Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-01-07 · Civilinė byla Nr. 2A-10-611/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-07
Bylos Nr.
2A-10-611/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski (pran.), Neringa Švedienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
A. O.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-10-611/2010Procesinio sprendimo kategorija: 45.5.; 99.9.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. sausio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Neringos Švedienės,sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretysis asmuo A. O.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1298,49 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas teikia šilumos energiją butui, esančiam Panerių g. 10-14, Vilniuje, nuosavybės teise priklausančiam atsakovui, turinčiam prievolę mokėti mokesčius už teikiamą šilumą ir karštą vandenį. Atsakovas už ieškovo suteiktas paslaugas nuo 2006-08-01 iki 2008-09-30 nemokėjo, nors šiluma bei karštas vanduo buvo tiekiami pastoviai.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui A. O. (1988-03-10 Vilniaus miesto liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto išduoto gyvenamosios patalpos orderio pagrindu). Pažymėjo, jog pagal LR CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Nurodė, jog ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė, todėl ieškinys buto savininkui reiškiamas nepagrįstai.

Tretysis asmuo A. O. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1298,49 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2008-11-11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 653 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad butas, esantis Panerių g. 10-14, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso atsakovui ir jame faktiškai gyvena A. O. (b.l.1, 12-13, 31, 69). Byloje nebuvo duomenų apie atsakovo su trečiuoju asmeniu sudarytą rašytin3 nuomos sutartį. Iš ieškovo į bylą pateiktos įsiskolinimo skaičiuotės turinio teismas nustatė, kad nuo 2006-08-01 iki 2008-09-30 įsiskolinimas už ieškovo teikiamą šilumą atsakovo butui sudarė 1298,49 Lt sumą, atsakovas pateiktų paskaičiavimų neginčijo (b.l. 14). Byloje nebuvo nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens buvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas laikė, kad sprendžiant, kas šiuo atveju yra šilumos energijos vartotojas (abonentas) LR CK 6.383 str. prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, turi būti atsižvelgtina į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Teismas nurodė, jog šiuo atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikoma, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu. Atsakovo argumentą, kad jis nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi atsakovas, vykdydamas socialines funkcijas, neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl trečiųjų asmenų veiksmų subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei priklausančioms patalpoms. Nurodė, jog atsakovas turėjo pareigą domėtis savo turtu, prižiūrėti, kaip ir kokiu pagrindu yra naudojamas atsakovui priklausantis turtas, ar tvarkingai yra mokami mokesčiai (t. y. ar nepažeidžiamos paslaugų tiekėjų teisės). Iš aptartų faktinių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovo elgesys, kai jis nesidomėjo nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko (bonus pater familias) elgesio reikalavimų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, pažeidė procesinės teisės normas ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apelianto teigimu, tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo pateikiamas teismų praktikos aiškinimas yra nepagrįstas, kadangi skiriasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje ir šioje byloje bylų faktinės aplinkybės; be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju yra nevienareikšmė. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimis, palankiomis ieškovui, tačiau pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą, kuriuo apeliacinį skundą tenkino ir ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Teigia, kad įvertinus ieškovo veiksmus, laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Teigia, kad nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo- pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas teikė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Todėl tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo teikiama šiluma. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi Ūkio ministro įsakymais, t.y. taikė žemesnės galios teisės aktus, ir netaikė CK 6.584 str. 1 d. normos bei Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos nuostatų. Apelianto vertinimu, neteisingo sprendimo priėmimą lėmė ir tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Apeliantas laiko, jog teismas neteisingai aiškina CK 6.579 str. 4 d., pažymi, jog ieškovas žinojo, kad butas išnuomotas ir kas yra buto nuomininkas, todėl negali naudotis argumentu, kad sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Pažymi, jog nuomodama socialinį būstą, Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas, be to, neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams. Todėl nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui. Be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo Vilniaus miesto savivaldybės. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė 590 Lt bylinėjimosi išlaidų, neatsižvelgė, kad ieškovas nepagrindė jų dydžio. Laiko, jog atsižvelgiant į bylos pobūdį bei tai, kad identiško turinio ieškiniai teikiami visose analogiškose bylose, ieškinio parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, įrodymų rinkimo, laiko, jog pateikta PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo pavedimas nepatvirtina išlaidų apskaičiavimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apelianto 1 190 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, jog kasacinis teismas yra aiškiai suformulavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties. Pažymi, jog ieškovo prašoma priteisti suma neviršija nustatyto maksimalaus užmokesčio už ieškinio parengimą, be to, šią sumą sudaro ir dalyvavimas teismo posėdžiuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam Panerių g. 10-14, Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, ir už laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2008-09-30 butui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 1298,49 Lt įsiskolinimas (b.l. 14). Minėtame bute nuomos pagrindu gyvena A. O. (b.l. 31). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, teisės aiškinimą bei formuojamą teismų praktiką, ieškovo reikalavimą priteisi įsiskolinimą tenkino, remdamasis tuo, kad, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja LR CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.

Apeliantas nurodo, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kurios fabula nėra analogiška šios bylos fabulai, nes tretysis asmuo – socialinio būsto nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti kitą precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2006, priimtą byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Kolegija pažymi, kad 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika tokiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (LR CPK 4 str.). Dėl išdėstyto kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip precedentu. Tokiu būdu visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, LR CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4–260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose kolegija pabrėžia, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog tarp ieškovo ir buto nuomininko nebuvo sudarytas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, taip pat byloje nesant įrodymų apie tai, kad atsakovas su buto nuomininku sudaręs nuomos sutartį, aptaręs atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, sąlygas ir tvarką, konstatavo, kad tarp ginčo šalių ir A. O. nebuvo pasiektas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Apeliantas nepateikė nuomos sutarties, su joje esančiomis nuostatomis, numatančiomis atsiskaitymą už sunaudotą šilumos energiją tvarką, o pati gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (LR CK 6.579 str. 4 d.). Tokiu būdu atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka atsakovui, t.y. Vilniaus miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.29-33). Toks prašymas netenkintinas. CPK 3 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos prieštarauja įstatymui, ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Apeliantas be pagrindo teigia, kad atsakovui negali būti taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, nes nuomodamas socialinį būstą atsakovas veikia ne kaip verslo subjektas, bet realizuoja ribotai savarankišką savivaldybėms priskirtą funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų – ir socialinio būsto suteikimą), kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo. Byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas tikslu įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t.y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos, teismo išvados visiškai atitiko byloje nustatytas aplinkybes bei aptartus kasacinio teismo išaiškinimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.). Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kolegija atmeta apelianto argumentus dėl priteistų per didelių bylinėjimosi išlaidų. LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama, priteisiant atstovavimo išlaidas, atsižvelgti į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į bylos apimtį, surinktų įrodymų visumą, parengtus procesinius dokumentus, dalyvavimą posėdžiuose laiką, pirmos instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįsta. Vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str., atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteitinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 1190 Lt iki 500 Lt.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sudaro 10,15 Lt, į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui UAB „Vilniaus energija“ ir 10,15 Lt (dešimt litų 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjos Rasa GudžiūnienėNeringa Švedienė