- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-15
- Bylos Nr.
- e2A-392-516/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00199-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- V. B., I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, akcinei bendrovei „Amber Grid“
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. B. ir I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti Lietuvos Respubliką išpirkti iš ieškovo V. B. žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priteisinat ieškovui kompensaciją, atitinkančią vidutinę žemės sklypų vertę – 48 870 Eur; įpareigoti Lietuvos Respubliką išpirkti iš ieškovės I. M. žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priteisinat ieškovei kompensaciją, atitinkančią vidutinę žemės sklypų vertę – 58 530 Eur.
2. Nurodė, kad ieškovui V. B. nuosavybės teise priklauso: 1) 0,1718 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) 0,0876 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) 0,1737 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 4) 0,0884 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 5) 0,0853 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 6) 0,0857 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovei I. M. priklauso: 1) 0,2234 ha ploto žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) 01060 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) 0,1190 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 4) 0,0892 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 5) 0,0798 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 6) 0,1168 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
4. Visi nurodyti žemės sklypai yra bendrame kvartale ir suformuoti detaliojo planavimo procedūros metu, pagal 2009 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T11-235, pagal kurį pakeista žemės naudojimo paskirtis. Ieškovams priklausančių žemės sklypų žemės naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos arba gyvenamosios teritorijos arba kita, pagal kurią ieškovai turi teisę statyti gyvenamuosius statinius. Ieškovai, siekdami įgyvendinti savo teisę statyti gyvenamuosius statinius, 2018 m. rugpjūčio 9 d. sudarė rangos sutartį dėl vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui techninio projekto parengimo su UAB „Proinfra“. Atsakovė AB „Amber Grid“, kuri yra Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius, atsakinga už gamtinių dujų perdavimą (transportavimą aukšto slėgio vamzdynais) sistemos naudotojams, gamtinių dujų infrastruktūros eksploatavimą, priežiūrą ir plėtojimą, 2019 m. gegužės 3 d. raštu pranešė, kad nepritaria techninio projekto sprendiniams ir pateikė pastabas, nurodydama, kad didesnioji dalis planuojamos teritorijos patenka į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritoriją (po 200 m į abi puses nuo vamzdyno ašies), kurioje yra ribojamas pastatų ir jų aukštų skaičius bei į magistralinio dujotiekio trečios vietovės klasės teritoriją (po 200 m. į abi puses nuo vamzdyno ašies), kurioje yra ribojamas pastatų aukštų skaičius, taip pat nurodė, kad šiuo metu magistralinio dujotiekio pirmos klasės vienete, į kurį patenka dalis gyvenamųjų namų kvartalo, jau yra pasiektas didžiausias leistinas pastatų skaičius, todėl kvartalo dalyje, patenkančioje į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijos ribas, naujų pastatų statyba yra negalima, nurodė neprojektuoti vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų gyvenamųjų namų, patenkančių į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijos ribas (po 200 m. į abi puses nuo vamzdyno ašies) aptarnavimui, o vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai gali būti projektuojami gyvenamiesiems namams numatomiems žemės sklypuose, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Magistralinio dujotiekio Įrengimo ir plėtros taisyklių, patvirtintų 2014 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-12 (toliau – Taisyklės),18.4 punkto nuostatomis, negavus magistralinio dujotiekio savininko rašytinio pritarimo projektinei dokumentacijai, o tais atvejais, kai pagal teisės aktus tokia dokumentacija šio punkto papunkčiuose nurodytai veiklai (veiksmams) nėra privaloma ir nėra rengiama, - magistralinio dujotiekio savininko rašytinio sutikimo atitinkamai veiklai (veiksmams), visose vietovės klasėse (t, y. bet kurioje teritorijoje, esančioje 200 metrų ar mažesniu atstumu nuo MDV) yra draudžiama projektuoti ir statyti bet kokius naujus statinius ar įrengti naujus įrenginius, juos rekonstruoti