Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. gynėjo advokato Aleksandro Doroševo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas, Apylinkės teismas) 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 5 (penkių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš V. O. taip pat priteista 46,04 Eur (keturiasdešimt šeši eurai ir 4 ct) Kauno teritorinei ligonių kasai žalai atlyginti; 300,00 Eur (trys šimtai eurų 00 ct) J. M. naudai neturtinei žalai atlyginti ir 200,00 Eur (du šimtai eurų 00 ct) patirtų išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš V. O. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

Nuteistojo V. O. gynėjo advokato Aleksandro Doroševo apeliacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. O. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

7. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, visų pirma, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė esminius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, tyrė bei analizavo visus įrodymus, tai yra, nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti paties nuteistojo, nukentėjusiojo J. M., liudytojų G. M., V. K., T. V., K. Z. parodymai, eksperto Ąžuolo Sutkaus ir specialisto Daliaus Banionio paaiškinimai, specialistų išvados, vaizdo ir garso įrašai bei kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai. Teismas šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė esminius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. O. kaltę. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. O. kaltės grindė įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų, kaip kad tai daroma apeliaciniame skunde, vertinimu.

9. Apeliantas skunde akcentuoja nukentėjusiojo J. M. parodymų nenuoseklumą, teikdamas, jog dalis nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepasitvirtino, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

11. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2023 m. birželio 11 d., apie 18.50 val., daugiabučio namo esančio (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje, trečiame aukšte, kilo konfliktas tarp V. O. ir J. M., tačiau nuteistasis ir nukentėjusysis skirtingai apibūdino konflikto eigą, kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus.

15. Netikėti nukentėjusiojo J. M. parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu nukentėjusiojo duoti parodymai šiek tiek skyrėsi dalyje dėl smūgių nukentėjusiajam sudavimo aplinkybių, tai yra duodamas parodymus teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jiems su nuteistuoju nukritus nuo laiptų, smūgiai jam nebuvo suduoti, jie greit atsistojo, tuomet nuteistasis paėmė jį per liemenį, permetė per save ir smūgiavo kumščiu jam į veidą, krūtinę ne mažiau trijų kartų, tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jiems gulint ant žemės, V. O. sudavė jam ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į veidą, be to, ekspertui nukentėjusysis nurodė, kad ir pats gindamasis sudavė keletą smūgių nuteistajam, tuo tarpu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio Apylinkės teisme metu nurodė minėtų smūgių nesudavęs, vis dėl to, nukentėjusiojo J. M. parodymai vertinami kaip patikimi. Pažymėtina ir tai, kad nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad Apylinkės teismas rėmėsi tik nukentėjusiam naudingais parodymais, kadangi dėl aukščiau aptartų nesutapimų Apylinkės teismas dalį nukentėjusiojo duotų parodymų atmetė, vis dėl to, priėmė teisingą sprendimą, kad likusioje apimtyje nukentėjusiojo parodymai yra neginčijamai įrodyti byloje esančia medžiaga. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad jo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko būtent V. O., taip pat, kad jie abu po grumtynių nusirito laiptais, tačiau greit atsistojo, tuomet nuteistasis jį permetė per save. Taip pat nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad nuteistasis jam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, krūtinę, dėl ko jis jautė fizinį skausmą. Nors kaip jau aukščiau minėta, tam tikros nukentėjusiojo nurodytos smūgių sudavimo detalės ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu skyrėsi, tačiau esminės aplinkybės sutapo. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų įrodomosios vertės, jų patikimumo svarbu išsiaiškinti to priežastis, parodymų davimo aplinkybes bei atsižvelgti į kitų byloje esančių įrodymų kontekstą ir jų visumą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į byloje nustatytų gan intensyvių veiksmų atlikimą (nuteistasis petimi kliudė nukentėjusiojo krūtinę, jie nukrito nuo laiptų, nuteistasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam kumščiu į veidą, sugriebė nukentėjusįjį per liemenį, jį pakėlė ir parvertė ant žemės), akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo itin susijaudinęs, todėl galėjo tiksliai visų aplinkybių ir nenurodyti, tačiau tai nemenkina jo parodymų, kurie dėl esminių faktinių aplinkybių sutampa. Pats nukentėjusysis J. M. teigė, kad po nuteistojo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu jam labiausiai skaudėjo krūtinę, todėl nuvyko į priėmimo skyrių, pirko vaistus nuo skausmo, tepalus krūtinei.

