- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-252-891/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05116-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- G. D.
- Nukentėjusysis
- O. N.
- Civilinis ieškovas
- O. N.
- Advokatai
- Viktoras Dovidaitis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams, nustatant jam įpareigojimą bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, G. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (1 000 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Tenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo O. N. civilinis ieškinys ir O. N. iš G. D. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur už teisinės pagalbos išlaidas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. D. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 14 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prekybos centro „M.“ automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį TOYOTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas į priešingą eismo pusę, priešais nukentėjusiojo O. N. vairuojamą automobilį VW CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kilus konfliktinei situacijai, pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad išlipęs iš savo automobilio TOYOTA agresyviai nusiteikęs priėjo prie automobilio VW CADDY vairuotojo durelių, nukentėjusiajam O. N. nuleidus durelių stiklą ir paklausus: „ko nori, kodėl neleidi pravažiuoti“, jis grubiai atsakė: „ko tu seni „keiksmažodis“ nori, tu turi mane praleisti“ ir rankos delnu sudavė ne mažiau kaip 2 smūgius į kairę veido pusę, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po to O. N. uždarė langą, tuomet jis pradarė vairuotojo dureles ir neleido jų uždaryti bei rankomis sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius nukentėjusiajam O. N. į veido ir galvos sritį, tuo metu nukentėjusiajam rankomis dengiantis galvą ir veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po to, nukentėjusiajam O. N. išlipus iš automobilio iš karto sudavė rankomis ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam O. N. į viršutinę kūno sritį bei pataikė į rankas dengiantis nuo smūgių, tuo sukeldamas fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu ir jo papildymu nuteistasis G. D. prašo peržiūrėti jo bylą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas neatsižvelgė į daugelį faktų, be to, jis bylos metu neturėjo advokato, todėl negalėjo apsiginti, ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendį bei jį išteisinti.
2.1. Apelianto teigimu, jis savo parodymus davė tą pačią dieną, kai įvyko incidentas, tai yra 2021 m. vasario 14 d., praėjus vos kelioms valandoms po muštynių, vėliau tik papildė tikslesnėmis detalėmis, ir jie iki šiol yra nepakitę. Nukentėjusysis O. N. savo parodymus pateikė po įvykio praėjus parai, tai yra 2021 m. vasario 15 d. Pasak nuteistojo, per tą laiką jis turėjo pakankamai laiko pasitarti su šeima ir apgalvoti, ką reikia sakyti policijai, o ką geriau nutylėti. Be to, vėliau nukentėjusiojo 2021 m. vasario 15 d. duoti parodymai pradėjo iš esmės skirtis, o šį parodymų pakitimą skundžiamame nuosprendyje teismas teisino tuo, kad O. N. buvo sumušta galva, todėl jo parodymai ir keitėsi. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jam (apeliantui) taip pat buvo sumušta galva, jis kentė lūžusio piršto skausmą, buvo neatsigavęs iš po muštynių sukelto šoko, tačiau parodymus jis pateikė praėjus vos kelioms valandoms ir jie vėliau nepakito. Anot apelianto, nei teisėja, nei prokurorė taip pat visiškai neatsižvelgė į faktą, kad policiją ir greitąją pagalbą į įvykio vietą iškvietė būtent jis, o nukentėjusysis O. N. ir jo šeima buvo tie, kurie ruošėsi išvažiuoti iš įvykio vietos. Jis netgi iškvietė du greitosios ekipažus, tai yra tiek sau, tiek O. N., todėl mano, kad tai turėtų būti traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė. Apelianto teigimu, pareigūnams pateikto jo užfiksuoto 2 minučių ir 46 sekundžių garso įrašo įrašymo priežastis ta, kad norėjo užfiksuoti O. N. grasinimus ir patyčias. Taip pat skunde pažymima, kad priimdama nuosprendį teisėja neatsižvelgė į jo 2021 m. spalio 27 d. siųstą prašymą, kuriame jis iš dalies pripažįsta savo kaltę dėl įvykusio konflikto, todėl sutinka sumokėti baudą, kad nereikėtų gaišinti proceso dalyvių laiko, taip pat pripažįsta, jog gailisi ir jam labai gėda dėl šio įvykio. Mano, kad šis jo prašymas turėjo būti traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė, tačiau nuosprendyje į tai neatsižvelgta. Be to, nuteistasis teigia, kad teisėja jį pripažino kaltu remdamasi vien tik liudytojų E. J. M. ir A. N. miglotais prisiminimais, visiškai neatsižvelgusi į tai, jog abu liudytojai nematė viso įvykio konteksto, o tik dalį istorijos, todėl susidarė klaidingą įvykio pradžios suvokimą, kas galėjo paveikti jų prisiminimus, be to, jų parodymuose buvo teiginių, kurie stipriai prasilenkė su realybe. Apelianto vertinimu, jis pripažintas kaltu nesant visiškai jokių tvirtų ir nenuginčijamų įrodymų.
