Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Nijolės Danguolės Smetonienės, Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-209-1086/2019 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui R. D. ir atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

35. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas šalių turto padalijimo klausimą išsprendė teisingai ir keisti teismo priimto procesinio sprendimo pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

37. Apeliantės nuomone, teismas konstatuodamas, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2013-07-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013 pasisakė, kad įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus (jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina), kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tačiau CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos gali būti nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (LAT 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

40. Dėl santuokos nutraukimo ieškovė į teismą kreipėsi tik 2018-08-21, atsakovas priešieškinį pareiškė 2018-11-29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išsamiai išanalizavo kiekvieną byloje surinktą įrodymą, išvadą dėl santuokos iširimo esant abiejų sutuoktinių kaltei padarė remdamasis įrodymų visuma: šalių paaiškinimais, liudytojos parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis), padarytos išvados atitinka bylos įrodymų duomenis.

41. Byloje nustačius, kad šalių santuoka nebuvo nutrūkusi tuo metu, kai užfiksuotas galimas atsakovo smurtas ieškovės atžvilgiu (specialisto išvada dėl ieškovės sužalojimo surašyta dar 2002-04-23), šalys susitaikė ir dar kartu gyveno dešimt metų, o santuoką prašė nutraukti tik po 17 metų. Aptartų aplinkybių pagrindu spręstina, kad ieškovė neįrodė jog galimo smurto atvejis ar atsakovo piktnaudžiavimas alkoholiu, buvo lemiantis ir turėjęs esminę reikšmę santuokos iširimui ir pradžiai dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium.

42. Apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, kad pardavus gyvulius gautos lėšos buvo kaupiamos grynais pinigais namuose, jos įsitikinimu 2007 m. atsakovas tuos pinigus išnešė pas savo tėvus, ieškovė reikalavo bent jų dalies, bet pastarajam atsisakius tai padaryti, ji kreipėsi dėl dukrų, kurioms tuo metu (2007 m.) buvo 12 ir 16 metų išlaikymo priteisimo. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, į bylą nėra pateikta duomenų, kad atsakovas nevykdė įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo dėl vaikų išlaikymo. Apeliantė neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas finansiškai visiškai neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Juolab, kad pripažino, jog kurį laiką nedirbo, o atsakovas rūpinosi šeimos ūkio reikalais ir į jį investavo tiek lėšas, tiek savo darbą. Vien aplinkybė, kad ieškovė gyvendama santuokoje prisiteisė dukrų išlaikymui tokią sumą, kurią ji prašė, nepagrindžia, kad atsakovas neišlaikė šeimos.

43. Nesutiktina ir su apeliantės argumentais, kad santuoka turi būti nutraukta dėl atsakovo kaltės, nes jis nuo 2012 m. paliko šeimą ir ja nesirūpino. Siekimas išvengti nuolatinių konfliktų ir iš esmės jau prieš keletą metų faktiškai nutrūkus santuokiniams santykiams, išsikraustymas iš bendrų namų, nėra pagrindas pripažinti atsakovą palikus šeimą ir visiškai nesirūpinus šeima bei nutraukti santuoką CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu. Juolab, kad tuo metu vienai šalių dukrai buvo 21 metai, o kitai 17 metų ir duomenų, kad atsakovas būtų nustojęs pastarajai teikti išlaikymą, nėra. Nors dukrų teigimu atsakovas buvo šykštus, bet jos nepatvirtino, kad tėvas visiškai nieko nepirkdavo ar kitais būdais neprisidėdavo prie šeimos poreikių tenkinimo.

44. Kita vertus, akivaizdu, kad abu sutuoktiniai pasirinko gyventi skyrium ir ilgą laiką delsė kreiptis dėl santuokos nutraukimo. Spręsti, kad toks jų pasirinkimas buvo sąlygotas būtent atsakovo veiksmų, pagrindo teismas nenustatė.

45. Apeliantės teiginiai, kad atsakovas neįrodė jokių jos veiksmų, lėmusių santuokos iširimą, dėl ko būtų pagrindas pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmestini kaip nepagrįsti. Šalių dukros pripažino, kad šeimoje buvo nuolatiniai konfliktai, iš jų paaiškinimų, akivaizdu, kad ieškovė nuolat akcentavo finansų klausimą, ką patvirtino ir atsakovo sesuo I. P.. Šiuo metu nustatyti kas konkrečiu atveju buvo konflikto iniciatorius galimybių nėra, bet tai, kad šalys taip nugyveno net 21 metus per kuriuos tiek skyrėsi, tiek taikėsi, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad konfliktai kildavo abiem pusėms pritrūkus pakantumo ir lojalumo vienas kitam.