16. Tai, kad nukentėjusiajam J. M. įvykio dieną buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1187/2023(02), kurioje nurodyta, kad J. M. konstatuota poodinė kraujosruva veide ir odos nubrozdinimas krūtinėje ir dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti nurodytoms sritims kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Konstatuoti sužalojimai griuvimui, savigynai ir savęs žalojimui nėra būdingi. Vienareikšmiškai nustatyti tiriamojo kūno padėties traumos metu pagal turimus duomenis negalima. Sprendžiant pagal morfologinius išorinių sužalojimų požymius, poodinė kraujosruva veide padaryta prieš daugiau nei 18.00 val. iki apžiūros, odos nubrozdinimai plaštakoje padaryti 4-7 parų laikotarpyje iki apžiūros. Nesant medicininėje dokumentacijoje aprašytų odos nubrozdinimų krūtinėje išorinių morfologinių požymių, tikslaus skaičiaus ir laikotarpio išsidėstymo, pasisakyti apie jų padarymo laiką ir bendrą trauminių poveikių skaičių nėra galimybės. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu J. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 77-79). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas Ąžuolas Sutkus paaiškino, kad neatmeta galimybės, kad nukentėjusiajam sužalojimai, kurie konstatuoti specialisto išvadoje galėjo atsirasti nuo kritimo, ir ridenantis betoniniais laiptais grumtynių metu. Nukentėjusysis teigė, kad jis pats gynėsi, kelis kartus sudavė užpuolikui. Buvo grumtynės, kategoriškai pasakyti kaip išsivystė kiekvienas sužalojimas negali. Panašu, kad krūtinėje sužalojimas atsirado griūnant, nes gydytojai matė nubrozdinimą, nedidelį patinimą, skausmingumą. Lūžių nėra, pagal kriterijus sužalojimas nežymus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad konstatuoti sužalojimai griuvimui savigynai ar savęs žalojimui nėra būdingi. Nubrozdinimas krūtinėje galėjo atsirasti ir verčiantis kaire puse nuo laiptų, griūnant krūtine ir atsimušant į paviršių. Specialisto išvadoje konstatuotas veido, nosies nugarėlės sužalojimas galėjo praktiškai atsirasti vieno trauminio poveikio metu, tačiau pagal teoriją į tą vietą galėjo būti suduoti ir keli smūgiai, bet mažiausiai vienas. Pateiktoje išvadoje aprašyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu. Taigi, nors sužalojimai krūtinėje nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir jiems abiem su nuteistuoju susikibus krentant nuo laiptų, kaip savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, tačiau veido, nosies nugarėlės sužalojimas atitinka nukentėjusiojo nurodytą laiką ir aplinkybes, tai yra, kad jam buvo suduotas ne mažiau kaip vienas smūgis per veidą. Be to, nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad smūgį jam sudavė tik nukentėjusysis, tuo tarpu jis jokių smūgių nukentėjusiojo atžvilgiu nesudavė, o sužalojimai galėjo atsirasti jiems abiem krentant nuo laiptų, pažymėtina, kad nuteistajam, priešingai nei nukentėjusiajam, nežymus sveikatos sutrikdymas nustatytas nebuvo, jokie sužalojimai dėl kritimo nuo laiptų, nenustatyti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2416/2023(02) nustatyta, kad V. O. objektyvių mechaninės traumos požymių nekonstatuota. Patinimas ir paraudimas nėra sužalojimai ir nesant aprašytų sužalojimų požymių (kraujosruva, nubrozdinimas, žaizda) negali būti vertinami kaip sužalojimai (1 t., b. l. 105-106). Teismo posėdžio metu specialistas Dalius Banionis specialisto išvadą Nr. G2416/2023 patvirtino.

17. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis pradėjo muštynes apeliantui trenkdamas kumščiu per galvą, ką patvirtina ir gydytojo K. Z. nustatyta V. O. diagnozė dėl sumušimų veido srityje bei paties liudytojo K. Z., teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog diagnozė rašoma vertinant tiek nusiskundimus, tiek klinikinį ištyrimą, kadangi gydytojas matė ant nuteistojo veido patinimus, paraudimus, vis dėl to, specialistas Dalius Banionis komentuodamas specialisto išvadą Nr. G2416/2023 nurodė, kad nors aprašomojoje išvados dalyje nurodyta, kad ant nuteistojo veido buvo užfiksuotas paraudimas ir patinimas, tai nėra joks sužalojimas. Paraudimas yra iš savęs nieko nereiškiantis dalykas. Jis gali atsirasti išgėrus ir pakilus spaudimui, gali būti kapiliarų tinklas prisipildęs kraujo, gali būti uždegimas, bėrimas. Taigi, nors nuteistasis teigia, kad sužalojimas jam buvo padarytas, ši aplinkybė nėra užfiksuota nei specialisto išvadoje, nei kitoje bylos medžiagoje, nėra užfiksuota ir tai ar nuteistasis konflikto su nukentėjusiuoju metu/po jo, jautė fizinį skausmą, taigi, laikoma neįrodyta. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis patyręs iš nuteistojo smurtą iš karto po įvykio iškvietė policijos pareigūnus ir vyko į gydymo įstaigą. Tuo tarpu nuteistasis, kuris teigia patyręs smurtą iš nukentėjusiojo, taip pat galėjo kreiptis į pareigūnus ir reikalauti, kad prieš jį smurtavęs asmuo būtų nubaustas, tačiau to nepadarė, kas verčia abejoti jo parodymų dėl galimai patirtų sužalojimų sąžiningumu.

