- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-163-264/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Aušra Baubienė (pran.), Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- B. B.
- Atsakovas
- N. B., P. B., N. B.-U., P.
- Advokatai
- Egidijus Milašius
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (pranešėja), Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Lozoraitytės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant apeliantui (atsakovui) P. B. ir jo atstovui advokatui Egidijui Milašiui, ieškovei B. B., atsakovei N. B.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. B. atstovo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1014-615/2012 pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovams N. B.-U., P. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, bei pagal atsakovo P. B. priešieškinį dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti jos vardu nekilnojamojo turto registre įregistruotą butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe. Ieškinyje nurodė, kad 1957 m. rugsėjo 8 d. įregistruota santuoka tarp ieškovės B. B. ir V. B. teismo sprendimu buvo nutraukta 1969 m. sausio 9 d. Santuokos nutraukimas įregistruotas Civilinės metrikacijos biure 2010 m. birželio 10 d., nutraukiant santuoką turtas nebuvo dalinamas. Po santuokos nutraukimo Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1969 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei su dukra suteiktas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šį butą ieškovė iškeitė į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini), kurį 1990 m. vasario 8 d. išpirko iš Valstybinio butų fondo, panaudodama savo asmenines lėšas. Butas užregistruotas ieškovės vardu kaip asmeninė nuosavybė. 1992 m. spalio 22 d. sutartimi ieškovė iš Valstybinio turto fondo išpirko ūkinio pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas, šeima nuosavybės teise galėjo turėti tik vieną namų valdą arba butą daugiabučiame name, todėl atsižvelgiant į tai, jog V. B. nuosavybės teise turėjo namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), o ieškovė išpirko iš valstybinio butų fondo butą, šiuos veiksmus jie galėjo atlikti tik tuo atveju, jei nebuvo pagrindo turto pripažinti jungtine sutuoktinių nuosavybe. (duomenys neskelbtini) V. B. mirė. V. B. po mirties visą savo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Mercedes Benz“, testamentu paliko savo sūnui P. B.. Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą V. B. turto paveldėtojams N. B.-U. ir P. B. tuo pagrindu, jog turtas tarp sutuoktinių nepadalintas, turto dalys nėra aiškios. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog po santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) tiek ieškovė, tiek V. B. disponavo turtu kaip asmenine nuosavybe, sudarant turto įsigijimo sandorius vienareikšmiai ir aiškiai išreiškė valią įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Todėl ieškovės asmeninėmis lėšomis įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir įregistruotas viešajame registre kaip jos nuosavybė, bei V. B. asmeninėmis lėšomis įgytas garažas, esantis (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Mercedes Benz E200“, įregistruoti viešajame registre V. B. vardu kaip asmeninė nuosavybė, šis turtas pripažintinas asmenine nuosavybe, ir nėra teisinio pagrindo priskirti jį santuokoje įgyto turto teisiniam režimui.
