Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui D. B. ir jo atstovui adv. Z. Šatui, atsakovo atstovams: A. U. ir advokatui Dainiui Dargevičiui, neatvykus institucijos atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui UAB „Diversas“ dėl be teisėto pagrindo įgytų pinigų priteisimo, dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – VTAT).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

1) Ieškovo D. B. ieškinį, dėl be teisėto pagrindo įgytų pinigų priteisimo, Atsakovui UAB ,,Diversas“ atmesti kaip nepagrįstą.

Aprašomoji dalis

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija konstatuoja:

Motyvuojamoji dalis

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - Civilinis kodeksas) 6.228¹ straipsnyje nurodyta, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui (fiziniam asmeniui, veikiančiam su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais) prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.

Pagal Civilinio kodekso 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse.Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, taip pat minėtame teisės akte pateikiamas pavyzdinis sąrašas standartinių sutarties sąlygų, kurios yra preziumuojamos kaip nesąžiningos vartotojams.Sutarties 2.3.11 punkte numatyta, kad „Nuomininkas įsipareigoja grąžinti automobilį tvarkingą, švariu ir neprirūkytu salonu. Salono valymo išlaidas 15 € su PVM padengia Nuomininkas“.

Minėtas Sutarties punktas vartotoją įpareigoja automobilį grąžinti tvarkingą, švariu ir neprirūkytu salonu bei padengti salono valymo išlaidas, kurias sudaro 15 € su PVM. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis aukščiau minėta Sutarties nuostata, nėra aišku ar vartotojas yra įpareigojamas kiekvienu konkrečiu atveju (net ir tuo atveju, kai grąžina automobilį tvarkingą, švarų ir neprirūkytu salonu) sumokėti salono valymo išlaidas (15 € su PVM), ar tik tada, kai automobilį grąžina, netvarkingą, nešvarų ir prirūkytu salonu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra nurodoma kur vartotojas galėtų susipažinti su minima informacija.

Taigi, tokiu būdu vartotojui nėra suteikiama informacija būtina tinkamam Sutarties vykdymui apie Nuomotojo teikiamas transporto nuomos paslaugas. O iš vartotojo reikalaujama, jog jis tinkamai vykdytų Sutarties nuostatas, kurios nebuvo išdėstytos aiškiai ir suprantamai bei su kuriomis jis nebuvo supažindintas iki sutarties sudarymo.

Vertinant aukščiau minimą Sutarties 2.3.11 punkte įtvirtintą nuostatą nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu, pažymėtina, kad vadovaujantis civilinių santykių subjektų teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principais, paslaugos teikėjas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, Sutartyje įtvirtintos nuostatos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos, kadangi jos nustato šalių teises, pareigas, atsakomybę ir pan. Be kita ko, pažymėtina, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir, ar paslaugos teikėjas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsisprendimui reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Sutarties 2.3.11 punkto nuostata, nekonkretizuojanti ar vartotojas yra įpareigojamas kiekvienu konkrečiu atveju sumokėti salono valymo išlaidas ar tik tada, kai automobilį grąžina, netvarkingą, nešvarų ir prirūkytu salonu bei kur vartotojas galėtų susipažinti su tokia informacija, pažeidžia paslaugos teikėjo ir vartotojo teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

Sutarties 2.3.12 punkte nurodyta, jog ,,Maksimalus automobiliu važiavimo greitis 130 km/h (kur leidžia kelių eismo taisyklės). Nuomininkui pažeidus nurodytas sąlygas, skiriama 150 € (vieno šimto penkiasdešimties eurų) bauda“.

Sutarties 9.8 punktas įtvirtina nuostatą, kad ,,Nuomininkui pažeidus punkte 2.3.8. nurodytas sąlygas, skiriama 300 € (trijų šimtų eurų) bauda“.

