Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos S. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui VĮ Turto bankui dėl valdymo fakto patvirtinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinį faktą, kad ji, S. Š. sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai nuo 2003-05-19 iki dabar valdo nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinio A. Š. giminaitė M. Š., buvusi jos sutuoktinio A. Š. tėvo A. Š. pusseserė. M. Š. nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). Iki pat mirties ji su sutuoktiniu M. Š. rūpinosi, slaugė, todėl M. Š. sakydavo, kad butas liks jiems. Po M. Š. mirties ji su sutuoktiniu pradėjo gyventi M. Š. bute, jį prižiūrėjo, valdė, rūpinosi kaip savo turtu.

Suinteresuotas asmens VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė civilinę bylą nutraukti, nes nuo pareiškėjos prašomų nustatyti aplinkybių nepriklauso jos turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, šiuo atveju priimtas teismo sprendimas nesukels pareiškėjai jokių teisinių padarinių, todėl prašomas nustatyti faktas negali būti laikomas juridiniu faktu ir jo nustatymas pagal civilinio proceso normas yra negalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Nurodė, kad po M. Š. mirties bute liko gyventi pareiškėja su sutuoktiniu A. Š., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. A. Š. po M. Š. mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas jam nebuvo išduotas, nes dėl per tolimo giminystės ryšio jis nepateko į įstatymo nustatytą įpėdinių eilę. Pareiškėja faktiškai turi tikslą butą valdyti kaip savo, tačiau nuosavybės teisė jai nepriklauso, ji neturi valdymo faktą patvirtinančių dokumentų. Teisėto valdymo pagrindų nenustatyta, pareiškėja butą, esantį (duomenys neskelbtini), valdo be jokio teisėto pagrindo. Iš byloje esančių duomenų sprendė, kad M. Š. įpėdinių pagal testamentą ir įstatymą nustatyta nebuvo, niekas jos palikimo nepriėmė, o į notarą dėl palikimo priėmimo besikreipusiam pareiškėjos sutuoktiniui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas nebuvo. Dėl šios priežasties M. Š. butas paveldėjimo teise perėjo valstybei (LR CK 5.62 str.). Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina nuo palikimo atsiradimo dienos (LR CK 5.3 str. 1 d.). Teismui nenustačius, jog pareiškėja butą valdo teisėtai ir butas neturi kito teisėto savininko, pareiškimą teismas atmetė. Be to, pažymėjo, jog nuosavybės teisė į butą yra įregistruota, todėl pareiškėja viešame registre negalėtų įregistruoti daikto valdymo (LR CK 4.27 str. 3 d.), o nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda tik nuo valdymo įregistravimo (LR CK 4.27 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja S. Š. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, daikto valdymo teisė pagal LR CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė, turint tikslą jį valdyti kaip savą. Valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (LR CK 4.22 str. 1 d.). Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės atveju, nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas. Pagal LR CPK 526 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Teismui negalėjo kilti abejonių dėl to, jog pareiškėja, prašydama konstatuoti nekilnojamojo daikto valdymą, siekia, jog vėliau tuo pagrindu jai atsirastų teisė kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu.

Asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (LR CK 4.68 str. 1 d.). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Pareiškėja su savo sutuoktiniu, jau keletą metų iki M. Š. mirties, ją prižiūrėjo, slaugė, rūpinosi tiek jos tiek jai priklausančio 50.09 kv. m. ploto dviejų kambarių buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymu. Tuo pagrindu M. Š. buvo pažadėjusi, kad po jos mirties butas atiteks jiems. Toks susitarimas laikytinas žodiniu sandoriu dėl daikto perleidimo po savininko mirties. Sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo, toks susitarimas laikytinas teisėtu valdymo atsiradimo pagrindu, priešingu atveju, daikto valdymo institutas, įtvirtintas civiliniame kodekse neturėtų jokios prasmės.

Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėja iki pat 2016 m. kovo 24 d., nežinojo apie tai, kad jos sutuoktinis nėra įstatyminis mirusios M. Š. įpėdinis. Šią informaciją ji gavo tik notarui minėtą dieną pateikus nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, taigi atvirai ir nepertraukiamai nuo 2003 m. valdydama M. Š. vardu registruotą butą, pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad ji tai daro neteisėtai ir kad yra bent kokių nors įstatyminių kliūčių tą daiktą jai valdyti.

Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, jog pareiškimas atmestinas ir tuo pagrindu, jog nuosavybės teisė į butą jau yra įregistruota, todėl pareiškėja negalėtų įregistruoti daikto valdymo. Toks teiginys akivaizdžiai prieštarauja daikto valdymo patvirtinimo bei įgyjamosios senaties institutų tikslams, nes daikto savininkas, kurio vardu jis registruotas, šiuo atveju yra miręs. Tik jei pareiškėja būtų siekusi apeiti valdymo fakto patvirtinimą ir būtų kreipusis į teismą dėl nuosavybės teisių nustatymo įgyjamosios senaties pagrindu, toks jos pareiškimas negalėtų būti tenkinamas.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės atveju, nuosavybės teisė pareiškėjai dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjai ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat gali būti siejamas, pavyzdžiui, su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta ir nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Vadovaujantis CPK 526-529 straipsniais, CK 4.22-4.27 straipsniais tam, kad teisme būtų patvirtintas valdymo faktas, būtina nustatyti šių sąlygų visumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja byloje neįrodė visų sąlygų, būtinų nustatyti valdymo faktą.

Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Nagrinėjimu atveju teisėto valdymo pagrindų nenustatyta, kadangi apeliantė butą, esantį Telšiuose, Vilniaus g. 24-39, valdo be jokio teisėto pagrindo. Tam, kad būtų galima patvirtinti valdymo faktą, valdomas daiktas neturi turėti kito teisėto jo savininko. Šiuo atveju aktualios tampa paveldėjimo teisimus santykius reglamentuojančios teisės normos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. Š. įpėdinių pagal testamentą ir įstatymą nustatyta nebuvo, niekas jos palikimo nepriėmė, o į notarą dėl palikimo priėmimo besikreipusiam pareiškėjos sutuoktiniui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas nebuvo. Dėl šios priežasties M. Š. butas paveldėjimo teise perėjo valstybei (CK 5.62 str.). Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Konstatuotina, jog M. Š. priklausantis butas, po jos mirties nenustačius įpėdinių nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą, yra perėjęs valstybei CK 5.62 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Nenustačius, jog pareiškėja butą valdo teisėtai ir butas neturi kito teisėto savininko, pareiškimas buvo pagrįstai atmestas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl nekilnojamojo daikto valdymo

Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad pareiškėjos sutuoktinio A. Š. (mirusio (duomenys neskelbtini)) tėvo pusseserei M. Š. mirus (duomenys neskelbtini), notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą A. Š. į jos turtą. Daugiabučių namų savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), yra bendrijos narė, visus mokesčius iki 2016-04-01 yra sumokėjusi (16 b. l.). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruotas M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), vardu. Byloje apklausti liudytojai S. B., V. Š.-Č. nurodė aplinkybes, kad pareiškėja su sutuoktiniu prižiūrėjo, slaugė M. Š. apie pusmetį iki pastarosios mirties gyveno jos bute.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą išvadai, jog bylos aplinkybės tik patvirtina pareiškėjos faktinį naudojimąsi butu, į kurį jai nuosavybės teisė nepriklauso, nes nėra CK 4.22-4.27 str. nurodytų sąlygų visumos: 1) asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; 2) asmuo šį daiktą valdo teisėtai; 3) asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; 4) valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjai dar apskritai nebuvo atsiradusi, teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (LR CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.).

CK 4.27 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Valdymas gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė - pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat gali būti siejamas su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 526 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Dėl teisinės galimybės įgyvendinti teisę į ginčo daiktą

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja byloje neįrodė visų sąlygų, būtinų nustatyti valdymo faktą. Tam, kad būtų patvirtintas valdymo faktas, būtina nustatyti, jog asmuo daiktą valdo teisėtai, kas įstatymo pripažįstama daikto faktiniu turėjimu tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė interpretuoja valdymo teisę ir naudojimąsi svetimu turtu laiko teisėtu valdymu. Argumentas, kad pareiškėja turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos įrodymams. Tai, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu keletą metų iki M. Š. mirties, ją prižiūrėjo, slaugė, rūpinosi tiek jos, tiek jai priklausančio 50.09 kv. m. ploto dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymu, nesukuria nuosavybės teisės į svetimą nekilnojamąjį turtą. Aplinkybė, kad M. Š. buvo pažadėjusi butą perleisti, neturi esminės reikšmės, nes įstatymas nekilnojamojo turto perleidimui imperatyviai nustato rašytinę sandorio formą.

Pareiškėjos nesuvokimas apie galimų įpėdinių ratą ir tai, kad jos sutuoktinis nėra įstatyminis mirusios M. Š. įpėdinis, šiuo atveju taip pat nėra svarbi aplinkybė, nes šioje byloje nėra keliamas savavališko naudojimosi daiktu (butu) klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sprendime teisingai konstatuota, jog teisėto valdymo pagrindų nenustatyta, nes apeliantė butu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi be teisėto pagrindo, ir šis butas turi kitą teisėtą savininką paveldėjimo teisės pagrindu. Byloje nustačius, kad M. Š. įpėdinių pagal testamentą ir įstatymą nenustatyta, palikimo niekas nepriėmė, pareiškėjos sutuoktiniui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas neišduotas, M. Š. butas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.62 str.).

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas kasacinio teismo praktiką, pagrįstai nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo, palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, kad M. Š. priklausantis butas, po jos mirties nenustačius įpėdinių nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą, yra perėjęs valstybei CK 5.62 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja viešajame registre ir negalėtų įregistruoti daikto valdymo (CK 4.27 str. 3 d.) bei konstatavo, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda tik nuo valdymo įregistravimo (LR CK 4.27 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės teisės normų, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos S. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., 1 dalies, 1 punktą

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.