Atsakovas P. B. pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti B. B. santuokos metu įgytą ir viešame registre jos vardu įregistruotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių B. B. ir V. B. nuosavybe. Pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas, V. B. ir B. B. santuoka laikoma nutraukta tik nuo 2010-06-10, kuomet B. B. kreipėsi į Kauno miesto civilinės metrikacijos biurą ir įregistravo santuokos nutraukimą. Butas buvo suteiktas ne tik ieškovei ir jos dukrai, bet ir V. B.. Aplinkybė, kad V. B. ir ieškovė iki pat V. B. mirties buvo deklaravę gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), ir dokumentuose esančius įrašus apie šeimos sudėtį, akivaizdu, kad V. B. ir ieškovė, nors ir nutraukė santuoką teismine tvarka, tačiau jos nutraukimo fakto neregistravo Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, nes ir toliau gyveno kartu, o ne skyrium, bei vedė bendrą ūkį. Todėl turtas, kurį ieškovė siekia pripažinti kaip asmeninę jos nuosavybę, yra bendroji jungtinė sutuoktinių V. B. ir ieškovės nuosavybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino ieškovės B. B. vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotą butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės B. B. asmenine nuosavybe; atsakovo P. B. priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad B. B. ir V. B. 1957-09-08 įregistravo santuoką. Sutuoktiniai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini). 1969-01-09 Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu ieškovės B. B. ir V. B. santuoka buvo nutraukta. Santuokos nutraukimas įregistruotas Civilinės metrikacijos biure 2010-06-10, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką sutuoktinių turtas padalintas nebuvo. Po santuokos nutraukimo Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1969-10-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei su dukra suteiktas dviejų kambarių, 36 m² butas, esantis (duomenys neskelbtini). V. B. 1970-10-27 butą, esantį (duomenys neskelbtini), iškeitė į privačią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Šį apsikeitimo patalpomis sandorį V. B. atliko po santuokos nutraukimo, kaip pagrindinis ir vienintelis buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas. Vėliau V. B. privačią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), pardavė ir 1998-06-29 pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko 47,40 m² bendrojo naudingo ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1999-03-29 V. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė. V. B. 1989-05-18 asmeninės nuosavybės teise taip pat įsigijo garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 1989-05-06 automobilį „Mercedes Benz E200“. Sprendime aukščiau nurodytus sandorius V. B. sudarė savo vardu be ieškovės sutikimo ir įgytu turtu disponavo kaip asmenine nuosavybe tai nurodydamas viešajame registre. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė apsikeitė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 1990-02-08 išpirko iš Valstybinio butų fondo už 11 554 rublius. Buto išpirkimui ieškovė panaudojo asmenines lėšas, tai patvirtina sutarties 2 punktas, kuriame nurodoma, jog pirkėja B. B. sutartyje nurodytą sumą įmokėjo į Kauno miesto Lenino rajono finansų skyriaus vietinį biudžetą pagal 1990-02-05 Kauno m. taupomojo banko kvitą. Nurodytas butas užregistruotas ieškovės vardu kaip asmeninė nuosavybė. 1992-10-22 sutartimi ieškovė iš valstybinio fondo išpirko ūkinio pastato 0,48 dalį, esančią (duomenys neskelbtini). V. B. mirė (duomenys neskelbtini), po mirties visą savo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Mercedes Benz“, testamentu paliko savo sūnui P. B. (P. B. yra gimęs po santuokos tarp ieškovės ir V. B. nutraukimo, t. y. (duomenys neskelbtini), ieškovė nėra P. B. motina).