bei keisti pastatų (patalpos, patalpų) ar kitų statinių paskirtį (tiek atliekant statybos darbus, tiek ir jų neatliekant). Susiklostė tokia teisinė situacija, kad ieškovai negali jiems priklausančiuose žemės sklypuose statyti gyvenamųjų statinių, nors iki 2014 m. sausio 29 d. ieškovai galėjo juose realizuoti savo, kaip savininko, teisę naudotis žemės sklypais pagal jų paskirtį. Ieškovai dėl nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio teisinio reglamentavimo, kai buvo priimtos Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – GDĮ) 2 straipsnio 46, 47 dalies nuostatos ir tuo pačiu pakeistos Magistralinio dujotiekio Įrengimo ir plėtros taisyklės dėl magistralinio dujotiekio saugos kriterijų, negali naudoti žemės sklypų ir juose statyti gyvenamųjų statinių. GDĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuostoliai, kuriuos dėl naujų gamtinių dujų sistemų įrengimo, servitutų nustatymo ir asmenų veiklos aptarnaujant šias sistemas patiria žemės savininkas ar jos naudotojas, turi būti atlyginti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai savininkas visiškai negali naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį dėl to, jog jis tarnauja kitam asmeniui, toks daiktas turėtų būti išperkamas. Daikto išpirkimas yra savininko teisių apsaugos atvejis ir pagrindą išpirkti daiktą gali sudaryti aplinkybės, kad daikto savininko teisės ir galimybės naudotis daiktu iš esmės suvaržomos, paneigiant nuosavybės teisės esmę, todėl iš savininko daiktas gali būt išpirktas kompensuojant jam daikto vertę, o ne atlyginant dėl tokio suvaržymo nuostolius. Ieškovai dėl ribojimų negali visiškai naudotis žemės sklypais pagal jų paskirtį, todėl atsakovai įpareigotini išpirkti žemės sklypus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei AB „AmberGrid“ iš ieškovų po 1 103,52 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovai savo teises naudoti žemės sklypus, juose statant gyvenamuosius statinius, pradėjo realizuoti 2018 m. rugpjūčio 9 d., kuomet sudarė rangos sutartį dėl vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui techninio projekto parengimo su UAB „Proinfra“. Buvo parengtas techninis projektas, pateiktas informacinėje sistemoje „Infostatyba“ institucijų kontrolės priežiūrai ir derinimui, tačiau atsakovė AB „Amber Grid” 2019 m. gegužės 3 d. raštu pranešė, kad nepritaria techninio projekto sprendiniams, nurodydama nepritarimo priežastis. Remdamasis šiais įrodymais teismas priėjo išvados, kad ieškovai, rengdami techninį projektą, žinojo ar turėjo žinoti apie projekto rengimo metu galiojančius teisės aktus, t. y. Taisykles bei 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusias GDĮ 2 straipsnio 46, 47 dalies nuostatas ir tuo pačiu pakeistas Taisykles.
7. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, nustatantys ribojimus dėl leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus magistralinio dujotiekio 1 klasės vietovėje, galioja jau nuo 2001 metų. Nurodė, kad magistralinis dujotiekis Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda buvo nutiestas ir pripažintas tinkamu naudoti 1968 metais. Teismas nustatė, kad ieškovas V. B. yra profesionalus verslininkas, jo veikos pobūdis – gyvenamųjų namų statyba. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti apie tai, jog šalia perkamų žemės sklypų yra nutiestas magistralinis dujotiekis Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda, žinojo ar turėjo žinoti apie gyvenamųjų namų statybų ribojimą magistralinio dujotiekio vietovėse.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovams priklausančių žemės sklypų daiktinės teisės (išskyrus teisę naudoti žemės sklypą pagal jos paskirtį) nėra apribotos. Ieškovai gali naudoti žemės sklypus (pakeitę jų paskirtį), juos valdyti, disponuoti. Nurodė, kad magistralinis dujotiekis Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda buvo nutiestas ir pripažintas tinkamu naudoti 1968 metais, t. y. magistralinis dujotiekis nėra naujai įrengtas, todėl nuostoliai negali būti priteisiami. Nuostoliai negali būti priteisiami ir pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 14 dalį, nes minėta teisės norma neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d.
9. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nenustato prievolės valstybei išpirkti iš privačių asmenų jų žemę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Nagrinėjamu atveju, ieškovai neįrodė, kad valstybei yra visuomenės poreikis paimti iš ieškovų jų privačią žemę ir už ją atlyginti (CPK 178 straipsnis).