Minėtuose Sutarties 2.3.12 ir 9.8 punktuose yra nustatoma vartotojo civilinė atsakomybė už Sutarties netinkamą vykdymą. Kai vartotojas netinkamai vykdo sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, vartotojui nustatoma atsakomybė netesybų forma - numatomos įvairios baudos. Sutarties 2.3.12 punktu vartotojui yra nustatoma 150 EUR bauda, viršijus maksimalų automobiliu važiavimo greitį - 130 km/h, o Sutarties 9.8 punktu yra nustatoma 300 EUR bauda už 2.3.8 nurodytų sąlygų pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančiame Civiliniame kodekse baudinių netesybų nėra numatyta ir netesybomis siekiama tik kompensuoti nukentėjusios šalies nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse byloje Nr. 3K-3-316/2005; Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K-3-173/2006). Tokiu būdu, Sutartyje numačius, kad vartotojas Nuomotojui turi mokėti 150 EUR baudą, viršijus maksimalų automobiliu važiavimo greitį - 130 km/h bei 300 EUR baudą už 2.3.8 nurodytų sąlygų pažeidimą, siekiama ne kompensuoti Nuomotojo nuostolius, bet nubausti vartotoją, o tai yra draudžiama Lietuvos Respublikos teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kodėl būtent tokio dydžio netesybos gali padengti paslaugų teikėjo dėl vartotojo įsipareigojimų netinkamo vykdymo patirtas išlaidas, kurių, pagal minėtų Sutarties punkto formuluotes, paslaugų teikėjas neprivalėtų įrodyti ir pagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors vartojimo nuomos sutarties šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, tačiau Sutartyje yra nustatyta tik vartotojo atsakomybė už Sutarties netinkamą vykdymą. Tuo tarpu, Nuomotojo atsakomybė Sutartyje iš viso nėra numatyta, jeigu jis nevykdo ar netinkamai vykdo sutartį (pavyzdžiui, jei susigrąžina automobilį anksčiau sutarto laiko ar iš viso nepateikia automobilio pagal Sutartį, pateikia ne tokį automobilį, kokį buvo įsipareigojęs pateikti vartotojui, pateikto automobilio būklė neatitinka Sutartyje nustatytos ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Sutarties 2.3.12 ir 9.8 punkto sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ekonomiškai silpnesnės Sutarties šalies - vartotojo - teises ir interesus bei nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už Sutarties nevykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 3 dalimi, teikia išvadą:

1. Pripažinti, kad Sutarties 2.3.11 punkto sąlyga atitinka Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

Pripažinti, kad Sutarties 2.3.12 ir 9.8 punktų sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Institucija, kartu su išvada pateikė teismui ir prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. Teismas, išklausęs bylos dalyvių nuomonę, tenkino šį institucijos prašymą ir nusprendė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl šalių sudarytos Nuomos sutarties sąlygų vertinimo ir iš to kylančios atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2016-08-31 buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos sutartis (toliau - Nuomos sutartis), pagal kurią ieškovas iš atsakovo už užmokestį išsinuomojo automobilį Honda FR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris tos pačios dienos aktu buvo perduotas ieškovui (7 b.l.). Nuomos sutarties 2.1.4. punkte nustatyta, kad ieškovas ( nuomininkas) įsipareigoja automobilį naudoti tik ES šalyse. Ieškovas ir pats ieškinyje pripažino, kad jo kelionės galutinis tikslas buvo Bulgarijos Respublika (1-4 b.l.). Pagal 2016-08-31 Nuomos sutartį dėl Automobilio nuomos tarp šalių buvo susitarta, kad nuomininkas privalo atlyginti ir ,,visus su šia nuoma susijusius nuostolius“ (sutarties 2.3.8 p.). Ieškovas grįždamas į LR, pasirinko kitą maršrutą dėl ko paliko ES sausumos sieną ir įvažiavo į Serbijos Respubliką. Šios šalies kuri nėra ES valstybė keliais ieškovas su išsinuomotu automobiliu važiavo 533,53 km (24-25 b.l.). Dėl to, kad ieškovas pažeidė sutartinį įsipareigojimą atsakovas jį įspėjo žodžiu telefoninio skambučio metu (57 b.l.). Atsakovas patirtais nuostoliais laiko vadovo darbo laiko ir automobilio vykusio iš Palangos į Šiaulius kuro sąnaudas, bei kitas papildomas išlaidas, kartu su PVM (56 b.l.). Iš ieškovo pateikto 300 Eur užstato, atsakovas išskaičiavo 150 Eur išlaidas, kaip nuostolių atlyginimą ir pateikė ieškovui 2016-08-31 PVM sąskaitą – faktūrą (9 b.l.).

