- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-03
- Bylos Nr.
- e2-166-476/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00719-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Narbutienė
- Ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- I. A.
- Advokatai
- Simas Šuminas, Virginija Pluščiauskienė
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Simui Šuminui, direktoriui G. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu bylos nagrinėjimo būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei I. A. dėl 2023 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dublike patikslintais ieškinio reikalavimais prašo: išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei I. A. patenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės I. A. ieškovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ naudai 1 800 Eur dydžio sumos turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovė I. A. ieškovės įmonėje automobilių salonų siuvėja dirbo nuo 2021 m. kovo 3 d. Atsakovės darbo rezultatuose kartais pasitaikydavo broko, tačiau prižiūrinčių asmenų prašymu ji darbus pataisydavo. Ilgainiui atsakovės darbo rezultatai ėmė prastėti, o galiausiai gavus užduotį pasiūti automobilio „Volvo“ saloną, darbus atlikti siuvėjai sekėsi labai sunkiai, siūlės atliktos prastai, vietomis iširusios, oda vietomis sutraukta, atsiradusios raukšlės. Dėl nurodytų defektų ieškovės klientas atsisakė priimti darbo rezultatą. Siuvėja noro ištaisyti defektus nerodė, net kelis kartus bandė persiūti salono užvalkalus ir taisyti defektus, tačiau vis tiek nepavyko. Įmonei paprašius darbuotojos išspręsti šią problemą ir sulaikius darbo užmokesčio mokėjimą, kol tai nebus padaryta, kadangi klientas įmonei ėmė reikšti pretenzijas, pastaroji pateikė prašymą išeiti iš darbo ir paliko darbo vietą, darbų tinkamai neištaisiusi. Darbuotojos buvo žodžiu prašyta atvykti ir susitarti dėl žalos atlyginimo darbais ar pinigais, tačiau ji nesutiko ir neatvyko. Kadangi darbuotojai išėjus iš darbo įmonėje neliko pakankamai siuvėjų esamam darbo krūviui, minėto salono defektų taisymo darbus pakartotinai perduota atlikti kitai įmonei, turinčiai tam pajėgumų. Darbuotojos veiksmais įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala yra 1800 Eur. Kadangi žalos dydis viršijo vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, ieškovė kreipėsi į DGK. DGK Sprendimu ieškovės prašymas netenkintas nenustačius, kad minėtos išlaidos yra priežastiniame ryšyje su atsakovės neteisėta veika, o atsakovei I. A. iš ieškovo priteistos 499,66 Eur netesybas už uždelsimo laiką atsiskaityti su atsakove, jai nutraukus darbu sutartį. Ieškovas su DGK Sprendimu nesutinka, mano, kad yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Nagrinėjant darbo ginčą DGK, atsakovė iš esmės neneigė, kad fotonuotraukose matomas būtent automobilio „Volvo“ salonas, su kuriuo ji dirbo bei matomi salono pasiuvimo defektai. Pavedant darbuotojams darbus įmonėje, darbuotojams pateikiamos automobilio salono dalys, kurias reikia apsiūti bei darbui reikalingos medžiagos, o darbų defektai taisomi vietoje, tai yra, žodinėmis pastabomis, fotonuotraukos ar defektacijos aktai darbuotojams atskirai nėra sudarinėjami, kol nekyla ginčo dėl darbo kokybės. Paprastai darbuotojai patys mato savo darbo defektus realiuoju laiku, kadangi jie ir dirba su automobilių salonais darbo vietoje, kurioje jiems nurodomos pastabos. Defektaciniame akte nurodyti salono pasiuvimo defektai, kurių I. A. net keliais bandymais nepavyko ištaisyti.