46. Atsakomybė už santuokos išsaugojimą ir puoselėjimą tenka abiem sutuoktiniams, abu sutuoktiniai privalo būti pakantūs ir lojalūs, dėti pastangas santuokai išsaugoti, tačiau aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad nei vienas iš sutuoktinių nedėjo pastangų išsaugoti šeimą ir juos tenkino esama situacija, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra pagrįstas ir teisėtas.

47. CK 3.129 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis).

48. Abiejų šalių teigimu, jos skyrium gyvena nuo 2012 m., todėl ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui dėl 2770,50 Eur santuokoje įgytų lėšų priteisimo pasibaigė 2017 m. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog spręsti, kad apeliantei nebuvo žinoma apie atsakovo gaunamas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gaunamas išmokas ir pajamas už parduotą žemės ūkio produkciją iš AB „Linas Agro“, pagrindo nėra. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ji su vyru važiuodavo deklaruoti pasėlių, jai buvo žinoma kokioms įmonėms buvo parduodama ūkio produkcija. Tai, kad atsakovė neturėjo tikslių duomenų į kokio banko sąskaitą atsakovui buvo pervedamos šios lėšos, nekeičia pirmesnio vertinimo.

49. Taip pat išanalizavus atsakovo banko sąskaitos už 2009-01-01 - 2012-12-31 laikotarpį išrašą matyti, kad atsakovas iš tų pačių ieškovės nurodomų lėšų reguliariai apsipirkinėdavo (pakankamai didelėmis sumomis) maisto prekių parduotuvėse, o taip pat ir išsigrynindavo lėšas. Lėšų išsigryninimo sumos dažniausiai buvo po 100 Lt ar 200 Lt, o iš didesnių sumų, tai 2010-10-11 išgryninta 5500 Lt, 2010-12-31 – 1000 Lt, 2011-10-01 – 2000 Lt, 2011-11-15 – 1000 Lt. Atsižvelgiant į lėšų išgryninimo periodiškumą ir išgryninamas sumas per trejus metus, į atsiskaitymus mokėjimo kortele bei į ieškovės pripažįstamą aplinkybę, kad būtent atsakovas investuodavo pinigines lėšas į ūkį, spręstina, kad ieškovė neįrodė jog atsakovas šiuo laikotarpiu šeimos atžvilgiu veikė nesąžiningai ir lėšas naudojo tik išimtinai savo poreikių tenkinimui.

50. Atmestini apeliantės argumentai, kad teismas neteisingai nustatė dalintino turto balansą ir netinkamai vertino bylos duomenis dėl turto pagerinimo. Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje, reglamentuojančiame turto balanso sudarymą. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.

51. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė ieškovei apsvarstyti turto vertės pagerinimo ekspertizės skyrimo klausimą, tačiau ieškovė, tokio siūlymo atsisakė. Apeliantės nurodomas liudytojas S. B., kurio žmona yra ieškovės sesuo, patvirtino, kad kol šalys gyveno kartu, ginčo statiniais rūpinosi ir juos tvarkė atsakovas. Jam išėjus gyventi pas tėvus, liudytojas paaiškino, kad teikė geranorišką pagalbą žmonos giminaitei. Atsakovo iniciatyva pakviesta liudytoja D. J., kuri nesusijusi jokiais giminystės ryšiais su šalimis, patvirtino, kad ir jos sutuoktinis, kuris yra miręs, atsakovo paprašytas atlikinėjo namo remonto darbus. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovo sesuo I. P. su vyru. Teisėjų kolegija įvertinusi ieškovės ir į bylą pateiktų įrodymų turinį konstatuoja, kad iš jų negalima identifikuoti nei detalaus atliktų darbų sąrašo, jų kiekio ir vertės paskaičiavimų, o šalių ir jų pakviestų liudytojų parodymai šiuo klausimu taip pat nėra pakankamai informatyvūs. Nes tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis.

