Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės Kauno energija apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3233-302/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės Kauno energija ieškinį atsakovui asociacijai Kauno klubui „Forumas“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. R2-2613 „Dėl skundo nagrinėjimo“ išdėstyto įpareigojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas asociacija Kauno klubas „Forumas“, panaudos teisiniu pagrindu naudojantis patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), su ieškovu AB Kauno energija 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4875500020 (toliau – ir Šilumos sutartis). Šios sutarties pagrindu ieškovas tiekia atsakovui šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui. Dėl ieškovo apskaičiuotų mokesčių už šilumos kiekį, perduotą per karšto vandens tiekimo sistemą 2012 m. gegužės-birželio mėn., atsakovas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir Komisija) pateikė skundą.

2012 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. R2-2613 „Dėl skundo nagrinėjimo“ Komisija, išnagrinėjusi atsakovo skundą, įpareigojo ieškovą iki 2012 m. gruodžio 1 d. atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikrinimą bei perskaičiavimus už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d., nuo kurios ieškovas laikomas karšto vandens tiekėju namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Komisija nurodė, kad ieškovas yra atsakovo karšto vandens tiekėjas, kuris turi išspręsti karšto vandens skaitiklių nedeklaravimo problemą (Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 15 straipsnis, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 365 punktas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir naujos Taisyklės) 235.4 punktas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktine ir teisine prasme. Šio apeliacinio nagrinėjimo dalyką sudaro apeliaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalių, Taisyklių 364-365 punktų ir procesinių teisės normų (CPK 266 straipsnis) taikymo.

Dėl karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo

ŠŪĮ 1 straipsnyje, kuriame apibrėžta įstatymo paskirtis ir tikslai, nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Įstatymu inter alia siekiama mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą.

Šilumos ūkis, kaip energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijęs ne tik su šilumos, bet ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu (ŠŪĮ 2 straipsnio 44 dalis). Pagal galiojančias ŠŪĮ nuostatas, įstatymų leidėjas yra atskyręs šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklas, suteikdamas šilumos vartotojams galimybę pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją nepriklausomai nuo to, kas yra jų šilumos tiekėjas (ŠŪĮ 2 straipsnio 10, 39 ir 45 dalys, 15 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu buvo įgyvendinti vieni iš ŠŪĮ tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimą šilumos vartotojams bei didinti šilumos ir (ar) karšto vandens gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą.

ŠŪĮ 15 straipsnio „Karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimas“ 1 dalyje nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.

Nuostata, kad šilumos vartotojai daugiabučiuose namuose savo teises dėl apsirūpinimo energija (šiluma ir karštu vandeniu) įgyvendina priimdami sprendimus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka įtvirtinta ir ŠŪĮ 27 straipsnio 6 dalyje. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą šilumos vartotojų daugiabučiuose namuose teisė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ar karšto vandens tiekėją gali būti įgyvendinama tik CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. sprendimą nurodytu klausimu priimant butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime balsų dauguma.

Pagal ŠŪĮ 2 straipsnio 2 dalį šilumos vartotojai karštu vandeniu gali apsirūpinti trimis skirtingais būdais:

1) centralizuotai perkant paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo;

2) arba centralizuojant perkant šilumą karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš geriamojo vandens tiekėjo;

3) arba individualiai ruošiant karštą vandenį jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti.

Kurį iš šių būdų pasirinkti yra šilumos vartotojų diskrecijos teisė, įgyvendintina pirmiau aptarta tvarka. Šios teisės įgyvendinimo tvarka de jure ŠŪĮ apibrėžta tik nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje (Žin., 2007, Nr. 130-5259). Pradinėje įstatymo redakcijoje (Žin., 2003, Nr. 51-2254) šilumos vartotojų apsirūpinimo karštu vandeniu klausimai reglamentuoti lakoniškai, apsiribojant šilumos ir karšto vandens tiekėjų išskyrimu bei nurodant, kad šilumos vartotojai gali pasirinkti karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (ŠŪĮ 2 straipsnio 7, 23 dalys, 3 straipsnio 3 dalis). 2003 m. birželio 30 d. įsigaliojusiose Taisyklėse (Žin., 2003, Nr. 70-3193) taip pat nebuvo išskirti (ir aiškiai apibrėžti) apsirūpinimo karštu vandeniu būdai, tačiau nustatyta glausta individualių karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tvarka, sąlygos, karšto vandens tiekėjų bei vartotojų teisės ir pareigos.