Atsiliepimas
Atsakovė I. A. atsiliepimu ir tripliku su ieškovės reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei už nesąžiningo ieškinio pareiškimą ieškovei skirti baudą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio nuostatas. Ji atsakovei jokios žalos nepadarė. Atsakovė apie tariamą jos padarytą žalą ieškovei sužinojo tik tuomet, kai ieškovė kreipėsi į DGK komisiją su ieškiniu dėl turtinės žalos priteisimo po to, kai DGK 2023 m. sausio 31 d. sprendimu tenkino atsakovės I. A. prašymą ir iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ jos naudai išieškojo 499,66 Eur netesybas už uždelsimo laiką. Iki tol, per visą darbo įmonėje laiką persiuvo dviejų automobilių salonus ir, nei pradedant, nei baigiant darbus niekada nebuvo jai pateiktos automobilių salonų nuotraukos. Dokumentų, įrodančių apie atliktą darbą, materialines sąnaudas, kliento įvertinimą ar broko aktų, neturi, nes per laikotarpį, dirbtą įmonėje, tokių dokumentų jai niekas nepateikė. Ji įmonėje iki 2022m. balandžio mėnesio atlikdavo smulkius darbus: kilimėlių apkantavimas, lubų apsiuvimas, tentų kateriams ir užuolaidų automobiliams siuvimas, traktorių sėdynių persiuvimas, užvalkalų siuvimas, laivo salono siuvimas ir kt. Vasaros viduryje persiuvo pirmą automobilio saloną. Jokių pretenzijų iš darbdavio dėl kokybės nebuvo. Automobilio ,,Volvo“ saloną pradėjo siūti lapkričio pradžioje iš dirbtinės odos. Įvykusio susirinkimo dieną (2022 m. lapkričio 22 d.) buvo atlikta panašiai apie puse darbų. Ieškovė meluoja, kad lapkričio viduryje jos alga buvo sulaikyta dėl ,,Volvo“ salono broko. Šiai datai ,,Volvo“ salono darbai nebuvo baigti. 2022 m gruodžio 1 d. klientas dar nematė atlikto jos darbo, todėl negalėjo atsisakyti priimti jos darbo rezultatų ir pareikšti pretenzijų. Savo atlikto darbo detales derino su aptraukėju ir koreguodavo, jei tai buvo reikalinga. Defektų netaisė ir ,,Volvo“ salono nepersiuvo, nes jokio ,,defektacinio“ akto nebuvo gavusi: jos darbo rezultatų niekas nevertino ir nepateikė raštiškų pretenzijų. Apie tai, kad jos darbo rezultatai yra prasti, nebuvo jokios kalbos ir niekada nebuvo gavusi iš darbdavio jokių pastabų. Nutraukti darbo sutartį nusprendė, pabaigus ,,Volvo“ salono darbus ir atlikus salono apvilkimą kartu su aptraukėju. Gruodžio 1 d. liko 2 sėdynės neapvilktos, nes aptraukėjas turėjo kitų skubių darbų. Melas, kad užsakymas buvo pasiūti automobilio salono užvalkalus iš natūralios odos. Automobilio ,,Volvo“, saloną siuvo iš dirbtinės odos. Teismui pateiktos nuotraukos yra nežinia apie kokio automobilio salono išvaizdą ir ieškovė nepateikė užsakymo metu darytos automobilio salono buvusios nuotraukos, iš kurios matytųsi automobilio valstybiniai numeriai. Tokias sėdynes, kokios parodytos nuotraukose, gali būti bet kokiame automobilyje. Ji 2022 m. gruodžio 1 d. prašymą išeiti iš darbo parašė todėl, kad jautė pažeminimą susirinkimo metu dėl sulaikyto atlyginimo. Darbo sutarties nutraukimo metu niekas jos nei žodžiu, nei kitu būdu neprašė ištaisyti jokio darbo broko, neprašė atlyginti tariamai padarytos žalos.
