Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Taip pat M. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės S. K. ieškinys tenkintas iš dalies – iš M. P. S. K. priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. P. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 24 d. būdamas biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), pasikvietė S. K. atsigerti kavos į jo kambarį Nr. 10, po ko apie 2.00 val. S. K., norint išeiti miegoti į savo kambarį, M. P. ją pakėlęs, nunešė ir paguldė ant savo lovos, kur užgulęs ir prispaudęs savo kūnu gulinčią nukentėjusiąją, taip atimdamas pastarajai galimybę priešintis, numovė jos kelnes ir kelnaites bei jėga rankomis praskėtęs kojas ir per prievartą įvesdamas savo lytinį organą S. K. į makštį, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią ir taip nukentėjusiąją išžagino bei tiesiogiai dėl šių nusikalstamų veikų įtakos sutrikdė nukentėjusiosios S. K. psichinę sveikatą, sukeldamas jai kitas reakcijas į stiprų stresą, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado nuo jo nusikalstamų veiksmų, t. y. padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po nusikalstamų veiksmų S. K. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip dešimt dienų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.2. Pažymėtina, kad, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra neginčijamai patvirtinančius nuteistojo kaltę dėl prievartinio lytinio santykiavimo su S. K..

5. Teismo posėdyje nukentėjusios S. K. atstovė advokatė Kristina Marčienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, netinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, liudytojų ir nukentėjusios parodymus. Šie pažeidimai, pasak apelianto, lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio. Ši išvada bus grindžiama toliau nurodytais argumentais.

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

12. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonių, aiškinamų kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.

13. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

14. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta.

15. M. P. šioje byloje yra nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis išžagino S. K. ir dėl šios nusikalstamos veikos įtakos sutrikdė nukentėjusiosios psichinę sveikatą.

16. Esminis nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu motyvų yra susijęs su argumentais, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurių, pasak apelianto, nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Skunde taip pat detaliai analizuojami liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir daroma išvada, kad priešingai, nei nurodė teismas, jie nepatvirtina nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

17. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui įrodinėjimo specifika yra ta, kad paprastai pagrindinis informacijos šaltinis apie veikos aplinkybes yra nukentėjusysis, nes liudytojų gali iš viso nebūti, daiktinių įrodymų – taip pat. Be nukentėjusiojo, kiti svarbūs įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie sužinojo iš nukentėjusiojo apie jo patirtą prievartą, parodymai. Taigi, nukentėjusiojo parodymų patikimumas tokiose bylose yra labai svarbus, kita vertus, nežymūs jo parodymų netikslumai, ne visų seksualinio smurto aplinkybių nurodymas iš karto, turi būti vertinami atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir jos poveikį nukentėjusiajam (kuris patiria šoką, gėdą, nesaugumą, kaltės jausmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. . 2K-29-976/2022).

18. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nukentėjusiosios parodymus vertino laikydamasis teismų praktikoje suformuotų nukentėjusiųjų nuo seksualinių nusikaltimų parodymų vertinimo taisyklių. Visų pirma, pažymėtina, kad apie savo išžaginimą nukentėjusioji nurodė tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 56-57), tiek teisminio nagrinėjimo metu (3 t., b. l. 75-82). Antra, nukentėjusiosios parodymai buvo tikrinti gretinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (t. 1, b. l. 117-125), daiktų apžiūros protokolu (2 t., b. l. 24-33), nutarimu priduoti saugojimui daiktus (2 t., b. l. 162-165,168). Nukentėjusiosios parodymus dėl jos patirto išžaginimo patvirtina iš esmės netiesioginiai įrodymai – S. K. tetos R. V. parodymai apie tai, kad, grįžusi iš nakvynės namų S. papasakojo jai ir močiutei, kad buvo išprievartauta – vaikinas, gyvenantis nakvynės namuose, pakvietė išgerti kavos, o išgėrus kavą, jos neišleido iš kambario, nusinešė į lovą, numovė kelnes ir išprievartavo; apie tai, kad yra išprievartauta S. K. pasakojo ir D. P. – nakvynės namų darbuotojai; padarytą veiką prieš nukentėjusiąją patvirtina ir liudytojo S. Ž. (nakvynės namų socialinio darbuotojo) parodymai, kad užėjęs į kambarį jis pamatė lytinį aktą; tai, kad yra išprievartauta, S. K. nurodė ir tame pačiame kambaryje buvusiam O. S.; liudytojas A. K., taip pat buvęs tame pačiame kambaryje, parodė, kad M. P. S. K. pasiguldė į lovą ir nepaisydamas jos prašymų paleisti, prievartavo; pirmosios instancijos teismas taip pat tyrė ir vertino nukentėjusiosios medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad po patirtų įvykių jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Nagrinėjamu atveju pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais nesudaro ir aplinkybė, jog liudytoja R. V. (nukentėjusiosios teta) parodė, kad S. K., pasakodama įvykio aplinkybes, nurodė, kad galėjo ir ne viską prisiminti, kad vieną kartą pasakojo, jog M. P. suplėšė drabužius, numovė kelnes ir uždėjo ranką ant burnos, o kartą sakė, kad per kiemą už plaukų tempė, po to, kad pati nuėjo pas vyriškį. Nors nukentėjusioji tetai ne visiškai identiškai pasakojo įvykio aplinkybes, tačiau tai nėra pagrindas jų nepripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Pažymėtina, kad dėl esminių šiai bylai aplinkybių nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nesiskyrė, o neesminiai neatitikimai, įvertinus nukentėjusiosios subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat atsižvelgus tai, jog nukentėjusioji davė parodymus apie patirtą seksualinę prievartą. t. y. apie situaciją, kuri jai buvo ypatingai nemaloni ir kėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, yra objektyviai pateisinami. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85 TPK-163/2021 nurodyta, jog S. K. galėjo suvokti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes, jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, galėjo duoti apie tai parodymus; jai nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai buvo tinkamai patikrinti ir įvertini kaip patikimi, be kita ko, kartu vertinant ir tai, kad nukentėjusiajai nustatytas lengvas protinis atsilikimas su kitais elgesio sutrikimais.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priešingai, nei nurodė teismas, nei įvykio vietos apžiūros protokolas, nei 2021 m. gegužės 6 d. – 2021 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokolas, nei 2021 m. birželio 10 d. kitų daiktų apžiūros protokole ar 2021 m. gegužės 13 d. daiktų apžiūros protokolas nelaikyti įrodymais, patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymus apie buvusį prievartinį lytinį aktą. Teisėjų kolegija su šia skundo nuostata nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės suponuoja pareigą vertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Antra, apelianto nurodyti duomenys ne tik nepaneigia nuteistojo kaltės, tačiau ir laikytini patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2021 m. balandžio 24 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad bloke Nr. 10 yra matomos trys lovos, stalas, dvi kėdės ir įvairūs buitiniai daiktai, išmėtyti rūbai bei maisto produktai – šias aplinkybes, t. y. kambaryje buvusių daiktų ir baldų lokaciją nurodė ir nukentėjusioji, duodama parodymus. 2021 m. gegužės 6 d. – 2021 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys iš policijos pareigūnų Body kamerų, kur be kita ko, užfiksuota tai, kad apklausiamas darbuotojas pasakoja, jog patalpoje (Nr. 10) įjungęs šviesą pamatė, kaip M. P. santykiavo su S. K., staigiai nušoko nuo jos ir apmovė kelnes; S. K. paaiškina, kad kai visi išėjo iš patalpos (Nr. 10) M. siūlė jai draugauti, ji nesutiko, bet jis paguldė ją ant lovos, numovė kelnes ir ištvirkino. 2021 m. birželio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas Bendrojo pagalbos centro 2021 m. balandžio 24 d. 02 val. 21 min. informacinėje sistemoje gautas skambutis, kuriuo pranešta apie nakvynės namuose išprievartautą moterį. 2021 m. gegužės 13 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti nukentėjusiosios džinsai ir apatinės kelnaitės, ant kurių stebimos rudos spalvos dėmės, panašios į kraujo dėmes. Taigi visi šie minėti įrodymai, priešingai, nei teigiama skunde, laikytini patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymus apie patirtą prievartinį lytinį aktą.

20. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad Specialisto išvada Nr. G 468/2021 ne patvirtina o paneigia jo kaltę dėl nukentėjusiosios išžaginimo. Minėtoje išvadoje nurodyta, kad S. K. kūne, išorinių lytinių organų srityje ir išeinamosios angos aplinkoje išorinių mechaninių sužalojimų nekonstatuota; ginekologinės apžiūros metu rastas makšties prieangio begyjantis vientisumo pažeidimas, galėjo būti padarytas gimdymo metu; gimdos kaklelio gleivinės pažeidimas galėjo susidaryti tiek po gimdymo, tiek ir lytinio akto metu, o S. K. tepinėliuose ir tamponėliuose su makšties turiniu spermijų nerasta. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog S. K. tepinėliuose su makšties turiniu spermijų nerasta, sužalojimų išorinių lytinių organų srityje nebuvimas ar gimdos kaklelio gleivinės pažeidimo susidarymo galimybė tiek po gimdymo, tiek ir lytinio akto metu, savaime nelaikytinos kaip paneigiančios nuteistojo kaltę ar sudarančios pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Visų pirma, nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nenurodė, kad aktyviai fiziškai priešinosi nuteistojo veiksmams. Kaip matyti iš Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85 TPK-163/2021, specialistai konstatavo, kad efektyviau pasipriešinti M. P. veiksmams S. K. negalėjo tiek dėl savo fizinių duomenų: įvykio metu svėrė 38 kg., balsas duslus, tylus net ir šaukiant, tiek dėl žemų intelektinių gebėjimų, menkų problemų sprendimo įgūdžių, asmenybės bruožų, kaip polinkis pasiduoti įtakai, paklusti bei dėl tuometinių emocinių išgyvenimų: įtariamojo smurto baimės, išgyvenamo streso ir bejėgiškumo, nesulaukiant aplinkinių pagalbos. Antra, šiuo atveju nukentėjusioji nenurodė, kad M. P. baigė lytinį aktą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad lytinis aktas buvo nutrauktas į kambarį įėjus nakvynės darbuotojui S. Ž. ir uždegus šviesą. Taigi šiuo atveju aplinkybė, jog S. K. tepinėliuose su makšties turiniu spermijų nerasta, nesudaro pagrindo paneigti buvus prievartinį lytinį aktą.

21. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, savo nesutikimą su byloje atliktu įrodymų vertinimu jis grindžia ir liudytojų parodymų netinkamu vertinimu.

22. Apeliantas teigia, kad nei A. K., nei O. S., buvę tame pačiame kambaryje, tiesiogiai nematė lytinio akto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, o taip pat tarp šių liudytojų parodymų yra prieštaravimų, kurie bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo pašalinti.

23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu liudytojas O. S. nurodė, kad jis apie įvykį neprisimena, jį ištiko epilepsijos priepuolis, prarado atmintį ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. O. S. ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, parodė, kad jis negirdėjo, jog mergina būtų šaukusi ar kvietusi pagalbą; jis pabudo, kai į kambarį kažkas atėjo ir uždegė šviesą; tada pamatė lovoje gulinčius M. su ta mergina, kuri pasakė, kad ją išprievartavo M.. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis nepamena momento, kad būtų šaukęs M., kad jis liautųsi, gal per miegus šaukė, nesuprasdamas, kas vyksta, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir nelabai suprato, kas vyksta.

24. Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustas A. K. parodė, kad M. vėliau pradėjo prie S. kabinėtis, norėjo pabučiuoti, o ji sakė „nereikia, ne ne“. Pasak liudytojo, po to, kai šviesa jau buvo išjungta, M. P. S. paėmė į rankas, paguldė į savo lovą ir paskui pradėjo ją turbūt prievartauti. Liudytojas teigė girdėjęs, kaip S. prašė ją paleisti, tačiau M. P. tylėjo ir prievartavo; paties lytinio akto nematė – tik iš garsų sprendė. Vėliau atėjo budėtojas Saulius atėjo, įjungė šviesą ir M. su S. iššoko iš lovos; jie iki pusės buvo nuogi. Taip pat nurodė, kad jie abu su kambarioku nemiegojo ir girdėjo, kas vyksta.