Taigi, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl jų 2016-08-31 sudarytos Transporto priemonės nuomos sutarties sąlygų, nustatančių nuomininko atsakomybę už jos pažeidimą ir nuostolių atlyginimą, jų apskaičiavimo būdą ir avanso grąžinimo sąlygų, aiškinimo.

Tuo pačiu atmestini ieškovo teisiniai argumentai, kad šalių ginčui taikytinos nepagrįsto praturtėjimo teisės nuostatos, pažymint, jog teisės doktrinoje gana išsamiai nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo be pagrindo institutas yra išanalizuotas naujausioje mokslo studijoje ,,Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmieji dešimt galiojimo metų“ (Mykolo Romerio universitetas, mokslinis redaktorius G. S., 2013, Vilnius, p. 935-967).

CK 6.193 str. nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Sutarties aiškinimo sąžiningumo imperatyvas yra sutarčių teisėje taikomo bendrojo principo, įtvirtinto CK 6.158 str., kuriuo nustatoma kiekvienos sutarties šalies, turinčios sutartinių santykių, pareigą elgtis sąžiningai, sudėtinė dalis. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šie reikalavimai suponuoja, kad esant tarp sutarties šalių ginčui dėl iš sutarties atsirandančių teisių bei pareigų, sutarties šalių tikrųjų ketinimų atskleidimas yra teisėtumo sutartiniuose santykiuose garantija (CK 6.189 str. 1 d.).

Vertinant šalių sudarytos Nuomos sutarties sąlygas, nustatančias nuostolių atlyginimo dydį, jo apskaičiavimo metodiką analizuotina ne tik pati Nuomos sutartis, bet ir faktinės sąnaudos susijusios su nuostolių atsiradimu, o taip pat ir tolimesni šalių veiksmai po sutarties sudarymo.

