Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. (J. Š.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. Š. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 27 000 Eur žalos dėl neteisėtų veiksmų (b. l. 1–4).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-03-09 iki 2018-04-12.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002-07-15 sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012-05-10 sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracija pateikė duomenis, kad pareiškėjo privatumas buvo garantuotas, nes atitinkamose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovės atstovo teigimu, atsiliepimo pateikimo metu buvo įrengtos užuolaidos 8, 9, 10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200 ir 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki 323. Taigi laikytina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, t. y. Nr. 112, 128, 132, 139, 150, 172, 175, 180, 190 buvo įrengtos užuolaidos, turėjusios užtikrinti privatumą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, o 7 posto kamerose nuo Nr. 252 iki 257, t. y. kamerose Nr. 253 ir 257 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Vertinant ar pareiškėjo privatumas tokiu būdu buvo užtikrintas, pažymėtina, kad tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, vis tiek lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2015-12-08 sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13). Taigi laikytina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo laikotarpį, išskyrus tą laiką, kai pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 253 ir 257 kur sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, t. y. nuo 2017-03-13 iki 2018-01-30, nuo 2018-02-02 iki 2018-04-03, iš viso 385 paras.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Nepakankamai užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo it kt. renginiai. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, kadangi pareiškėjas nurodo, jog negalėjo dirbti ir sportuoti.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamose užsiėmimuose, ar būtų atsisakyta tai daryti. Lukiškių TI-K administracija atsiliepime patvirtino pareiškėjo teisę dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose ar užsiimti kita veikla, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tokio noro nepareiškė nei žodžiu, nei raštu. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke, taip pat pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą užsiimti fizine veikla sporto salėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina (b. l. 70–74), jog Lukiškių TI-K dušo patalpų įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus atitinka. Dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lengvai valomi. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Patalpos yra kiekvieną dieną valomos, naudojant dezinfekcijos priemones. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 patvirtintu tvarkos aprašu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, jog suimtieji dušu gali naudotis iki 15 min. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę ir tai, jog dušo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra, todėl įvertinus minėtus pareiškėjo argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, o dušų įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama pakankama ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamai šilumos. Natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinis apšvietimas silpnas, pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Neužtikrinta tinkama temperatūra, neleidžiama turėti ventiliatoriaus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros, šviesos ir ventiliacijos, visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. (0,8 m. x 1,03 m), visose kamerų langų angose įrengtos grotos, pareiškėjui paaiškinta, kad įkalinimo įstaigoje nėra galimybės įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus, taip išvengiama pelėsio veisimosi, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo. Byloje duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), taip pat nėra. Taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi aplinkybe, kad Lukiškių TI-K pareigūnus sunku išsikviesti po nusimaudymo dušo patalpoje, tenka daužyti į duris, kol nuteistieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras. Teismas tokius pareiškėjo argumentus vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo konstatuoti netinkamus ar teisės aktams prieštaraujančius Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo aprašomų aplinkybių, t. y. nenurodė kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš dušo patalpos. Pareiškėjas nenurodė koks konkretus pareigūnas galimai atsisakė išleisti pareiškėją iš dušo patalpos ar kitaip netinkamai bendravo, ar atliko kitus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos Lukiškių TI-K administracijai. Todėl bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.

Pareiškėjas nurodė, jog vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja teigiamai praktikai, pareiškėjui turėtų būti suteikiama teisė būti lauke ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitinka higienos normų reikalavimų, nėra įrengta šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliai purvini, yra pelėsio, suoliukai sulaužyti. Teigia, kad kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jei dulka – nelaistomi, be to, pasivaikščiojimo kiemelių stoge yra asbesto.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis.

Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, jog Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra. Kaip pats pareiškėjas skunde nurodo, vieną valandą per parą buvo mankštintis lauke, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore teismas nenustatė.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ir laistomi. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, pasivaikščiojimo kiemelius nuolat valo kiemsargis ir nuteistieji, palikti Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taigi, Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių įrodymų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Taigi, paminėti teisės aktai nenustato Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji.

Papildomai dėl pareiškėjo nurodomo pasivaikščiojimo kiemelių stogeliuose esančio asbesto pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 3.1. punktą, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002-01-01 naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, pareiškėjui išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami.

Lukiškių TI-K savo pateiktame atsiliepime nurodė, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 62–69). Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos 134:2015 42 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Šios higienos normos 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Teismas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta, kad santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu būtų neatitikusi higienos normų reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta (b. l. 70–74), kad visiems atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodami pagalvės ir antklodės, čiužiniai, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtina Lukiškių TI-K jai nustatytų pareigų vykdymą, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Lukiškių TI-K savo pateiktame atsiliepime nurodė, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 62–69). Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 70-74) nurodoma, jog asmeniniai skalbiniai suimtųjų (nuteistųjų) į skalbyklų priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-05-30 patvirtintu įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji (nuteistieji) gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktų skalbimo paslauga, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 karta per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus viena karta per sezoną. Pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo abejoti šiais Lukiškių TI-K pateiktais teiginiais, tokia Lukiškių TI-K drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarka neprieštarauja atitinkamais laikotarpiais aktualių teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentai šiais aspektais atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog viso sulaikymo metu jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.

Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra speciali nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 straipsnio 3 dalis). Pagal BVK 94 straipsnio 4 dalį, kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas, spręsdamas Lukiškių TI-K kalinamo asmens teisės į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinimo klausimą pabrėžė, jog aplinkybė, kad įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems/kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Kita vertus, pastebėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų negalėjo būti apribota, nes pareiškėjas dėl tokių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir kad Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi įgyvendinti pareiškėjo prašymą. Nors pareiškėjas buvo kalinamas pakankamai ilgą laikotarpį, jis nenurodė aplinkybių, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su savo artimaisiais. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, tačiau nepateikia jokių konkrečių teiginių ar įrodymų dėl Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti pareiškėjui galimybę gauti ilgalaikį pasimatymą. Tokio bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neteisėtiems atsakovo veiksmams nustatyti ir neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisės objektyviai negalėjo būti pažeistos, nes Lukiškių TI-K, nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui, kurių jis neprašė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėtina, kad nuo 2018-01-01 galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

Tuo tarpu maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 punktas nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punkte įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Atsižvelgiant į tai, maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 27 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo psichologiniais sukrėtimais, kančia, nepilnavertiškumo jausmu, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 385 paras. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Toks kalinimo laikotarpis teismo vertinimu yra pakankamai ilgas ir sudarantis pagrindą atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Priteistinam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, nagrinėjamu atveju taip pat aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, kas lemia, kad pareiškėjo privatumas šiais laikotarpiais galėjo būti pažeistas tik dėl pareigūnų kontrolės stebint pareiškėja pro duryse esantį langelį. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 385 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 750 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Š. (J. Š.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. Š. (J. Š.) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.