Atsakovė I. A. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti atsiliepime ir triplike nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad ji dirbdama klaidų nedarė, ji jokio salono užvalkalų kelis kartus nepersiuvinėjo. Ji bendravo su apvilkėju. Jie kartu visus brokus tvarkydavo. Jis neatiduodavo jokių salonų užvalkalų su broku. Su ja niekas nesusisiekė, niekas nepranešė, kad reikalinga atlikti pataisymus. Ji pati susisiekė su K., kadangi jis nebuvo atsiskaitęs su ja atleidimo iš darbo metu. Ji siuvėjos išsilavinimo neturi, yra savamokslė. Darbo istorijoje niekada nėra gavusi jokių pretenzijų dėl darbo kokybės, darbo tempo. Prieš ją atleidžiant vyko susirinkimas, kurio metu jai ir kitai darbuotojai buvo išsakytos pretenzijos. Kol nepateikė DGK komisijai skundo jokių pretenzijų dėl darbo nesulaukė. Nurodymą VOLVO automobiliui pasiūti salono užvalkalus nurodymą davė gamybos vadovė. Niekas termino jai nenustatė. Ji buvo aprūpinta priemonėmis, atnešė jai lapą – užsakymą, ten surašyta kam ką konkrečiai reikia padaryti. Siuvimui lekalai jai nebuvo pateikti, darbuotojai patys juos darėsi. Ji nusivilkdavo seną modelį, išsiardydavo jį, pagal jį pasidarydavo iškarpas, dėdavo ant naujos medžiagos ir ją sukarpydavo pagal seną lekalą. Ji siuvo iš dirbtinės odos. Dirbtinės medžiagos kita pusė yra medžiaginė, o natūrali medžiaga su verchatuku, ne medžiaginė. Nebūdavo nustatyta kiek konkrečiai kokiam modeliui duoda medžiagos. Būdavo rulonas ir iš jo pasiimdavo tiek, kiek reikia. Pasiuvus jai užvalkalus, aptraukėjas jį užvilko ant sėdynės. Tame procese ji pati dalyvavo. Ji siuvo juodą saloną. Kai ji pasiuvo tokių sutraukimų nebuvo. Tos nuotraukos padarytos, kai atvežė sėdynes klientas. Visada taip darydavo – atvežtą klienų produktą nufotografuodavo. Tai, ką jie pasiūdavo, niekada nefotografuodavo. Siuvėjos dirbo trys. Kai ji pateikė prašymą išeiti iš darbo, viena siuvėja jau buvo išėjusi iš darbo. Jai išėjus, liko dirbti viena siuvėja. Jos dirbo ne tapačius darbus. Viena apsiūdavo vairus, kita darydavo atsakingesnius darbus, siūdavo salonus, kurie būdavo pristatinėjami parodose, kadangi ji buvo įgijusi siuvėjos profesiją. Jai tokių darbų neduodavo, kadangi ji per mažai dirbusi, neturėjo pasitikėjimo. Iš pradžių darydavo smulkius darbus, keisdavo sėdynės detales, porankius, traktorių sėdynes, po to laivams sėdynes darė. Jokių priekaištų jai neišsakė, darbus atliko gerai, medžiagų nesugadino. Atidirbti direktorius neprašė. Kai ji pateikė pareiškimą išeiti iš darbo, direktoriaus darbo vietoje nebuvo. Tai darbuotojai, kuriai pateikė prašymą, ji susisiekė su direktoriumi, jis liepė priimti prašymą, jį užregistruoti. Tai, kad ji galimai padarė žalą, sužinojo tik pateikusi darbo ginčų inspekcijai skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Tada jie dar sakė, jog jei ji atsiims tą skundą ir nereikalaus netesybų, pareiškimą dėl žalos atsiims. Sutarties dėl materialiosios atsakomybės nebuvo pasirašę, tačiau lyg kažkas buvo pažymėta sutartyje. Atlyginimą mokėdavo už atliktą darbą: pateikdami tam tikrą užduotį, pasakydavo, kiek už jos rezultatą bus sumokama jai. Kaip jie vedė buhalteriją ji taip ir nesuprato. Kiekvieną mėnesį gaudavo skirtingą darbo užmokestį. Sutartyje buvo parašyta kad gaus minimumą. Jie kiekvienas atskirai rašydavosi, kiek padarydavo per