Taigi, atsakovo UAB „Diversa“ atstovas dar iki nuomos sutarties sudarymo, telefonu, suteikė ieškovui pakankamą kiekį informacijos apie nuomos sąlygas, o pastarasis sutiko sudaryti minėtą sutartį. Ieškovas duodamas paaiškinimus taip pat pripažino, kad ir kitos panašios transporto nuomos bendrovės iš nuomininkų reikalauja būsimų nuostolių užtikrinimui sumokėti depozitą (užstatą). Iš šio pasiūlymo ir iš internetu gautų duomenų apie atsakovo teikiamas lengvųjų automobilių nuomos paslaugas, visiškai aišku, kad atsakovas siūlė ieškovui, ne tik sumokėti nuomos mokestis už automobilio nuomą, bet ir užstatą, kurio paskirtis yra konkrečių ir kitų galimų nuomotojo patirtų nuostolių atlyginimo atveju (22 b.l.). Todėl ieškovo motyvai, kad jo sumokėtas 300 Eur užstatas laikytinas tik kaip draudimo nuo avarijos sąlygą, kuri nurodyta automobilio perdavimo - priėmimo akte ar kaip automobilio (Casco) draudimui taikoma 300 Eur franšižė (išskaita), atmestini. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad tai dvi savarankiškos sutarties sąlygos, nes pats užstato dydis laikytinas tik preliminariu automobilio sugadinimo atveju dėl ko jis gali keistis, o išskaita siejasi su draudimo sutarties, o ne tik automobilio nuomos sutarties sąlyga. Tai, kad užstato dydis yra analogiškas kitoms nuomos ar kitų sutarčių sąlygoms, nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu atveju iš jo negalimas nuostolių išskaičiavimas. Nors ieškovas teigia, kad sudarytoje Nuomos sutartyje tokios teisės atsakovas neturėjo, tačiau joje nėra ir tokio draudimo, kadangi privatinės teisės normos aiškinamos plačiau, nei viešosios teisės. Be to tolimesni atsakovo veiksmai kaip tik ir patvirtina, kad tokių nuostolių dydžiu jis laikė ne visą užstato sumą (300 Eur), o tik jos dalį (150 Eur). Būtent tokį nuostolių dydžio apskaičiavimą, atsakovas pateikė teismui dar 2016-12-14 teismo posėdžio metu, duodamas paaiškinimus (50-51 b.l.). Teismui tokių atsakovo atstovo paaiškinimų tuo metu pakako, tačiau atnaujinus bylos nagrinėjimą pastarasis buvo įpareigotas šių nuostolių apskaičiavimą pateikti ir raštu (56 b.l.). Kaip teisiškai nepagrįstas atmestinas ir ieškovo motyvas, kad jam grąžinus tvarkingą automobilį, nuomotojas turėjo grąžinti ir likusią užstato dalį. Teismas jau aukščiau yra nurodęs, kad šalių ginčas siejasi su nuostolių dydžiu, kurie susidarė ieškovui pažeidus vieną iš sutarties sąlygų. Bylos duomenimis neginčijamai įrodyta, kad ieškovas pažeidė vieną iš Nuomos sutarties sąlygų, tuo padarydamas atsakovui papildomus nuostolius. Iš aukščiau paminėto ir iš Nuomos sutarties sąlygų spręstina, kad šalys, įgyvendindamos dispozityviąją teisę (CK 6.156 str. 5 d., 6.251 str. 1 d.), susitarė ir dėl visiško nuostolių atlyginimo. Iš Nuomos sutarties sąlygų formuluotės visiškai aišku, kad atsakovas įgija teisę į nuostolių atlyginimą, kuomet ieškovas pažeidžia Nuomos sutartį. Visiškai aišku, kad iš Sutartyje įrašytos formuluotės ją aiškinant lingvistine prasme matyti, kad sakinyje yra nustatyta savarankišką sąlyga „atlyginti jam (išskirta teismo - nuomotojui) visus su šia nuoma susijusius nuostolius“ (sutarties 2.3.8.p.). Tai reiškia, kad netinkamai įvykdžius bet kurią sutarties sąlygą, nuomininkas sumoka nuomotojui apskaičiuotų nuostolių sumą. Teismo vidiniu įsitikinimu, nagrinėjamos bylos atveju, netinkamai įvykdžius Nuomos sutarties sąlygas, kyla šalies atsakomybė ir jos pasekmės, nes tarp veiksmų ir žalos (nuostolių) atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Remiantis logikos dėsniais, lingvistiniu sutarties aiškinimu, konstatuotina, kad tik nuomininkui atlyginus nuomotojui jo patirtus nuostolius, pasibaigia skolininko (ieškovo) prievolė prieš kreditorių (atsakovą). Tai, kad atsakovas 2016-08-31 išrašydamas ieškovui PVM sąskaitą – faktūrą serija TEL Nr. 12584 nurodė ekonominį terminą ,,administravimo mokestis“, nepaneigia jo nuostolių, kurie siejasi su kreditoriaus veiklos sąnaudomis (9 b.l.).