18. Skundo autorius taip pat nurodo, kad Apylinkės teismas skirdamas nuteistajam bausmę be priežasties nesirėmė nuteistojo žmonos V. K. duotais parodymais. Liudytoja tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek Apylinkės teisme nurodė, kad ji matė, kaip jos sutuoktinis V. O. praeidamas laiptinėje prisilietė rankomis prie J. M., o J. M. trenkė V. O. ranka per veidą ir jie susimušė; muštynių metu abu parkrito; nematė, kad V. O. būtų sudavęs J. M. per veidą jiems gulint ant žemės; nematė, kad būtų suėmęs J. M. per liemenį, kad būtų jį pervertęs per save ant žemės; matė, kad jie abu besistumdydami parvirto ant žemės, kuris kurį tampė nebuvo galima suprasti, viskas vyko trumpai (1 t., b. l. 83-84). Atsižvelgiant į šiuos liudytojos parodymus, nuteistasis prašo jį išteisinti, tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju su šia nuteistojo pozicija nesutinka ir pritaria Apylinkės teismo argumentams, jog nors ši liudytoja yra įvykio liudytoja, tačiau ji yra kaltinamojo sutuoktinė, su nukentėjusiuoju tiek jos, tiek jos sutuoktinio santykiai konfliktiški, todėl jos parodymus privaloma vertinti itin atsargiai ir jais vadovautis tik ta dalimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus, ką Apylinkės teismas ir padarė. Be to, liudytojos Kavaliovos duoti parodymai tiesiogiai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo J. M., tačiau ir specialisto Daliaus Banionio, eksperto Ąžuolo Sutkaus paaiškinimams, specialistų išvadoms.

19. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, jis pirmas trenkė nuteistajam, elgėsi provokuojančiai, šaukė laiptinėje. Nuteistasis taip pat pažymi, kad jo ir žmonos santykiai su nukentėjusiuoju itin konfliktiški, įtempti, kadangi nukentėjusysis buvęs nuteistojo žmonos sugyventinis, jie tarpusavyje dažnai pykstasi. Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Taigi, šiuo atveju aukščiau aptarti byloje esantys duomenys, paneigia, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo J. M. kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos, vertinant ją nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių kontekste pažymėtina, kad akivaizdu, jog panaudoto smurto šioje situacijoje motyvas – ne išsilaisvinimas ar apsigynimas, o nuteistojo atpildas dėl nuo anksčiau besitęsiančių tarpusavio nesutarimų, konfliktų, savitvardos stoka, siekis pamokyti, tokiu būdu išsprendus situaciją. Taigi, nuteistojo savitvardos problemos, negebėjimas valdyti kilusių emocijų, grubus ir neprognozuojamas elgesys dėl ankstesnių įvykių, lėmė kilusios situacijos eigą, pasibaigusią abipusėmis muštynėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Taigi, aplinkybė, kad ir nukentėjusysis elgėsi priešiškai, provokavo konfliktinę situaciją, nuteistojo atsakomybės nešalina, juolab, kad šią aplinkybę skirdamas nuteistajam bausmę įvertino ir Apylinkės teismas, kuris nurodė, jog bausmės dydis nustatytinas atsižvelgiant ir į paties nukentėjusiojo elgesį, (konflikto, kuris perėjo į fizinį smurtą, sukėlėjas yra nukentėjusysis). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajam elgiantis provokuojančiai, trikdant nuteistojo ir jo šeimos narių rimtį, šis privalėjo savo galimai pažeidinėjamas teises ginti teisiniais būdais, tai yra, kviesti policijos pareigūnus, o ne užsiimti saviveikla ir prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą.

20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. O. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia Apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad Apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

21. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad 2024 m. liepos 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nuosprendį dėl nuteistojo V. O. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo.

22. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį V. O. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

23. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam V. O. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. O., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sukeltas pasekmes – smurtinė veika, kuri nesukėlė ilgalaikių pasekmių, tai pat ir į paties nukentėjusiojo elgesį, (konflikto, kuris perėjo į fizinį smurtą, sukėlėjas yra nukentėjusysis), pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), V. O. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai įvertino ir tai, kad V. O. anksčiau neteistas (1 t., b. l. 178), vieną kartą baustas administracine tvarka, bauda sumokėta (1 t., b. l. 175), vedęs, dirba – vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 172), psichiatrinėje ir priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas, nesigydė (1 t., b. l. 165). Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu V. O. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – viešieji darbai, nustatant bausmės terminą mažesnį nei BK 46 straipsnyje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, tai yra –5 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant V. O. neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam V. O. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nagrinėjamu atveju gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, todėl jos iš nuteistojo valstybės naudai nepriteisiamos.

27. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. O. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, savo iniciatyva pasisamdė gynėją advokatą Darių Karabiną, kuris 2024 m. liepos 7 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui 400,00 Eur sąskaitą Nr. 03/2024 už teisines paslaugas. Nagrinėjamu atveju V. O. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, be to, jo iniciatyva buvo pradėtas apeliacinis procesas, apeliacinis nuteistojo skundas netenkintas, taigi, nuteistojo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš nukentėjusiojo J. M. nuteistojo naudai nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. O. gynėjo advokato Aleksandro Doroševo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo V. O. nepriteisti.

Teisinės pagalbos išlaidų iš nukentėjusiojo J. M. nuteistojo V. O. naudai nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.