2.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad O. N. žodžiai yra labai nepatikimi, nes jis yra linkęs meluoti žmogus. O. N., duodamas 2021 m. vasario 15 d. parodymus, teigė, jog jis (apeliantas) išlipo ir priėjo prie jo automobilio nemūvėdamas apsauginės veido kaukės, nors E. P. pateiktose nuotraukose aiškiai matosi dėvima apsauginė kaukė. Taip pat minėtą dieną duodamas parodymus O. N. nurodė, kad jis (apeliantas) jam bandė smūgiuoti delnu vieną kartą per atvirą automobilio langą, bet jis nusuko galvą ir jis (apeliantas) jam nepataikė. 2021 m. balandžio 13 d. duodamas parodymus O. N. nurodė, kad jis (apeliantas) jam rankos kumščiu smūgiavo ne mažiau kaip 2 kartus per atvirą automobilio langą į kairę veido pusę ir abu smūgius pataikė. Teismo posėdžio metu 2021 m. gruodžio 22 d. paklausus nukentėjusiojo, kodėl jo parodymuose atsirado toks didelis pokytis, šis atsakė, kad: „bandymas – trenkimas, na man atrodo, kad čia tas pats“. Duodamas parodymus 2021 m. vasario 15 d. O. N. nurodė, kad jis (apeliantas) atidaręs dureles jam sudavė 3–4 smūgius rankomis į galvos sritį, bet apklaustas 2021 m. balandžio 13 d. nurodė, kad jis (apeliantas) atidaręs dureles sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis į galvos sritį, tai yra kaskart smūgių skaičius didėja. Taip pat, O. N. tiek ikiteisminio, tiek teisminio proceso metu nuolat teigė, kad jis (apeliantas) parkrito ant žemės, nes bandė su ranka trenkti senyvai E. P. mamai G. P., bet nepataikė, todėl paslydo ir parkrito ant žemės, tačiau tokias aplinkybes nurodė tik jis vienas. Pati G. P., duodama parodymus, niekada neužsiminė apie tokį jo (apelianto) bandymą. Kiti liudytojai, tai yra E. P., V. P., E. J. M., A. N., duodami parodymus, taip pat niekada neminėjo tokio jo (apelianto) bandymo suduoti senyvo amžiaus moteriai. Be to, jis yra kikboksininkas, todėl, jeigu norėtų trenkti senyvo amžiaus moteriai, tai jai tikrai pataikytų, bet G. P. nepataikė, nes niekada neturėjo tokios minties. O. N. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu teigė, kad jis (apeliantas) po muštynių, laukdamas policijos, prieidavo ir atidarydavo jo automobilio dureles, tai yra, pasak O. N., jis (apeliantas) priėjęs atidarė jo mašinos dureles ne mažiau kaip 2 kartus. Anot nuteistojo, jis niekada nebuvo atidaręs nukentėjusiojo automobilio durelių. Tokių aplinkybių neminėjo ir joks kitas su šia byla susijęs asmuo, tai yra, jog laukdamas policijos jis būtų atidaręs O. N. automobilio dureles. O. N. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu teigė, kad negalėtų vartoti keiksmažodžių girdint žmonai, jos vaikui ir jos tėvams, tačiau iš jo (apelianto) pateikto 2 min 46 s trukmės įrašo girdėti, kaip O. N., sėdėdamas automobilyje, per atidarytą vairuotojo langą nuolatos jam (apeliantui) grasina dar išlipęs duoti į galvą, 6 kartus pasako necenzūrinį žodį ir 3 kartus jį (apeliantą) pavadina „debilu“, visą laiką jam už nugaros ant galinės sėdynės sėdint jo mažamečiam posūniui ir žmonos senyvo amžiaus tėvams. Šio pokalbio metu E. P., stovėdama prie vairuotojo durelių, rusų kalba nuolat prašė O. N. apsiraminti ir uždaryti langą. Iš O. N. pasakytų žodžių ir iš to, jog E. P. visada ramino O. N., o ne jį (apeliantą), galima daryti išvadą, kad būtent O. N. buvo tas žmogus, kuris kėlė stresą ant galinės sėdynės sėdintiems žmonėms. Nuteistasis taip pat teigia, kad O. N., atsakydamas į teisėjos klausimą, ar tyčiojosi iš kaltinamojo, kai buvo iškviesta policija, nurodė, kad ne, nors pateiktame garso įraše yra užfiksuotas patyčių fragmentas, puikiai girdisi O. N. sarkastiški žodžiai, kurie būdingi muštynių organizatoriams, o ne užpultiems ir sumuštiems žmonėms. Be to, O. N. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu teigė, kad tarp jo ir apelianto automobilio buvo ne mažesnis nei 2 metrų atstumas ir kad jis galėjo lengvai aplenkti O. N. automobilį išsukęs ratus į dešinę pusę. Bet E. P. pateiktose nuotraukose aiškiai matosi, jog automobiliai stovi kaktomuša vienas priešais kitą ir jokių 2 metrų nėra. Pati E. P. 2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio metu atsakydama į klausimą nurodė, kad tarp automobilių buvo kokie 5 cm. Be to, pats O. N. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu pripažino, kad jis (apeliantas) vieną kartą pavažiavo atgal ir tada jis pavažiavo į priekį. Anot apelianto, vien tas faktas, kad jis patraukė automobilį atgal įrodo, kad atstumas buvo labai mažas. Taip pat O. N. tiek ikiteisminio, tiek teisminio proceso metu visada tvirtino, jog jis (apeliantas) atidaręs dureles jį (nukentėjusįjį) pradėjo nepaliaujamai mušti abiem kumščiais ir stovėdamas tarp durelių neleido nukentėjusiajam užsidaryti automobilio durelių, tačiau liudytojai E. J. M. ir A. N. paneigė O. N. teiginius, jog jis (apeliantas) stovėjo tarpduryje, mušė nukentėjusįjį, trukdė jam išlipti ar uždaryti automobilio dureles, ir patvirtino jo (apelianto) teiginį, kad apsikeitus po vieną smūgį jis (apeliantas) uždarė automobilio dureles ir nuėjo. Jam nuėjus O. N. pats atsidarė savo dureles ir atėjo prie jo muštis, todėl tai tikrai nėra savigyna, kaip deklaruoja O. N.. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo parodymai skiriasi ir dėl suduotų smūgių. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu O. N. tvirtino, kad jis (apeliantas) jam sudavė ne mažiau kaip 2 kartus kumščiu į galvą per pusiau atidarytą automobilio langą, nors 2021 m. vasario 15 d. nurodė, kad jis (apeliantas) bandė jam smūgiuoti delnu vieną kartą per atvirą automobilio langą, bet nukentėjusysis nusuko galvą ir jis (apeliantas) jam nepataikė, po to dar kumščiais sudavė ne mažiau kaip 5 kartus į galvą. Liudytojas A. N. teigė, kad nematė, kas pirmas kuriam sudavė, tik užfiksavo, kaip jis (apeliantas) vieną kartą sudavė O. N.. Liudytojas E. J. M. prisimena, jog jis (apeliantas) suduoda O. N. vieną kartą per langą ir vieną kartą atidaręs dureles. E. P., kuri sėdėjo automobilyje šalia O. N., apklausta 2021 m. kovo 31 d. nurodė, kad jis (apeliantas) atidaręs dureles O. N. sudavė du kartus į krūtinės sritį. Garso įraše, tarp 56 ir 60 s, E. P. pati pasako, jog trenkti per atvirą langą nebuvo įmanoma, nes stiklas buvo uždarytas. Todėl, anot apelianto, O. N. teiginiai, kad jam trenkė 2 kartus į galvą pro atvirą langą, yra pramanai ir galima daryti išvadą, kad jis (apeliantas) O. N. sėdint automobilyje nesudavė 7 ar daugiau smūgių.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nešališkų liudytojų E. J. M. ir A. N. parodymai nėra patikimi ir remiantis vien jais negalima daryti išvados, jog jis yra kaltas. Šie liudytojai nematė įvykio pradžios, jų dėmesį įvykis patraukė tik tada, kai jie išgirdo automobilių garso signalus, o visų iki tol buvusių įvykių liudytojai nematė, tai yra jie nematė, kaip O. N. automobilis buvo užtvėręs ne savo eismo juostą gana ilgą laiko tarpą, todėl kitiems automobiliams teko apvažiuoti jo mašiną, išvažiuojant į priešingą eismo juostą; kaip jam (apeliantui) bandant apvažiuoti stovintį nukentėjusiojo automobilį O. N. sutrukdė jam užbaigti jo automobilio lenkimo manevrą staigiai iššokdamas prieš jo (apelianto) automobilį; kaip jam du kartus pavažiavus atbuline eiga O. N. abu kartus pavažiavo pirmyn, tokiu būdu piktybiškai trukdydamas sugrįžti į savo eismo juostą. Taigi, anot nuteistojo, liudytojai E. J. M. ir A. N. nematė O. N. provokacinių veiksmų jo (apelianto) atžvilgiu ir dėl to susidarė klaidingą įspūdį, kad jis (nuteistasis) buvo konflikto iniciatorius, nes stovėjo ne savo eismo juostoje priešais O. N. automobilį, ir tai galėjo stipriai nulemti jų prisiminimus ir parodymus apie įvykį. Be to, anot apelianto, dėl daugelio aplinkybių šie liudytojai abejojo arba jas prisiminė miglotai, taip pat kai kurie jų parodymai prieštarauja jo ir nukentėjusiojo parodymams (pvz., liudytojas A. N. teigė nematęs, kad jis su O. N. būtų kalbėję per atidarytą langą, nurodė, jog jis (apeliantas) priėjęs prie O. N. automobilio iš karto atidarė dureles, teigė, jog ir vienas ir kitas griuvo, nors tiek jis, tiek nukentėjusysis sutinka, kad pargriuvęs buvo tik jis (apeliantas), nurodė pamenantis, kad tik E. P. skyrė besimušančius vyrus, nors tiek jis, tiek nukentėjusysis sutinka, kad juos skyrė abi moterys (E. P. ir G. P.); liudytojas E. J. M. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jaunesnis asmuo kumščiu vieną kartą trenkė kitam asmeniui į veido sritį vyresniam vairuotojui pilnai atidarius savo automobilio langą, nors tiek jis, tiek nukentėjusysis sutinka, kad langas buvo atidarytas tik iki pusės, ir kt). Apelianto vertinimu, visa tai pagrindžia jo teiginį, kad minėtų liudytojų parodymai nėra patikimi ir negalima remtis vien tik jais.
2.4. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo O. N. sutuoktinės E. P. ir jos motinos G. P. parodymai yra melagingi, nors prieš tai jos prisiekė sakyti tik tiesą. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu E. P. ir G. P., kurios visą muštynių laiką buvo šalia ir bandė juos išskirti, teigė, jog O. N. jam (nuteistajam) nesudavė nei vieno smūgio ir po muštynių ant jo veido nematė jokių sužalojimų, nors tai, kad tarp jo ir O. N. kilo muštynės, kurių metu jie abu vienas kitam smūgiavo kumščiais ir sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais į galvas, patvirtina ne tik jo parodymai, bet ir medikų išvados, taip pat liudytojų A. N. ir E. J. M. parodymai (A. N. teisme teigė, kad „Tikrai padaužė vienas kitą, čia garantija, tikrai“, o E. J. M. – „Na taip, vienas kitam sudavė“), faktą apie abipusį smurtą galutinai užtvirtina ir jo pateiktame 2 min 46 s garso įraše paties O. N. girdimi grasinimai: „Mažai gavai? Tuoj dar gausi“, kurie neginčijamai patvirtina, kad O. N. jau prieš jį smurtavo bei žada dar išlipęs pratęsti smurtą. E. P. ir G. P. teiginius, jog jis (nuteistasis) stovėjo automobilio tarpduryje, mušė O. N., trukdė jam išlipti ar uždaryti automobilio dureles, paneigia nešališkų liudytojų A. N. ir E. J. M. parodymai, patvirtinantys jo parodymus, kad apsikeitus po vieną smūgį jis (apeliantas) uždarė automobilio dureles ir nuėjo. Taigi, pasak nuteistojo, šios liudytojos duoda melagingus parodymus, palankius O. N., kuris pateikė tokius pat parodymus, nors jie ir neatitinka realybės. Nuteistojo vertinimu, nukentėjusiojo O. N. ir liudytojų E. P. bei G. P. parodymai greičiausiai yra iš anksto suderinti tarpusavyje.
