Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl hipotekos sandorių modifikavimo pagal ieškovės Z. M. ieškinį atsakovams V. B. ir AB DNB bankui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Vertinant tiek 2005 m. hipotekos lakštą, tiek 2007 m. hipotekos lakštą matyti, kad turtas įkeistas bendrąja hipoteka, nes keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu abiem atvejais buvo apsaugotas vienas skolinis įsipareigojimas (CK 4.183 straipsnio 1 dalis). Bendrojoje hipotekoje dalyvauja įkaitų davėjų daugetas, todėl sutartis dėl bendrosios hipotekos yra įkaito gavėjo ir įkaitų davėjų suderintos valios išraiška. Kaip minėta, bendrosios hipotekos sutartyje iš tiesų turi būti nurodyta ir hipotekos lakšte įregistruota sąlyga dėl įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilės (CK 4.183 straipsnio 3 dalis), tačiau šiuo atveju tai ir yra padaryta abiem ieškovės ginčijamais atvejais. Nagrinėjamu atveju abiem hipotekos lakštais hipotekos sandorio šalys susitarė dėl įkeičiamų daiktų pardavimo varžytynėse eilės. Tiek 2005 metais, tiek 2007 metais sudarant hipotekos lakštus šalių susitarimas dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių eiliškumo šalims buvo aiškus ir šalis tenkino. Ieškovė, kaip pirminės skolininkės B. J. teisių perėmėja, 2007-08-16 pasirašydama hipotekos lakšto priedą Nr. 1, kuriuo šalys pakeitė 2005 m. hipotekos lakštu įkeisto daikto savininką iš B. J. į Z. M., savanoriškai apribojo savo, kaip savininko, daiktines teises disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu. Hipotekos sandorių šalys išreiškė vieningą valią, jog būtų įkeistas tiek ieškovės asmeninis, tiek ieškovės ir atsakovo V. B. bendras turtas, taip pat aiškiai išreikšta valia ir dėl turto pardavimo iš varžytynių eiliškumo pagal kiekvieną iš sandorių, t. y. abiem atvejais susitarta, kad išieškojimas pirmiausia būtų nukreipiamas į skolininko pagal kreditavimo sutartį turtą ir tik paskui į kito asmens turtą. Todėl vien tai, kad pradėjus išieškojimo procesą ieškovės, kaip vieno iš skolininkų, pozicija dėl skirtinguose hipotekos lakštuose nustatyto turto pardavimo eiliškumo pasikeitė, nesudaro pagrindo teigti, kad hipotekos lakštais nėra nustatyta įkeisto turto pardavimo varžytinėse eilė. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas suvienodinti įkeisto turto pardavimo varžytinėse eilę kildinamas ne iš kiekvieno iš šių dviejų sandorių neatitikimo įstatymo reikalavimams, o tik iš hipotetiškai galinčių kilti nesklandumų vykdant hipotekos sutartis vienu metu. Ieškovė neteigia, kad tiek 2005 m. hipotekos lakštas, tiek 2007 m. hipotekos lakštas pažeidžia įstatymo reikalavimus kaip atskiri sandoriai, o jų prieštaravimą įstatymui kildina tik iš šių sandorių sąlygų palyginimo. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu išieškojimas iš ieškovės ir atsakovo V. B. įkeisto turto būtų vykdomas atskirai ir ne tuo pačiu metu, tai savarankiškų hipotekos lakštų sąlygų prieštaringumas nebūtų aktualus. Tačiau sudarant savarankiškus ir tarpusavyje nesusijusius sandorius kaip tik ir yra preziumuojama, kad jie bus vykdomi savarankiškai ir atskirai, o priverstinio vykdymo vienu metu iš viso gali neprireikti. Todėl priešingos įkeisto turto pardavimo varžytynėse eilės nustatymas skirtinguose ir savarankiškuose hipotekos lakštuose savaime jokiu būdu nereiškia CK 4.183 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo ir būtinybės keisti šalių laisva valia sudarytų sutarčių sąlygas.