Pažymėtina, kad šią savo pareigą ieškovas turėjo įvykdė pasibaigus nuomos santykiams, t. y. kuomet iš jo 300 Eur užstato sumos, atsakovas išskaičiavo 150 Eur sumą, kaip patirtų nuostolių atlyginimą (9 b.l.). Atmestinas ieškovo teiginys, kad nekyla jo prievolė kreditoriui (atsakovui), nes tokio susitarimo esą nėra užfiksuota Nuomos sutartyje. Nors atsakovas teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių realius atsakovo nuotolius, tačiau teismas su tokiais jo motyvais nesutinka. Priešingai, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis tik labai neilgą maršruto dalį vyko kirtęs ES sausumos siena, o pagal kilometrus maršrutas sutrumpėjo, dėl ko ir automobilio amortizacija išliko stabili ir kt. Priešingai, byloje gauti duomenys paneigią anksčiau paminėtas aplinkybes. Ieškovas duodamas paaiškinimus, o liudytoja A. J. parodymus, pripažino, kad jų mobiliuose telefonuose buvo praleistų ieškovo skambučių.

Taigi, konstatuotina, kad šalys Nuomos sutartyje susitarė ne tik dėl nuomos mokesčio, užstato (depozito), išskaitos (franšizės), bet ir dėl galimų atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo.

Žala civilinės teisės moksle apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. Žala nesiejama su ekonomine objekto verte, ji padaroma teisės ginamoms vertybėms. Žalos darymas reiškia konkrečios subjektinės teisės pažeidimą, o taikant civilinę atsakomybę žalos atlyginimas visada yra turtinis. Kuomet dėl asmens subjektinių teisių pažeidimo yra pažeidžiami asmens turtiniai interesus, tuomet atsiranda žala kaip civilinės atsakomybės pagrindas. Žalos (nuostolių) požymiai civilinės atsakomybės prasme yra šie:

1) tai poveikis asmeninėms ar/ir turtinėms vertybėms;

2) šis poveikis padaromas neteisėtais veiksmais;

3) poveikio rezultatas nukentėjusiajam yra neigiamas;

4) jį galima įvertinti turtine išraiška;

Žala arba nuostoliai pasireiškia kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žalos padarymo atvejus numato įstatymas (CK 6.249 ir 6.250 str.).

Pagal vertybių pobūdį žala yra skirstoma į žalą turtui, asmeniui ir neturtinę žalą. Žala turtui padaroma jį sunaikinant, sugadinant, kitaip sumažinant jo vertę. Gali būti pažeidžiama ir juridi­nio asmens dalykinė reputacija.

Netiesioginė žala (nuostoliai) yra dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Ji atsiranda kaip padarytos žalos papildomas rezultatas arba yra būtina siekiant žalos atlyginimo. Tai negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.), žalos prevencijos arba sumažinimo, nuostolių įvertinimo ir civilinės atsakomybės taikymo, nuostolių išieškojimo ne teismo tvarka protingos išlaidos (CK 6.249 str. 4 d.).

Nuostoliai pagal galimybę tiksliai juos apskaičiuoti yra skirstomi į ben­druosius ir specialiuosius.

Bendrieji nuostoliai yra tie, kurie priteisiami už žalą, kai jos dydžio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti pinigais (CK 6.249 str. 1 d.). Bendrųjų nuostolių dydis neįrodinėjamas. Žalą patyręs asmuo turi įrodyti žalos požymius ir ben­driesiems nuostoliams nustatyti reikalingus kriterijus, jų kiekį, pobūdį ir svarbą. Jei įrodomi žalos požymiai, preziumuojama, jog padaryti bendrieji nuostoliai. Jų dydį nustato teismas pagal įstatyme esančius kriteri­jus vadovaudamasis tuo, kiek jie konkrečioje byloje įrodyti (CK 6.250 str. 2 d.).

Atlyginus nuostolius atkuriama iki pažeidimo buvusi nukentėjusiojo turtinė padėtis, o ne atlyginami prarasto turto įsigijimo kaštai.