25. Sutiktina su apeliantu, jog nei O. S., nei A. K. tiesiogiai nematė vykstančio lytinio akto, tačiau ši aplinkybė nelaikytina pakankama savaime paneigti lytinio akto faktą.

26. Iš liudytojo A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad jis girdėjo, kaip S. sakė M. nelįsti prie jos, sakė, kad ji po operacijos, prašė neprievartauti, sakydama, kad paskambins į policiją, tačiau M. vis tiek lindo prie jos. Liudytojas taip nurodė girdėjęs garsus, kurie įprastai girdimi atliekant lytinį aktą. Parodė, kad atsidarius durims ir budėtojui įjungus šviesą, nuteistasis ir nukentėjusioji pašoko iš lovos – M. P. ir S. K. buvo nusirengę iki pusės; abudu buvo be kelnių. A. K. taip pat teigė, kad S. K. iš pradžių juokavo, bet kai M. P. ją pasiguldė į lovą – iš karto nesutiko, priešinosi, prašė, kad paleistų, teigė, kad ji nenori. Liudytojas nurodė supratęs, kad M. P. ją prievartauja. Kolegijos vertinimu, šie parodymai, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir nukentėjusiosios, ir liudytojo S. Ž. parodymai, vertintini kaip patvirtinantys lytinio akto faktą.

27. Nors apeliantas akcentuoja egzistuojant prieštaravimą tarp minėtų liudytojų parodymų, nes O. S. nurodė negirdėjęs ir nematęs lytinio akto, nesakęs, kad reikia imtis kažkokių veiksmų stabdant nuteistąjį, o A. K. teigė, jog ir jis, ir O. S. girdėjo, kas vyksta, pažymėtina, kad liudytojas O. S. kategoriškai neneigė girdėjęs vykstant lytinį aktą. Kaip jau minėta, liudytojas O. S. nurodė, kad jis nepamena momento, kad būtų šaukęs M., kad jis liautųsi ir nurodė, kad gal per miegus šaukė, nesuprasdamas, kas vyksta, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir nelabai suprato, kas vyksta. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, O. S. nepatvirtino nematęs ir negirdėjęs kas vyksta – jis tik nurodė, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir negali tiksliai prisiminti aplinkybių. Todėl, kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog liudytojas O. S., įvykio metu buvęs neblaivus, negalėjo tiksliai prisiminti aplinkybių, kurias nurodė liudytojas A. K., negali būti vertinama kaip šių liudytojų parodymų prieštaravimas.

28. Nors skunde akcentuojama, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ir kitų liudytojų (S. Ž., D. P., E. D., R. V.) parodymais, apskritai nemačiusiais įvykio, negirdėjusiais jokio pagalbos šauksmo ir apie įvykį sprendusiais iš nukentėjusiosios parodymų, kolegija pažymi, kad nors apelianto minimų liudytojų parodymai yra netiesioginiai, nes šie asmenys apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios arba vieni iš kitų, tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, jie visi yra reikšmingi įrodinėjimo procese. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus byloje esančius įrodymus, tiek tiesioginius (nukentėjusiosios parodymus), tiek netiesioginius, ir teisingai pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o įrodymų visuma pagrindžia S. K. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes.

29. Nors apeliantas skunde taip pat akcentuoja, jog nakvynės budėtojas į kambarį užėjo ne todėl, kad girdėjo iš šio kambario sklindantį triukšmą, pagalbos šauksmą ar pan., o todėl, kad kitame kambaryje nerado S. K. ir jos ieškojo, tačiau nenurodo kodėl ši aplinkybė vertintina kaip paneigianti nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Šioje nutartyje jau minėta, kad S. K. fiziškai aktyviai nesipriešino, taip pat intensyviai nuolat garsiai nešaukė, todėl aplinkybė, jog budėtojas negirdėjo nukentėjusiosios klyksmų, savaime nepaneigia prievartinio lytinio akto egzistavimo fakto. Pastebėtina, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis apskritai neigia buvus lytinį aktą, tačiau nepateikia vertinimo dėl tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų S. Ž. ir A. K. nurodytos aplinkybės – tai, kad uždegus kambaryje šviesą ir nukentėjusioji, ir nuteistasis buvo nusmauktomis kelnėmis ir nuteistasis gulėjo ant S. K..

