Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovas prašė teismo: 1) pakeisti ieškovo ir atsakovo filialo ,,Alytaus energija“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytos vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 4.2 punktą, nustatant, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams gyvenamiesiems namas, suvartoto šalto vandens kiekis nustatomas pagal įvadinių į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius) šalto vandens skaitiklių rodmenis; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio, išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovo filialu ,,Alytaus energija“ pasirašė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui, technologinio garo gamybai ir šildymo sistemų papildymui, priimti iš abonento ūkio ir lietaus nuotekas, o atsakovas – apmokėti tiekėjo pateiktas sąskaitas ir laikytis kitų sutarties sąlygų. Sutartis buvo pakeista 2002 m. gegužės 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 21 d. ir 2003 m. birželio 6 d. šalių pasirašytais papildomais susitarimais. Sutarties 4.2 punkte buvo nustatyta, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individulius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams namams, suvartoto šalto vandens kiekis nustatomas pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Ši sutarties sąlyga atsakovui nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą, nes ieškovui yra perkeliami karšto vandens tiekėjo nuostoliai.

Ieškovas nurodė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2003 m. liepos 29 d. pažymoje nurodė, kad šaltas geriamasis vanduo, kuris naudojamas karšto vandens ruošimui, turi būti apskaitomas pagal įvadinius šalto vandens skaitiklius, įrengtus prieš karšto vandens ruošimo įrenginius ir kad į šalto vandens kainą negali būti įskaičiuoti vandens nuostoliai, atsirandantys tarp įvadinio skaitiklio prieš šilumos ruošimo įrenginius ir daugiabučio namo butų karšto vandens skaitiklių. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-43 patvirtintą Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų metodiką šias sąnaudas galima įskaičiuoti į karšto vandens kainą.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, atsakovas privalo atsiskaityti su jais už šaltą vandenį, patiektą karšto vandens ruošimui, pagal įvadinių į individulius šilumokaičius skaitiklių rodmenis.

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo: 1) 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartį Nr. 531 (su pakeitimais) pakeisti, pripažinti netekusiais galios sutarties 2.24, 3.3.11, 4.2, 5.3.2 punktus, 5.6 punkto 2 pastraipą ir 4 priedą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, kitas sutarties nuostatas paliekant galioti; 2) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Dėl ieškinio teismas nurodė, kad iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, jog ieškovas teismo sprendimu pakeisti sutarties sąlygą prašo remdamasis CK 6.228 straipsniu, t. y. jog sutarties sudarymo metu sutarties sąlyga nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą. Pagal šį straipsnį leidžiama atsisakyti tam tikros sutarties sąlygos, jeigu ji lemia didelę šalių prievolių neatitiktį. Tokia neatitiktis turi būti sudarant sutartį. Jeigu ši atsiranda dėl sudarius sutartį pasikeitusių aplinkybių, taikomas ne CK 6.228, o 6.204 straipsnis.

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad jis nėra karšto vandens tiekėjas pagal teisės aktuose nurodytos sąvokos reikšmę ir kad, pakeitus sutarties sąlygą, kaip to prašo ieškovas, jis prieš karšto vandens naudotojų valią taptų karšto vandens tiekėju, ir tai pažeistų karšto vandens naudotojų interesus. Atsakovas yra tik šilumos tiekėjas, kuriam nėra jokio pagrindo priskirti karšto vandens tiekėjo galimus patiriamus nuostolius. Atsakovas tik tiekia šilumą ieškovo tiekiamam vandeniui pašildyti. Geriamąjį šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti gyventojams parduoda ieškovas, o šilumą šiam vandeniui sušildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros ir jo temperatūrai palaikyti – atsakovas. Pastarasis, būdamas šilumos tiekėjas į konkretaus gyvenamojo namo individualų šilumokaitį, nėra atsakingas už karšto vandens tiekimą į šio namo butus. Atsakovas nevykdo karšto vandens gamybos ir pardavimo veiklos, neturi teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos karšto vandens kainos.

Teismai nepagrįstai rėmėsi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus vandenys“ v. UAB ,,Švenčionių energija“, bylos Nr. 3K-3-119/2006, Teismų praktika 25. Būtina atsižvelgti į tai, kad materialinės teisės normos, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino nurodytoje byloje, dabar yra pakeistos ir papildytos. Nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo redakcijos 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams, o 2 straipsnio 9 dalyje – kad karšto vandens tiekėjas – juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis. Šios nuostatos rodo, kad įstatymo leidėjo valia šilumos tiekėjo funkcijos savaime nebeapima karšto vandens tiekimo funkcijos. Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje išliko nepakitusi, tačiau naujos redakcijos įstatyme šią normą detalizuoja 2 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio normos, iš kurių aišku, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad karšto vandens tiekėjas ir karšto vandens tiekimas yra būtini vartotojams apsirūpinant karštu vandeniu, taip pat preziumuoti, kad, nesant karšto vandens tiekėjo, jo pareigas ir funkcijas vykdo šilumos tiekėjas. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Pagal įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normą egzistuoja trys apsirūpinimo karštu vandeniu būdai. Vertinant, koks yra apsirūpinimo karštu vandeniu būdas Alytaus mieste, darytina išvada, kad tai yra šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti – iš geriamojo vandens tiekėjo.