Teismas nurodė, kad teismui nagrinėjant sutuoktinių bendro turto padalijimo bylą po 2001-07-01, taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios sutuoktinių bendro turto padalijimą. 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos taip pat taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto po santuokos nutraukimo iki ištuokos įregistravimo, pripažinimo asmenine nuosavybe. Teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo P. B. bei jų atstovų byloje pateiktus įrodymus, remdamasis liudytojų D. E. J., A. B. paaiškinimais, sprendė, kad ieškovė byloje įrodė aplinkybę, jog ji ir V. B. nuo 1969-01-09 (santuokos nutraukimo) iki santuokos nutraukimo įregistravimo 2010-06-10 gyveno atskirai ir nevedė bendro ūkio. Tiek liudytoja V. M. B., kuri yra atsakovo P. B. mama, tiek atsakovė N. B.-U., kuri yra ieškovės B. B. duktė, yra suinteresuotos civilinės bylos baigtimi, todėl jų paaiškinimus ir parodymus teismas vertino atsižvelgdamas į kitą bylos medžiagą. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti liudytojos D. E. J. teismo posėdžio metu duotais nuosekliais parodymais, kad bute (duomenys neskelbtini) gyveno ieškovė, jos mama (iki mirties) ir dukra (iki jai išvykstant į Vilnių), o V. B. šiame bute niekada negyveno, ieškovė su V. B. gyveno tiktai iki santuokos nutraukimo ir gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Liudytojas A. B., kuris yra atsakovo P. B. giminaitis (dėdė, V. B. brolis), teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad apie 1969 m. brolis V. B. pasakė, jog išsiskiria su ieškove, butą (duomenys neskelbtini) su garažu ieškovė paliko V. B.. Ieškovė po skyrybų iš valdžios gavo butą (duomenys neskelbtini). Po to ieškovė savo butą pasikeitė į butą (duomenys neskelbtini). V. B. gyveno (duomenys neskelbtini), po to išsikeitė į privačią valdą, po santuokos nutraukimo brolis su ieškove negyveno niekada, bendro ūkio nevedė, bute (duomenys neskelbtini) negyveno. Po santuokos nutraukimo brolis ilgai, gal 5–6 metus, gyveno su drauge V., kartu su ja gyveno ir jų bendro sūnaus P. B. (atsakovo) gimimo metu. liudytojo A. B. parodymus patvirtina ir kita civilinės bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas, šeima nuosavybės teise galėjo turėti tik vieną namų valdą arba butą daugiabučiame name. Kadangi V. B. nuosavybės teise turėjo namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), o ieškovė išpirko iš Valstybinio butų fondo butą, šiuos veiksmus jie galėjo atlikti tik tuo atveju, jei nebuvo pagrindo turto pripažinti jungtine sutuoktinių nuosavybe. Visi sandoriai įsigyjant nekilnojamąjį turtą buvo sudaromi vienasmeniškai, nurodant, jog turtas perkamas V. B. arba ieškovės B. B. asmeninėn nuosavybėn, o registruojant turtą nurodyta, jog turtas priklauso nuosavybės teise jo pirkėjui V. B. (registruojant namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), ir butą (duomenys neskelbtini)), B. B. (registruojant butą, esantį (duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad 1969-01-09 nutraukus santuoką, ieškovė su V. B. nevedė bendro ūkio ir neįgijo bendro turto, santuokos nutraukimo įregistravimo dieną jie neturėjo turto jungtinės nuosavybės teise, o nuo 1969-01-09 iki 2010-06-10 kiekvienas įgijo turtą už savo lėšas asmeninės nuosavybės teise. Tai be viso kito taip pat patvirtina ir: 1990-01-25 oficialus pranešimas ieškovei Nr. B-178644, iš kurio matyti, kad tuometinė savivaldos institucija (rajono vykdomasis komitetas) 1990-01-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) butą ieškovei leido atsipirkti būtent asmeninėn nuosavybėn; 1970-10-28 tuometinės Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1970-10-27 posėdžio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių akivaizdžiai matyti, kad V. B. šeimą 1970-10-27 sudarė 1 asmuo; V. B. 2004-10-11 testamentas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio akivaizdžiai matyti, kad V. B. po santuokos nutraukimo savo vardu įsigytą garažą ir lengvąjį automobilį laikė savo asmenine, o ne bendra jungtine su ieškove nuosavybe. Teismas konstatavo, kad atsakovo P. B. nurodyti ir pateikti įrodymai nepaneigia sprendime aukščiau nurodytų įrodymų ir aplinkybių todėl laikytina, kad ieškovė byloje įrodė aplinkybę, jog ji ir V. B. nuo santuokos nutraukimo 1969-01-09 iki santuokos nutraukimo įregistravimo 2010-06-10 gyveno atskirai ir nevedė bendro ūkio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovo P. B. atstovas advokatas Egidijus Milašius apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 33–36) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti B. B. ieškinį dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe kaip nepagrįstą ir pripažinti B. B. santuokos metu įgytą ir viešame registre jos vardu įregistruotą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių B. B. ir