30. Skunde taip pat teigiama, jog teismo išvada, kad nukentėjusioji neturėjo kito pagrindo verkti ir sakyti, kad ją išžagino, yra neobjektyvi, nes bylos nagrinėjimo metu liudytojo S. Ž. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji pradėjo verkti tik tada, kai jai buvo liepta kartu su apeliantu palikti nakvynės namus, o drebėti ji galėjo ir visiškai dėl kitų priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, momentas, kada nukentėjusioji pradėjo verkti, ir verksmo / drebulio priežastys, įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, nelaikytini pakankamais išvadai, jog nukentėjusioji melagingai apkaltino nuteistąjį išžaginimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reakcija į patirtą seksualinę prievartą yra individuali ir vienokia ar kitokia asmens reakcija negali būti savaime paneigiančia ar patvirtinančia seksualinės prievartos faktą. Taip pat atmestina ir apelianto versija, jog nukentėjusioji M. P. apkalbėjo dėl to, kad ji neturėjo kur eiti. Visų pirma, iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kaip galbūt melagingas nukentėjusiosios pranešimas susijęs su jos gyvenamosios vietos užtikrinimu. Antra, kaip matyti iš bylos duomenų, po įvykio nukentėjusioji grįžo gyventi pas močiutę.

31. Taigi kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, M. P. savo nesutikimą su byloje atliktu įrodymų vertinimu iš esmės grindžia tik selektyviai atrinktais duomenimis, aplinkybėmis, kurios, vertinant atsietai, gali būti laikomos palankios nuteistajam. Tačiau kaip minėta, išvadų dėl asmens kaltės pagrįstumas yra siejamas su įrodymų vertinimo visumos reikalavimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Šių reikalavimų nagrinėjamoje byloje, kaip jau nurodyta ir aptarta, buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas apelianto akcentuojamas aplinkybes dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų patikimumo, specialisto išvadoje konstatuotų aplinkybių ir kitų reikšmingų duomenų, įvertino kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste, kurių visuma nukentėjusiosios pateiktą įvykio versiją ne paneigia, kaip teigiama skunde, o patikimai ją patvirtina.

32. Darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė M. P.veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441-677/2016 ir kt.)

33. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad M. P. prieš nukentėjusiosios S. K. valią lytiškai santykiavo nesant nukentėjusiosios sutikimo lytiniams santykiams ir nuteistajam tai aiškiai suprantant. Neabejotina, kad nukentėjusiosios prašymas liautis, bandymas nustumti nuteistąjį, leido nuteistajam aiškiai suprasti, jog lytinių santykių nukentėjusioji su juo nenori. Tai, kad nukentėjusioji nesipriešino aktyviais veiksmais – nuolat nešaukė, nebandė bėgti, nenaudojo nuteistojo atžvilgiu fizinės jėgos – išvados, kad nukentėjusioji lytinių santykių nenorėjo, nepaneigia.

34. Taigi jokių pagrįstų abejonių dėl M. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį teisingumo, jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, teisėjų kolegijai nekyla – nuteistasis M. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

35. Byloje surinktų duomenų taip pat pakanka įsitikinti ir M. P. kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tačiau kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodoma argumentų, kuriais būtų kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. P. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

36. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. P. baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą: vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pašalino prieštaravimus tarp įrodymų, pasisakė dėl įrodymų patikimumo, darydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, sujungė juos į loginę visumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija ir prerogatyva. Vien tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-628/2021). Nenustačiusi esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo.

37. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir išteisinti nuteistojo dėl nusikalstamų veiks, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ir įvertinusi, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.

Dėl prašymo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą

38. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2022 m. vasario 22 d. Nr. (12.34Mr) PT-1492). Pažymoje nurodyta, kad nukentėjusiajai S. K. pagal 2022 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (8.3Mr.)TP-22-T-71-617 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 70,00 Eur išlaidų.

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti). BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

40. Remiantis aptartu proceso išlaidų atlyginimo teisiniu reglamentavimu ir šiuo klausimu suformuota teismų praktika, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nuteistojo pateiktas apeliacinis skundas atmetamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo iš M. P. tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. P. 70,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – už antrinę teisinę pagalbą).