2007 m. lapkričio 20 d. priimtu Šilumos ūkio pakeitimo įstatymu pakeistas iki tol galiojęs ŠŪĮ. Šiais pakeitimais ne tik buvo apibrėžti apsirūpinimo karštu vandeniu būdai, bet ir cituotame 15 straipsnyje nustatyta konkreti vartotojų daugiabučiuose namuose apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka. Pradinė 15 straipsnio 1 dalies redakcija nuo įsigaliojusios 2009 m. liepos 1 d. – 2009 m. gegužės 12 d. priimtas Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2009, Nr. 61-2402), iš esmės nesiskiria, o padarytos korekcijos šiam ginčui nėra reikšmingos. Tuo tarpu nurodyto straipsnio 2 dalies pirminėje redakcijoje, įsigaliojusioje 2008 m. sausio 1 d., buvo įtvirtinta, kad iki vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jiems taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas.

Taigi nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais ŠŪĮ pakeitimais buvo ne tik nustatyta tvarka, kaip vartotojai daugiabučiuose namuose gali įgyvendinti savo teisę pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ar karšto vandens tiekėją, bet ir nustatyta, jog iki tol, kol vartotojai nepriims sprendimo nurodytu klausimu, vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykiai toliau bus reglamentuojami pagal iki įstatymo pakeitimų galiojusią apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką. Vadinasi, nepriklausomai nuo, kokiu būdu vartotojai daugiabučiame name iki 2008 m. sausio 1 d. apsirūpindavo karštu vandeniu, jeigu jie vėliau CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka nepriėmė sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo ir nesudarė su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties, nusistovėjusi apsirūpinimo karštu vandeniu tvarka nesikeitė. Vis dėlto procedūriniai konkretaus apsirūpinimo karštu vandeniu būdo įgyvendinimo klausimai nei ŠŪĮ, nei Taisyklėse apibrėžti nebuvo.

2009 m. liepos 1 d., kaip nurodyta pirmiau, įsigaliojo nauja ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

Apeliacinio skundo teisinis pagrindas implikuoja, jog ginčas byloje iš esmės yra kilęs būtent dėl šios teisės normos aiškinimo. Iš Komisijos 2012 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. R2-2613 „Dėl skundo nagrinėjimo“ aišku, kad Komisijos pozicija, jog ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad iki vartotojai daugiabučiuose namuose pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, šilumos tiekėjas ex lege (liet. pagal įstatymą) tampa ir karšto vandens tiekėju. Tokią pat nuomonę apskųstame sprendime išreiškė ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliantas įsitikinęs, jog esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas (pvz., 2-asis) gali būti keičiamas tik vartotojams daugiabučiame name priėmus sprendimą, kaip tai numatyta ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka bei konstatuoja pritarianti Komisijos ir pirmosios instancijos teismo pozicijai nurodytos teisės normos aiškinimo klausimu.

Lyginant 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojusios ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies kalbinę konstrukciją su iki tol galiojusia, matyti, kad teisės norma buvo modifikuota pašalinant dalį pirmo sakinio, tiksliau tą, kuri nurodė: „taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas“. Lingvistinė (verbalinė) šių pakeitimų analizė implikuoja, kad įstatymų leidėjas nutarė, jog tol, kol vartotojai daugiabučiuose namuose ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta nepasirenka karšto vandens tiekėjo arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, jų apsirūpinimas karštu vandeniu nustatomas ex lege, t. y. šilumos tiekėjas pagal įstatymą tampa ir karšto vandens tiekėju. Tokį šia norma nustatytą elgesio modelį inter alia tvirtina ir normos vidinė loginė konstrukcija. Vadinasi, nėra prielaidų ją aiškinti kitu būdu. Teisėjų kolegija pastebi, kad tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas būtų siekęs, priimdamas ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies pakeitimus, apelianto nurodomo rezultato, akivaizdu, jog nebūtų buvę atmesti Seimo narių D. B., J. R. pateikti alternatyvūs įstatymo projekto variantai, pagal kuriuos ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis nebūtų buvusi keičiama arba joje būtų buvę nustatyta: iki vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, nebent iki įstatymo įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse būtų numatyta kitaip (žr. Įstatymo projektus Nr. XIP-269(2), XIP-269(3).

Iš Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo travaux préparatoires (liet. parengiamųjų darbų / dokumentų) matyti, kad priimti ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies pakeitimą įstatymų leidėją paskatino siekis užtikrinti vartotojų aprūpinimo karštu vandeniu sistemos, kaip sudėtinės šilumos ūkio dalies, sutvarkymą įdiegiant skaidresnę karšto vandens kainodarą, aukštesnį vartotojų apsaugos lygį ir užkertant kelią kryžminiam subsidijavimui. Taigi šiais pakeitimais vartotojų aprūpinimo karštu vandeniu sistemoje inter alia siekta užtikrinti, kad vartotojams būtų aiški karšto vandens kaina, su jais sudarytos karšto vandens sutartys, bei įgyvendinti principą „moka tas, kuris vartoja“. Šio principo pagrindinis tikslas, kad karšto vandens vartotojas mokėtų tik už savo suvartotą karštą vandenį.