mėnesį, tada priduodavo gamybos vadovei, ir ji tada sutvarkydavo buhalteriją. Ji minimumo neuždirbdavo, negaudavo tiek užsakymų. Įmonėje nebuvo jokio defektacinio akto, kol ji nepadavė skundo DGK. Jos atliktų darbų perdavimo apvilkėjui aktai nebuvo surašomi. Užsakymo lapą su švedu pirmą kartą mato. Jiems atnešdavo gaminį, jie nežinodavo nei kas klientas, nei terminas per kurį reikėdavo padaryti. Siūdavo tiek, kiek reikėdavo. Senąsias sėdynes išmesdavo į šiukšliadėžes, jokie aktai nebūdavo surašomi. Kurį laiką senąsias medžiagas palaikydavo pasidėjusios, jeigu būtų kokių pretenzijų. Įmonė, kuri pagamino naujus užvalkalus VOLVO, yra ta pati įmonė, kurioje ji dirbo, tik pavadinimas skiriasi – dukterinė įmonė, savininkai tie patys. Senąsias sėdynes nuvilkdavo aptraukėjas. Jai dalyvaujant niekas nedarė jokių nuotraukų, todėl ji negali patvirtinti, kad byloje pateiktame defektaciniame akte užfiksuotų sėdynių užvalkalus siuvo jo. Volvo automobilių sėdynės yra vienodos, tame defektaciniame akte nufotografuotos sėdynės gali būti ir kito automobilio. Ji yra siuvusi Volvo automobiliui sėdynių užvalkalus, bet ar nuotraukose užfiksuotos tos pačios sėdynės negali pasakyti. 8 nuotraukoje yra galinės sėdynės sėdima detalė. Jose raudonais apskritimais yra pažymėtos raukšlės. Tai ne jos siūtos sėdynės. Tokią detalę yra apsiuvusi. Jas paskutines atidavė. Ji pati įkišo aptraukėjo duotus paralonus, apžiūrėjo. Tada ištraukė paralonus ir atidavė aptraukėjui. Būtent tos dalys liko neapvilktos. 8 nuotraukoje pavaizduotas ne jos darbo rezultatas.
Ieškovės atstovas direktorius G. K. teismo posėdyje palaikė ieškinį. Atsakovė gavo užsakyme nurodytą užduotį, pasiuvo automobilio sėdynių užvalkalus nekokybiškai, buvo paprašyta trūkumus ištaisyti. Vieną kartą bandė ištaisyti – nepavyko. Atsakovė parašė prašymą atleisti ją iš darbo jos prašymu. Jis prašė vadovės, kad susisiektų su atsakove ir paprašytų jos atlikti pradėtą darbą iki galo. Su atsakove buvo susisiekusi vadovė, tik neprisimena, ar personalo vadovė, ar darbų vadovė, tačiau atsakovė neatvyko atidirbti. Jis jos prašymo netvirtino, pravaikštų neformino, pasitikėjo atsakovės lojalumu. Jos atleidimas buvo patvirtintas, kai ji kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Gaminiai buvo pasiūti taip nekokybiškai, kad nebuvo įmanoma jų pataisyti. Nekokybiškai pasiūti gaminiai nefiksuojami. Todėl teko pasiūti viską iš naujo. Nauja siuvykla pasiuvo už 2 784 Eur su PVM. Siuvykla, kuri pasiuvo naujus užvalkalus, priklauso jam – tai dukterinė įmonė. Kreipėsi į dukterinę įmonę, kadangi nebuvo kam perduoti ištaisyti darbo broko. Išėjus darbuotojui iš darbo, sutrinka įmonės veikla, kitų darbuotojų darbai yra suplanuoti į priekį. Todėl jis ir priėmė tokį sprendimą. Tiksliai neprisimena, bet lyg su atsakove tuo metu dirbo dar dvi siuvėjos. Iš pradžių atsakovės darbai nebuvo tokie nekokybiški, bet į darbo santykių pabaigą labai suprastėjo. Materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais nebuvo pasirašinėjamos. Kaip įmonėje yra apskaitomos materialinės vertybės, reikėtų klausti buhalterijos. Siuvėjai yra paduodamos medžiagos iš sandėlio. Yra sąskaita-faktūra, iš kurios matyti, kiek atsakovei ir kokios medžiagos buvo paduota pasiūti sėdynės užvalkalams. Visiems užsakymams yra pildomas elektroninis arba fizinis užsakymas.