10. Teismas atmetė ieškovų posėdžio metu pateiktą prašymą ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymo, kuris nebegalioja nuo 2014 m. vasario 27 d., teisėtumą, konstatavęs, kad ieškovai neprašo kreiptis į Konstitucinį teismą, be to, 2001 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 86/146 patvirtintos taisyklės nebegali būti taikomas byloje, nes nebegalioja.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovai V. B. ir I. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, kreiptis į administracinį teismą, kad būtų patikrinta 2001 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. 86/146 ir šio įsakymo 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusio pakeitimo nuostatų dėl nuosavybės ribojimų magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete (Taisyklių 4.14 punktas) atitiktis CK 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu ir neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Ieškovai negali naudotis žemės sklypais pagal paskirtį. Negalėjimas naudotis daiktu pagal paskirtį paneigia savininko teisę į daiktą, nepaisant to, kad lieka jo valdymo ir disponavimo teisė. Iki 2017 m. liepos 1 d., kol nebuvo priimtas GDĮ 2 straipsnio 46 dalies ir 47 dalies nuostatos, nustatančios ribojimus dėl magistralinio dujotiekio vietovės klasės, įstatymai nenustatė jokių ribojimų dėl magistralinio dujotiekio vietovės klasės.
11.2. Remiantis CK 4.39 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu. 2001 m. kovo 9 d. priimtas Sritinis norminis dokumentas ir 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojęs pakeitimas nėra įstatymas, tai poįstatyminis teisės aktas. Ribojimas magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete naudoti žemės sklypą pagal jo paskirtį, statyti pastatus žemės sklype yra savininko nuosavybės teisės ribojimas ir jis privalėjo būti nustatytas įstatymu. Pirmosios instancijos teismas prilygindamas poįstatyminį aktą įstatymui pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatą. Įsakymu nustatytų ribojimų atitiktis CK 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms turi būti patikrinta CPK 3 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, todėl palaiko prašymą kreiptis į administracinį teismą.
11.3. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato, kaip turi būti ginamos savininkų teisės, kai įstatymu nustatomi ribojimai, kuomet prarandama teisė naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Kita vertus, tai nereiškia, kad asmenų teisės neturi būti ginamos. Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę reikalauti, jog kiti asmenys nepažeistų jo teisių ir kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Tai, kad valstybei pakeitus teisinį reglamentavimą ieškovai nebegali statyti gyvenamųjų pastatų savo žemės sklypuose, paneigia ieškovų, kaip žemės sklypų savininkų, interesą sklypus naudoti pagal paskirtį.
11.4. Apeliantai teigia nekvestionuojantys šiuo metu nustatyto teisinio reglamentavimo, tačiau tokiu atveju, kai savininkas negali naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, toks daiktas turėtų būti išperkamas. Daikto išpirkimas, kompensuojant daikto vertę, yra savininko teisių apsauga.
11.5. Prašo priimti ir vertinti įrodymą, kurį atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas – ginčo žemės sklypų vandentiekio, buitinio ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui suvestinį inžinerinių tinklų planą, kuriame yra 2012 m. balandžio 24 d. AB „Lietuvos dujos“ magistralinių dujotiekių departamento eksploatavimo tarybos vyresniojo eksploatavimo inžinieriaus pritarimas ieškovų projektuojamiems inžineriniams tinklams. Šiuo įrodymu norėjo pagrįsti savo argumentus, kad iki nebuvo įstatymais nustatyto ribojimo magistralinio dujotiekio vietovės klasės, magistralinio dujotiekio operatorius AB „Lietuvos dujos“ pritarė, kad ieškovai naudotųsi žemės sklypais pagal paskirtį, t. y. neribojo gyvenamųjų namų ir inžinerinių tinklų statybos.
Atsiliepimas
12. Atsakovė AB „Amber Grid“ pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Skunde teigiama, kad ginčo esmę sudaro aplinkybės, susijusios su ieškovų teise reikalauti kompensacijos už negalimumą naudotis nuosavybe. Tačiau iš tiesų ieškinys pareikštas ne dėl kompensacijos priteisimo, o dėl įpareigojimo išpirkti ginčo sklypus už prašomą priteisti kompensaciją, lygią ginčo sklypų vidutinei rinkos vertei.
12.2. Ieškovai neneigė ir neginčijo ne tik pastatų statybos negalimumo ginčo sklypuose, bet ir jo pagrindo, t. y. aplinkybės, kad šiuo metu jau yra pasiektas didžiausias leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius.
12.3. Priešingai nei teigiama Apeliaciniame skunde, Teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad pastatų statybos Ginčo sklypuose ribojimai yra paremti įstatymu.