Dėl to, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus ŠŪĮ pakeitimams, buvo naujai reglamentuotas karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimas. Pagal šią tvarką šilumos tiekėjai pagal įstatymą turėjo tapti karšto vandens tiekėjais nepriklausomai nuo to, kokiu būdu iki pakeitimų įsigaliojimo vartotojai daugiabučiame name apsirūpindavo karštu vandeniu, tol, kol pastarieji priims sprendimą pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį dėl karšto vandens tiekėjo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo. Taigi įstatymų leidėjas nustatė tokį apsirūpinimo karštu vandeniu modelį, pagal kurį prioritetiniu pripažintas 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas: šilumos vartotojai karštu vandeniu aprūpinami centralizuotai perkant paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo.

Apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimą (procedūrinius reikalavimus ir terminus) detalizavo Taisyklės (2009 m. birželio 21 d. redakcija (Žin., 2009, Nr. 73-2993). Šių 364 punkte buvo nustatyta, kad karšto vandens tiekėjai ir geriamojo vandens tiekėjai iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams daugiabučiuose namuose ŠŪĮ ir Taisyklių nustatyta tvarka priimti juose nurodytus sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, geriamojo vandens pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo arba sudarymo. 2009 m. gruodžio 25 d. įsigaliojusios Taisyklių redakcijos (Žin., 2009, Nr. 152-6840) 365 punkte buvo įtvirtinta, jog tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal Taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Tame pačiame Taisyklių punkte taip pat buvo nustatyta, kad buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. CK ir ŠŪĮ nustatyta tvarka turi priimti sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Buitiniams vandens vartotojams neatlikus nurodytų veiksmų pagal Taisyklių 365 punktą nuo 2010 m. gegužės 1 d., iki kol jie nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos.

Iš nurodyto aišku, kad pagal nustatytus procedūrinius ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies pakeitimų įgyvendinimo reikalavimus vartotojams daugiabučiuose namuose iki 2010 m. gegužės 1 d. nepriėmus sprendimo CK ir ŠŪĮ nustatyta tvarka dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo ir apie tokio sprendimo priėmimą raštu neinformavus šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, po 2010 m. gegužės 1 d. buvusi tvarka turėjo būti keičiama 1-uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu

Todėl apelianto argumentai, esą Komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė atitinkamas ŠŪĮ ir Taisyklių nuostatas, pripažįstami nepagrįstais. Kadangi pagal bylos duomenis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos vartotojai aptartų Taisyklėse nustatytų veiksmų neatliko, karšto vandens tiekėju šiems vartotojams nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo apeliantas, esamas šilumos tiekėjas. Šis juridinis faktas patvirtina, kad Komisija pagrįstai įpareigojo apeliantą įvykdyti jam, kaip karšto vandens tiekėjui, teisės aktų nustatytas pareigas: atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikrinimus nuo 2010 m. gegužės 1 d.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies ir atitinkamų Taisyklių nuostatų aiškinimas paneigia bendruosius teisės principus (sąžiningumą ir protingumą), vartotojų teisę gauti prekes ir paslaugas laisvu pasirinkimu.

Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimo nekonkretizuoja, taigi nėra apibrėžta ir jo keliama teisės taikymo bei aiškinimo problema. Nesant tinkamai suformuluoto apeliacijos dalyko, teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl tokių argumentų pagrįstumo / nepagrįstumo.