2.5. Anot apelianto, tai, kad jis nesmūgiavo O. N., o jiedu tik apsikeitė po vieną smūgį priešinga delno puse per veidą, rodo tokios aplinkybės: O. N. buvo prisisegęs saugos diržą, ką matė jis (apeliantas) ir patvirtino liudytoja G. P., todėl, jei, kaip teigia O. N., jis būtų gavęs iš jo (kikboksininko) 7 smūgius kumščiais į galvą, jis nebūtų sugebėjęs atsisegti diržo ir išlipti muštis; net ir norint smūgiuoti, pro pusiau atidarytą langą būtų per daug pavojinga smūgiuoti į žmogų, nes, esant tokiam siauram tarpui, yra didelė tikimybė su kumščiu užkliudyti lango kampą ir taip pačiam stipriai susižaloti savo kumštį; įvykio metu jis buvo su žvejybiniais guminiais batais, kurie buvo iki pat kelių, jie buvo be galo nepatogūs ir slidūs, nes kelio danga buvo padengta sniegu, todėl mūvėdamas tokią avalynę tikrai nepradėtų muštynių, tai, pažymėjo ir liudytojas A. N..
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir G. D. išteisinti. Nukentėjusiojo O. N. atstovas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nes apelianto nurodytais pagrindais ir motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo G. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog G. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Duomenis pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistojo veika kvalifikuota tinkamai, už ją nuteistajam skirta bausmė yra ne per griežta. Visgi, apygardos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas (dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Dėl gynėjo nedalyvavimo
5. Apeliaciniame skunde G. D. pažymi, kad bylos metu jis neturėjo advokato, todėl negalėjo apsiginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje baudžiamojoje byloje gynėjo dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, tai yra nebuvo nustatyta jokių BPK 51 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų pagrindų, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. D. buvo išaiškintos jo procesinės teisės (tarp jų ir teisė turėti gynėją) bei užduotas klausimas, ar jam reikalingas advokatas, į kurį jis atsakė, kad mėgins be advokato (2 t., b. l. 133). Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje vyko ne vienas teismo posėdis, todėl G. D. turėjo galimybę turėti gynėją ir vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, tačiau šia teise nepasinaudojo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta jokių proceso pažeidimų, susijusių su G. D. procesine teise turėti gynėją, ši teisė jam nebuvo apribota, nes pats nuteistasis nusprendė šioje byloje gintis pats.
Dėl įrodymų vertinimo ir G. D. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį
6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo G. D. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos šios nuosprendžio dalies teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisinti G. D. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
8. Nors G. D. savo kaltę neigia ir ginčija byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo kaltė kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis padarius viešosios tvarkos pažeidimą visiškai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetu (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis, taip pat iš dalies ir paties G. D. parodymais). Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis G. D., neigdamas savo kaltę, iš esmės teigia, kad kaltas yra ir nukentėjusysis O. N., tai yra, kad jie abu yra kalti. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra nagrinėjama O. N. baudžiamoji byla dėl jo veiksmų G. D. atžvilgiu ir šioje byloje nėra sprendžiamas O. N. kaltės klausimas. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, dėl šio įvykio O. N. ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį nutrauktas konstatavus, kad egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, numatyta BK 28 straipsnio 1–2 dalyse (būtinoji gintis) (2 t., b. l. 148–157). Šio nutarimo G. D. neskundė.
9. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.
10. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014, 2K-84-458/2020).
11. Ginčo dėl to, kad tarp nuteistojo G. D. bei nukentėjusiojo O. N. įvyko konfliktas ir jis įvyko viešoje vietoje, tai yra prekybos centro „M.“ automobilių stovėjimo aikštelėje, taip pat, kad konflikto metu tiek O. N., tiek G. D. patyrė tam tikrus sužalojimus, nagrinėjamoje byloje nėra ir abejonių dėl to nekyla. Abejonių tuo, kad konflikto iniciatorius buvo G. D. ir kad būtent jo veiksmai pasireiškė įžūliu elgesiu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla, nepaisant to, kad nuteistasis viso proceso metu savo kaltę neigė. G. D. tvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis O. N., kuris jį specialiai išprovokavo neleisdamas jam persirikiuoti, pravažiuoti, nepalikdamas vietos manevrui ir pirmas sudavęs jam smūgį, kai jis atidarė O. N. automobilio dureles. Tokius nuteistojo parodymus (nuteistojo versiją apie konflikto pradžią ir eigą), kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, paneigia ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, bet iš dalies ir paties G. D., kuris vėlesnius smūgius pripažįsta, nurodydamas, kad jie buvo abipusiai, parodymai, dėl to pagrindo jais tikėti nėra.
