Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas D. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai), prašydamas panaikinti 2023 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S191413 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškina, jog Migracijos departamentui 2023 m. spalio 19 d. vykdant užsieniečių kontrolę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini)su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. sausio 20 d., pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirba (duomenys neskelbtini)“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį.

Nurodo, jog prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo darbdaviu buvo nurodyta (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, pareiškėjas galėjo įsidarbinti tik (duomenys neskelbtini) ir tik dirbdamas (duomenys neskelbtini)galėjo teikti prašymą Migracijos departamentui dėl darbdavio pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini)su pareiškėju darbo sutartį nutraukė, pareiškėjas neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl negalėjo Migracijos departamentui pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo, o Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o nstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2023 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 23S191413 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjo darbdavys (duomenys neskelbtini)2022 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) pareiškėjui darbo (duomenys neskelbtini)pagrindu.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (pagal tuo metu galiojančią Įstatymo redakciją), 2022 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2022 m. liepos 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760143226, galiojantis iki 2024 m. birželio 23 d.

Migracijos departamentas 2023 m. spalio 19 d., vykdydamas užsieniečių kontrolę, Sodra informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini)su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. sausio 20 d. Pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirba (duomenys neskelbtini)“ neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį (pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsižvelgiant į paminėtas Įstatymo nuostatas ir tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo darbdaviu buvo nurodyta (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, pareiškėjas galėjo įsidarbinti tik (duomenys neskelbtini)ir dirbdamas (duomenys neskelbtini)galėjo teikti prašymą Migracijos departamentui dėl darbdavio pakeitimo.

Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini)su pareiškėju darbo sutartį nutraukė, pareiškėjas neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl negalėjo Migracijos departamentui pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo, o Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms jo leidimo laikinai gyventi išdavimą (atleidus 2023 m. sausio 20 d. pareiškėją iš (duomenys neskelbtini)einamų pareigų) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi neteikė iki 2023 m. lapkričio 22 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Taigi, Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta 2023 m. sausio 20 d., tačiau pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirbo kitoje įmonėje, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį.

Teismas sprendžia, kad byloje yra nustatyta, jog pareiškėjas daugiau kaip 10 mėnesių naudojosi leidimu laikinai gyventi, išduotu darbo (duomenys neskelbtini)pagrindu, tačiau iš minėtos įmonės buvo atleistas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2022-02-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo apribota galimybė paaiškinti situaciją, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, dėl ko, kaip teigia, tokia situacija galėjo sąlygoti Viešojo administravimo įstatymo principų pažeidimą, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė kažkokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo nuostatas, priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta byloje, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S191413, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimą laikinai gyventi atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 23S191413.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.