12.4. Teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovų pareikštą prašymą kreiptis dėl šiuo metu negaliojančio ir todėl byloje tiesiogiai netaikytino SND „Magistraliniai dujotiekiai“ teisėtumo patikrinimo. Tokį prašymą ieškovų atstovas teismui pirmą kartą pateikė teismo posėdžio metu, t. y. jau pačioje bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje. Tiek kreipimasis dėl nebegaliojančio SND „Magistraliniai dujotiekiai“ teisėtumo patikrinimo, tiek ir toks patikrinimas būtų beprasmiai, nes neturėtų jokios įtakos ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams, kuriuos apibrėžia šiuo metu galiojantis ir apeliantų nekvestionuojamas teisinis reguliavimas.
12.5. Sutinka su teismo išvada, kad teisės aktai nenustato prievolės valstybei privačių asmenų prašymu išpirkti jų privačią žemę. Nors pagal teisės aktus yra galimas žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tačiau jo pagrindo ir taikymo sąlygų ieškovai neįrodė. Patys apeliantai pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs ieškovų prašomos taikyti ginčo sklypų išpirkimo procedūros, atitinkamai, ir tokio teisių gynybos būdo. Teisinio reguliavimo pasikeitimas savo esme nesudaro ir negali sudaryti pagrindo kreiptis į teismą ir juo labiau reikalauti išpirkti sklypus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovų negalimumas naudotis ginčo sklypais nėra absoliutus ir ieškovai gali naudotis sklypais, pakeitus jų paskirtį į tą, kuri nesusijusi su pastatų, skirtų žmonėms būti, statyba.
12.6. Ieškovų pateiktas įrodymas neturėtų būti priimamas. Ieškovai nepagrindė CPK 314 straipsnyje nustatytų išimčių.
13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovų apeliacinio skundo reikalavimas, kad šią bylą nagrinėjantis teismas kreiptųsi į administracinį teismą su tikslu patikrinti ar Įsakymas dėl sritinio norminio dokumento patvirtinimo ir šiuo įsakymu patvirtinto Sritinio norminio dokumento 4.14 papunkčio nuostata atitinka CK 4.39 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti tenkinamas, nes minėtas įsakymas nuo 2014 m. vasario 27 d. negalioja, o ieškovai nekvestionavo jokių teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, kas konstatuota ir skundžiamame sprendime.
13.2. Ieškovų reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respubliką išpirkti ieškovams priklausančius žemės sklypus negali būti tenkinamas vien dėl tos priežasties, kad teisės aktai nenumato valstybei prievolės išpirkti žemę iš privačių asmenų, pastarųjų reikalavimu, o Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje apibrėžto atvejo, numatančio, kad nuosavybė gali būti paimama įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, už ją teisingai atlyginant, šioje byloje ieškovai net neįrodinėjo. Žemės įstatymo 22 straipsnis, kuriuo ieškovai grindė savo reikalavimą, ieškinio pateikimo metu jau buvo pripažintas netekusiu galios.
Šalies argumentai
13.3. Ieškovų teiginiai, kad 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus GDĮ 2 straipsnio 46 ir 47 dalims ir Taisyklių naujai redakcijai, jie negali žemės sklypuose statyti gyvenamųjų statinių, neatitinka tikrovės, nes iki 2017 m. liepos 1 d. bei tuo pačiu iki Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. T11-235, kuriuo buvo pakeista ieškovams priklausančių žemės sklypų naudojimo paskirtis į gyvenamosios teritorijos, buvęs teisinis reguliavimas iš esmės numatė tokius pat ribojimus dėl leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus magistralinio dujotiekio 1 klasės vietovėje, o tokioje vietoje rengiantis statyti bet kurios rūšies pastatus, įrenginius ar kitus objektus prieš projektinius pasiūlymus ir projektinę dokumentaciją buvo būtina suderinti su magistralinį dujotiekį eksploatuojančia organizacija arba, kaip šiuo metu numatyta Taisyklių 18 punkte, yra būtina gauti magistralinio dujotiekio savininkės, t. y. AB „Amber Grid“ rašytinį pritarimą projektinei dokumentacijai ar rašytinį sutikimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl prašymo kreiptis į administracinį teismą
15. Ieškovai V. B. ir I. M., pateikę apeliacinį skundą, prašė kreiptis į administracinį teismą, kad būtų patikrinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtinto sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ ir 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios šio įsakymo 4.14 punkto nuostatos dėl nuosavybės ribojimų magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete atitiktis CK 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu, ir neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų nurodytas Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintas sritinis norminis dokumentas nebegalioja nuo 2014 m. vasario 27 d. Sprendžiant šalių ginčą dėl nuosavybės teisių išpirkimo, nebegaliojantis teisės aktas nebegali būti taikomas, todėl apeliantų prašymas patikrinti, ar paminėto teisės akto atitinkama nuostata neprieštarauja CK 4.39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nebetenka prasmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų prašymą kreiptis į administracinį teismą.