12. Nukentėjusysis O. N. iš esmės viso proceso metu teigė, jog konfliktas prasidėjo dėl to, kad išvažiuodamas iš parkavimo vietos jis užtvėrė priešpriešinę eismo juostą, nes buvo daug sniego ir buvo sunku išvažiuoti, vienas automobilis jį apvažiavo ir jis jau rikiavosi į savo eismo juostą, kai priešais sustojo G. D. automobilis, G. D. pavažiavus atbulomis jis atlaisvino užimtą ne savo juostą, tačiau G. D. taip ir liko stovėti priešais, ne savo eismo juostoje, užtvėręs kelią, parodė nepadorų gestą (vidurinį pirštą) ir tada išlipo iš savo automobilio bei priėjo prie jo automobilio. G. D. priėjus jis nuleido stiklą iki pusės, G. D. pasakė keiksmažodį ir trenkė smūgį į veidą dešinės rankos išorine puse, uždarius langą G. D. atidarė dureles, atsistojo tarp durų ir ėmė mušti jį sėdintį abiem rankom, kumščiais, jis dengdamasis rankomis mėgino išlipti iš automobilio, rankų mostais atmušinėti smūgius. Iš automobilio išlipusios jo žmona ir uošvienė bandė juos išskirti, jie mušėsi tarp abiejų automobilių tol, kol G. D. paslydęs nukrito. Tada jis grįžo į savo automobilį, bet ir po to G. D. vis prieidavo prie jų automobilio ir reiškė jiems pretenzijas. Nuteistojo apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo O. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, atskirais atvejais nebuvo nuoseklūs, skyrėsi kai kurios jo nurodytos aplinkybės (pvz., smūgių skaičius), taip pat buvo tam tikrų neatitikimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų bei rašytinių bylos duomenų (pvz., dėl G. D. parkritimo ant žemės aplinkybių, O. N. automobilio durelių atidarinėjimo laukiant policijos, keiksmažodžių vartojimo, nurodyto atstumo tarp automobilių ir pan.), tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, kad jis tik apkalba G. D. ir yra linkęs meluoti asmuo, kaip nurodoma skunde. Visų pirma, pažymėtina, kad dauguma apeliaciniame skunde nurodomų nukentėjusiojo parodymų neatitikimų, tam tikrų prieštaravimų kitiems bylos duomenimis nėra esminiai ir nėra susiję su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bei neturi visiškai jokios įtakos G. D. veiksmų kvalifikavimui. Akcentuotina ir tai, kad parodymų neatitikimai, įvertinus praėjusį laiko tarpą nuo apklausų, taip pat konflikto mastą, didelį bendrą smūgių skaičių ir asmens gebėjimą tokioje situacijoje įsiminti informaciją bei ją vėliau perteikti, yra objektyviai pateisinami. Be to, įvertinus nukentėjusiojo parodymus apie konflikto kilimo aplinkybes ir jo eigą visų kitų byloje esančių duomenų kontekste, nėra pagrindo teigti, kad yra akivaizdus asmeninis nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi, noras pakenkti G. D., kadangi esminius nukentėjusiojo O. N. parodymus patvirtina ne tik kartu su juo automobilyje buvę ir įvykį matę jo artimieji, tai yra jo sutuoktinė E. P., bei uošviai G. P. ir V. P., tačiau ir kiti neturintys jokio suinteresuotumo byla liudytojai, tai yra įvykio vietoje buvę ir konfliktą matę pašaliniai asmenys – A. N. ir E. J. M., taip pat jų nepaneigia ir kiti rašytiniai bylos duomenys (pvz. G. D. pateiktas jo darytas garso įrašas).
13. Tai, kad konfliktą iniciavo ir pirmas pradėjo smurtinius veiksmus būtent G. D., patvirtino visi tiesiamajame posėdyje apklausti liudytojai. E. P., G. P. V. P. parodė, kad būtent G. D. priėjo prie jų automobilio, O. N. atidarius langą sudavė smūgį (smūgius), o uždarius langą pats atidarė automobilio duris ir pradėjo smūgiuoti į O. N.. E. P. teigimu, kai O. N. nuleido langą, gavo smūgį į veidą, jie buvo šoke, vyras uždarė langą, vaikinas puolė atidarinėti duris, sakė keiksmažodžius, pradėjo smūgiuoti, vyras gynėsi, nes jaunuolis vis bandė trenkti į galvą, pro atidarytas dureles G. D. sudavė 2 smūgius į krūtinę ir galvą, vyras, jį stumdamas nuo savęs, išlipo iš mašinos. G. P. teigimu, O. N. atidarė langą, norėjo pasikalbėti su juo, o priėjęs žmogus sudavė smūgį, jai buvo šokas, ji nesuprato, kas vyksta, po to jis atidarė staigiai duris, O. N. lipo iš automobilio, o jaunas vairuotojas jam bandė suduoti, O. N. bandė dengtis veidą ir stūmė jaunuolį nuo savęs, jie buvo išsigandę. V. P. teigimu, O. N. atidarė langą, jaunuolis sudavė 1–2 smūgius, po to O. N. uždarė langą, jaunuolis staigiai atidarė automobilio duris ir pradėjo į O. N. smūgiuoti, kad nutrauktų veiksmus O. N. užsidengęs veidą pradėjo stumti jaunuolį nuo durų. Iš esmės analogiškus parodymus šie liudytojai davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Nors minėti liudytojai yra nukentėjusiojo artimieji, tačiau, priešingai nei skunde bando pateikti apeliantas, nėra jokio pagrindo jų parodymus laikyti melagingais ar nepatikimais, teigti, kad jie yra iš anksto suderinti tarpusavyje, nes juos iš esmės patvirtino ir įvykį matę visiškai pašaliniai asmenys, neturintys jokio suinteresuotumo byloje, tai yra A. N. ir E. J. M.. A. N., apklaustas teisme parodė, kad jaunesnis žmogus išlipo iš savo mašinos, priėjo prie svetimos mašinos, atidarė dureles ir trenkė tam žmogui, ir po to prasidėjo abipusės muštynės. E. J. M. teisme parodė, kad matė, kaip stovėjo mašinos viena priešais kitą, tuomet išlipo vienas vyras (jaunesnis) iš mašinos, iš pradžių jie apsižodžiavo, po to atsidarė langą, jaunesnis sudavė kumščiu vyresniam į veidą, paskui atidarė duris, jaunesnis vėl trenkė ir pradėjo muštis. Šie liudytojai tokias aplinkybes, tik labiau detalizuodami kai kurias iš jų, buvo nurodę ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, nei vienas byloje apklaustas asmuo nepatvirtino G. D. versijos apie tai, kad pirmas smūgį jam sudavė O. N.. Priešingai, iš liudytojų parodymų, kurie vienas kitą papildo ir iš esmės sutampa tarpusavyje, matyti, kad būtent G. D. priėjo prie O. N. automobilio, tačiau šis neišlipo, tik pradarė langą, G. D. sudavus O. N. per langą šis neišlipo, uždarė langą ir tada, vėlgi, būtent G. D. atidarė automobilio dureles ir vėl sudavė O. N.. Tokios įvykių sekos nepaneigia ir G. D. skunde akcentuojamas jo darytas garso įrašas, kuriame jis nuolat tvirtina, kad jam pirmas sudavė nukentėjusysis, kadangi šį įrašą darė pats nuteistasis, jau po konflikto, tai yra galėjo kontroliuoti, ką sakyti, be to, šis įrašas visiškai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, nes, kaip užfiksuota įraše, tiek O. N., tiek jo sutuoktinė E. P. neigė, kad pirmas sudavė nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ne nukentėjusysis, o būtent jis (G. D.) kvietė policiją ir greitąją pagalbą, taip pat niekaip nepatvirtina nuteistojo versijos, kad pirmas jam smūgiavo O. N., kadangi konflikto metu buvo sužalotas ir pats G. D., tai yra jam buvo reikalinga pagalba.
14. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nešališkų liudytojų E. J. M. ir A. N. parodymai nėra patikimi ir remiantis vien jais negalima daryti išvados, jog jis yra kaltas, nes šie liudytojai nematė įvykio pradžios, jų dėmesį įvykis patraukė tik tada, kai jie išgirdo automobilių garso signalus, tai yra jie nematė O. N. provokacinių veiksmų jo (apelianto) atžvilgiu ir dėl to susidarė klaidingą įspūdį, kad jis (nuteistasis) buvo konflikto iniciatorius. Be to, anot apelianto, dėl daugelio aplinkybių šie liudytojai abejojo arba jas prisiminė miglotai, taip pat kai kurie jų parodymai prieštarauja jo ir nukentėjusiojo parodymams. Tokie teiginiai yra nepagrįsti. Tiek liudytojas A. N., tiek E. J. M. nurodė, kad konfliktą matė nuo tada, kai mašinos stovėjo viena priešais kitą ir jaunesnis vairuotojas išlipo iš savo automobilio bei nuėjo prie vyresnio vairuotojo automobilio, tai yra jie matė visų konflikto smurtinių veiksmų pradžią ir eigą. Aplinkybę, kad O. N. jį išprovokavo, tai yra, kad O. N. automobilis buvo užtvėręs ne savo eismo juostą gana ilgą laiko tarpą, todėl kitiems automobiliams teko apvažiiuoti jo mašiną, išvažiuojant į priešingą eismo juostą, kad jam bandant apvažiuoti stovintį nukentėjusiojo automobilį O. N. sutrukdė jam užbaigti jo automobilio lenkimo manevrą staigiai iššokdamas prieš jo automobilį, jam du kartus pavažiavus atbuline eiga O. N. abu kartus pavažiavo pirmyn, tokiu būdu piktybiškai trukdydamas sugrįžti į savo eismo juostą, nurodė tik G. D., todėl tokie jo parodymai apie konflikto pradžią vertintini tik kaip gynybinė, niekuo nepatvirtinta versija. Kita vertus, net jei, kaip teigia apeliantas, O. N. ir trukdė jam pravažiuoti, dėl tokių aplinkybių kilęs konfliktas nepateisina apelianto agresyvaus elgesio ir pripažintinas mažareikšme dingstimi smurtauti prieš nukentėjusįjį. Tai, kad liudytojai A. N., E. J. M. kai kurias įvykio aplinkybes atsiminė neužtikrintai, pvz., negalėjo tiksliai pasakyti, kiek kartų buvo suduota ar kuo buvo suduota ir pan., ar kai kurių aplinkybių neatsiminė, ar nurodė šiek tiek kitaip nei nukentėjusysis (pvz. liudytojas A. N. nenurodė matęs, kad nukentėjusiajam būtų suduotas smūgis ar smūgiai per atidarytą langą, apskritai nieko apie atidarytą langą neminėjo), nedaro jų parodymų nepatikimais, kadangi, kaip jau minėta, jie yra visiškai pašaliniai asmenys matę įvykį, be to, abu aiškiai nurodė, jog būtent G. D. priėjo prie nukentėjusiojo O. N. automobilio ir pirmas sudavė smūgius, o tai atitinka tiek kitų liudytojų, tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek kitus byloje esančius rašytinius duomenis.
15. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde liudytojų, kaip ir nukentėjusiojo, parodymai daugiausia vertinami tik fragmentiškai, išskiriant tik tam tikras neesmines jų nurodytas aplinkybes, kurios nekeičia kaltinimo aplinkybių, savaip interpretuojant ir nesusiejant jų į visumą, todėl pasikliauti vien tik niekuo nepagrįstais nuteistojo samprotavimais dėl galimo liudytojų nepatikimumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi ir dėl to nesivadovauti iš esmės nuosekliais ir esminėse aplinkybėse neprieštaringais jų parodymais apie konflikto kilimo pradžią ir eigą, G. D. suduotų smūgių skaičių, kurio jis iš esmės neginčija, kadangi pats negalėjo tiksliai prisiminti, kiek tų smūgių sudavė tiek jis, tiek O. N., nėra pagrindo. Pažymėtina, kad tam tikri nukentėjusiojo O. N., taip pat ir liudytojų (tiek nukentėjusiojo artimųjų, tiek ir nešališkų praeivių), parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat jų tarpusavio neatitikimai ar kitokie neesminiai prieštaravimai, nenustačius jokio pagrindo abejoti jų parodymais, šiuo atveju neleidžia jų parodymų vertinti, kaip prieštaringų ar nepatikimų. Priešingai, tai rodo, kad jų parodymai nėra suderinti iš anksto. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad parodymų neatitikimai, įvertinus praėjusį laiko tarpą, konflikto mastą ir kiekvieno asmens subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat įvertinus tai, jog nukentėjusysis ir jo artimieji davė parodymus apie konfliktinę, juos šokiravusią situaciją, kurioje patys dalyvavo, yra objektyviai pateisinami. Be to, nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės visiškai sutampa ir paneigia nuteistojo iškeltą versiją.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistojo G. D. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys. Pažymėtina, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiškios priežasties, net ir ne žmonių minioje, reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Neabejotina, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį O. N. viešoje vietoje – prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, dienos metu, matant tiek pašaliniams asmenims, tiek nukentėjusiojo artimiesiems, kurie nurodė buvę šokiruoti tokio G. D. elgesio, dėl mažareikšmės priežasties atitinka įžūlaus elgesio požymį. Toks elgesys nėra priimtinas visuomenėje, jis pažeidžia elementarias elgesio normas ir demonstruoja nepagarbą ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir aplinkai. Šių veiksmų įžūlumo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nemenkina ir nuteistojo G. D. atsakomybės nešalina tai, kad jam taip pat buvo suduoti smūgiai ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi jis pats šį konfliktą iniciavo ir pirmas sudavė smūgius. Be to, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kai tarp asmenų kyla abipusis smurtas, kiekvienas kaltininkas atsako už savo padarytus kaltus veiksmus.
17. Kaip minėta, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl įžūlių nuteistojo G. D. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistojo G. D. veiksmais, prieštaraujančiais padoraus elgesio taisyklėms, ne tik buvo nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas, padaryti tam tikri sužalojimai, bet šie nuteistojo inicijuoti veiksmai (konfliktas ir muštynės) truko pakankamai netrumpą laiko tarpą, dėl tokių nuteistojo veiksmų (priėjimo prie nukentėjusiojo automobilio ir smūgių sudavimo O. N.) kartu su nukentėjusiuoju buvę jo artimieji pasijuto nesaugiai, jiems buvo sukeltas išgąstis, jie buvo šokiruoti tokio nuteistojo elgesio, tai patys aiškiai nurodė apklausiami, taip pat nuteistojo elgesys šokiravo ir aplinkinius, nes bent du iš jų paliko savo kontaktus, abu nurodė, kad būtent G. D. pradėjo konfliktą, jo veiksmai buvo nepriimtini. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą buvo iškviestos specialiosios tarnybos: policija ir greitoji medicinos pagalba. Taigi, tai, kad dėl nuteistojo G. D. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš kitą žmogų buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, jog dėl tokių jo veiksmų buvo šokiruotas ne vienas pašalinis asmuo, nukentėjusiojo šeimos nariai buvo išsigandę, jautėsi nepatogiai. Pažymėtina, kad ir pats G. D. neginčija, jog jo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Anksčiau aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, jog nuteistasis G. D. suvokė, kad dėl mažareikšmės dingsties (trukdymo pravažiuoti) viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, smurtaudamas prieš pastarąjį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suprato, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. G. D. sąmoningai pasirinko teisei priešingo elgesio variantą, tai yra veikė tiesiogine tyčia, nors ir nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai. Įvertinusi G. D. veikos motyvus, nustatytų įžūlių veiksmų pobūdį ir intensyvumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo G. D. veika pagal BK 284 straipsnį buvo kvalifikuota teisingai, nes jis savo įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką.
18. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl G. D. kaltės ir tėra nuteistojo G. D. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. G. D. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. D. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas G. D. kaltu apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. D. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.
Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nuteistajam skirtos bausmės
19. Nors apeliaciniame skunde iš esmės nėra pasisakyta dėl nuteistajam G. D. skirtos bausmės ar jos dydžio, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. D. nesutinka su jam skirta bausme, prašo tam tikras aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į jo 2021 m. spalio 27 d. siųstą prašymą, kuriame jis iš dalies pripažįsta savo kaltę dėl įvykusio konflikto, todėl sutinka sumokėti baudą, kad nereikėtų gaišinti proceso dalyvių laiko, taip pat pripažįsta, jog gailisi ir jam labai gėda dėl šio įvykio. Apelianto teigimu, šis prašymas turėjo būti traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė. Be to, pasak apelianto, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta ir tai, kad jis iškvietė net du greitosios ekipažus, tai yra tiek sau, tiek O. N..
20. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra išvardintos BK 59 straipsnio 1 dalyje. Be to, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 dalis). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, G. D. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, tai patvirtina ir apelianto nurodomas pirmosios instancijos teisme 2021 m. spalio 27 d. gautas jo prašymas (2 t., b. l. 147), tokios pat pozicijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nenustatė G. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o G. D. prašymas traktuoti jo pirmosios instancijos teismui siųstą prašymą (2 t., b. l. 147) kaip lengvinančią aplinkybę yra visiškai nepagrįstas. G. D. nurodoma aplinkybė, kad jis iškvietė net du greitosios ekipažus, tai yra tiek sau, tiek O. N., šiuo atveju taip pat negali būti pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirma, ji tiesiogiai nepatenka į BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytą atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą. Antra, tokios aplinkybės negalima pripažinti G. D. atsakomybę lengvinančia ir remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, nes ji nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis. Kaip matyti iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų, pranešėjas prašė policijos, nurodė, kad greitosios medicinos pagalbos nereikia (1 t., b. l. 19). Tai, kad į įvykio vietą buvo atvykę du greitosios medicinos pagalbos ekipažai, ką patvirtina tie patys duomenys (1 t., b. l. 19), nereiškia, jog juos iškvietė būtent G. D..
21. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartus duomenis, apibūdinančius nuteistojo G. D. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas reikšmingas aplinkybes, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu G. D. paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą bausmės vykdymo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei baudžiamojo poveikio priemonę – 1 000 Eur įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant G. D. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti G. D. teisinę padėtį švelninant jam skirtą bausmę, šioje byloje nenustatyta.
Dėl civilinio ieškinio ir neturtinės žalos dydžio bei proceso išlaidų
22. Apeliaciniame skunde tiesiogiai nėra užsimenama apie byloje nukentėjusiojo O. N. pareikštą civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur už advokato teisines paslaugas atlyginimo, kuris skundžiamu nuosprendžiu patenkintas visiškai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu G. D. prašė jį išteisinti, darytina išvada, jog jis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir dėl jam priteisto civilinio ieškinio. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir šioje dalyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino nukentėjusiojo dėl nusikalstamos veikos patirtus padarinius, neįvertino paties nukentėjusiojo veiksmų, dėl to priteisė per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.
23. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu G. D. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo O. N. patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip O. N. atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusiojo O. N. teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos sąskaita faktūra ir pinigų priėmimo kvitu (2 t., b. l. 124), kad advokatas V. Dovidaitis atstovavo nukentėjusįjį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, kur vyko ne vienas teismo posėdis, taip pat rengė civilinį ieškinį, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu iš G. D. nukentėjusiajam O. N. priteista 500 Eur proceso išlaidų už teisinę pagalbą suma yra pagrįsta ir proporcinga, todėl nemažintina.
24. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų G. D. veiksmų – smurto viešoje vietoje, stebint pašaliniams asmenims, nukentėjusysis O. N. patyrė ne tik fizinį skausmą ir nepatogumus, bet ir dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. D. veiksmais nukentėjusiajam O. N. padaryta ir neturtinė žala, tačiau spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
25. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam O. N. nebuvo konstatuotas sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 100), tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš Greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelėje nurodytos informacijos (2 t., b. l. 123), policijos registruojamų įvykių informacijos (1 t., b. l. 19), VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicinos dokumentų (1 t., b. l. 34, 93–94) matyti, kad O. N. diagnozuoti kairės plaštakos 5 piršto, veido sumušimai, galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas. Nedideli sumušimai matomi ir pateiktose nuotraukose (1 t., b. l. 76–86). Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai pažymėta, kad įvykio diena buvo šventinė nukentėjusiojo šeimai ir artimiesiems – buvo nukentėjusiojo sutuoktinės E. P., kuri taip pat matė konfliktą, gimimo diena (jubiliejus), o dėl nuteistojo G. D. neteisėtų veiksmų ir iš to kilusių pasekmių (reikėjo laukti atvykstančių policijos pareigūnų ir medikų, vėliau važiuoti į medicinos įstaigas, tvarkyti teisinius formalumus) ši diena buvo sugadinta, sutrikdyti šventiniai planai ir nuotaika, nukentėjusiojo artimiesiems sukeltas šokas. Sutiktina, kad dėl įžūlių G. D. veiksmų (konflikto sukėlimo ir smurtinių veiksmų pradėjimo viešoje vietoje, stebint nukentėjusiojo artimiesiems ir pašaliniams asmenims) O. N. neabejotinai patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinio pobūdžio išgyvenimų, tačiau pažymėtina, kad O. N. tokių sužalojimų, kurie galėtų būti vertinami kaip sveikatos sutrikdymas, nebuvo nustatyta, gydymo ar kitų išlaidų jis iš esmės neturėjo (kaip nurodė civiliniame ieškinyje, jam buvo išrašyti vaistai (analgetikai), jokių duomenų, kad būtų patirtos kokios nors išlaidos dėl neįvykusios šventės, nenurodė), nebuvo nedarbingas, liekamųjų reiškinių nenustatyta, todėl konstatuotina, kad nukentėjusysis nepatyrė itin sunkių išgyvenimų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydžio, visiškai nevertino ir nukentėjusiojo elgesio G. D. atžvilgiu, tai yra neatsižvelgė į tai, kad po pirmų G. D. suduotų smūgių vėliau į smūgius atsakė ir O. N. ir nuteistajam taip pat buvo padaryti sužalojimai, kuriuos patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuoti G. D. įvykio metu padaryti sužalojimai, visumoje kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 29–31). Nors tokie nukentėjusiojo veiksmai kitame jo atžvilgiu atliktame ikiteisminiame tyrime ir buvo įvertinti kaip būtinoji gintis, vis tik, konflikto metu sužalojimus (netgi sunkesnius) patyrė ir nuteistasis. Taip pat apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į G. D. turtinę padėtį bei į susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (šiuo atveju priteistas dydis viršija paprastai priteisiamą neturtinės žalos dydį, priteisiant neturtinę žalą nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose). Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neabejoja, kad priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo.
26. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes (neturtinės žalos pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes), atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį (dirbantis), teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti mažintina per pusę, tai yra iki 1 000 Eur. Šis dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir, kolegijos vertinimu, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam O. N. (O. N.) iš G. D. priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir sumažinti priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.