- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-14
- Bylos Nr.
- 2A-723/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01160-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas, Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- R. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-577/2013, kuriuo patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir R. V. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos, Vilniaus apskrities viršininko išvados ir sprendimo, dalies paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau – ir ieškovas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 8 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 8986; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 41-212-1448 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (pakeista Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-4801-(41)); 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 2.5-41-28668 (pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-4800-(41)); 4) panaikinti 2010 m. gruodžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 1-8923, 1.3 – 1.13 punktus ir 1.15 punktą; 4) taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovę R. V. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomus šiuos žemės sklypus: (duomenys neskelbtini).
Ieškovas prašė panaikinti administracinius aktus bei paveldėjimo teisės liudijimą teigdamas, kad jie prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normoms, nes įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas ankstesnis teismo sprendimas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. V. buvo žemės savininkas iki nacionalizacijos, neliko pagrindo teigti, jog atsakovės R. V. vyras A. V. buvo tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį tenkino visiškai.
Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, atnaujinęs procesą civilinėje byloje Nr. 2A-493-02/04 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, 2007 m. vasario 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimą ir pareiškėjo A. V. pareiškimą tenkino bei nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos P. V. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 21 d. ir 2007 m. gegužės 3 d. A. V. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu vykdyti nurodytą teismo sprendimą bei pamatuoti žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimo pagrindu parengė 2007 m. gegužės 8 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 8986, Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. birželio 27 d. priėmė išvadą Nr. 41-212-1448 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (pakeista 2009 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-4801-(41)), ir Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28668 (pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-4800-(41)) A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią dalį – 30,44 ha buvusio savininko P. V. valdytos 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrą 29,68 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės. 2010 m. gegužės 3 d. mirus A. V., 2010 m. gruodžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus įgijo A. V. sutuoktinė atsakovė R. V.. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. A2-372-855/2011 ir panaikino 2007 m. vasario 12 d. teismo sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki nacionalizacijos P. V. valdė 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi šį Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį taip pat paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad nustačius minėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog P. V. buvo ginčo žemės savininkas iki nacionalizacijos ir kad ši žemė iš jo buvo paimta nacionalizacijos būdu, o pareiškėjos R. V. vyras A. V. buvo tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 8 d. pažyma Nr. 8986, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 27 d. išvada Nr. 41-212-1448 (pakeista Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-4801-(41)) bei Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 2.5-41-28668 (pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-4800-(41)), kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, yra priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jie pripažintini negaliojančiais (niekiniais) ir yra naikintini kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis).
Taip pat teismas sprendė, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius aktus turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – iš dalies negaliojančiu pripažintinas 2010 m. gruodžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kurio pagrindu nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus įgijo atsakovė R. V. (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikoma restitucija natūra, įpareigojant atsakovę R. V. grąžinti valstybės dispozicijon neteisėtai įgytus ginčo žemės sklypus (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė R. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti administraciniam teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisykles – bylą turėjo nagrinėti administracinis teismas, todėl 2013 m. liepos 22 d. sprendimas turi panaikintas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui.Pirmaisiais trimis ieškinio reikalavimais yra ginčijami administraciniai aktai, kurie yra susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis. Tokio pobūdžio procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, o atitinkami ieškinio reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių. Kiti du ieškinio reikalavimai (ketvirtas ir penktas – dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo bei restitucijos taikymo) yra susiję su civilinės teisės normų taikymu. Nors reikalavimas panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą (jo dalį) ir reikalavimas taikyti restituciją yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, tačiau šie reikalavimai laikytini išvestiniais iš pirmųjų trijų ieškinio reikalavimų, nes savarankiško ginčo dėl civilinių teisinių pasekmių nekyla. Paveldėjimo neteisėtumas šioje byloje yra grindžiamas ne civilinės teisės normų pažeidimu, o nurodant, kad paveldėjimas atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujančiam administravimo subjekto aktui. Vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais pripažintini būtent administraciniai teisiniai santykiai. Ginčijami administraciniai aktai šiuo atveju ir lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui, tad vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais pripažintini būtent administraciniai teisiniai santykiai, o ta aplinkybė, kad byloje pareikšti civilinio pobūdžio reikalavimai, nepakeičia administracinio teisinio santykio dominavimo šioje byloje (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nutartys: 2013 m. birželio 11 nutartis byloje T-71/2013; 2013 m. balandžio 18 d. nutartis byloje T-59/2013; 2013 m. vasario 21 d. nutartis byloje T-20/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis byloje T-254/2012; 2012 m liepos 31 d. nutartis byloje T-214-2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartis byloje T-142/2012; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. T-64/2011; 2011 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr T- 42/2011).
