Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių verslo grupė“, atstovaujamos bankroto administratoriaus M. K., ieškinį atsakovui D. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas D. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jam įteikti CPK 123straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir viešo paskelbimo būdu.

Ieškinys netenkintinas.

Nustatyta, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. balandžio 26 d., civilinėje byloje Nr. eB2-918-513/2019 UAB „Kuršių verslo grupė“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Kuršių verslo grupė“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, iš viso sudarantys 40 153,18 Eur. Atsakovas D. J. nuo 2009 m. spalio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Kuršių verslo grupė“ vadovas (direktorius).

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnis) įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Vadovo neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas, įrodymų teikimas yra ieškovės procesinė teisė ir pareiga. Pažymėtina, jog nors byloje egzistuoja viešasis interesas (dėl kreditorių interesų apsaugos), tačiau vien tai neeliminuoja šalių pareigos pagrįsti savo nurodomas aplinkybes, t. y. nepaneigia civiliniame procese galiojančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), šio principo negali pažeisti ir šios kategorijos bylose aktyvus teismo vaidmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

Nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1813-963/2019, įsiteisėjusiu 2019 m. spalio 1 d., D. J. pripažintas kaltu ir nubaustas padaręs Administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, t. y. už tai, kad būdamas UAB „Kuršių verslo grupė“ vadovu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2019 m. balandžio 26 d., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir didėjančius įsipareigojimus valstybei, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovė jau nuo 2007 metų buvo nemoki, tačiau to nepadarė, savo neveikimu pažeidė kreditorės VMI interesus, nes laiku inicijavus bankroto bylą įsipareigojimai mokesčių administratoriui būtų mažesni. Tačiau pažymėtina, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas ir aplinkybė, kad buvęs bendrovės direktorius administracine tvarka nubaustas už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, savaime nelemia civilinės atsakomybės taikymo. Civilinėje ir administracinėje teisenoje galioja skirtingos įrodinėjimo taisyklės, civilinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant klausimą dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar asmuo padarė žalą, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Administracinės teisenos byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo (civilinėje) byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Vadovui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylos įmonei iškėlimo nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės nemokumo fakto nustatymas bankroto bylos iškėlimo momentu, tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, ar kilo įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, ar vadovas šią pareigą pažeidė, kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės, koks buvo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nes vadovas atsakingas už savo vadovavimo įmonei laikotarpiu padarytą žalą, ir teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą neturi prejudicinės galios sprendžiant įmonės vadovo atsakomybės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019).

Pažymėtina, jog ieškovė nenurodo ir neįrodinėja vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento ir įmonės nemokumo momento. Nors Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1813-963/2019 konstatuota, kad įmonė nemoki buvo jau nuo 2007 metų, tačiau iš bankroto byloje esančio 2007 metų BUAB „Kuršių verslo grupė“ balanso matyti, kad įmonė turėjo 50 025 Eur vertės turto, ilgalaikių įsipareigojimų įmonė neturėjo, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 34 247 Eur. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi nagrinėjamu atveju, vadovaujantis 2007 metų balanso duomenimis, 2007 metais įmonė dar nebuvo nemoki, nes pradelstų įsipareigojimų neturėjo. Pažymėtina, jog ir 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, konstatuota, kad aplinkybę, jog įmonė nemoki, įrodo tai, kad bendrovės skola valstybės biudžetui yra 37 473,65 Eur, įsiskolinimas susidarė (tęsiasi) nuo 2012 metų, priverstinis išieškojimas vykdomas nuo 2017 m. vasario 2 d., įmonė neturi turto ir lėšų, iš kurių būtų galima išieškoti, tačiau šia nutartimi nustatytas tik įmonės nemokumas bankroto bylos iškėlimo momentu, bet ne nemokumo momentas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies požiūriu, tuo labiau aptariama nutartimi, kuria iškelta bankroto byla, nėra nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Dėl to nėra pagrįsti abstraktūs ieškovės teiginiai, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės argumentai, kad įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra pagrindas perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui, nes dokumentų nebuvimas savaime nesukelia atsakovui atsakomybės už ieškovės nurodytą žalą dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo inicijavimo. Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimas taip pat nepreziumuoja įmonės nemokumo kažkuriuo konkrečiu momentu, įvykusiu tuo metu, kai įmonei vadovavo atsakovas.

