelkus ekonominį spaudimą (CK 1.91 str.), šių palūkanų sumokėjimas ieškovės nurodomu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu esant tokioms aplinkybėms: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų, 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis, 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo patvirtintas RUAB „Stagro“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 5 552 698,20 Lt sumai, tarp jų Swedbank, AB finansinis reikalavimas 3 305 517,14 Lt sumai, kas sudaro 59,53 % visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (t. 1, b. l. 17-18). ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalis numato, kad kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Ir nors teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovės pritarimas restruktūrizavimo planui buvo būtinas, norint kad teismas jį patvirtintų, nes tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai parengtam restruktūrizavimo plano projektui nepritaria įstatyme nustatyta kreditorių dauguma, restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės ex officio kištis į restruktūrizavimo plano projekto, kuris tenkintų visų kreditorių interesus, parengimo procesą ir jo pateikimą teismui tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje N. H. V. UAB „Hungerdina“, bylos Nr. 3K-3-503/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1366/2013), tačiau nepaisant to, tie kreditoriai, kurie prieštarauja restruktūrizavimo plano projektui, savo prieštaravimus gali pareikšti ne tik kreditorių susirinkime, bet ir teismui. ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs įstatyme nurodytus dokumentus, per 15 kalendorinių dienų rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl restruktūrizavimo plano. Teismas restruktūrizavimo plano tvirtinimo stadijoje turėtų įvertinti gautus prieštaravimus ir patikrinti, ar restruktūrizavimo plane numatytos priemonės yra proporcingos restruktūrizavimo tikslui, ar nėra neproporcingai ribojami ir pažeidžiami tokius prieštaravimus išreiškusių kreditorių interesai. Nagrinėjamu atveju UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byloje nei pateikus teismui tvirtinti restruktūrizavimo planą, nei patikslintą restruktūrizavimo planą nei vienas iš restruktūrizuojamos bendrovės kreditorių nepareiškė jokių prieštaravimų ir nenurodė jokių aplinkybių ar pažeidimų, galėjusių lemti neteisėtų nutarimų priėmimą ar jų prieštaravimą konkretiems imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Vien aplinkybė, kad atsakovės patvirtintas finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei pusę visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad restruktūrizavimo planas buvo parengtas bei patvirtintas atsakovei darant ekonominį spaudimą, atsižvelgiant į tai, jog restruktūrizavimo proceso esmė yra apsaugoti abiejų prievolės šalių interesus – tiek skolininko interesą tęsti savo veiklą, tiek kreditoriaus interesą dėl skolininko prievolių jo atžvilgiu tinkamo įvykdymo, o siekiančios restruktūrizuotis įmonės kreditoriams būtent ir tenka funkcija įvertinti restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir nuspręsti, ar jam pritarti, t. y. ar pritarti restruktūrizavimo procese laikinų finansinių sunkumų turinčiai įmonei teikiamai pagalbai, dėl kurios reikalavimų patenkinimą atgaus vėliau. Bankas yra Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (LR bankų įstatymo 2 str. 1 d.), todėl vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą, turi būti paisoma ne vien tik laikinų finansinių sunkumų turinčios įmonės interesų, bet ir banko, siekiančio atgauti paskolintas lėšas, valios. Be to, kaip jau buvo konstatuota, nepažeidžiant ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo susidariusią 419 064,47 Lt palūkanų, delspinigių ir kt. mokėjimų sumą buvo planuojama dengti II etapu, o restruktūrizavimo metu priskaičiuotų 6 procentų banko fiksuotų metinių palūkanų mokėjimas numatytas patvirtintame restruktūrizavimo plane I etape. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės 2014 m. liepos mėn. raštai dėl skolos sumokėjimo jau nutraukus restruktūrizavimo bylą, negalėjo turėti ir neturėjo įtakos tvirtinant restruktūrizavimo planą. Kitų aplinkybių, patvirtinančių jai darytą ekonominį spaudimą, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo.

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, todėl jos reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str., 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 265 str., 270 str.

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.