Dėl papildomo įrodymo priėmimo
17. Ieškovai V. B. ir I. M., pateikę apeliacinį skundą, prašo prijungti prie bylos papildomą įrodymą – ginčo žemės sklypų vandentiekio, buitinio ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui, esančiam (duomenys neskelbtini), suvestinį inžinerinių tinklų planą, kuriame yra 2012 m. balandžio 24 d. AB „Lietuvos dujos“ magistralinių dujotiekių departamento eksploatavimo tarnybos vyresniojo eksploatavimo inžinieriaus pritarimas Nr. 678 ieškovų projektuojamiems inžineriniams tinklams. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti šį įrodymą, kuriuo norėjo pagrįsti tai, kad iki tol, kol nebuvo įstatymais nustatytų ribojimų dėl magistralinio dujotiekio vietovės klasės, magistralinio dujotiekio operatorius AB „Lietuvos dujos“ pritarė, kad ieškovai jiems priklausančius žemės sklypus naudotų pagal paskirtį, t. y. neribojo gyvenamųjų namų ir inžinerinių tinklų statybos.
18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
19. Bylos duomenys patvirtina, kad prašomą prijungti dokumentą ieškovai buvo pateikę pirmosios instancijos teismui 2020 m. rugsėjo 29 d. vykusio posėdžio metu. Iš posėdžio protokolo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas papildomai pateiktą įrodymą atsisakė priimti, įvertinęs tai, kad dokumentas galėjo būti pateiktas anksčiau, nes ieškovas, kaip pats nurodė posėdžio metu, šį dokumentą visad turėjo, taip pat suabejojęs dokumento įrodomąja galia.
20. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti posėdžio metu pateiktą papildomą rašytinį įrodymą. Be to, įvertinusi pateiktą dokumentą, kolegija sprendžia, kad prašomo prijungti papildomo įrodymo priėmimas neturės įtakos šalių ginčo teisingam išsprendimui dėl ieškovų nuosavybės teisių ribojimo ir nuosavybės išpirkimo, todėl šį įrodymą atsisako priimti.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
21. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. T11-235 buvo nustatyta ieškovui V. B. priklausančių žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir ieškovei I. M. priklausančių žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Ieškovai 2018 m. rugpjūčio 9 d. sudarė rangos sutartį su UAB „Proinfra“ dėl vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui techninio projekto parengimo. Atsakovė AB „Amber Grid“ 2019 m. gegužės 3 d. raštu informavo, kad nepritaria techninio projekto sprendiniams, nurodžiusi, jog didesnioji dalis planuojamos teritorijos patenka į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritoriją (po 200 m į abi puses nuo vamzdyno ašies), kurioje yra ribojamas pastatų ir jų aukštų skaičius bei į magistralinio dujotiekio trečios vietovės klasės teritoriją (po 200 m. į abi puses nuo vamzdyno ašies), kurioje yra ribojamas pastatų aukštų skaičius, taip pat nurodė, kad šiuo metu magistralinio dujotiekio pirmos klasės vienete, į kurį patenka dalis gyvenamųjų namų kvartalo, jau yra pasiektas didžiausias leistinas pastatų skaičius, todėl kvartalo dalyje, patenkančioje į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijos ribas, naujų pastatų statyba yra negalima. Atsakovė nurodė neprojektuoti vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų gyvenamųjų namų, patenkančių į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijos ribas (po 200 m. į abi puses nuo vamzdyno ašies) aptarnavimui.
22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantams nuosavybės teise priklausantys ginčo žemės sklypai patenka į magistralinio dujotiekio Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda, kuris buvo nutiestas ir pripažintas tinkamu naudoti 1968 metais, pirmos vietovės klasę, kas, vadovaujantis GDĮ 2 straipsnio 46 ir 47 dalimis bei Taisyklėmis, lemia atitinkamus ribojimus statyti pastatus apeliantams priklausančiuose ginčo žemės sklypuose. Apeliantai pripažįsta ir neginčija jiems teisės aktais nustatytų ribojimų naudoti ginčo žemės sklypus pagal paskirtį, t. y. statyti gyvenamuosius namus, tačiau, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, CK 4.39 straipsnio 1 dalimi, prašo įpareigoti Lietuvos Respubliką išpirkti jiems nuosavybės teise priklausančius ginčo žemės sklypus, priteisiant kiekvienam kompensacijas, atitinkančias vidutinę žemės sklypų vertę. Apeliantų teigimu, valstybei pakeitus teisinį reglamentavimą, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus GDĮ 2 straipsnio 46 ir 47 dalių nuostatoms bei Taisyklių naujai redakcijai, nebegali naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais ginčo žemės sklypais – statyti juose gyvenamųjų namų.
23. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl to, ar ribojimai naudoti apeliantams nuosavybės teise priklausančius ginčo žemės sklypus pagal paskirtį atsirado dėl nuo 2017 m. liepos 1 d. pasikeitusio teisinio reglamentavimo ir ar Lietuvos Respublikos valstybė dėl, apeliantų teigimu, pasikeitusio teisinio reglamentavimo turi pareigą išpirkti iš jų ginčo žemės sklypus.
Dėl nuosavybės teisės turinio ir įgyvendinimo
24. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Kita vertus, nuosavybės teisė nėra absoliuti. CK 4.39 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
25. Nustatyta, kad 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus GDĮ 2 straipsnio pakeitimui, šis straipsnis buvo papildytas 46 ir 47 dalimis, kuriose pateikti sąvokų „magistralinio dujotiekio vietovės klasė“ ir „magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas“ apibrėžimai. GDĮ 2 straipsnio 46 dalis nustato, kad magistralinio dujotiekio vietovės klasė (vietovės klasė) – saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas magistralinio dujotiekio vamzdynas ir išilgai šio vamzdyno besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus), o GDĮ 2 straipsnio 47 dalis nustato, kad magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas (toliau – vietovės klasės vienetas) – bet kuri išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpa, esanti po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsianti 1 600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno. Naujai įsigaliojusioje Taisyklių redakcijoje nustatyta, kad negavus magistralinio dujotiekio savininko rašytinio pritarimo projektinei dokumentacijai, o tais atvejais, kai pagal teisės aktus tokia dokumentacija nėra privaloma ir nėra rengiama, – magistralinio dujotiekio savininko rašytinio sutikimo atitinkamai veiklai (veiksmams), visose vietovės klasėse (t. y. bet kurioje teritorijoje, esančioje 200 metrų ar mažesniu atstumu nuo MDV) yra draudžiama projektuoti ir statyti bet kokius naujus statinius ar įrengti naujus įrenginius, juos rekonstruoti bei keisti pastatų (patalpos, patalpų) ar kitų statinių paskirtį (tiek atliekant statybos darbus, tiek ir jų neatliekant) (Taisyklių 18.4 punktas).
26. Taigi, remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, apeliantai V. B. ir I. M., siekdami jiems nuosavybės teise priklausančius ginčo žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, t. y. statyti juose gyvenamuosius namus, turėjo gauti magistralinio dujotiekio Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda savininkės – atsakovės AB „Amber Grid“ – rašytinį sutikimą atitinkamai veiklai (veiksmams), kaip tą nustato Taisyklių 18.4 punktas. Tokio sutikimo, kaip minėta, magistralinio dujotiekio savininkė AB „Amber Grid“ nedavė dėl pasiekto didžiausio leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete.
27. Minėta, kad, apeliantų teigimu, jų nuosavybės teisių ribojimas naudotis ginčo žemės sklypais atsirado nuo 2017 m. liepos 1 d., kuomet įsigaliojo paminėtos GDĮ 2 straipsnio 46 ir 47 dalys bei nauja Taisyklių redakcija, t. y. vėliau, nei atitinkamos valstybės institucijos buvo davusios apeliantams leidimą keisti žemės naudojimo paskirtį į gyvenamosios teritorijos (gyvenamųjų namų statyba). Iki tol, apeliantų teigimu, įstatymai nenustatė jokių ribojimų dėl magistralinio dujotiekio vietovės klasės.
28. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų skundo argumentais ir pažymi, kad teisės aktais nustatyti ribojimai dėl leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos klasės vietovėje, taip pat reikalavimas gauti magistralinio dujotiekio savininko rašytinį pritarimą projektinei dokumentacijai, priešingai nei teigia apeliantai, neatsirado tik nuo 2017 m. liepos 1 d., kuomet įsigaliojo GDĮ 2 straipsnio pakeitimai, kuriais šis straipsnis buvo papildytas 46 ir 47 dalimis, bei Taisyklių nauja redakcija. Paminėti ribojimai teisės aktais buvo nustatyti ir anksčiau, t. y. dar iki priimant sprendimą pakeisti ieškovams priklausančių ginčo žemės sklypų paskirtį ir iki ieškovams pradedant realizuoti savo teises naudoti žemės sklypus, statant juose naujus statinius.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (nebegalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.) 24.4 punktas nustatė, kad rengiantis statyti bet kurios rūšies pastatus, įrenginius ar kitus objektus 350 m (nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. – 200 m) nuotoliu nuo magistralinių dujotiekių ar naftotiekių trasos, priešprojektinius pasiūlymus bei projektinę dokumentaciją būtina suderinti su magistralinius dujotiekius eksploatuojančia organizacija. Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtinto sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – Sritinis norminis dokumentas; nebegalioja nuo 2014 m. vasario 27 d.) 4.10 punktas nustatė, kad vietovės klasės vienetas yra teritorija po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies ir ji tęsiasi 1 600 metrų išilgai vamzdyno. Sritinio norminio dokumento 4.11 punktas nustatė, kad vietovės klasė yra apibūdinama pagal pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių vietovės klasės vienete. Kiekvienas atskiras pastato butas daugiabučiame name laikomas kaip atskiras pastatas, skirtas žmonėms būti. Sritinio normino dokumento 4.11.1 punktas nustatė, kad pirmos klasės vietovė yra vietovės klasės vienetas, turintis 10 ar mažiau pastatų, skirtų žmonėms būti, o 4.11.3 punktas nustatė, kad 3 klasės vietovė yra vietovės klasės vienetas, turintis 46 arba daugiau pastatų, skirtų žmonėms būti, taip pat vietovės klasės vienetas, kur dujotiekio vamzdynas yra nutiestas 90 metrų arba mažesniu atstumu nuo pastato arba kito statinio, kuriame būna 50 ir daugiau žmonių (žaidimų aikštelės, pramogų zona, lauko teatras, pobūvių ir prekybos salės ar kitos vietos, skirtos viešam žmonių susibūrimui). Nuo 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Sritinio norminio dokumento 4.14 punkto pakeitimas, kuriame buvo nustatyta, kad vietovė, kurioje jau yra suprojektuotas, nutiestas ir iki šio Sritinio norminio dokumento įsigaliojimo pripažintas tinkamu naudoti magistralinis dujotiekis, priskiriama pirmai klasei. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pat nuostatos, susijusios su magistralinių dujotiekių vietovės klasėmis, buvo nustatytos ir Taisyklėse, kurios buvo priimtos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 ir liko galioti naujausioje nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Taisyklių redakcijoje.
30. Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundo argumentus, kad V. B. ir I. M. jiems nuosavybės teise priklausančių ginčo žemės sklypų nebegali naudoti pagal paskirtį dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusių GDĮ 2 straipsnio pakeitimų, paminėtą straipsnį papildant 46 ir 47 dalims, ir Taisyklių naujos redakcijos. Kaip jau buvo minėta, apeliantams priklausančių ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba – buvo nustatyta Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. T11-235, o teises naudoti žemės sklypus, statant juose gyvenamuosius namus, apeliantai pradėjo realizuoti 2018 m. rugpjūčio 9 d., kuomet sudarė rangos sutartį su UAB „Proinfra“ dėl vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui techninio projekto parengimo. Taigi tiek iki 2018 m. rugpjūčio 9 d., kuomet apeliantai sudarė rangos sutartį dėl vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų, vidaus kelio gyvenamųjų namų kvartalui techninio projekto parengimo su UAB „Proinfra“, tiek ir iki 2009 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo pakeisti apeliantams priklausančių ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą jau galiojo teisės aktai, nustatantys tiek atitinkamus ribojimus dėl leistino pastatų, skirtų būti žmonėms, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos klasės vietovėje, tiek reikalavimus gauti magistralinio dujotiekio savininko rašytinį pritarimą projektinei dokumentacijai.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovė I. M., tiek ieškovas V. B., kuris, kaip paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, yra verslininkas, užsiimantis gyvenamųjų namų statyba, dar iki Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo pakeisti jiems priklausančių ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtį žinojo ir turėjo žinoti tiek apie teisės aktais nustatytus ribojimus dėl leistino pastatų, skirtų būti žmonėms, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos klasės vietovėje, tiek reikalavimus gauti magistralinio dujotiekio savininko rašytinį pritarimą projektinei dokumentacijai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigalioję GDĮ 2 straipsnio pakeitimai, papildant šį straipsnį 46 ir 47 dalimis, bei nauja Taisyklių redakcija neapribojo jų nuosavybės teisių naudoti žemės sklypus labiau, nei prieš tai buvęs teisinis reglamentavimas. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantai, tai, kad iki 2017 m. liepos 1 d. detalesni ribojimai buvo nustatyti ne įstatymais, o poįstatyminiais teisės aktais, nereiškia, kad tokių teisės aktais nustatytų ribojimų dėl leistino pastatų, skirtų būti žmonėms, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos klasės vietovėje nebuvo ar neturėjo būti laikomasi. Atsižvelgiant į tai, apeliantai nepagrįstai savo nuosavybės teisių ribojimą naudoti ginčo žemės sklypus pagal tiesioginę jų paskirtį sieja su nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais GDĮ 2 straipsnio pakeitimais ir Taisyklių nauja redakcija.