Esant vadovo atsakomybei dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą, kreditoriams padaryta žala laikytina bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų (kreditorių) galimybė didesne dalimi patenkinti savo reikalavimą. Tokia žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.). Taigi, svarstant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta ir įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes atsakovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-372-180/2016).

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda prievolė inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Kaip minėta, asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti, kada atsirado įmonės faktinis nemokumas, t. y. momentą, nuo kada įmonė nevykdė įsipareigojimų (nemokėjo skolų, neatliko iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taip pat įrodyti jam padarytų nuostolių dydį. Ieškovė iš viso neįrodinėja, kada įmonė tapo nemoki. Faktas, kad nagrinėjamu atveju 2012–2014 metais susidarė skolos kreditoriams, savaime neįrodo įmonės nemokumo tuo metu. Įmonės veikloje neišvengiamai atsiranda mokėtinų mokesčių tiek valstybės biudžetui, tiek verslo partneriams, tiekėjams (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, vertinant iš mokestinių prievolių kilusias skolas įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą požiūriu, pažymėtina, kad tokių skolų negalima laikyti prisiimtu įsipareigojimu aiškiai žinant, kad šie įsipareigojimai nebus įvykdyti dėl įmonės nemokumo. Juo labiau, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įsiskolinimo BUAB „Kuršių verslo grupė“ neturi. Taigi neteisėtu veiksmu šiuo atveju (susidarius PVM mokesčio nepriemokai) galėtų būti laikomi įmonės vadovo sudaryti sandoriai, iš kurių atsirado ar padidėjo mokestinės prievolės, ar kiti konkretūs vadovo veiksmai. Tuo tarpu ieškovė šioje byloje tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovo atsakomybės šiuo aspektu nepagrindė. Vien faktas, kad atsakovo D. J. vadovavimo metu susidarė įsiskolinimų, savaime nereiškia, kad būtent bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiu padidėjo įmonės skolos kreditoriams palyginus su trumpalaikiais įsipareigojimais, buvusiais iki atsakovo vadovavimo įmonei pradžios. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad žalos dydis nustatomas ne pagal konkretaus kreditoriaus reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi įmonės įsipareigojimai. Teismui nepateikti įrodymai apie pradelstas skolas tuo momentu, kai atsakovas buvo paskirtas įmonės vadovu, kaip minėta, bankroto byloje yra tik 2007 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, juose nurodyta, kad įmonė turėjo 34 247 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, kiek iš jų buvo pradelsta ir ar įmonė iš viso turėjo pradelstų įsipareigojimų, nenustatyta.

Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus ir negali būti grindžiama prielaidomis. Žalos dydis kiekvienu atveju turi būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Bet kuriuo atveju svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Sieti žalą, padarytą pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vien su kreditinių reikalavimų sumine išraiška negalima, paprastai tokioje situacijoje žala skaičiuojama nuo buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditinių reikalavimų ir bankroto metu užfiksuotų padidėjusių reikalavimų skirtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-977/2014). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018). Taigi, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama įmonės skolų suma, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakingo asmens įmonės valdymo laikotarpiu. Taigi turi būti nustatyta, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Tik nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006); bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Visos nurodytos aplinkybės yra fakto klausimas, tačiau jų ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, priešingai, ieškinį grindžia tik faktais, kad įmonei iškelta bankroto byla, kurioje kreditorių patvirtintų reikalavimų suma sudaro 40 153,18 Eur, ir kad įmonės vadovas nuo 2009 m. spalio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tik tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Kitu atveju laikytina, kad ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į teisminę gynybą ir ieškinio patenkinimą (CPK 5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų delsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei padaryta žala. Ieškinys atmestinas nenustačius visų privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Ieškinio tenkinimo pagrindo nesudaro ir aplinkybė, kad įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų. Kaip minėta, dokumentų nebuvimas ar neperdavimas savaime nesukelia atsakovui atsakomybės už ieškovo nurodytą žalą dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo inicijavimo. Pažymėtina ir tai, jog bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusia 2020 m. vasario 17 d. nutartimi netenkintas bankroto administratoriaus prašymas D. J. paskirti baudą už įpareigojimų perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą nevykdymą konstatavus, jog negalima daryti išvados, kad skolininkas – buvęs vadovas – turi ir tyčia neperduoda administratoriui įmonės turto ir dokumentų.

Atmetus ieškinį atmestinas ir išvestinis ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259–260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimą per 30 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.