Liudytojas A. J. teismo posėdžio metu parodė, kad atsakovė I. A. nekokybiškai pasiuvo senų metų automobilio „Volvo“ sėdynių užvalkalų komplektą iš juodos natūralios odos, todėl jis jo negalėjo naudoti. Pamatęs nekokybiškai atliktą darbą: velkant apvalkalą išryškėjo siūlės, susiraukšlėjo visa oda, informavo siuvėją, prašė ištaisyti, perspėjo gamybos vadovą. Tiek galinių, tiek priekinių sėdynių apmušalai buvo blogai, nekokybiškai pasiūti. Siuvėja vieną kartą pabandė pataisyti. Tada jis mėgino užvalkalus apvilkti, tačiau vėl buvo blogai. Kai antrą kartą bandė apvilkti užvalkalus, atsakovė jau nebedirbo, nes buvo išėjusi iš darbo. Komplektas taip ir liko nepasiūtas. Jis dirba ne vienoje patalpoje su siuvėja. Ant lapo būna surašyta, ką siuvėjai reikia pasiūti. Siuvėja, perduodama pasiūtą gaminį apvilkėjui, nieko nerašo. Atsakovė nė vienos sėdynės nebuvo pasiuvusi pirmu kartu kokybiškai – visą laiką nešdavo taisyti. Kiek tiksliai pasiuvo atsakovė sėdynių, neprisimena. Jis neskaičiuoja, kiek ji buvo pasiuvusi sėdynių. Tarnybinio pranešimo jis nerašė – tokios praktikos įmonėje nėra.
Liudytoja S. A.–B. teismo posėdžio metu parodė, kad ieškovė yra jos darbdavys, atsakovė buvusi darbuotoja. Paliudijo, kad I. buvo siuvėja. Jie gavo užsakymą pasiūti užvalkalus automobilio salonui. Jį pasiuvo I.. Pasiuvimas buvo nekokybiškas. Vieną kartą mėgino pašalinti siuvimo trūkumus, tačiau nepavyko. I. išėjo iš darbo. Jie kreipėsi į kitą įmonę dėl pasiuvimo. Darbo trūkumai nėra forminami. Apvilkus saloną, parodė atsakovei darbo broką, buvo prašyta jį ištaisyti. Nuobaudų neskirdavo. Ji pati dalyvavo apžiūroje, tačiau jo nefiksavo. Pirmu atveju atsakovė broką taisė 2-3 dienas. Pateikė apvilkėjui ir tą pačią dieną pateikė prašymą atleisti iš darbo. Ji buvo atleista. Kada buvo antrą kartą apvilkta sėdynė tiksliai nežino, bet savaitės eigoje turėjo apvilkti. Antrą kartą nekokybiškas pasiuvimas buvo užfiksuotas nuotraukose. Užvalkalai buvo siuvami iš juodos natūralios odos. Užsakymus iš kliento priima keliais būdais: klientas pats atvažiuoja ir pateikia užsakymą arba per kurjerį. Šis užsakymas buvo gautas per kurjerį, pristatantį prekes iš Švedijos į Lietuvą. Vardo ir kompanijos neprisimena. Užsakovas buvo švedas. Kokios būklės sėdynes jie gauna, nefiksuoja. Kiek ir kokios medžiagos buvo sunaudota sėdynių užvalkalams pasiūti, nefiksuodavo. Užsakymo lape nurodydavo, iš kokio audinio reikia pasiūti, +/- kiek reikės. Rašytinių įrodymų apie natūralios ar eko odos perdavimą darbuotojui nėra. Siuvėjai užbaigus darbą nėra surašomas perdavimo aktas. Apvilkėjui apvilkus padaromos nuotraukos ir jos nusiunčiamos užsakovui arba pats užsakovas atvyksta apžiūrėti užbaigtą darbą. I. A. nesulaukė, kol antrą kartą bus aptrauktas gaminys – išėjo iš darbo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Dėl žalos iš darbuotojo darbdaviui priteisimo
Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros objektas, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 3, 4, 5 dalys). Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pvz. priteisiamą sumą ir kt.) nustato teismo sprendimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).
Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo civilinės atsakomybės taikymo – darbo santykių metu, atliekant darbines funkcijas, padarytos darbdaviui žalos atlyginimo.
DK 151 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, yra išaiškinta, kad be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įstatymas įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad nei viena sąlyga nėra preziumuojama, vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarka, įrodinėjimo pareiga tenka ieškinį byloje reiškiančiam darbdaviui.
Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).
Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalis laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 4 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d., t. y. iki darbo sutartis buvo nutraukta atsakovės pareiškimu DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovė buvo įdarbinta siuvėjos pareigose, taip pat dėl to, jog reikalavimus darbdavys kildina iš netinkamo darbuotojos darbo funkcijų vykdymo. Ieškovė atsakovės jai padarytą žalą grindžia byloje pateiktais rašytiniais įrodymais: 2022 m. spalio 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užpildytu užsakymo lapu Nr, P-1535 (toliau – užsakymo lapas), kuriuo, be kita ko, užsakyta automobiliui „Volvo“ persiūti sėdynes su D/WL-263 su kembrikais; užsakovas nurodytas – „O. Š.“; 2022 m. gruodžio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtu defektaciniu aktu (toliau – defektacinis aktas), kuriame nurodyta, jog jame užfiksuoti I. A. padaryti defektai atliekant automobilio „Volvo“ salono persiuvimo darbus 2022 m. spalio-lapkričio mėn.; automobilio sėdynių, audinių pavyzdžių nuotraukomis; UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. sausio 27 d. išrašyta PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. 000570 UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 800,00 Eur sumai be PVM, 2 178,00 Eur su PVM už automobilio salono persiuvimą su natūralia juoda oda, kuri apmokėta 2023 m. vasario 15 d.; 2023 m. vasario 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyta PVM sąskaita–faktūra Serija AG Nr. 001892 AB „(duomenys neskelbtini)“ bendrai 2 784,67 Eur sumai, į kurią įskaitytas Volvo sėdynių užsakymas, šio užsakymo sumą nurodant 1 503,47 Eur be PVM.
Iš šalių procesinių dokumentų turinio, teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų darytina išvada, kad visgi atsakovę ir ieškovę siejant darbo santykiams, atsakovei buvo pateikta užduotis įvykdyti užsakymo lape nurodytą užsakymą – automobiliui „Volvo“ pasiūti sėdynes. To neneigia ir pati atsakovė. Tačiau atsakovė nesutinka, kad dėl jos atlikto tariamai nekokybiško darbo ieškovė patyrė materialinę žalą. Atsakovė nesutinka, kad defektaciniame akte pateiktos nuotraukos yra užsakymo lape nurodyto automobilio, kuriam ji siuvo sėdynių užvalkalus, sėdynės.
Teismas pažymi, kad darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, jog tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, o darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos (Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-78-945/2023).