32. Minėta, kad reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respubliką išpirkti iš ieškovų V. B. ir I. M. ginčo žemės sklypus, priteisiant kompensacijas, atitinkančias vidutinę žemės sklypų vertę, apeliantai iš esmės grindė Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi.
33. Tiesėjų kolegija sutinka, kad apeliantų nuosavybės teisės naudoti ginčo žemės sklypus pagal paskirtį – statyti gyvenamuosius namus – yra apribotos teisės aktais. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenumato prievolės valstybei išpirkti iš privačių asmenų jų prašymu privačią žemę, net jei pagal galiojančius teisės aktus yra nustatyti atitinkami ribojimai naudoti žemės sklypus pagal paskirtį. Minėta, kad ieškovų nuosavybės teisės yra apribotos teisės aktais dalyje dėl žemės sklypų naudojimo pagal paskirtį, t. y. ieškovai jiems priklausančiuose ginčo žemės sklypuose negali statyti gyvenamųjų namų dėl pasiekto didžiausio leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kitos apeliantams priklausančių ginčo žemės sklypų daiktinės teisės nėra apribotos, ieškovai turi teisę, pakeitę paskirti, naudoti jiems nuosavybės teise priklausančius ginčo žemės sklypus.
34. Minėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis nustato, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad valstybė apeliantams priklausančius ginčo žemės sklypus būtų paėmusi visuomenės poreikiams ar siektų juos šiems poreikiams paimti, be to, apeliantai neįrodė, kad valstybei apskritai yra poreikis paimti iš ieškovų jų privačią žemę ir už ją atlyginti. Vien tai, kad apeliantams priklausančiuose ginčo žemės sklypuose yra pasiektas teisės aktais nustatytas maksimalus leistinas pastatų, skirtų būti žmonėms, skaičius magistralinio dujotiekio pirmos klasės vietovėje, dėl ko V. B. ir I. M. nebegali naudoti ginčo žemės sklypų pagal paskirtį, t. y. statyti juose pastatus, nereiškia, kad valstybei kilo prievolė išpirkti privačių asmenų žemę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundo argumentus, kad dėl teisės aktais nustatytų nuosavybės teisių ribojimo naudoti ieškovams priklausančius ginčo žemės sklypus pagal paskirtį, t. y. negalint ginčo žemės sklypuose statyti gyvenamųjų namų, V. B. ir I. M. iš valstybės turi būti priteista kompensacija, įpareigojant Lietuvos Respubliką išpirkti ieškovams priklausančius žemės sklypus.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų ieškinį dėl nuosavybės teisių išpirkimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliantų V. B. ir I. M. apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
37. Atsakovė UAB „Amber Grid“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktų 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2020 m. gruodžio 21 d. sąskaitų faktūrų ir SEB banko mokėjimo nurodymų matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė patyrė 2 129,60 Eur advokato pagalbos išlaidų.
38. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
39. Atsižvelgiant į tai, kada buvo patirtos išlaidos už advokato pagalbą ir remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2020 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 398,50 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 1 818,05 Eur (1,3 x 1 398,50 Eur). Kadangi atsakovės prašomos priteisti 2 129,60 Eur advokato pagalbos išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, šios išlaidos mažintinos iki 1 818,05 Eur ir, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš ieškovų V. B. ir I. M..
40. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber Grid“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 818,05 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniolika eurų ir penkis centus) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovų V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), t. y. iš kiekvieno ieškovo po 909,02 Eur (devynis šimtus devynis eurus ir du centus) bylinėjimosi išlaidų.