Ieškovės siekiamos teismo intervencijos poreikis į šiuos šalių sutartinius teisinius santykius galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu pardavimo varžytynėse eiliškumas iš tiesų turėtų reikšmės skolininkų teisėms ir jų interesams konkrečioje situacijoje, t. y. kai įkeisto turto pardavimo pasekmės skolininkams galėtų būti skirtingos, priklausomai nuo to, kuria iš dviejų tvarkų įkeistas turtas būtų parduotas. Tačiau šiuo atveju visiškai neturi reikšmės ar dviejų skolininkų įkeistas turtas būtų parduotas pagal 2005 m. hipotekos lakšte numatytą turto pardavimo varžytynėse eilę, ar pagal 2007 m hipotekos lakšte numatytą eilę, nes abiem atvejais rezultatas skolininkų atžvilgiu būtų lygiai toks pats – pabaigus išieškojimą iš hipotekos lakštais įkeisto turto skolininkai abiem atvejais netektų viso įkeisto turto. Nagrinėjamu atveju atsakovo AB DnB banko pateiktas antstolio patvarkymas dėl areštuoto turto įkainojimo ir turto vertinimo eksperto išvados patvirtina, kad viso 2005 m. hipotekos lakštu bei 2007 m. hipotekos lakštu įkeisto turto rinkos vertė yra 1 230 000,00 EUR, o ieškovės pateikti duomenys apie varžytynes patvirtina, kad antrosiose varžytynėse buvo nustatyta tik 738 000 EUR pradinė šio turto pardavimo kaina. Tuo tarpu iš minėtų Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010 m. nutarčių matyti, kad ieškovės ir atsakovo V. B. skolos, kurios išieškomos vienu metu, bendrai sudaro 2 106 287,50 EUR sumą ir nuo jos nuo 2010 m. liepos mėnesio dar yra skaičiuojamos 5 procentų metinės procesinės palūkanos. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad net ir viso įkeisto turto rinkos vertės neužtenka skolų pagal 2005 m. ir 2007 m. kreditavimo sutartis padengimui, nes kaina už kurią turtas pardavinėjamas varžytynėse, yra tris kartus mažesnė nei bendra skolininkų skola. Ir nors pradinė varžytynėse parduodamo turto kaina pirkėjų gali būti padidinta, tačiau pabrėžtina, kad ir pirmosiose varžytynėse, kuriose, vadovaujantis CPK 718 str. turtas buvo parduodamas už 80 procentų rinkos kainos, t. y. už 984 000 EUR, įkeistas turtas nebuvo parduotas. Tai reiškia, kad gauti daugiau kaip 984 000 EUR už pardavinėjamą įkeistą turtą iš esmės nėra galimybės ir akivaizdu, kad pardavus visą skolininkų įkeistą turtą gauti didesnę sumą nei abiejų skolininkų skola, neįmanoma. Vadinasi nepriklausomai nuo to, ar išieškojimas pagal abiejuose hipotekos lakštuose nustatytą turto pardavimo varžytinėse eilę būtų vykdomas chronologiškai pagal skolininkų prievolės atsiradimo laiką, ar vienu metu, vis tiek abiejų skolininkų įkeistą turtą tektų parduoti, bet jo bet kokiu atveju žymiai nepakaktų visai skolai, kuriai užtikrinti jis yra įkeistas, padengti. Tokiu būdu įkeisto turto pardavimo eiliškumo keitimas esamoje situacijoje neturi jokios prasmės ir teisinės reikšmės, nes ieškovė neturi galimybės išsaugoti savo turtą, kuriuo yra užtikrinusi ir savo, ir atsakovo V. B. prievoles bankui. Tai reiškia, kad net ir ieškinio patenkinimo atveju ieškovės teisės ir interesais šioje byloje niekaip negali būti apginti, nes ieškinio patenkinimo atveju ji vis tiek neišsaugotų jai priklausančio turto.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teisiškai nėra reikšminga ir ieškovės keliama problema dėl jai ir atsakovui V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto galimo pardavinėjimo dalimis, nes atsižvelgiant į skolos dydį ir turto vertę akivaizdu, jog visą įkeistą turtą parduoti bet kuriuo atveju reikia ir jo vis tiek nepakaks skolai išieškoti. Todėl neturi reikšmės, kuri bendro skolininkų turto dalis būtų parduota pirmiau, nes tai nesudarytų galimybės ieškovei išsaugoti savo turto dalį. Kita vertus ginčo su atsakovu AB DNB banku dėl banko skolininkų bendro turto pardavimo dalimis, o ne kaip vientiso daikto, iš viso nėra. Bendras skolininkų turtas vykdymo procese kaip tik ir yra pardavinėjamas visas, kaip to nori ieškovė, o ne dalimis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad materialiųjų teisinių padarinių ieškovui nesukeliantis ieškinio reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-485/2008, 3K-3-241/2013, 3K-3-453/2013). Todėl ieškinys, kuriuo ieškovės teisės negali būti apgintos, negali būti pripažįstamas pagrįstu.