Iš šalių bei liudytojų duotų paaiškinimų matyti, kad ieškovė nebuvo reglamentavusi darbo tvarkos: gauto užsakymo pateikimo vykdymui, atlikto darbo perdavimo, jo kontrolės taisyklių, kas turėjo įtakos, kad byloje ieškovė pateikė fragmentinius įrodymus, detaliai neatskleidžiančius užsakymo lape nurodyto automobilio „Volvo“ sėdynių užvalkalų perdavimo atsakovei pasiūti, atlikto darbo perdavimo apvilkti, defektų fiksavimo, nekokybiško darbo taisymo eigą, dėl ko yra sudarytos visos sąlygos darbdaviui organizuoti darbą, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais. Ieškovės byloje pateiktas užsakymo lapas, defektacinis aktas, 2023 m. sausio 27 d. PVM sąskaita–faktūra, 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaita-faktūra nėra informatyvūs, dėl ko sunku juos tarpusavyje susieti. Nei viename iš nurodytų dokumentų nėra nurodyta jokių automobilio „Volvo“ identifikacinių duomenų (pvz. valstybiniai numeriai, VIN kodas) ar kitaip atsakovei paskirtą konkrečią užduotį identifikuojančių duomenų (pvz. užsakymo Nr.), iš ko būtų galima daryti išvadą, jog visa teismui pateikta dokumentuose užfiksuota informacija yra susijusi su vienu ir tuo pačiu užsakymu. Užsakymo lape nebaigta pildyti grafa – „atlikimo data“, iš ko būtų galima jį susieti su 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytu galutiniu užsakovo atsiskaitymu. Atvirkščiai byloje galima įžvelgti tarp įrodymų esančius prieštaravimus. Užsakymo lape užsakovas nurodytas – „O. Š.“, tuo tarpu 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaita–faktūra išrašyta juridiniam asmeniui „(duomenys neskelbtini)“, joje nenurodant jokių duomenų apie užsakovą „O. Š.“. 2022 m. spalio 11 d. užsakymas yra susijęs išskirtinai su automobiliu „Volvo“, užsakymo lape nurodytų paslaugų orientacinė kaina – 2 784,67 Eur. Tuo tarpu 2023 m. vasario 24 d. ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje 2 784,67 Eur suma apima ne tik paslaugas, susijusias su automobiliu „Volvo“, tačiau ir su „Mercedes“, nenurodyto automobilio vairo restauravimu. Iš „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos sąskaitos faktūros galima spręsti, kad pastarasis užsakovas nėra atsitiktinis ieškovės klientas, jis į ieškovę kreipėsi ir dėl kitų automobilių. Dėl pastarųjų išdėstytų aplinkybių, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad 2023 m. vasario 24 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra yra susijusi su būtent automobiliu „Volvo“, kurio sėdynių užvalkalus siuvo atsakovė.
Be to, teismas, įvertinęs byloje dalyvavusių asmenų pasisakymus, surinktus rašytinius įrodymus, laiko, kad ieškovė ieškinio reikalavimą įrodinėjo, pateikdama nepatikimus įrodymus. Tokiais laikytini ieškovės direktoriaus duoti paaiškinimai, liudytojų parodymai, nustačius jų prieštaringumą kitiems byloje pateiktiems įrodymams. Nors ieškovė, jos darbuotojai, liudytojais apklausti automobilių sėdynių aptraukėjas A. J., darbų vadovė S. A.–B., vieningai aiškino, kad atsakovė I. A. automobiliui „Volvo“ siuvo salono sėdynių užvalkalus iš natūralios odos, tačiau iš užsakymo lapo, ieškovės pateiktos audinių pluoštų nuotraukos matyti, kad atsakovė automobilio sėdynių užvalkalus siuvo su audiniu – D/WL-263. Ieškovė duomenų, patvirtinančių kad audinys su kodu D/WL, yra natūrali oda neteikė. Tuo tarpu įmonės UAB „Valgesa“, kuri vykdo natūralios ir dirbtinės odos prekybos ir gamybos veiklą, oficialiame tinklapyje nurodyta, kad: „D/WL- puikios kokybės vokiečių gamintojų dirbtinė automobilinė oda, puikiai tinkanti automobilio salonams apsiūti“ (https://www.valgesa.lt/dirbtine-oda-automobiliams). Duomenų, kad užsakymas buvo koreguotas, taip pat nėra. Visa tai rodo, kad atsakovė, dar dirbdama pas ieškovę, paskutinę užduotį, priešingai nei bandė įrodyti ieškovė, atliko su dirbtine oda, dėl ko darytina išvada, jog 2023 m. sausio 27 d. PVM sąskaita–faktūra išrašyta ieškovei už automobilio salono persiuvimą su natūralia juoda oda, nėra susijusi su atsakovės vykdyta užduotimi.