V. B. nuosavybe; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad ieškovė įrodė aplinkybę, jog ji ir V. B. nuo santuokos nutraukimo 1969-01-09 iki santuokos nutraukimo įregistravimo 2010-06-10 gyveno atskirai ir nevedė bendro ūkio, yra klaidinga, neteisėta ir nepagrįsta, prieštaraujanti CPK 263 str. 1 d. nuostatoms bei CPK 185 str. 1 d. nustatytiems įrodymų įvertinimo principams. Teismas turėjo kritiškai įvertinti liudytojos D. E. J. parodymus, kadangi teismo posėdžio metu ji nurodė, kad ginčo bute ji lankėsi tik vieną kartą apie 1990 m. Be to, remiantis rašytiniu įrodymu byloje – Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM išrašu apie M. D. gyvenamąją vietą, ieškovės motina nuo 1969-11-13 deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ir jame išgyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Byloje esančio Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1969-10-29 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priedėlyje Nr. 2 „Atituštinto gyvenamojo ploto paskirstymas“ 3-o punkto nurodyta, kad B. B. J. šeimoje yra 3 asmenys. M. D. niekada negyveno (duomenys neskelbtini), o V. B. po santuokos nutraukimo persikraustė kartu su ieškove ir dukra N. B.-U. gyventi į dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes šis butas buvo skirtas ieškovės trijų asmenų šeimai. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės atstovo patvirtintas bei teismui pateiktas 2011-06-07 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nuorašas apie šalia (duomenys neskelbtini) esančio namo V. B. vardu įsigytą garažą, adresu: (duomenys neskelbtini). Teismo nurodyta namų valda (duomenys neskelbtini) niekada nepriklausė nuosavybės teise V. B., tai patvirtina teismui pateiktas 2012-08-29 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija apie žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę, kuriame nuosavybės teisė į visą namą registruota S. S. vardu laikotarpiu nuo 1968-08-10 iki 1971-07-16. Šioje valdoje V. B. niekada negyveno. Byloje esantį Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jo pridėtą protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) reikėtų vertinti kritiškai, nes šiuo potvarkiu V. B. nebuvo registruota nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė į paminėtą namą buvo įregistruota S. S. vardu, matyt, kažkaip susijusiu su M. S., tariamai Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu persikėlusią gyventi iš buto (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), esantį namą. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011-06-02 išrašo Nr. 20/127655 su istorija nuorašas parodo, kad 335/1000 dalis pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2006-09-25 iki 2007-11-14 valdė ta pati M. S. ir jai mirus ši namo dalis, kurioje visą laiką gyveno ieškovės motina, nuo 2007-11-14 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. l-RL-4842 pagrindu perėjo ieškovei B. B.. Todėl akivaizdu, kad velionis V. B. padėjo B. B. giminaičiams susitvarkyti nekilnojamųjų daiktų valdymo ir nuosavybės reikalus.
2. Teismas, vertindamas liudytojo A. B. parodymus, taip pat pažeidė CPK 185 str. 1 d. nuostatas, nes vertino juos nekritiškai, nevisapusiškai, nepalygindamas nei su byloje esančiais įrodymais, bei nesivadovaudamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d. ir CPK 3 str. 1 d.). V. B. niekada negyveno, o tuo labiau neturėjo savo nuosavybėje namo dalies (duomenys neskelbtini) esančiame name. Šiame name savo gyvenamąją vietą deklaravo ir gyveno ieškovės motina M. D.. Garažą (duomenys neskelbtini), V. B. įsigijo 1989-05-18, tai ir pats teismas savo sprendime nustatė. Šis liudytojas pats teismo posėdžio metu patvirtino, kad reguliariai po brolio skyrybų lankydavosi pas brolio V. B. sutuoktinę ieškovę B. B.. A. B. lankydavo savo brolį, gyvenusį šeimoje su ieškove ir jų bendra dukra N. B.-U., kuriai tėvų ištuokos metu buvo devyneri metai. Teisme apie brolio gyvenamąją vietą paklaustas A. B. painiojosi ir tiksliai negalėjo nurodyti, kur gyveno jo brolis V. B., nors liudydamas apie brolio ir atsakovo motinos V. M. B. bendrą gyvenimą, nedvejodamas nurodė, kad brolis su V. kartu gyveno 5–6 metus ir jų bendru sūnumi atsakovu, nors liudytoja V. M. B. ir atsakovas kategoriškai nurodė, kad V. B. nei dienos su jais kartu negyveno (duomenys neskelbtini).
3. Teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė 1964-07-07 CK 110 str. nuostatas, aiškindamas aplinkybes, kiek nekilnojamųjų daiktų galėjo turėti vienos šeimos nariai nuosavybės teise tarybiniais laikais. Bylos medžiaga patvirtina, kad V. B. nei buto (duomenys neskelbtini) nei namo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise neturėjo, o greičiau padėjo savo buvusios sutuoktinės giminaičiams susitvarkyti turtinius reikalus taip, kad M. S. gautų butą (duomenys neskelbtini), nes jos sutuoktinis S. S. jau turėjo namą (duomenys neskelbtini).
4. Teismas, pripažinęs aplinkybę, kad buvę sutuoktiniai B. B. ir V. B. nepasidalino bendrosios jungtinės nuosavybės turto po santuokos nutraukimo, netinkamai taikęs teisės normas ir nenustatęs juridinio fakto, kad šie asmenys faktiškai bendrai gyveno ir vedė bendrą ūkį, taip pažeidė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. nuostatą kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, V. B. ir B. B. santuokos sudarymo metu galiojusio Pagrindų įstatymo 12 str. 1 d. nuostatą, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendra jungtinė jų nuosavybė, taip pat CK 3.87 str. nuostata, jog sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra padalytas arba bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu.
Atsiliepimas
Atsakovė N. B.-U. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 42–45) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas nepagrįstai vienus rašytinius įrodymus sureikšmina, sumenkindamas kitus. Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, jog ieškovė įrodė aplinkybę, kad ji ir V. B. nuo santuokos nutraukimo 1969-01-09 iki santuokos nutraukimo įregistravimo gyveno atskirai ir nevedė bendro ūkio. O apeliantas nepagrįstai aplinkybę apie gyvenamosios vietos deklaravimą ir jos nurodymą kažkuriuose sandoriuose ar kituose dokumentuose vertina kaip neginčijamą faktą, kuriuo remiantis nustatoma gyvenamoji vieta. Toks teiginys prieštarauja CK 2.17 str. nuostatoms bei teismų praktikai. V. B. paprasčiausia buvo patogu nurodyti deklaruotą gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą – keisdavo gyvenamąsias vietas, turėjo kitą šeimą. Tuo pačiu pagrindu paneigtinas ir apelianto teiginys dėl atsakovės senelės gyvenimo kartu su ieškovės mama ir atsakove, tuo pagrindu, jog jos gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu. Senelė buvo registruota (duomenys neskelbtini), nuo 1969 m. lapkričio 13 d. Nuo to laiko jos gyvenamosios vietos registracija (vėliau deklaravimas) nesikeitė, tačiau visą laiką iki mirties, t. y. iki 1993 metų, ji gyveno su ieškovės mama. Ši aplinkybė patvirtinama atsakovės ir ieškovės paaiškinimais bei liudytojos D. E. J. parodymais. Tuo pačiu paneigiamas apelianto teiginys, jog Kauno miesto vykdomojo komiteto 1969 m. spalio 29 sprendimo priede nurodyta, kad B. B. šeima – 3 asmenys, reiškia, jog kartu su atsakove ir ieškove gyveno V. B., nes trys asmenys tai atsakovė, jos mama ieškovė ir senelė. Šią aplinkybę patvirtina ir Kauno miesto Vykdomojo komiteto 1970 m. spalio 28 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas protokolas, kurio 2 p. nurodyta, jog siūloma vykdomajam komitetui leisti pasikeisti S. M., J., šeimoje 1 asmuo, butą (duomenys neskelbtini), iš vieno kambario 17,06 m² ir atskiros virtuvės (privati namų valda) su B. V. M., šeimoje 1 asmuo, į butą (duomenys neskelbtini), iš 1-o kambario 15,17 m² ir virtuvės. V. B. paliko ieškovės šeimą 1969 metų pradžioje po ištuokos. Atsakovei tada buvo aštuoneri metai. Ieškovė tais pačiais metais gavo komunalinį butą (duomenys neskelbtini), kuriame apsigyveno su ieškovės motina ir dukra. Tėvas po ištuokos su atsakove nebendravo ir materialiai nerėmė, niekada nesirūpino buto išlaikymu. Jis materialiai padėjo savo sūnui, o kadangi jo pajamos buvo nedidelės, tai visos ir buvo panaudotos naujajai šeimai. Todėl nėra jokio pagrindo net daryti prielaidą, jog 1990 metais V. B. galėjo prisidėti perkant ginčo butą.