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Tiek administracinių aktų, tiek paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumas nėra susijęs su viešojo administravimo subjektų veiklos neteisėtumu. Šioje byloje pagrindas ginčyti administracinius aktus, paveldėjimo teisės liudijimą bei taikyti restituciją yra įsiteisėję bendrosios kompetencijos teismų sprendimai, kuriais buvo pripažintas neteisėtu bendrosios kompetencijos teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad P. V. iki nacionalizacijos valdė 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini), šie sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Ieškiniu siekiama paneigti atsiradusius nuosavybės santykius ir grąžinti neteisėto bendrosios kompetencijos teismo sprendimo pagrindu įgytą žemę valstybei. Vien tik administracinių aktų panaikinimas administraciniame teisme jokių realių padarinių nesukeltų ir taptų neišvengiamas dar vienas civilinis procesas. Tai akivaizdžiai prieštarauja CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principams.Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjusiam minėtą civilinę bylą, nekilo jokių abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo. Be to, ir atsakovė R. V. viso teismo proceso metu nekėlė klausimo dėl bylos nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme teisėtumo ir nuolat deklaravo norą taikiai išspręsti šį ginčą.Atsakovė R. V. apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais, todėl šis apeliacinis skundas vertintinas tik kaip siekis išvengti teismo sprendimo vykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Analizuojant nagrinėjamoje byloje vyraujančius ginčo teisinius santykius būtina įvertinti šios bylos pagrindą, t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu paneigtą faktinę aplinkybę, kad buvęs savininkas P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė buvo įrodinėjama civilinio proceso nustatyta tvarka ir šios faktinės aplinkybės nustatytas (patvirtinimas) nebuvo vykdomas administracine tvarka ir nebuvo viešojo administravimo subjekto veikla. Šioje byloje reikalavimas panaikinti administracinius aktus grindžiamas ne viešojo administravimo subjekto atliktais neteisėtais veiksmais ar padarytais procedūriniais pažeidimais, o faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatinėjamos (ar paneigiamos) civilinio proceso tvarka. Reikalavimas panaikinti administracinius aktus yra pasekmė faktinių aplinkybių, kurios buvo įrodinėtos (paneigtos) civilinio proceso tvarka, kadangi pareigą pateikti duomenis, patvirtinančius kad buvęs savininkas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, turi pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne viešojo administravimo subjektas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje yra vyraujantys administraciniai teisiniai santykiai.Atsakovė R. V. neginčijo bylos rūšinio teismingumo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl tokio reikalavimo reiškimas apeliaciniame skunde gali būti laikomas spekuliatyviu ir siekiu vilkinti bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys, pagrįstumas ir teisėtumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės R. V. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atkreipia dėmesį, kad atsakovė savo poziciją grindžia tik tuo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisykles, t. y. šią bylą turėjo nagrinėti ne bendrosios kompetencijos, o administracinis teismas. Jokiais kitais pagrindais skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovė neginčija.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilus abejonių dėl šios bylos rūšinio teismingumo 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo nuspręsta kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui spręsti neskundžiama 2014 m. birželio 2 d. nutartimi nustatė, kad nagrinėjama byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Specialioji kolegija šioje nutartyje konstatavo, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis). Nors byloje yra keliami ir civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, tačiau šioje byloje Specialioji teisėjų kolegija vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais pripažino būtent administracinius teisinius santykius, kurie šiuo atveju lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis; ir kt.). Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad ta aplinkybė, jog administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumas yra grindžiamas ne viešojo administravimo subjektų veiklos neteisėtumu atliekant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, tačiau įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais, kuriais buvo pripažintas neteisėtu bendrosios kompetencijos teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad P. V. iki nacionalizacijos valdė 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini), administracinio pobūdžio teisinių santykių nekeičia. Tačiau Specialioji teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad šiuo atveju byla buvo iškelta bendrosios kompetencijos teisme ir ilgą laiką buvo būtent bendrosios kompetencijos teismų žinioje. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai esant tokioje proceso stadijoje naujo proceso pradėjimas administraciniame teisme būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl ši konkreti byla turi būti baigta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartis Nr. T-38-2014, 2013 m. spalio 24 d. nutartis Nr. T-104-2013) (b. l. 222-225).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytoje Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui spręsti nutartyje pateiktus išaiškinimus, atmeta atsakovės R. V. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų rūšinio teismingumo taisyklių.
Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu po proceso atnaujinimo buvo panaikintas teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki nacionalizacijos P. V. valdė 32,60 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 27 d. sprendime konstatavo, kad byloje esantys duomenys kelia rimtų ir pagrįstų abejonių dėl 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto, kuriuo remdamasis Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą apie iki nacionalizacijos P. V. nuosavybės teise valdytą žemę, tikrumo (bylos nagrinėjimo metu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl A. V. ir P. V. galbūt suklastotų ir teismui pateiktų dokumentų), o kiti bylose esantys įrodymai yra prieštaringi ir nepakankami juridiniam faktui nustatyti (b. l. 37-44). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kuriems jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009 ir kt.). Nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, yra prioritetinis viešasis interesas nagrinėjamoje byloje. Kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Laikytina neteisėta, jeigu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris negali būti pretendentas, bet jeigu pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008). Taigi, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nesant duomenų, jog P. V. buvo ginčo žemės savininkas iki nacionalizacijos ir kad ši žemė iš jo buvo paimta nacionalizacijos būdu, nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo procesas pareiškėjos R. V. vyrui A. V. yra pagrįstai pripažintas neteisėtu, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl su šiuo nuosavybės teisių atkūrimu susijusių ginčo administracinių teisės aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo – teisėta ir pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovė R. V. pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tik dėl pažeistų rūšinio teismingumo taisyklių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra jokio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.