Be kita ko, tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta DK 53 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojos (atsakovės) iniciatyva, kaip teigė atsakovė ir tą patvirtino liudytoja S. A.–B., tą pačią dieną atsakovei pateikus rašytinį pareiškimą. Viena vertus, ieškovės direktorius teigė, kad išėjus atsakovei iš darbo sutriko įmonės veikla, dėl suplanuotų į priekį darbų nebuvo galimybės tariamo atsakovės padaryto broko perduoti kitam darbuotojui ištaisyti, dėl ko teko dėl pastarųjų darbų kreiptis į dukterinę įmonę. Ieškovė, kaip viso proceso metu buvo sakoma, žinodama, kad atsakovė galimai darbo užduotis atlieka nekokybiškai, nepasinaudojo DK ieškovei suteikta teise – po atsakovės pateikto pareiškimo nutraukti darbo sutartį, pastarąją tęsti iki dvidešimt kalendorinių dienų, ir šiuo laikotarpiu, tiesiogiai dalyvaujant atsakovei, tinkamai užfiksuoti nekokybiško darbo rezultatus, prašyti juos tinkamai ištaisyti, taikyti kitas teisės aktuose numatytas teisines priemones. Vietoj to, atsakovas po darbo sutarties nutraukimo tik praėjus 15 dienų surašė defektacinį aktą, nors kaip darbų vadovė teismo posėdžio metu teigė, išėjus atsakovei apvilkėjas per vieną savaitę turėjo apvilkti jos pasiūtus sėdynių užvalkalus, ir pastebėti trūkumus.
Apibendrinant, teismas konstatuoja, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl jų fragmentiškumo, nesąsajumo, nepatikimumo neįrodo esant atsakovės neteisėtiems veiksmas, dėl kurių ieškovei galėjo atsirasti 1 800 Eur žala. Neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui, ieškinys atmestinas.
Teismas tuo pačiu pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu visgi būtų nustatytos visos sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, šioje situacijoje, įvertinus tai, kad atsakovė buvo įdarbinta siuvėjos pareigose, nepaisant to, kad ji nėra įgijusi siuvėjos kvalifikacijos, yra siuvėja–savamokslė. Kaip teigė ieškovė, liudytojas A. J., atsakovė I. A. ne kartą yra atlikusi darbą nekokybiškai, byloje nėra duomenų, kad ieškovė ėmėsi veiksmų šalinti nekokybiško darbo priežastis, pvz. sudarė sąlygas atsakovės kvalifikacijai kelti (DK 29 straipsnio 2 dalis), laikytina, kad ieškovė už pasyvų įsitraukimą į darbo procesą turi prisiimti atsakomybę už savo priimtų sprendimų sukeltas pasekmes. Pripažintina, kad ieškovė, nesiimdama pati aktyvių veiksmų, veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius (CK 6.259 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.
Atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. liepos 11 d. sprendimu 12 mėnesių teikta antrinė teisinė pagalba, ji 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų (2023 m. liepos 13 d. DOK-42393). 2024 m. sausio 9 d. Pažymoje Nr. APD-2024-00293 nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 503,75 Eur (2024 m. sausio 9 d. DOK-2082). Šios išlaidos, atmetus ieškinį, valstybės naudai priteistinos iš ieškovės.
2024 m. liepos 12 d. atsakovė sudarė Atstovavimo sutartį Nr. 51 su advokate Virginija Pluščiauskiene (2024 m. rugpjūčio 22 d. DOK-48776). Advokatė 2024 m. liepos 12 d. išrašė jai sąskaitą–faktūrą Nr. 51 300 Eur sumai už konsultacijas, atstovavimą teisme. Ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš ieškovės.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro mažiau nei rekomenduojama priteisti suma, todėl iš šalių valstybei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 503,75 Eur (penkių šimtų trijų eurų 75 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai. Priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis: įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovės I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.