Ieškovė B. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 46–50) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teismas materialinių ir procesinių sutuoktinių turto teisinio režimo nuostatų nepažeidė. Teismai taikė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, tačiau sprendė, kad ji yra paneigta byloje surinktais įrodymais: ginčo buto pirkimo sutartimi, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais. Teismas įvertino visų liudytojų ir šalių duotus paaiškinimus pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos D. E. J. ir A. B. parodymais. Ginčo butas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes pateikti įrodymai patvirtina, kad šį turtą ieškovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise už asmenines lėšas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad V. B. būtų investavęs savo asmenines lėšas į šio turto įsigijimą. Apeliantas, formuluodamas reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažįsta ieškinio dalį, jog ginčo santykiams netaikytina CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog ginčo butas yra bendra jungtinė nuosavybė, nes priešieškiniu prašo teismo pripažinti šį butą jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat pripažįsta ieškinio dalį, jog ginčo butas nėra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes prezumpcija neįrodinėjama, o paneigiama. Jis įrodinėja, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 1990 m. vasario 8 d., ieškovė gyveno su V. B. ir vedė bendrą ūkį, tačiau ignoruoja aplinkybę, jog tuo metu V. B. gyveno faktinėje santuokoje su atsakovo motina – atsakovas gimė (duomenys neskelbtini). Kadangi V. B. ginčo buto pirkimo metu negyveno su ieškove, o gyveno su atsakovo motina faktinėje santuokoje ir augino nesantuokinį sūnų P. B., todėl galima teigti, jog šia aplinkybe paneigiamas atsakovo teiginys, jog ginčo buto pirkimo metu V. B. gyveno su ieškove ir vedė bendrą ūkį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
Atsakovas apeliaciniame skunde kelia klausimą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neteisingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas priešieškinio neįrodė. Teisėjų kolegija su visais apelianto apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti jos vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe, o apeliantas (atsakovas) priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo tėvo V. B. santuokos metu įgytą ir viešame registre jos vardu įregistruotą ginčo butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe‘
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, jog ieškovė pareikštu pagrindu ieškinį įrodė, ir jį patenkino, o atsakovas priešieškinio neįrodė, ir jo netenkino. Teisėjų kolegija tokiai teismo padarytai išvadai pritaria.
Nuosavybės teisė įgyjama įstatyme nustatytais pagrindais. Pagal nuosavybės teisę įgyjančių subjektų skaičių nustatoma nuosavybės teisės forma, o jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokia įstatyminė prezumpcija buvo įtvirtinta SŠK 21 straipsnyje, o SŠK 22 straipsnyje – išimtis, pagal kurią asmeninę nuosavybę sutuoktiniai galėjo įgyti dovanojimo arba paveldėjimo būdu.