Teigdamas, kad yra pažeidžiamos vartotojų teisės gauti prekes ir paslaugas laisvu pasirinkimu, apeliantas iš esmės kelia ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies konstitucingumo problemą. Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti. Teisės principai nėra absoliutūs, ribas turi ir sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Jas inter alia nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.157 straipsnis). Šilumos, karšto vandens pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, kaip viešo pobūdžio paslaugų sudėtinė dalis, reglamentuojami ne tik CK, bet ir lex specialis – ŠŪĮ. Būtent šiame teisės akte nustatomos pamatinės šilumos bei karšto vandens pirkimo-pardavimo teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos, jų įgyvendinimo ar atsiradimo sąlygos ir kitos nuostatos. Įstatymų leidėjo ŠŪĮ 15 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas dėl karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik neriboja sutarties laisvės principo – vartotojai yra laisvi pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ar karšto vandens tiekėją, tačiau kaip tik skatina vartotojus, karšto vandens ir (ar) šilumos tiekėjus sudaryti sutartis, t. y. aiškiai apibrėžti tarpusavio teises ir pareigas. Nors įstatymas nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, kurios nesilaikant ar išvis nerealizuojant, kyla atitinkamos pasekmės – karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai, atitinkamai jų subjektų tarpusavio teisės ir pareigos, sureglamentuojami įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose (pagal patvirtintas standartines karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas), tai nesuponuoja vartotojų teisių apsaugos ar sutarties laisvės principų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantas kvestionuoja ir tuo aspektu, jog atsakovo atžvilgiu buvo taikytos Taisyklių ir ŠŪĮ nuostatos, reglamentuojančios buitinių šilumos vartotojų daugiabučiuose namuose teises, nors atsakovas yra juridinis asmuo, o jo naudojamos patalpos – administracinės paskirties pastate. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip minėta, ŠŪĮ 15 straipsnis reglamentuoja karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo tvarką. Koks pastatas yra laikomas daugiabučiu namu įstatyme nėra apibrėžta. Daugiabučio namo apibrėžtis įtvirtinta Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje daugiabutis namas įvardijamas kaip trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Tokia pati daugiabučio namo apibrėžtis pateikiama ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ – nustatančio statinių klasifikavimo pagal paskirtį pagrindines grupes (pogrupius) ir požymius, 7.3 punkte. Iš DNSBĮ 2 straipsnio 8 dalies bei STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7.3, 8.2 punktų taip pat matyti, kad tiek gyvenamosios, tiek administracinės paskirties pastatuose gali būti įrengtos ir kitos paskirties patalpos, t. y. pastatas gali būti mišrus (administracinės / verslo ir gyvenamosios paskirties). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), be kitų patalpų, kurių iš viso yra aštuonios, keturios yra gyvenamosios patalpos – butai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi nors pastato pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta administracinė, tačiau aptarti registro duomenys liudija, jog jis de facto yra mišrus pastatas. Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad dvi iš nurodytų aštuonių patalpų yra priskirtos pastogei, taigi pastate (nepaisant jo paskirties, registruotos viešame registre) dauguma patalpų yra gyvenamosios paskirties. Atitinkamai didžioji dauguma šilumos ir karšto vandens vartotojų yra fiziniai asmenys, juos perkantys savo buities reikmėms, t. y. buitiniai vartotojai (ŠŪĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825 patvirtino statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ 17-19 punktus patalpų paskirties keitimą viešajame registre gali inicijuoti tik patalpų savininkas. Vis dėlto viešame registre nurodyta pastato paskirtis (atitinkamai galimas jo bendraturčių neveikimas nekeičiant pastato paskirties) pagal šios bylos faktines aplinkybes ginčo teisiniam kvalifikavimui reikšmės neturi. Įstatymų leidėjas, priimdamas teisės normas, objektyviai negali expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) – nebent jo tikslas yra kitoks, numatyti visų atvejų, kuriems jos turėtų būti taikomos. Taigi galimos situacijos, kai nustatytas teisinis reguliavimas nėra pakankamai išsamus (vadinamoji antrinė teisės spraga). Todėl teisės normos taikymo ribos konkrečioje faktinėje situacijoje turi būti nustatinėjamos atsižvelgiant į jos prasmę, pobūdį, objektą bei tikslą, bet neapsiribojant formaliu aiškinimu ir / ar prioriteto suteikimu atskiriems teisės aiškinimo kanonams (pavyzdžiui, expressio unitus est exlusio alterius (liet. vieno dalyko aiškus apibrėžimas pašalina kitas alternatyvas). Teisės aktų aiškinimo tik pažodžiui, t. y. absoliutinant lingvistinį (verbalinį) metodą, ydingumas pabrėžiamas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pažymi, jog keičiant ŠŪĮ 15 straipsnį (Šilumos ūkio pakeitimo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 130-5259) siekta nustatyti konkrečią inter alia aiškią vartotojų teisės pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją įgyvendinimo tvarką (mechanizmą), o 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais pakeitimais – šios nutarties motyvuojamojoje dalyje Dėl karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo – nurodytų tikslų. Įstatymų leidėjo ketinimai atliekant atitinkamas įstatymo korekcijas, sisteminė ŠŪĮ 2 straipsnio 8 dalies, 15 straipsnio 1, 2 dalių, 27 straipsnio 1, 6 dalių analizė implikuoja, kad įstatyme apibrėžta vartotojų teisės pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją įgyvendinimo tvarka taikoma ne tik buitiniams vartotojams – fiziniams asmenims, perkantiems šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms, bet ir kitiems asmenims. Tą rodo ne tik vartotojų ir buitinio vartotojų apibrėžčių vartojimas tuose pačiuose kontekstuose, bet ir faktas, jog ne visos daugiabučio namo patalpos gali priklausyti fiziniams asmenims (tiksliau, buitiniams vartotojams), jų naudojimo paskirtis gali skirtis, t. y. būti ne tik gyvenamosios, bet ir administracinės paskirties. Vadinasi, priešingai nei teigia apeliantas, ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis adresatų požiūriu taikytina ne tik buitiniams, bet visiems vartotojams. Priešingu atveju įstatymų leidėjo nustatyta tvarka būtų beprasmė – negalima įgyvendinti. Neneigiant įstatymo tekste vartojamų akivaizdžios reikšmės žodžių turinio, išskirtina, jog priimant Šilumos ūkio pakeitimo įstatymą inter alia ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalyse nustatant daugiabučio namo apsirūpinimo karštu vandeniu tvarkos keitimo ir įgyvendinimo sąlygas įstatymų leidėjas pirmiausia siekė nustatyti būtent buitinių šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų teisių šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo santykiuose realizavimo, o kartu ir apsaugos, mechanizmą, tam tikrais atvejais absorbuojantį ir kitus vartotojus. Taigi aptariamos normos negali būti aiškinamos paneigiant nurodytą ar juo labiau taip, kad atskiri buitiniai vartotojai vien tik dėl formalių priežasčių būtų traktuojami skirtingai nei kiti ir tuo pagrindu jiems netaikomos atitinkamos įstatymo nuostatos, de jure reglamentuojančios privatinius teisinius santykius (teisės normos adresatų plačiąja prasme prioritetas). Dar 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios nuostatos reikšmingos ir teisės normų aiškinimo bei taikymo procese. Minėta, jog ginčo pastato Nekilnojamojo turto registre naudojimo paskirtis nurodyta kaip administracinė, tačiau šiame pastate dauguma patalpų yra gyvenamosios paskirties – butai. Remdamasi nurodytais argumentais bei nustatytų faktinių aplinkybių visetu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vartotojų traktavimas kitaip nei kitų vartotojų, kuriems nuosavybės teise priklausantys butai ar kitos patalpos yra daugiabučiame name, reikštų ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų teisės normų pažeidimą. Remdamasi tuo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai laiko, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens vartotojai, ir jis jų atžvilgiu, nėra ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalyje įtvirtintų normų adresatai.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl kitų ginčo pastato bendraturčių, kurie nebuvo įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis, teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L.v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., nurodytą nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L.v. E. L. ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. UAB „Swedbank lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-480/2013).