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus teisinius argumentus teismas pripažįsta, kad atsakovas po to kai perdavė nuomininkui nuomojamą turtą – lengvąjį automobilį, įgijo ir reikalavimo teisę į ieškovą dėl bendrųjų nuostolių atlyginimo. Tai, kad šią teisę atsakovas realizavo išskaičiuodamas iš ieškovo pateikto užstato (depozito), nepaneigia tokios jo teisės, atsižvelgiant į Nuomos sutarties nuostatas. Tuo pačiu atmestini ieškovo motyvai, kad pagal ginčo sutarties nuostatas atsakovas neturėjo tokios teisės, nes nuomininkas sumokėjo nuomos mokestį, o automobilį nuomotojui grąžino tvarkingą, todėl pastarajam grąžintina ir visa užstato suma. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas ES sausumos sieną kirto pirmadienį (2016-08-29) ir į Vengrijos Respubliką vėl įvažiavo jau antradienį (2016-08-30). Iš paminėto seka, kad atsakovas tokiu atveju buvo priverstas stebėti ieškovo tolesnį judėjimą, esant sutarties pažeidimui, dėl ko ir patyrė papildomų išlaidų. Tokių išlaidų dydį patvirtina byloje pateiktas jų apskaičiavimas, o ieškovas jų pagrįstumo ir realumo tinkamais įrodymais nepaneigė (56 b.l.). Todėl nors ieškovas nurodė, kad jam įvykdžius prievoles pagal Nuomos sutartį, visa jo įmokėto užstato suma turi būti jam grąžinta, tačiau toks motyvas laikytinas teisiškai nepagrįstu, nes esant sutartinės prievolės pažeidimui ir atsakovui dėl to patyrus papildomų išlaidų, pastarasis turėjo teisę į nuostolių atlyginimą pasinaudodamas įskaitymu iš gauto užstato (depozito). Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad likusią užstato (depozito) dalį atsakovas turi grąžinti ieškovui.

Pažymėtina, kad prievolių įvykdymo užtikrinimas - tradicinis civilinės teisės institu­tas. Jų būtinumą lemia tai, jog kreditorius yra iš esmės suinte­resuotas būti tikras, kad prievolė bus įvykdyta ir kad bus užtikrinta jo interesų apsauga, jei prievolė būtų neįvykdyta.

Prievolių užtikrinimo būdais laikytinos specialiosios priemonės, ga­rantuojančios pagrindinės prievolės įvykdymą ir skatinančios skolininką tinkamai vykdyti savo prievolę.

Šalių pasirinktas prievolių užtikrinimo konkretus būdas turi būti raštu užfiksuotas arba pačioje prievolėje, kurios įvykdymui užtikrinti jis yra skirtas, arba papildomame susitarime.

Lietuvos CK 6.70 straipsnis numato, kad esamų ir būsimų prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. CK nepateikia baigtinio prievolių užtikrinimo sąrašo. Todėl asmenys gali pasirinkti ir kitokius jiems priimtinus bei įstatymams, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus.

Kadangi prievolių vykdymas užtikrinamas kreditoriaus interesais, tai ir daikto sulaikymas yra laikomas prievolių užtikrinimo būdu. Prie prievolių užtikrinimo būdo taip pat priskirtini, pavyzdžiui, priešpriešinis reikalavimų įvykdymas, kreditų draudimas ir pan.

Jei užtikrinamas būsimos prievolės įvykdymas, šalių teisės ir pareigos atsiranda tik atsiradus pagrindinei prievolei, todėl užtikrinamoji prievolė šiuo atveju gali būti sąlyginė.

Kokį konkretų prievolės užtikrinimo būdą pasirinkti, dažnai priklauso nuo sutarties pobūdžio. Bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinę prievolę toks užtikrinimas taip pat sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Bet tai ypatingos rūšies prievoliniai teisiniai santykiai, kurių specifiką lemia tai, kad jie yra priklausomi nuo pagrindinės prievolės.

Remiantis aukščiau paminėtais teisiniais argumentais, teismas laiko, kad ieškovui netinkamai įvykdžius sutartinę prievolę, atsakovas įgijo reikalavimo teisę pagal vieną iš prievolių užtikrinimo būdų į skolininką, o esant priešpriešiniam reikalavimui teisėtai atliko patirtų nuostolių įskaitymą, iš nuomininkui grąžinamo piniginio užstato.