Sprendžiant šį ginčą svarbu ir tai, kad nagrinėjamu atveju šalių teisiniams santykiams turi būti taikomos ir įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ne tik bendrąją hipoteką, bet ir svetimo daikto hipoteką. CK 4.181 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas. Šiuo atveju abu banko skolininkai ginčijamais hipotekos lakštais yra užtikrinę ne tik savo, bet ir vienas kitos prievoles tam pačiam kreditoriui, todėl šios bylos šalių hipotekos teisiniams santykiams taikytinos ir CK 4.181 straipsnio 1 dalyje numatytos svetimos hipotekos taisyklės. Tokiu atveju vykdomame išieškojimo iš abiejų skolininkų procese aktuali tampa CK 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tik tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. Šiuo atveju akivaizdu, kad būtent ieškovės prašomas nustatyti turto pardavimo iš varžytynių eiliškumas prieštarautų galiojančiu įstatymu įtvirtintam reglamentavimui, kadangi išieškojimas pagal su ja sudarytą 2007 m. kreditavimo sutartį pirmiausia būtų nukreiptas ne į jai (skolininkui) priklausantį turtą, o į išieškojimą iš kito asmens, t. y. V. B., turto, ir tik paskui būtų nukreipiamas į pagrindiniam skolininkui priklausantį turtą. Atitinkamai ir išieškojimo pagal 2005 m. kreditavimo sutartį atveju ieškovės siūloma turto pardavimo iš varžytinių tvarka prieštarautų CK 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, nes antra, o ne pirma eile būtų pardavinėjama dalis turto, priklausančio skolininkui pagal šią sutartį, t. y. V. B., o tai pažeistų kreditoriaus interesus. Nors ginčijamų hipotekos lakštų sudarymo metu CK 4.195 str. 3 d. nuostata negaliojo, tačiau tai negali būti pagrindu į šią nuostatą neatsižvelgti sprendžiant klausimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo šioje byloje, nes sutarties sąlygų pakeitimo klausimas sprendžiamas jau galiojant aptariamai įstatymo nuostatai, todėl būtent ieškovės siūlomas sutarties sąlygų keitimas neatsižvelgiant į galiojantį įstatymo reguliavimą būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus teismo argumentus, ieškovės ieškinys atmestinas, ne tik dėl to, kad ginčijamos hipotekos sutarčių sąlygos nepažeidžia ieškovės nurodytų CK 4.183 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir nesudaro pagrindo jas keisti teismo keliu, bet ir dėl to, kad net ir ieškinio patenkinimas negali sukelti ieškovei jokių materialiųjų teisinių padarinių, t. y. tokiu ieškiniu ji negali realizuoti savo teisės į teisminę gynybą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl ieškinį atmetus atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės priteistinos šio atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėtas 21 EUR žyminis mokestis atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės jau buvo priteistas 2016-06-30 Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimi, kuria byla buvo nutraukta ir laikinosios apsaugos priemonės panaikintos (1 t., b. l. 109-112), o 2016-10-17 Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-2033-260/2016 ši pirmos instancijos teismo nutarties dalis palikta nepakeista (1 t., b. l. 142-148). Todėl priimant sprendimą spręstinas tik kitų atsakovo AB DNB banko bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas.

Atsakovas AB DNB bankas ieškovės atskirojo skundo nagrinėjimo metu pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą dėl minėtos 2016-06-30 Lazdijų rajono apylinkės teismo nutarties, kuria byla buvo nutraukta ir laikinosios apsaugos priemonės panaikintos (t. 1, b. l. 138). Atsakovo išlaidas sudaro 968,00 EUR advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą, jos pagrįstos mokėjimo pavedimu (t. 1, b. l. 139). Šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nebuvo sprendžiamas apeliacinės instancijos teismo nutartimi, nes iš dalies patenkinus ieškovės atskirąjį skundą byla nebuvo užbaigta. Todėl išnagrinėjus bylą iš esmės šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas išspręstinas šiuo teismo sprendimu, nes tai yra šios bylos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinus tai, kad atsakovo advokatė ruošė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, konstatuotina, kad 968 EUR dydžio išlaidos už šio dokumento paruošimą viršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punkte nustatytą maksimalų galimą priteisti dydį už šio dokumento paruošimą, nes priteisiama gali būti ne daugiau kaip 299,20 EUR (2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris buvo 748,00 EUR, x 0,4 koeficientas). Todėl atsakovui gali būti priteistina tik 299,20 EUR, o ne 968,00 EUR šių išlaidų. Tačiau įvertinus tai, kad ieškovės atskirasis skundas buvo patenkintas iš dalies ir atsakovo AB DNB banko prašymu priimtos teismo nutarties nutraukti bylą dalis dėl bylos nutraukimo buvo panaikinta, o dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimo palikta galioti, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teisme buvo patenkinta 50 procentų ieškovės atskirojo skundo reikalavimų, o atmesta taip pat 50 procentų. Todėl atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės Z. M. priteistina ½ galimo priteisti 299,20 EUR bylinėjimosi išlaidų dydžio už atsiliepimą į atskirąjį skundą, t. y. 149,60 EUR (299,20 EUR : 2).

Atsakovas AB DNB bankas taip pat pateikė prašymą priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas už savo atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą ir už atsiliepimo į ieškinį parengimą (t. 2, b. l. 15). Atsakovo išlaidas sudaro 242,00 EUR su PVM išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundą paruošimą ir 968,00 EUR su PVM už atsiliepimo į ieškinį paruošimą, kurios pagrįstos mokėjimo pavedimu (t. 2, b. l. 16). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 ir 8.15 punktuose numatytų galimų priteisti dydžių ir yra žymiai mažesnės už juos, todėl patenkintus tiek atsakovo atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tiek atmetus ieškinį, priteistinos iš ieškovės.

Viso atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės Z. M. priteistina 1 359,60 EUR (149,60 EUR + 242,00 EUR + 968,00 EUR) bylinėjimosi išlaidų.

Jei ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 10,35 EUR, priteistinos valstybei iš ieškovės, nes ieškinys atmestas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės Z. M. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 359,60 EUR Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 60 centų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB DNB bankui, kodas 112029270.

Priteisti iš ieškovės Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10,35 EUR (dešimt eurų 35 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.