Nagrinėjamu atveju apelianto skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pastato, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams, kurie nebuvo įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis, jokių teisių ar pareigų nebuvo nustatyta, jos nebuvo modifikuotos. Teisinės pasekmės,atlikus atsakovo karšto vandens skaitklių rodmenų patikrinimą, apelianto nurodomiems asmenims kils ne teismo sprendimo, bet įstatymo pagrindu. Kadangi apeliantas karšto vandens tiekėju ginčo namo vartotojams tapo ex lege pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalį, teismo sprendimu pareigų, kurios nebūtų numatytos įstatyme ar naujose Taisyklėse, vartotojams nebuvo nustatyta, ir nepakeista jiems suteiktų teisių apimtis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija apelianto argumentus aptartoje dalyje pripažįsta nepagrįstais.

Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad Komisija bei pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo šalių ginčo. Bylos pagrindą sudarė atsakovo skundas, kuriame pastarasis iškėlė susirūpinimą dėl apelianto išrašytos sąskaitos, pagal kurią atsakovui inter alia priskirtas šilumos kiekis, suvartotas su visu namui patiektu karštu vandeniu. Taigi šioje byloje nagrinėtas ginčas tiesiogiai susijęs su karšto vandens apskaitos sutvarkymo klausimais, karšto vandens pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais tarp ginčo pastato vartotojų ir apelianto, o tuo pačiu ir pastarojo, kaip karšto vandens tiekėjo, veiksmų teisėtumu nustatant mokėtinus mokesčius – priskiriant ir išdalinant apmokėti vartotojams šilumos kiekį, suvartotą su nepaskirstytu karštu vandeniu. Atitinkamai, nagrinėjamas ginčas yra susijęs su apelianto, kaip karšto vandens tiekėjo, prievolių vykdymu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328, 330 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.