2000 m. Civilinio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniuose detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento – iki ar po šio kodekso įsigaliojimo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal CK 3.87 straipsnį, po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Be to, turto priklausymas asmeninės nuosavybės teise gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad 1969-01-09 nutraukus santuoką, ieškovei ir V. B. buvo suteikti atskiri butai, ginčo buto kainą bei vėliau, privatizuojant prie jo esančio ūkinio pastato 0,46 dalis, ieškovė sumokėjo savo vardu, rašytinių įrodymų, kad V. B. savo lėšomis būtų prisidėjęs prie ginčo turto įsigijimo ar jo išlaikymo, byloje nėra. Visi sandoriai įsigyjant nekilnojamąjį turtą buvo sudaromi vienasmeniškai, nurodant, jog turtas perkamas V. B. arba ieškovės B. B. nuosavybėn, VĮ Registrų centre turtas įregistruotas, nurodant nuosavybės teisę jo pirkėjui V. B. (registruojant garažą (duomenys neskelbtini), butą (duomenys neskelbtini)), B. B. (registruojant ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei privatizuojant ūkinio pastato 0,46 dalį (duomenys neskelbtini) pagal 1992-10-22 sutartį). Kaip matyti iš 1999-04-29 sutarties turinio, V. B. parduodant jo vardu registruotą butą (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad butas jam priklauso nuosavybės teise, nėra duomenų apie sutuoktinės sutikimą jį parduoti, nors tuo metu tokio sandorio sudarymui buvo būtinas kito sutuoktinio raštiškas sutikimas (SŠK 21 str. 4 d.).
Pagal CK 3. 88 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės bei jos sutuoktinio V. B. veiksmai patvirtina faktą, kad 1969-01-09 nutraukus santuoką, ieškovė su V. B. nevedė bendro ūkio ir neįgijo bendro turto, santuokos nutraukimo įregistravimo dieną jie neturėjo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o nuo 1969-01-09 iki 2010-06-10 kiekvienas įgijo turtą už savo lėšas, asmeninės nuosavybės teise.
Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui pasiūlius pateikti papildomus rašytinius įrodymus, apeliantas jokių papildomų rašytinių įrodymų nepateikė. Apelianto argumentai, kad V. B. gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo bute ir nurodoma jo paties pateikiamuose dokumentuose yra nepakankama ir negali būti vertinama izoliuotai, neatsižvelgiant į visus kitus šioje nagrinėjamoje byloje nustatytus duomenis. Vien ši aplinkybė nepatvirtina bendro ūkio vedimo fakto (CPK 178 str.). Priešingai, byloje esantys kiti duomenys, kad ginčo buto įsigijimo laikotarpiu V. B. gimė sūnus (atsakovas), kurį jis įregistravo savo vardu, bendravo su vaiko motina, V. B. aiškiai išreikšta valia 2004-10-12 testamentu palikti konkretų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą atsakovui (automobilį „Mercedes“ ir garažą (duomenys neskelbtini), įgytus ir registruotus testatoriaus vardu) leidžia labiau tikėti, kad V. B. su ieškove bendro ūkio nevedė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise dalintino turto neįgijo, tuo metu, kai atsakovo tėvo santuoka su ieškove nebuvo de jure nutraukta.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje apklaustų liudytojų A. B., D. E. J. parodymais, kurie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, byloje nėra duomenų, kad šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl liudytojos atsakovo motinos V. M. B. parodymų vertinimo. Ši liudytoja suinteresuota bylos baigtimi, iš pirmosios instancijos teismo protokole užfiksuotų jos paaiškinimų matyti, kad ji pripažino aplinkybę, jog su V. B. ilgą laiką bendravo iki ir po sūnaus gimimo, jis jai materialiai padėjo.
Bylos duomenys (prijungta paveldėjimo bylos kopija) patvirtina, kad ieškovė nesikreipė į notaro biurą dėl V. B. turto paveldėjimo ar dėl pergyvenusio sutuoktinio turto dalies nustatymo, testamento neginčija, todėl įstatyminiams įpėdiniams (atsakovams) nėra kliūčių paveldėti likusį V. B. turtą – pinigines lėšas, dėl kurių priešieškinio reikalavimų atsakovas atsisakė. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad skundžiamas teismo sprendimas teisingas, todėl nepažeidžia CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintų principų.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas procesinių bei materialinių teisės normų nepažeidė, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą turėtų būti tarp šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turinčios ieškovė B. B. ir atsakovė N. B.-U. atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš apelianto, todėl šis klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.