52. Sprendžiant dėl daikto pagerinimo esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Pažymėtina, kad būtent ieškovei, siekiančiai prisiteisti išlaidas už turto pagerinimą, tenka pareiga įrodyti, ne tik atliktų darbų (pagerinimo faktą) apimtis, tiek tam turėtų būtinų išlaidų dydį, bet ir, kad dėl atliktų darbų padidėjo šalims priklausančio nekilnojamojo turto vertė ar naudingumas.

53. Apeliantė apie namų valdos pagerinimą savo poziciją išsakė tik po to, kai atsakovas pateikė priešieškinį. Priešieškinyje namų valdos vertė – 13 000 Eur nustatyta pagal nepriklausomo turto vertintojo UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo ataskaitą. Ieškovė išlaidas namo pagerinimui akivaizdžiai susiejo su nepriklausomo turto vertinimo metu nustatytos turto vertės ir turto vertės nurodytos VĮ Registrų centro pažymoje, skirtumu.

54. Ieškovės į bylą pateikti PVM sąskaitos – faktūros, vandens šildytuvo naudojimo instrukcija, pinigų priėmimo kvitai, pirkimo kvitai ir rašytinis patvirtinimas, ką pripažino ir pati ieškovė buvo gauti ne atsiskaičius už darbus, o surinkti po kelerių metų, t.y. po priešieškinio gavimo. Spręsdamas turto pagerinimo klausimą, teismas neturėjo pagrindo vadovautis ieškovės pateiktais nepatikimais dėl turinio trūkumų įrodymais ir apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas jos pateiktus įrodomus vertino paviršutiniškai. Dalis sąskaitų – faktūrų, pinigų priėmimo kvitų išrašyti neegzistuojančia data, 2016 m. tokio pobūdžio dokumentuose nurodoma, kad atsiskaityta litais, o 2014 m., kad eurais, kai euras įvestas Lietuvoje 2015-01-01.

55. Bylos duomenimis nenustatyta, kad apeliantės akcentuojamos inžinerinės komunikacijos ginčo name nebuvo įrengtos iki šalių gyvenimo skyrium, nes iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamajame name yra įrengtas vietinis centrinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinis nuotekų šalinimas, suskystintos dujos. Papildant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus pažymėtina, kad patvirtinimas, išduotas UAB „Obelaukiai“, nurodant, kad įrengta srutų duobė ir vonios kambario bei kanalizacijos sistemos, nepateikiant PVM sąskaitos – faktūros nepatvirtina, kad už šiuos darbus buvo sumokėta šiame patvirtinime nurodyta medžiagų ir darbų kaina. Kita vertus, tai, kad buvo patobulinta kanalizacijos sistema, nesant patikimų įrodymų dėl tokių darbų atlikimo vertės, neleidžia spręsti apie esminius statinio patobulinimus (pavyzdžiui, prisijungimo prie centralizuotos nuotekų šalinimo sistemos) ir tokių patobulinimų įtakos nekilnojamojo turto vertei.

56. Ieškovės nurodoma terasa, nėra įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas, ir skirtingai nei nurodo apeliantė, nepriklausomas vertintojas vertino tik registruotą turtą, t.y. gyvenamąjį namą ir kitus statinius, kurie pastatyti nuo 1973-1998 metais. Plautuvės, unitazo, hidroforo, plytelių, tapetų, klijų jiems ar dažų ir pan. įsigijimas, taip pat nėra pakankami nekilnojamojo turto pagerinimo faktui konstatuoti.

57. Pirmiau aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad tai jog ieškovė pati ar pasitelkusi trečiuosius asmenis, vykdė einamąjį namo, kitų pagalbinių statinių remontą, po kurio namo ar jo priklausinių plotas nepadidėjo, o pagerėjo tik šiuo namu neatlygintinai besinaudojančios ieškovės ir kartu gyvenančių šeimos narių gyvenimo kokybė, nėra pagrindas pripažinti, kad šalių nekilnojamasis turtas buvo pagerintas, t.y. tapo vertingesnis būtent 8153,93 Eur suma.

58. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019-07-23 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.

60. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 400 Eur išlaidų, ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ pakeisto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77, nustatytų ribų, atitinka suteiktų teisinių paslaugų apimtis ir pobūdį, bylos sudėtingumo kriterijų, teisingumo ir protingumo principus, todėl pilna apimtimi priteistina iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui R. D., a.k. (duomenys neskelbtini)