Aplinkybę, kad šilumos tiekėjas neturi pareigos tiekti karšto vandens, jei karšto vandens vartotojai nėra pasirinkę karšto vandens tiekėjo, patvirtina nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos priėmimo ir pasirašymo aplinkybės, taip pat teisės aktai, kurie buvo priimti įgyvendinant 2003 m. redakcijos Šilumos ūkio įstatymą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41.2 punktas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 1, 94, 84, 92 punktai). Atsakovas nėra sudaręs su gyventojais karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių nei pagal individualiai aptartas (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 76 punktas), nei pagal standartines sąlygas. Pagal standartines sąlygas karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta nuo pastato karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių datos. Atsakovas nėra karšto vandens tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 7 punktas).

Atsižvelgiant į šilumos tiekimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, esant geriamojo vandens tiekėjui ir šilumos tiekėjui, karšto vandens tiekėjo dalyvavimas užtikrinant gyventojų aprūpinimą karštu vandeniu nėra būtinas, toks papildomas subjektas atsiranda tik laisvu vartotojų pasirinkimu, karšto vandens tiekimo veikla norinčiam užsiimti subjektui atitinkamose valstybės institucijose suderinus ir patvirtinus karšto vandens kainas ir sudarius su gyventojais karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis.

Be to, pagal Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tiekimo–vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa, t. y. gyventojai visą geriamąjį vandenį perka savo butuose, o ne namo įvade.

2. Sutartis negali būti keičiama nei remiantis CK 6.228 straipsnio 1, 2 dalimis, nei 6.204 straipsniu. Teismai, tenkindami ieškinį CK 6.204 straipsnio pagrindu, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Tam, kad būtų galima remtis CK 6.204 straipsniu, turi vienu metu egzistuoti visos šio straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nustatant, ar sutarties sąlygos vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa labai sudėtinga, būtina nustatyti keturis kriterijus, nurodytus CK 6.204 straipsnio 2 dalyje, tačiau visų šių nenustatė ir neišnagrinėjo.

Teismas neišreikalavo iš ieškovo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar ieškovas patyrė nuostolių, ar šie turi priežastinį ryšį su ginčo sutarties vykdymu, ar toks vykdymas yra iš esmės apsunkintas. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintus šalių lygiateisiškumo, teismo nešališkumo principus. Teismo nešališkumo principas draudžia teismui už ginčo šalį pasirūpinti faktines aplinkybes patvirtinančiais duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas pats iškėlė klausimą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, ieškovo atstovui užduodamas klausimą dėl nuostolių patyrimo. Remdamasis tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais, teismas konstatavo, kad byloje nustatytas nuostolių faktas. Teismas, sprendime rėmęsis tinkamai nenustatytomis ir neįvertintomis aplinkybėmis, nesudarė atsakovui galimybės tinkamai atsikirsti aiškinantis dėl tokių aplinkybių buvimo ir vertinimo. Teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą, nepasiūlė ieškovui pateikti duomenis dėl nuostolių pagrindimo, pats jų taip pat neišreikalavo.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės pažeidimų.

3. Atsakovas nurodė, kad, atlikus priešieškiniu siūlomus sutarties pakeitimus, sutartis būtų skirta tik šaltam vandeniui tiekti į atsakovo katilines. Atsakovas priešieškiniu prašo pakeisti sutartį panaikinant tuos jos punktus, kurie nebeatitinka realiai susiklosčiusių santykių po to, kai buvo priimti nauji teisės aktai, reguliuojantys šilumos ūkio veiklos subjektų santykius, tačiau teismai padarė išvadas dėl priešieškinio nepagrįstumo nesiremdami byloje esančiais įrodymais.

Šalies argumentai

2. Kasatoriaus teiginiai, kad jis nėra karšto vandens tiekėjas, grindžiami klaidingu šilumos ūkį ir geriamojo vandens tiekimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2006). Karšto vandens pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai Alytaus mieste yra susiklostę istoriškai tarp šilumos ir karšto vandens tiekėjo ir vartotojų, kurie tęsiasi, o ne buvo naujai sukurti ir po grupinių boilerinių panaikinimo ir šilumokaičių namuose įrengimo. Tiek pasirašant sutartį, tiek šiuo metu ir iki vartotojams pasirenkant apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir karšto vandens tiekėją, Alytaus mieste karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas – atsakovas. Aplinkybės, kad atsakovas yra vienintelis šilumos tiekimo licenciją turintis juridinis asmuo Alytaus mieste ir kad nėra kitų juridinių asmenų, pageidaujančių Alytaus mieste tiekti vartotojams karštą vandenį, yra fakto klausimai.