Papildomai pažymėtina, kad VVTAT teismui pateiktoje išvadoje irgi nenustatė, jog Nuomos sutarties sąlyga dėl galimo visų nuostolių atlyginimo, iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas nėra siejamas su tomis Nuomos sutarties sąlygomis, kurios pažeidžia vartotojo kaip sutarties šalies teisių ir pareigų pusiausvyra, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako.

Dėl teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. J. ir S. U. parodymų, tai pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad viena iš jų yra artima ieškovo draugė, o kita atsakovo atstovo sutuoktinė ir bendrovės darbuotoja. Tiek viena, tiek kita yra priklausoma nuo šalių statuso ginče, todėl jų duoti parodymai, vertinami visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Kaip matyti, iš liudytojos A. J. parodymų, sutarties sudarymo momentu nei ji, nei ieškovas į iš atsakovo atstovės gautus dokumentus per daug nesigilino, nes, tam neturėjo pakankamai laiko, kadangi skubėjo kuo greičiau išvykti į suplanuotą poilsinę kelionę. Dėl to ir turi prisiimti iš to kylančias pasėkmes. Liudytojos S. U. parodymais teismas remiasi iš dalies, kadangi ji irgi laikytina suinteresuotu asmeniu dėl bylos baigties. Pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, Nuomos sutarties sudarymo aplinkybes ir kt.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas pirmiau išvardyti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje aktuali būtent atsakovo materialine prasme patirtų nuostolių ir jas patvirtinančių faktinių aplinkybių įrodomoji vertė, ieškovui įrodinėjant nuomotojo nepagrįstą praturtėjimą dėl negrąžintos užstato dalies ir šios įrodymo priemonės duomenų santykis su kitais įrodymais, bei jų įvertinimas kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės (dėl žalos padarymo ar kitų atsakomybės priemonių, kai nevykdoma sutartis) taikymo, kreditorius turi įrodyti sutarties pažeidimą, kurį padarė skolininkas (CPK 178 straipsnis).

Todėl teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, kurie ginčo atveju buvo pateikti, konstatuoja, kad atsakovas UAB ,,Diversas“ tinkamai užfiksavo tokias faktines aplinkybes, kurios susijusios su jo patirtais nuostoliais ir pagrįstai juos apskaičiavo.

Be to ir teismo posėdžio metu apklaustas atsakovo atstovas A. U. patvirtino, kad visada iš automobilių nuomininkų yra imama tam tikra piniginė suma užstatas (depozitas), kuri nėra įskaičiuota į nuomos kainą ir gražinama kuomet sutartis yra įvykdomą tinkamai.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, ieškovo ieškinys atsakovui atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 179 str.)

Iš ieškovo priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios atitinka teisės akto nuostatas, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir bylinėjimosi išlaidos valstybei už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams (CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str.).

Tenka pastebėti, kad civilinio proceso išlaidos - tai ne tik šalių, bet ir valstybės išlai­dos visai teisingumo vykdymo sistemai. Todėl būtina protingai elgtis kilus ginčui, o ne skatinti tolimesnį šalių bylinėjimąsi suvokiant, kad tai veda tik prie šių išlaidų didėjimo. Todėl teismas konstatuoja, kad ieškovas turi prisiimti visas iš jo netinkamų veiksmų kylančias pasekmes. Be to teiginys, jog teisingumas „kainuoja“, nėra vien tik posakis be turinio. Aišku viena - visos aukščiau įvardytos išlaidos egzistuoja ir kasmet jos ne mažėja, o didėja.

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

1. Ieškovo D. B. ieškinį atsakovui UAB ,,Diversas“ atmesti.

2. Priteisti atsakovui UAB ,,Diversas“, į. k. 145849913, iš ieškovo D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimui.

3. Priteisti iš ieškovo D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,22 Eur (penkis eurus 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, ats. Sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank , banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismą.